- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-06
- Bylos Nr.
- eA-2067-556/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02274-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- UAB „Simuva“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Simuva“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Simuva“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Simuva“ (toliau – ir UAB „Simuva“) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. AS-54 (toliau – ir Sprendimas), sumažinant paskirtą 2 043 639 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu sumą iki 28 500 Eur dydžio sumos. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. 2017 m. balandžio 12 d. iš UAB „Vakarų verslo projektai“ bei iš UAB „Dovilų karjeras“ įsigijo žemės sklypus, sudarančius atitinkamai Birbinčių ir Šnaukštų V žvyro ir smėlio telkinius, o 2018 m. vasario 5 d. sudarė sutartį su UAB „Tvarkinga aplinka“ dėl išteklių išgavimo žemės sklypuose, sudarančiuose Šnaukštų 2 telkinį. Šios bendrovės turėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išduotus galiojančius leidimus naudoti minėtuose telkiniuose esančius išteklius. Pareiškėjas su jomis sudarė sutartis, kuriomis jam buvo pavesta vykdyti išteklių gavybą minėtuose žvyro ir smėlio telkiniuose pagal išduotų leidimų sąlygas ir normas bei kiekvieną metų ketvirtį mokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius. Pareiškėjas, laikydamasis šių susitarimų, minėtuose telkiniuose išgavo žvyrą ir smėlį, teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo išgautus kiekius, o taip pat apskaičiavo ir sumokėjo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme (toliau – ir Įstatymas, MVGIĮ) įtvirtintą mokestį už valstybinius gamtos išteklius (toliau – ir mokestis).
2.2. Departamento Klaipėdos valdybos Klaipėdos rajono aplinkos apsaugos inspekcija 2018 m. atlikusi pareiškėjo planinį mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo patikrinimą už 2017 metus, nustatė ir užfiksavo, kad pareiškėjas išgauna išteklius telkiniuose pagal kitoms įmonėms išduotus Tarnybos leidimus ir 2018 m. spalio 22 d. patikrinimo akte Nr. (13.2)-LT1-144 konstatavo, kad pareiškėjo 2017 m. mokestis apskaičiuotas ir deklaruotas teisingai. Departamento Klaipėdos skyrius 2019–2020 m. pakartotinai atliko pareiškėjo planinį mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą už 2017 m. II–IV ir 2018 m. I–III ketvirčiais vykdytą gamtos išteklių gavybą Klaipėdos r. Birbinčių žvyro ir smėlio karjere, Šnaukštų V žvyro karjere bei Šnaukštų 2 smėlio ir žvyro telkinyje. Patikrinimo akte Departamento Klaipėdos skyrius konstatavo, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu neva savavališkai (neturėdamas leidimo) Birbinčių ir Šnaukštų V naudingųjų išteklių telkiniuose 2017 m. iš viso išgavo 34 718 kub. m smėlio ir 58 223 kub. m žvyro, o 2018 m. Birbinčių, Šnaukštų V ir Šnaukštų 2 naudingųjų išteklių telkiniuose išgavo 132 357 kub. m smėlio ir 236 164 kub. m žvyro. Todėl, vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už 2017 m. II ketv. apskaičiuotas 404 410 Eur mokestis didesniu tarifu, už 2018 m. III ketv. apskaičiuotas 1 639 229 Eur mokestis didesniu tarifu, iš viso nurodant sumokėti 2 043 639 Eur mokestį didesniu tarifu.
2.3. Pareiškėjas yra neproporcingai nubaustas, nes teisės aktai, reglamentuojantys mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir leidimo išgauti valstybinius gamtos išteklius turėjimą, nėra aiškūs; leidimai ir visi kiti reikalavimai ginčo telkiniuose išgauti smėlį ir žvyrą ginčo laikotarpiu egzistavo ir priklausė buvusiems žemės sklypų, kuriuose buvo telkiniai, savininkams, su kuriais pareiškėjas buvo sudaręs atitinkamas sutartis, o Šnaukštų 2 atveju – UAB „Tvarkinga aplinka“; pareiškėjas valstybinių gamtos išteklių išgavimo kiekių nepažeidė; išgautus valstybinius gamtos išteklius tinkamai deklaravo, už išgautus gamtos išteklius tinkamai apskaičiavo ir sumokėjo mokestį, ką patvirtino ir Departamento Klaipėdos inspekcija, 2018 m. spalio 22 d. atlikusi pareiškėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius patikrinimą už 2017 m. ir patikrinimo akte pažeidimų neužfiksavo, nors ir žinojo, kad pareiškėjas neturi savo vardu išduotų leidimų išgauti valstybinius gamtos išteklius minėtuose telkiniuose, taip suteikdama pareiškėjui jo veiksmų teisėtumo patvirtinimą. Be to, pakartotinis pareiškėjo patikrinimas už 2017 m. atliktas neteisėtai, nesant Mokesčio administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, todėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio prievolė jam yra akivaizdžiai neproporcinga, kelianti grėsmę jo veiklos tęstinumui ir neatitinkanti nei teisingumo, nei protingumo, nei proporcingumo, nei kitų teisės principų.
