- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-27
- Bylos Nr.
- I-822-821/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- J. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Advokatai
- Aušra Saulėnienė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. J. su skundu (1 tomo b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškina, kad nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriuose minimalus plotas neatitinka nustatytų reikalavimų. Nėra atviro priėjimo prie kameroje esančio lango, tarp lango ir grotų, kuriomis langas uždengtas, yra šiukšlių, nuo kurių sklinda blogas kvapas. Kadangi langas uždengtas tinklu, nėra galimybės lango nuvalyti, o dėl šios priežasties kameroje nepakanka natūralios šviesos. Nuolatinis dirbtinės šviesos naudojimas kenkia pareiškėjo sveikatai – prasidėjo akių skausmai ir išsausėjo akys.
Nurodo, kad jo privatumas pažeidžiamas, nes sanitarinis mazgas įrengtas prie kameros durų, pro kuriose esantį langelį pareigūnai gali stebėti kalinamą asmenį, be to, sanitarinis mazgas pilnai neatskirtas nuo likusios kameros dalies. Maistą buvo priverstas laikyti tualete, nes spintelėje yra nepakankamai vietos. Kamerose esantis stalas valgyti per mažas, nepakankamas visiems vienu metu kameroje esantiems asmenims, kameros nėra dezinfekuojamos. Radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis yra 3 metrų aukštyje ir jo neįmanoma pasiekti, pasijungti kabelį ar pritildyti garsą. Pareiškėjui nesuteikiamos priemonės kamerai išsivalyti – išduodamos šluotos be kotų, neduodama indų ploviklio. Nesuteikta pakankamai higienos priemonių – dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis.
Atkreipia dėmesį į tai, kad pasivaikščiojimui skirta viena valanda laiko, tačiau toks trumpas pasivaikščiojimo laikas yra nepakankamas. Karštas vanduo kameroje netiekiamas. Nėra užtikrinamas reikiamas vėdinimas, kamerose nuolat jaučiama drėgmė. Dušu galima naudotis tik kartą per savaitę ir vienu metu juo naudojasi nuo 1 iki 4 asmenų. Išduodama sintetinė patalynė, o čiužiniai, antklodės, pagalvės prieš išdavimą nedezinfekuojamos, todėl audiniuose veisiasi parazitai. Kamerose ribojama elektros energija. Nėra užtikrinamas tinkamas maitinimas, pareiškėjui suteikiamo maisto energetinė vertė nepakankama. Rūbai skalbiami tik kartą per mėnesį. Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas jo sveikatai. Dėl šių priežasčių pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, depresija, žemino jo orumą.
Skundo papildyme (3 tomo b. l. 3–8) papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso gyvenamose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (2 tomo b. l. 191–199) pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių), pažymėdamas, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, taip pat, nuteistiesiems kas mėnesi išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustukai, du kartus per mėnesį išduodama patalynė, muilas, tualetinis popierius. Laisvės atėmimo vietoje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Nurodo, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti asbestcemenčio šiferio lakštais, tačiau sveikatai nepavojingi. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Mano, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė, todėl žala nepriteistina. Lukiškių TI-K remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, prašo iš pareiškėjo priteisti realiai patirtas bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (6,30 Eur).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį tenkinti, remdamasi skunde nurodytais argumentais.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, A502–734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 53254/98).
Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, kaip ir iki 2015-10-30 galiojusi HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2016-09-26 ir 2016-09-27 vienas 7,38 kv. m ir 7,72 kv. m ploto kamerose Nr. 107 ir Nr. 338; 2016-09-28 perkeltas į kamerą Nr. 148, kurios plotas 8,02 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2016-09-29 iki 2016-12-06 perkeltas į kamerą Nr. 152 (plotas 7,94 kv. m, laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); tokio pat ploto kameroje Nr. 176 laikytas nuo 2016-12-07 iki 2016-12-08 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2); nuo 2016- 12- 09 iki 2017-08-31 vienas laikytas kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m, 2017- 09- 01 perkeltas į kamerą Nr. 115, plotas – 7,45 kv. m (2 asmenys kameroje), tą pačią dieną perkeltas į 7,77 kv. m ploto kamerą Nr. 322, kurioje buvo laikomas vienas.
Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. 2017- 11-17 pranešime Nr. 24-7543 Lukiškių TI-K Ūkio skyrius nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas yra apie 0,56 kv. m (4 tomo b. l. 38–41).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 341 dieną. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jų atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), pripažintina, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista labai trumpą laiką, tik vieną dieną 2017-09-01 ir tai tą pačią dieną (2017-09-01) pareiškėjas buvo perkeltas į 7,77 kv. m ploto kamerą Nr. 322, kurioje buvo laikomas vienas. Be to, ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo pažeista ne tik labai trumpą laiką, bet ir labai nežymiai – vietoje 3,6 kv. m ploto, pareiškėjui teko 3,45 kv. m ploto. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šioje vietoje konstatuoti pažeidimo, nes jis buvo itin trumpalaikis ir mažareikšmis, negalėjęs pareiškėjui sukelti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų ar papildomo diskomforto.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną katą per savaitę, juo naudojosi nuo 1 iki 4 asmenų vienu metu. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K kalinamiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Pažymėtina, kad suteikiamas laikas naudotis dušu visų pirma yra skirtas asmens higienai. Pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše po šiltu vandeniu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas šiuo aspektu pabrėžia, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju atsakovės atstovas nurodė, jog, vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tokiu reglamentavimu pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo savaime nėra pažeidžiamas.