2.4. Pareiškėjas pateikė prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta griežtai apibrėžto dydžio ekonominė sankcija už be leidimo išgautus gamtos išteklius, lygi 10 kartus padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumai, nenumatant galimybės ją diferencijuoti ir individualizuoti, atsižvelgiant į svarbias sankcijoms skirti aplinkybes (pažeidimo pobūdį, mastą ir kt. reikšmingas aplinkybes), nesuteikiant atitinkamų procesinių garantijų, nors sankcija savo dydžiu ir griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, bei tai, kad ekonominė sankcija už neteisėtą gamtos išteklių išgavimą numatyta ne tik apmokestinimo tvarką reglamentuojančiame Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – ir AAĮ) 111 straipsnyje, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimui du kartus bausti asmenį už tą patį pažeidimą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas paaiškino:
3.1. Pareiškėjas išgavo gamtos išteklius be leidimo – už 2017 metų II–IV ketvirčius 34 718 kub. m smėlio ir 58 223 kub. m žvyro, už 2018 metų I–III ketvirčius 132 357 kub. m smėlio ir 236 164 kub. m žvyro, todėl atsakovas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus paaiškinimus ir pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1–3 dalis, be leidimo išgavęs apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius ir, vadovaujantis MUVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi, taikydamas didesnį mokesčio tarifą, apskaičiavo 2 043 639 Eur mokestį, ko pasėkoje Sprendimu patvirtintas 2020 m. kovo 31 d. patikrinimo aktas Nr. PA79-5.
3.2. UAB „Simuva“ veikia nuo 2006 m., pagrindinė įmonės veikla yra naudingųjų iškasenų – žvyro ir smėlio išgavimas bei perdirbimas. UAB „Vakarų verslo projektai“, UAB „Dovilų karjeras“, UAB „Tvarkinga aplinka“ – bendrovės, turinčios ne mažiau dešimties metų patirtį naudingųjų iškasenų išgavimo veikloje. Akivaizdu, jog ir UAB „Simuva“, turinti 14 metų veiklos patirtį, ne kartą gavusi iš Lietuvos geologijos tarnybos leidimus, žinojo, jog leidimas išduodamas būtent juridiniam asmeniui ir konkrečiam objektui, jog vykdyti kasybos darbus pagal kitam juridiniam asmeniui perduotą leidimą, ar neturint leidimo pažeidžia teisės aktus. UAB „Simuva“ būtų galėjusi perimti kitų įmonių leidimus ir gauti pakartotinį leidimą, jei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11d. nutarimu Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų
suteikimo“ patvirtintų Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių (aktuali redakcija nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Taisyklės) 20.3 punktą, tai yra <...“juridinis asmuo ar šių asmenų grupė, veikianti pagal jungtinės veiklos sutartį, įsigijo turėjusią leidimą įmonę“, kitu atveju, vadovaujantis šių Taisyklių 52 punktu „Leidimas negali būti perduodamas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui ar šių asmenų grupei, veikiančiai pagal jungtinės veiklos sutartį“.
3.3. Pareiškėjas pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu įgijo nuosavybę į aukščiau minimus telkinius, tačiau leista naudotis jų ištekliais tik gavus Lietuvos geologijos tarnybos 2018 m. lapkričio 2 d. leidimą Nr. KN-18-49p. Pareiškėjas nenoriai bendradarbiavo su Departamentu, tai įrodo elektroniniai susirašinėjimai bei tai, jog atvykus į patikrinimą, pareigūnei teko surašyti 2019 m. rugsėjo 21 d. dokumentų kopijų poėmio aktą ir tik po to UAB „Simuva“ pateikė reikiamus dokumentus. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas be leidimo išgavo didelio masto žvyro-gamtos išteklių, žinodamas, jog neturi leidimo, minėtuose telkiniuose vykdė gamtos išteklių gavybą ne vienerius metus. Jeigu nebūtų atliktas mokestinis patikrinimas, tikėtina, kad pareiškėjas nebūtų deklaravęs ir tikslinęs realių išgautų gamtos išteklių kiekių ir mokesčio nebūtų sumokėjęs iki šiol ir tokiu būdu būtų slepiami mokesčiai ir daroma žala Lietuvos Respublikos biudžetui.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. AS-54 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjui UAB „Simuva“ apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu – 2 043 639 Eur, pakeitė ir mokestį sumažino iki 398 229 Eur. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
5. Teismas nustatė, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį dėl mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018 metų I–III ketvirčius ir už 2017 metų II–IV ketvirčiais vykdytą gamtos išteklių gavybą Klaipėdos rajono Birbinčių žvyro ir smėlio karjere ir Šnaukštų V žvyro karjere, ir 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo akte Nr. PA79-5 nustatė, kad pagal MB „Specialusis planas“ sudarytus markšeiderinių apmatavimų planus už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2018 m. spalio 1 d. pareiškėjas savavališkai ir neturėdamas leidimo išgavo: 1) per 2017 m. II–IV ketvirčius Klaipėdos rajono Birbinčių žvyro ir smėlio telkinyje 34 718 kub. m smėlio ir 15 406 kub. m žvyro, Šnaukštų V telkinyje – 42 817 kub. m žvyro; 2) per 2018 m. I–III ketvirčius Klaipėdos rajono Birbinčių žvyro ir smėlio telkinyje 132 357 kub. m smėlio ir 50 420 kub. m žvyro, Šnaukštų V telkinyje 50 842 kub. m žvyro; 3) per 2018 m. III ketvirtį Klaipėdos rajono Šnaukštų 2 telkinyje 134 902 kub. m žvyro. Iš viso – už 2017 metų II–IV ketvirčius pareiškėjas, neturėdamas leidimo, išgavo neteisėtai 34 718 kub. m smėlio ir 58 223 kub. m žvyro. Už 2018 metų I–III ketvirčius pareiškėjas, neturėdamas leidimo, neteisėtai išgavo 132 357 kub. m smėlio ir 236 164 kub. m žvyro. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už 2017 m. II ketv. paskaičiuota 404 410 Eur mokesčio didesniu tarifu, už 2018 m. III ketv. paskaičiuota 1 639 229 Eur mokesčio didesniu tarifu. Departamentas skundžiamu 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. AS-54 „Dėl Patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtino 2020 m. kovo 31 d. patikrinimo aktą Nr. PA79-5. Departamentas Sprendime nurodė, kad UAB „Simuva“ – mokesčio mokėtojas, išgavęs apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, neturėdamas leidimo ir nesudaręs su Lietuvos geologijos tarnyba išteklių naudojimo sutarčių mokestiniais laikotarpiais nuo 2017 m. II ketv. pradžios iki 2018 m. III ketv. pabaigos, todėl UAB „Simuva” taikyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalis „<...> ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.“ Nurodyta, kad šiuo Sprendimu patvirtinta 2 043 639 Eur suma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 81 straipsnio 2 dalimi, turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčiu inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
6. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas atliko pareiškėjo planinį patikrinimą, vadovaujantis Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. AD1-111 patvirtintu Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės 2019 metų planu, Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2019 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. AD1-128 patvirtintu Mokesčio už aplinkos teršimą ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius kontrolės vidaus tvarkos aprašu, pateiktais UAB „Simuva“ 2018 m. duomenimis mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumui įvertinti. Taip pat buvo gauta Lietuvos geologijos tarnybos informacija, jog UAB „Vakarų verslo projektai“ ir UAB „Dovilų karjeras“ nėra Geologijos tarnybai pateikę kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių kasybos ataskaitų 2KN už 2017 m. II–IV ketvirčius, nėra UAB „Dovilų karjeras“ Šnaukštų V telkinio atnaujinto markšeiderinio plano; UAB „Tvarkinga aplinka“ nebuvo parengtas ir patvirtintas žemės gelmių naudojimo planas. Atsižvelgiant į tai teismas darė išvadą, kad, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, susijusiomis su gamtos išteklių naudojimu, neturint tam visų reikalingų dokumentų, atsakovas turėjo teisę ir pareigą atlikti patikrinimą, vadovaujantis MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos konstitucingumo teismas nurodė, kad panašiu klausimu Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pasisakyta ne kartą, todėl šiuo atveju dar kartą būtinybės kreiptis nėra.
8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl mokesčio už gamtos išteklius sumažinimo, teismas akcentavo, kad nagrinėjama situacija susidarė ne tik dėl pareiškėjo netinkamų veiksmų, bet ir atsakovo pakankamos ir savalaikės kontrolės nebuvimo, bei tai, kad pareiškėjas išgautų gamtos išteklių neslėpė, juos deklaravo, taigi veiklą vykdė viešai, apie ją informuodamas atsakingas institucijas, atitinkamai mokėjo nustatytus mokesčius, savo prievolių kaip bendrovės, išgaunančios gamtos išteklius, vykdyti nevengė, tiesiog netinkamai traktavo pareigą turėti leidimus, todėl teismas pripažino, kad paskirta 2 043 639 Eur ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijaus, todėl mažintina. Teismas pažymėjo, kad, nors atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su juo nebendradarbiavo, bet konkrečių duomenų, kada pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti su atsakovu, ko jam nepateikė ar netinkamai pateikė, atsakovas nenurodė.
9. Teismo vertinimu, MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka 2017 m. II ketvirčio mokestį už išgautą žvyro kiekį, kuris įprastu atveju būtų 26 694 Eur, padidinti du kartus (58 223 kub. m x 0,44 Eur / kub. m x 1,042 x 2 = 42 889 Eur); 2017 m. II ketvirčio mokestį už išgautą smėlio kiekį, kuris įprastu atveju būtų 13 747 Eur padidinti du kartus (34 718 kub. m x 0,38 Eur / kub. m x 1,042 x 2= 27 494 Eur); 2018 m. III ketvirčio mokestį už išgautą žvyro kiekį, kuris įprastu atveju būtų 110 459 Eur padidinti du kartus (236 164 kub. m x 0,44 Eur / kub. m x 1,063 x 2 = 220 917 Eur); 2018 m. III ketvirčio mokestį už išgautą smėlio kiekį, kuris įprastu atveju būtų 53 464 Eur padidinti du kartus (132 357 kub. m x 0,38 Eur / kub. m x 1,063 x 2 = 106 929 Eur). Iš viso bendra du kartus padidinto mokesčio už išgautą žvyro ir smėlio kiekį suma susidaro 398 229 Eur.
10. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019), teismas nurodė, kad tais atvejais, kai teismas, vadovaudamasis proporcingumo ir teisingumo principais, sumažina aplinkosauginių mokesčių deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančios institucijos paskaičiuotą mokestį padidintu tarifu, mokestį paskaičiavusios institucijos veiksmai nelaikomi neteisėtais ir skundą teismui padavusiam mokesčių mokėtojui bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas netenkino.
III.
11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta griežtai apibrėžto dydžio ekonominė sankcija už be leidimo išgautus gamtos išteklius, lygi 10 kartus padidinto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumai, nenumatant galimybės jos diferencijuoti ir individualizuoti, atsižvelgiant į svarbias sankcijoms skirti aplinkybes (pažeidimo pobūdį, mastą ir kt.), nesuteikiant atitinkamų procesinių garantijų, nors sankcija savo dydžiu ir griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei, bei tai, kad ekonominė sankcija už neteisėtą gamtos išteklių išgavimą numatyta ne tik apmokestinimo tvarką reglamentuojančiame Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo, bet ir Aplinkos apsaugos įstatymo 111 straipsnyje, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui bei Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam draudimui du kartus bausti asmenį už tą patį pažeidimą; 2) pripažinus, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria patvirtintas įpareigojimas pareiškėjui UAB „Simuva“ sumokėti 398 229 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu, ir priimti naują sprendimą – panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. AS-54 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 3) pripažinus, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalį, kuria patvirtintas įpareigojimas pareiškėjui UAB „Simuva“ sumokėti 398 229 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu, į sprendimą sumokėti 28 500 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme visa apimtimi.
12. Pareiškėjo nuomone, jam skirta ekonominė sankcija net ir po sumažinimo yra neproporcingai didelė, be to, pareiškėjui nepagrįstai nepriteistos bylinėjimosi išlaidos ir nepagrįstai atmestas jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
12.1. Ekonominė sankcija mažintina iki 28 500 Eur, tiek dėl teismo jau konstatuotų aplinkybių – kad pareiškėjas deklaravo teisingus išgautų išteklių kiekius, mokesčius sumokėjo laiku, nevengė išteklius išgaunančio asmens prievolių, tiek dėl kitų pareiškėjo sankcijos skyrimui svarbių aplinkybių, į kurias teismas neatsižvelgė. Pareiškėjas pažymi, kad MVGIĮ nėra aiškiai nurodyta, jog išgauti išteklius naudingųjų išteklių telkinyje gali tik Tarnybos leidimo turėtojas asmeniškai, o, remiantis MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas. Turinio prasme pareiškėjas tinkamai įvykdė išteklius išgaunančio asmens prievoles, žala nei valstybei, nei aplinkai nebuvo padaryta, o 398 229 Eur sankcija skiriama iš esmės už formalių reikalavimų neatitikimą. Pareiškėjui skirta 398 229 Eur sankcija net 10–23 kartus viršija baudą už tokius pačius veiksmus pagal AAĮ 111 straipsnio 4 dalį ir 4–19 kartų viršija baudą pagal MAĮ, skiriamą už mokesčių įstatymų pažeidimus. Tokio dydžio sankcija, ypač teismo pripažintų gausių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei žalos nepadarymo kontekste, yra akivaizdžiai neproporcinga, todėl mažintina. Pareiškėjui de facto (faktiškai) susidaro mokėtinas trigubas – 602 593 Eur, mokestis, nes 204 364 Eur pareiškėjas jau yra sumokėjęs bendra tvarka. Pareiškėjo teismui pateikti duomenys apie finansinę būklę, turtą bei įsipareigojimus pagrindžia, kad sankcijos sumokėjimas pakenktų pareiškėjui labiau nei būtina šios ekonominio poveikio priemonės tikslams pasiekti. Nubaudimo ir atgrasymo tikslai, keliami tokio pobūdžio ekonominėms sankcijoms, būtų pasiekti ir paskyrus 28 500 Eur baudą.
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Pareiškėjo pakartotinis patikrinimas už 2017 m. yra neteisėtas. Atsakovas pakartotinai tikrino ir apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas sumas už 2017 m., pažeisdamas MAĮ 118 straipsnio apribojimus. Teismo nurodytos neva naujai paaiškėjusios aplinkybės neatitinka MAĮ 118 straipsnio kriterijų, nes, pirmiausia, jos atsakovui buvo žinomos arba galėjo būti žinomos pirminio patikrinimo metu, antra, jos niekaip nesusijusios su pagrindu apskaičiuoti mokestį, kuris pareiškėjui skaičiuojamas tik dėl to, kad jis išgavo gamtos išteklius neturėdamas asmeninio leidimo.