Vis dėlto teismas pabrėžia, kad iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Tačiau tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo. Šiuo atveju atsižvelgtina į šią aplinkybę sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad patyrė nepatogumų dėl nepilnai atitverto sanitarinio mazgo.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais nustatyta, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka minėtų teisės aktų reikalavimus.
Tačiau teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Nagrinėjamu atveju aktualūs EŽTT praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją). Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas atliekantis gamtinius reikalus. Nors sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų/ nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.
Pareiškėjas nurodo, kad prie langų esančios grotos neleido jam išvalyti langų. Atkreiptinas dėmesys, kad grotų ant kamerų langų bei tinklo virš pasivaikščiojimų kiemelių įrengimas įtvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Taigi šiuo aspektu teismas nenustato neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, nes tokį kamerų ir laisvės atėmimo įstaigų įrengimą numato teisės aktai.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nuolat degė dirbtinė šviesa, dėl ko jam prasidėjo akių skausmai ir išsausėjo akys, kamerose temperatūra neatitiko reikalavimų, kamerose buvo drėgna, neužtikrinamas tinkamas vėdinimas. Iš byloje pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų (3 tomo b. l. 129–131, 133–135, 141–143, 149–155, 157–159, 162–164, 167–172, 181–183, 195–200, 4 tomo b. l. 3–6, 9–23) matyti, kad kamerose Nr. 107, 338, 148, 152, 176, 285, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, oro temperatūra patikrinimo metu buvo nuo 20,9 °C iki 21,4 °C, santykinė oro drėgmė nuo 38,4 proc. iki 47,9 proc., ir tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne mažesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Patikrinimo metu minėtose kamerose išmatuota bendra dirbtinė apšvieta, kuri buvo nuo 239 lx iki 257 lx, tai atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad ginčo kamerose buvo natūralus apšvietimas, tai atitiko HN 134:2015 15 punkto reikalavimą. Be to, nustatyta, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti kameras per atidaromus langus – kamerų langai atsidaro, langų rėmai nesulūžę. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietimo, drėgmės, temperatūros, vėdinimo laikomi objektyviai nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas nurodo, kad radijo taškas ir kabelinės televizijos kabelis sumontuoti 3 metrų aukštyje, dėl ko jų pasiekti buvo praktiškai neįmanoma. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl per aukštai įrengtų radijo taško ir kabelinės televizijos kabelio būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, ar kad pareiškėjas dėl radijo taško įrengimo būdo būtų patyręs žalos. Teismas pažymi, kad kiekvienoje kameroje yra įrengta taburetė, ant kurios palipus, pareiškėjas galėtų pritildyti radijo tašką ar pasiekti reikiamus televizijos kabelius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl per aukštai įrengtų radijo taško ir kabelinės televizijos kabelio nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui kilo neturtinė žala.
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimui yra skirta viena valanda laiko, tačiau toks pasivaikščiojimui skirtas laikas yra nepakankamas.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo suteikiama mažiau negu valanda pasivaikščioti gryname ore ar buvo kliudoma pasinaudoti šia teise. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteiktas teisės aktuose nustatytas pasivaikščiojimo laikas, tačiau teigia, kad jis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K neturėjo pareigos suteikti pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore ilgiau kaip valandą, ir tai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo klausimu nenustatyta.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudaryta galimybė naudotis drabužių skalbimo paslauga tiek kartų, kiek reikia, neužtikrintas būtinas higienos reikmenų kiekis – pareiškėjui nesuteikta dantų pastos, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus duodama kartą per mėnesį tik vienas rulonėlis.
Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nesudarė sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius tiek dažnai, kiek pareiškėjui reikia, vertinti kritiškai, nes HN 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjui turi būti teikiamos nemokamai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė skalbti rūbus, nepaneigia, todėl atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Be to, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Lukiškių TI-K patvirtino, kad minėtos higienos priemonės yra išduodamos. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo išduodamos higienos priemonės, tačiau skundžiasi, kad jų nepakako. Atsižvelgiant į tai, kad išduodamas higienos kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus, atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko.
Pareiškėjas teigia, kad jam į kamerą buvo išduodamas netinkamas inventorius švarai palaikyti.
HN 134:2015 37 p. nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pažymėtina, kad patys nuteistieji yra atsakingi už švaros palaikymą kamerose. Atsakovė atsiliepime pabrėžė, jog reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras visuomet yra išduodami į kiekvieną kamerą. Teismas daro išvadą, kad abejoti tokiais atsakovo teiginiais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl netinkamų priemonių kamerai valyti išdavimo, nenurodė nei kada, nei kokiose kamerose būnant pareiškėjui nebuvo išduotas reikiamas valymo priemonių kiekis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas šioje apimtyje laikomas nepagrįstu.