12.3. Pareiškėjui iš dalies taikyta netinkama sankcijos rūšis, kitoje dalyje jis nubaustas du kartus. Galiojantis teisinis reguliavimas (MVGIĮ ir AAĮ) sudaro prielaidas atsakovui už tuos pačius veiksmus – išteklių išgavimą neturint leidimo, taikyti ekonomines sankcijas kelių teisės aktų pagrindu. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste AAĮ numatyta ekonominė sankcija savo turiniu, esme ir tikslais yra labiau artima pareiškėjo atvejui, todėl jo veiksmai turėjo būti vertinti tik AAĮ kontekste. Nepaisant to, atsakovas skyrė 2 ekonomines sankcijas už tuos pačius veiksmus dėl dalies pareiškėjo veiksmų (išteklių gavybą Šnaukštų 2 telkinyje): paskyrė ekonominę sankciją pagal MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį ir 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimu skyrė pareiškėjui dar ir 28 500 Eur baudą pagal AAĮ 111 straipsnio 4 dalį. Nors pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2020 m. rugsėjo 3 d.) pateikė teismui informaciją dėl pareiškėjo galimo dvigubo baudimo (pareiškėjui surašyto pažeidimo protokolo), tačiau skundžiamame sprendime teismas nesprendė šio dvigubo nubaudimo klausimo.
12.4. Pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tiek teismas, tiek atsakovas pripažino, kad dėl esamo teisinio reglamentavimo atsakovas gali skirti tik griežtai įtvirtinto dydžio ekonominę sankciją, su kuria nesutikdamas pareiškėjas privalo kreiptis į administracinį teismą su prašymu ją individualizuoti (nors toks individualizavimas, kaip pripažino teismas, šiuo atveju buvo būtinas). Taigi, pareiškėjas sąžiningai ir pagrįstai kreipėsi į teismą, kurio sprendimas buvo priimtas iš esmės jo naudai, todėl, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, bylinėjimosi išlaidų neatlyginimas tokiu atveju nepagrįstai apribotų pareiškėjo teisę į teisminę gynybą ir paneigtų kitus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tikslus.
12.5. Teismo argumentai, kad nėra būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl MVGIĮ nuostatų konstitucingumo, yra nepagrįsti. Pareiškėjas, prašydamas teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, rėmėsi šio teismo išaiškinimais dėl analogiškų nagrinėjamai bylai aplinkybių (žr., pvz., 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimą), susijusių su griežtai apibrėžto dydžio pinigine bauda, kurios nėra galimybės diferencijuoti. Tuo tarpu teismo nurodyti Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. bei 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai yra susiję su nedalia uždraudimo sankcija (licencijos panaikinimu), todėl pagal analogiją negali būti taikomi šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą apeliaciniame skunde išdėstytais klausimais. Pareiškėjo nuomone, ekonominė sankcija pagal MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį neatitinka Konstitucinio Teismo įvardintų teisingumo ir proporcingumo principų. Pirmiausia, nėra diferencijuotas jos dydis (nenurodyta nei minimali, nei maksimali riba), antra, ji taikoma neatsižvelgiant nei į pažeidimo padarymo pobūdį, nei mastą, nei kitas reikšmingas aplinkybes, kuriomis įprastai remiamasi paskiriant pažeidimui proporcingą sankciją, trečia, nenumatyta galimybė esant tam tikroms aplinkybėms skirti mažesnę nei įstatymo nustatyta sankcija. Tokių galimybių nesuteikiama ir pagal kitus MVGIĮ straipsnius. Tą pripažįsta tiek atsakovas, tiek teismas. Taigi, pagal tokį teisinį reguliavimą nėra galimybės diferencijuoti atsakomybę net ir tais atvejais, kai sankcija akivaizdžiai neadekvati ir neproporcinga teisės pažeidimui, o tai aiškiai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, individualizuoti ir diferencijuoti ekonominę sankciją įmanoma vieninteliu keliu – skundžiant Departamento sprendimą teismui. Nepaisant to, kad teismas turi teisę nuspręsti dėl sankcijos (ne)taikymo ir dydžio, tad įprasta baudos diferencijavimo galimybė neabejotinai turėtų būti įtvirtinta įstatyme. Tik toks teisinis reguliavimas užtikrintų teisinės tikrovės atitiktį konstituciniams principams ir leistų ne tik iškart (Departamentui) skiriant sankciją atsižvelgti į aktualias aplinkybes bei paskirti padarytam teisės pažeidimui proporcingą baudą, bet ir sumažinti teismams nepagrįstai tenkančią papildomą bylų nagrinėjimo naštą. Pareiškėjo manymu, teisinis reguliavimas yra neaiškus, todėl nesuderinamas su teisinės valstybės principu, jo turinys neužtikrina asmenų lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimo ir non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo įgyvendinimo. Tiek MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis, tiek AAĮ 111 straipsnis numato sankcijas asmeniui, be leidimo išgaunančiam valstybinius gamtos išteklius. Tačiau nei MVGIĮ, nei AAĮ (to paties lygmens teisės aktų) nesureguliuota, kuriais atvejais turėtų būti taikoma konkrečiame įstatyme numatyta ekonominė sankcija. Taigi, nurodytų nuostatų reguliavimo sritis ir taikymo atvejai iš esmės sutampa. Pažymėtina ir tai, kad nė viename paminėtame teisės akte nėra nurodyta, kad vienos ekonominės sankcijos pritaikymas eliminuoja valstybės institucijų teisę taikyti kitą ekonominę sankciją. Esant galiojančiam teisiniam reguliavimui, tos pačios institucijos lygmenyje gali būti priimtas sprendimas be jokių aiškių argumentų esant tokiam pačiam pažeidimui pasirinktinai be jokių apribojimų taikyti bet kurią teisės normą ir skirti ekonominę sankciją pagal bet kurį (pasirinktinai) arba abu teisės aktus. Nurodyto teisinio reguliavimo ydingumas akivaizdus ir atsižvelgiant į paties įstatymų leidėjo įtvirtintus MVGIĮ ir AAĮ teisinio reguliavimo tikslus bei šių teisės aktų paskirtį. Dėl teisės normų santykio skundžiamame sprendime teismas nepasisakė.
Šalies argumentai
13. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. AS-54 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
13.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas išgautų gamtos išteklių neslėpė, juos deklaravo, taigi veiklą vykdė viešai, apie ją informuodamas atsakingas institucijas, atitinkamai mokėjo nustatytus mokesčius, taigi savo prievolių kaip bendrovės, išgaunančios gamtos išteklius, vykdyti nevengė, tiesiog netinkamai traktavo pareigą turėti leidimus. Atsakovo teigimu, nagrinėjama situacija susidarė tik dėl pareiškėjo tyčinių neteisėtų ir netinkamų veiksmų. Pareiškėjas nuo 2006 metų užsiima Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių gamtos išteklių naudojimo veikla ir turi tam reikiamą kvalifikaciją, žinias bei patirtį, todėl išmano jam privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, tame tarpe teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų deklaracijų pagrįstumo, jose nurodytų duomenų tikrumo, realių išgautų gamtos išteklių kiekio ginčo telkiniuose ir būtent už juos mokamus mokesčius, todėl daryti išvadą, kad pareiškėjas nevengė mokėti mokesčių, yra tik deklaratyvūs teiginiai, kadangi jis ir taip turi pareigą mokėti mokesčius už išgaunamus gamtos išteklius, nes išgauna gamtos išteklius pagal jo vardu išduotus ir turimus leidimus eksploatuoti priklausančius žvyro ir smėlio telkinius.
13.2. Nesutiktina su teismo pozicija, jog pareiškėjas tiesiog netinkamai traktavo pareigą turėti leidimus. UAB „Simuva“ nurodė gynybinę versiją, kad dėl įstatymų nuostatų galimo neaiškumo, laikydamasi susitarimų su UAB „Vakarų verslo projektai, UAB „Dovilų karjeras“, UAB „Tvarkinga aplinka“, kurios turėjo atitinkamus leidimus, nesuprato, jog vykdydama kasybos darbus pagal kitam juridiniam asmeniui išduotą leidimą pažeidė teisės aktus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas puikiai suprato, jog atlikti kasybos darbus konkrečiuose žemės išteklių telkiniuose būtinas leidimas pareiškėjui, nes tiek 2017 m. balandžio 26 d. buvo sudaryta su MB „Specialusis planas“ sutartis dėl leidimo gavimo, tiek 2018 m. rugsėjo 26 d. sudaryta sutartis su UAB „GJ Magma“ dėl leidimo gavimo. Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4.1, 51–54 punktų nuostatos yra aiškios ir nedviprasmiškos.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Teismas nurodė, jog atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, mastą, kaltės formą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau, atsakovo manymu, toks vertinimas buvo tik formalus. Vien tai, jog ginčo telkiniuose už 2017 metų II–IV ketvirčius pareiškėjas, žinodamas, jog neturi leidimo, tyčia, sąmoningais veiksmais išgavo neteisėtai 34 718 kub. m smėlio ir 58 223 kub. m žvyro: už 2018 metų I–III ketvirčius – 132 357 kub. m smėlio ir 236 164 kub. m žvyro, ko pasekmėje net dvejus metus buvo gautas grynasis pelnas, o mokesčiai už išgautus gamtos išteklius valstybei nebuvo mokėti tinkamai, kelia pagrįstų abejonių dėl teismo padarytos išvados, jog apskaičiuotas 2 043 639 Eur mokestis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijaus, neadekvatus ir neproporcingas pareiškėjo padarytam pažeidimui. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo finansinę padėtį, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sunki finansinė padėtis, ar įmonė restruktūrizuojama, ar bankrutuojanti, kas turėtų įtakos vertinant mokesčio proporcingumo klausimą. Priešingai, Sodros duomenimis įmonė nėra skolinga ir iš pateikto į bylą 2020 m. kovo 31 d. balanso ir pelno nuostolių ataskaitos matyti, jog pareiškėjas ilgalaikio turto turi už 5 634 399 Eur, trumpalaikio turto už 869 026 Eur, o laikotarpiu, kai vyko patikrinimas, gavo net 5 238 635 Eur pardavimo pajamų. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo manyti, kad pareiškėjas yra nepajėgus ir finansiškai nestabilus. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjui taikytinas tik du kartus didesnis mokesčio tarifas, sudaro išskirtines sąlygas jam ir toliau interpretuoti leidimo gavimo procedūrą ir taip piktnaudžiauti pareiga teisėtai išgauti ir deklaruoti valstybinius gamtos išteklius, ko pasekmėje nukentės valstybės biudžetas ir taip bus daroma žala ne tik valstybei, bet ir kenks visuomenės interesams.