Pareiškėjas teigia, kad kamerose neužtikrinamas tinkamas maisto kiekis ir kokybė.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 str. 4 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šią BVK nustatytą pareigą laisvės atėmimo įstaigos įgyvendina vadovaudamosi Fiziologinėmis mitybos normomis, Skiriamų maisto produktų vidutiniais paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117. Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, valgiaraščiai patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 (toliau – 2014-03-28 Įsakymas) ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2015-04-16 įsakymu Nr. V-156 (toliau – 2015-04-16 Įsakymas), keičiančiu 2014-03-28 Įsakymą.
Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Pagal Taisyklių 14 punktą maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius.
Taisyklėse nustatyta, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija), suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Valgiaraščiuose nurodyti patiekalai gaminami pagal patiekalų receptūras (3 priedas), panaudojant maisto produktus ir žaliavas pagal valgiaraščių prieduose nurodytus kiekius, atsižvelgiant į suimtųjų ir nuteistųjų (dirbančių ir nedirbančių) skaičių. Taisyklių 20 p. įtvirtina, kad išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl netinkamo maitinimo (galimai prarūgusio pieno), 2017-04-25 raštu Nr. 96-1545 atsakė, kad 2017-04-04 pusryčių metu pagal numatytą valgiaraštį pareiškėjui buvo patiektas kokybiškas pienas, tai patvirtina įrašas Nuteistųjų ir suimtųjų maisto kokybės patikrinimų apskaitos žurnale (3 tomo b. l. 63–64, 67–68). Be to, atsakovė nurodė, kad pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Pagamintas maistas yra išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose. Termosai, kuriose yra laikomas paruoštas maistas, yra atidaromi tik tada, kai yra dalinamas maistas nuteistiesiems ir suimtiesiems, todėl maistas visada yra paduodamas šiltas. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, vertina, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto ir nepakankamos jo energetinės vertės yra nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, kuris pavojingas jo sveikatai.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, todėl šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pažymėtina, kad nelaužomi šiferio lakštai, konstrukcijose esantys tvirtai surišti su užpildu asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagristi įrodymais.
Pareiškėjas teigia, kad kamerų įrengimas neatitinka teisės aktų reikalavimų – kamerose nėra spintos, skirtos rūbams susidėti, stalo valgyti, kameros nėra dezinfekuojamos; kameroje esančioje kriauklėje karštas vanduo netiekiamas, kamerų sienos, lubos, grindys yra avarinės būklės, kameroje ribojama elektros energija.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba (14.8–14.9 punktai). Teismas pažymi, kad pareiškėjas neginčija, jog kameroje yra įrengta spintelė ir yra stalas, tačiau teigia, kad spintelėje nepakanka vietos, o stalas per mažas. Darytina išvada, kad vieno stalo bei spintelės įrengimas kameroje atitinka reikalavimus nustatytus kamerų įrengimui, be to, pareiškėjo skundo teiginiai iš esmės yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįsti, nes iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas didžiąją laiko dalį – nuo 2016- 12- 09 iki 2017-08-31 buvo laikomas vienas kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl baldų trūkumo kamerose atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos higienos normos 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tuo tarpu įpareigojimas tiekti karštą vandenį į sanitarinį mazgą nenustatytas. Todėl atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo atžvilgiu nenustatyta.
Byloje esanti medžiaga patvirtina (4 tomo b. l. 38–41), kad atsakovas kameras dezinfekuoja periodiškai, pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami periodiškai. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), nuteistiesiems išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, tai atitinka HN 134:2015 42, 43 punktą. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad kameros nėra dezinfekuojamos. Pareiškėjo teiginiai dėl elektros energijos ribojimo yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokiais būdais elektros energija pareiškėjui yra ribojama, todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad patalpos yra avarinės būklės, neindividualizuodamas kokiais požymiais ši būklė pasireiškia, kokios konkrečiai patalpos yra avarinės būklės. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Pareiškėjas atsikirtimuose teigia, kad kamerose nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo skambučio, tačiau konkrečių kamerų nenurodo. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodo, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją (3 tomo b. l. 13). Pareiškėjui konkrečiai nenurodžius kamerų, kuriose nebuvo signalizacijos mygtukų, teismas laiko, kad atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga įrodyti priešingas aplinkybes ir neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktais duomenimis, todėl tokio pobūdžio pareiškėjo teiginius atmeta kaip neįrodytus.
Pareiškėjas prašo priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Žalą sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K.
Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo teisė į privatumą 69 dienas naudojantis tualetu, kai jis buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu, nebuvo tinkamai užtikrinta. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, kėlė diskomfortą, kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, taip pat įvertinęs galimybe pasinaudoti dušu dažnumą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur suma per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 150 Eur.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 6,30 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta ABTĮ 67 straipsnio 3 dalį. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132–133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui J. J. priteisti 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.
Netenkinti atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.