13.4. Atsakovo įsitikinimu, Departamento priimtas 2020 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. AS-54 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra pagrįstas, teisėtas, priimtas tinkamai taikant bei aiškinant teisės normas, todėl jį pakeisti nebuvo jokio pagrindo.
Atsiliepimas
14. Pareiškėjas atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjas palaiko argumentus, išdėstytus savo apeliaciniame skunde. Papildomai pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai yra deklaratyvūs, paremti prielaidomis ir formaliu požiūriu į byloje susiklosčiusią situaciją, todėl niekaip nepagrindžia, kad teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjui skirtą ekonominę sankciją. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teismui neteigė ir neįrodinėjo, kad pareiškėjas būtų neteisingai apskaičiavęs mokesčius už ginčo laikotarpį, todėl šie argumentai laikytini naujais ir nevertintini. Atsakovas apeliaciniame skunde cituoja Žemės gelmių įstatymo bei Taisyklių nuostatas, niekaip nevertindamas jų santykio su Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo reglamentavimu. Taip pat atsakovas nepasisakė, kodėl, jo nuomone, aiškinant pareiškėjo pareigą turėti asmeninį leidimą, turi būti remiamasi ne MVGIĮ – specialiuoju mokesčio ir su tuo susijusias pareigas nustatančiu įstatymu, o bendruoju Žemės gelmių įstatymu bei poįstatyminiu teisės aktu – Taisyklėmis. Tokia atsakovo pozicija, pareiškėjo nuomone, nesuderinama su teisės aktų hierarchija ir lex specialis derogat legi generali (specialioji norma yra viršesnė už bendrąją) principu, todėl nepagrįsta. Pareiškėjas akcentuoja, kad pareiškėjas siekė vykdyti visas išteklius gaunančio asmens pareigas, teisingai deklaravo išgautus išteklius ir laiku sumokėjo mokestį, taigi, savo veiklos neslėpė. Vertindamas ekonominės sankcijos įtaką pareiškėjo veiklai, atsakovas remiasi atskiromis finansinės ataskaitos (balanso) eilutėmis, neatsižvelgdamas į bendrą pareiškėjo finansinę būklę.
15. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas paaiškina, kad mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimo tvarka nustatoma pagal mokestį administruojančios institucijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir MAĮ nuostatos netaikomos (MAĮ 16 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas yra gamtos išteklių naudotojas, kuris dėl vykdomos veiklos pobūdžio privalo žinoti teisinį reglamentavimą ir tinkamai apskaityti išgaunamus išteklius bei už juos mokėti mokesčius. Pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną mokestį už valstybinius gamtos išteklius, Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata skaičiuojant mokestį padidintu tarifu pritaikyta pagrįstai ir mokesčio skaičiavimą padidintu tarifu lėmė paties pareiškėjo veiksmai nevykdant imperatyvių reikalavimų. Mokestis didesniu tarifu yra mokamas ne nuo nesumokėto mokesčio skirtumo, o, vadovaujantis didesnio mokesčio tarifo formule, kaip tai nurodo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis. Departamentas, kaip įstatymus taikanti institucija, nesutinka, jog pareiškėjui padarius pažeidimus yra suteikta teisė pasirinkti, kurį Įstatymą taikyti ir kokią sankciją taikyti, juolab, kad Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas ir Aplinkos apsaugos įstatymas yra visiškai kitos paskirties ir siektini tikslai yra visiškai skirtingi. Departamento nuomone, pareiškėjo įstatymų interpretavimas sudaro pagrindą manyti, jog taip siekta nuslėpti ir išvengti tinkamai sumokėti mokesčius už išgautus valstybinius gamtos išteklius bei turėti mokestinės naudos. Imperatyvios prievolės nevykdymas negali būti pateisinamas įmonės nuomone ar tiesiog įstatymų nesupratimu, juolab kad pats pareiškėjas išgauna valstybinius gamtos išteklius ne vienerius metus ir teikia deklaracijas apie gamtos išteklių gavybos kiekius ir t. t. Atsakovo Sprendimas priimtas, vadovaujantis įstatymų nuostatomis, todėl pagrįstas ir teisėtas sprendimas neturi ir negali būti pagrindas priteisti iš institucijos bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atsakovas prašo spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. AS-54 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui UAB „Simuva“ paskirta 2 043 639 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu suma, teisėtumo ir pagrįstumo bei prašymo teismui sumažinti šį mokestį iki 28 500 Eur dydžio sumos.
17. UAB „Simuva“ pateiktame apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pareiškėjas už tuos pačius veiksmus nubaustas du kartus (žr. nutarties 12.3 p.), tačiau toks teiginys nėra pagrįstas. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinė byla buvo pradėta dėl Sprendimo, kur pareiškėjas apkaltintas pažeidęs Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 1 dalį bei Žemės įstatymo 21 straipsnio 1–3 dalis. Minimas 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimas ir 28 500 Eur bauda pagal AAĮ 111 straipsnio 4 dalį nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas ir galimas dvigubo baudimo aspektas tikrintinas, jei būtų pradėta kita administracinė byla dėl pastarojo teisės akto, todėl aptariamas apeliacinio skundo argumentas atmestinas.
18. Pareiškėjas taip pat nurodo neteisėtai pakartotinai tikrintas už 2017 metus (žr. nutarties 12.2 p.).
19. MAĮ 118 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Ši nuostata netaikoma paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. UAB „Simuva“ apeliuodama dėl šios teisės normos pažeidimo apsiribojo tik abstrakčiu paaiškinimu, kad atsakovui buvo žinomos arba galėjo būti žinomos aplinkybės kaip neva naujai paaiškėjusios, tačiau išsamesnių detalių nepateikė.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad „Naujomis aplinkybėmis, kurios būtų pakartotinio patikrinimo pagrindas, gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo pirminio mokestinio patikrinimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui tiek atliekant mokestinį patikrinimą, tiek priimant sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo arba patvirtinant patikrinimo rezultatus patikrinimo pažyma, tiek mokestinio ginčo nagrinėjimo metu iki galutinio sprendimo mokestiniame ginče priėmimo, jeigu sprendimas dėl patikrinimo akto patikrinimo buvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka; 3) gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Kiekvienu atveju nustačius šių kriterijų visumą, mokesčių administratorius įgyja teisę atlikti pakartotinį patikrinimą?“ (2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2707-11). Mokesčių mokėtojas vien pateiktais paaiškinimais nepaneigė šios kriterijų visumos buvimo, todėl nėra pagrindo sutikti ir dėl MAĮ 118 straipsnio pažeidimo. ?
21. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo nustatytą sankciją prašo mažinti iki 28 500 Eur (žr. nutarties 12.1 p.). Tuo tarpu atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, teigia, kad yra pagrindas palikti galioti Sprendimu nustatytą sankciją (žr. nutarties 13.1–13.3 p.).
22. MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1106/2010, 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2021).
23. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Teisingumo principas įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021). Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).
24. Pirmosios instancijos teismas detaliai pagrindė, kodėl švelnina sankciją (žr. nutarties 8–9 p.). Nustatyto dydžio suma visiškai pagrįsta. Teisingai pažymėta, kad mokesčių mokėtojas mokesčius sumokėjo, išgautų gamtos išteklių nenuslėpė. Nevengė bendradarbiavimo su atsakovu, todėl buvo pagrindas skirti švelnesnę negu Sprendimu nustatyta sankciją. Palikus galioti 2 043 639 Eur dydžio sankciją, pastaroji būtų nesuderinama su teisingumo ir protingumo bei proporcingumo principais. Griežta nuobauda (bendrine prasme) turi būti taikoma tik kai pažeidėjas tikrai tokios nusipelno, ko šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo teigti. Per griežta sankcija bus neefektyvi ir neatliks savo vaidmens, kovojant su teisės pažeidimais, bei gali būti realiai neįvykdoma. Kita vertus, per švelnios sankcijos nustatymas nedarys poveikio teisės pažeidėjui, neįspės kitų asmenų dėl galimos atsakomybės už teisei priešingą veiką, todėl turi būti balansas tarp padarytos veikos, kuri nesuderinama su teisiniu reguliavimu ir nustatytos sankcijos – ginčo sankcija akivaizdžiai proporcinga (adekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to yra teisinga.
25. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
26. Pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes.
27. Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjo kvestionuojamas teisinis reguliavimas teisėjų kolegijai nekelia abejonių, t. y. teisėjų kolegija neįžvelgia teisinio reguliavimo dėl sankcijos prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo argumentacijai bei dar kartą pažymėtina, kad teismas turi teisę koreguoti viešojo administravimo sistemos subjektų paskirtas sankcijas – UAB „Simuva“ prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2373-624/2021).
28. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
29. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris paliktinas galioti apeliacinės instancijos teismo, yra palankus UAB „Simuva“, tačiau Sprendimas taisytas tik tiek, kiek tai susiję su sankcijos korektūra, o tai reiškia, kad atsakovas laikėsi teisinio reguliavimo, tinkamai identifikavo faktines bylos aplinkybes bei taikė tinkamą teisinį kvalifikavimą, todėl perkelti dalį patirtų pareiškėjo išlaidų atsakovui nėra teisinio pagrindo, ką teisingai ir nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas (žr. nutarties 10 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Simuva“ apeliacinį skundą ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.