Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės H. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovams H. M. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonei Registrų centrui, J. P. ir Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarei O. Ž. dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalies panaikinimo, Vilniaus apskrities viršininko įsakymų dalių panaikinimo, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos įsakymo panaikinimo bei paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą ir, modifikavusi ieškinio dalyką, prašė: 1) panaikinti (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria P. (P.) M. parduotas žemės sklypas, kurio plotas – 4 000 kvadratinių metrų, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo žemės sklypas); 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1 priedo (duomenys neskelbtini) eilutę, kuria patvirtintas P. M. suprojektuotas ginčo žemės sklypas; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) 1.2 punktą, kuriuo nustatyta, kad P. M. faktiškai naudojo ginčo žemės sklypą, plane pažymėtą Nr. 925-2, ir 2 punkto dalį dėl ginčo žemės sklypo pardavimo P. M.; 4) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl H. M. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“; 5) panaikinti 2010 m. kovo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2 punktą, nustatantį, jog atsakovė H. M. po P. M. mirties paveldėjo ginčo žemės sklypą.

Ieškovė šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog Vilniaus rajono Rudaminos apylinkės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. 27 ieškovės asmeniniam ūkiui buvo suteiktos žemės ūkio naudmenos, kurių plotas – 1,00 ha. Ieškovės asmeniniam ūkiui suteikta žemė 1994 m. liepos 1 d. buvo paženklinta vietoje, paženklinti asmeninio ūkio žemės sklypai buvo nubraižyti abrise. Žemės sklypas, kurio plotas – 0,66 ha, numeris – 189-1, ir žemės sklypas, kurio plotas – 0,14 ha, numeris – 189-2, besiribojantis su namų valdos žemės sklypu, buvo pažymėti žemėtvarkos projekte ir suvestiniame plane. Asmeninio ūkio žemės sklypo abrise nurodyta, jog žemės sklypas, kurio numeris – 189-2, 1-2 gretimybėje ribojasi su žemės sklypu Nr. 362, kurio naudotojas – P. M., o 1-4 gretimybėje – su žemės sklypu Nr. 357, kurio naudotoja – E. S. Ieškovė 1994 m. birželio 29 d. kreipėsi į Vilniaus rajono Rudaminos apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydama parduoti ieškovei pastarosios naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus. Rudaminos apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovas 1994 m. liepos 25 d. išdavė ieškovei pažymą, patvirtinančią, jog pastaroji turi teisę pirkti iš valstybės asmeninio ūkio žemę, kurios plotas – 0,80 ha. Vilniaus rajono valdybos (duomenys neskelbtini) potvarkiu Nr. 660 ieškovei buvo leista pirkti aukščiau nurodytą asmeninio ūkio žemę, ieškovė 1994 m. spalio 27 d. sumokėjo perkamos asmeninio ūkio žemės kainą. Ieškovės teigimu, 1997 m. sausio 10 d. buvo sudaryta asmeninio ūkio žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė nuosavybėn įsigijo du žemės sklypus, kurių plotai – 0,14 ha ir 0,66 ha, kuriuos ieškovė 1997 m. sausio 15 d. įregistravo Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Ieškovės teigimu, pastaroji 2011 metų gegužės mėnesį inicijavo jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kurio plotas – 0,14 ha, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų atlikimą. Uždaroji akcinė bendrovė „GEO PLANUM“ 2011 m. birželio 22 d. atliko šio žemės sklypo ribų paženklinimą vietoje, parengė kadastrinių matavimų bylą ir 2011 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo kadastrinių matavimų suderinimo. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2011 m. gruodžio 1 d. suderino žemės sklypo kadastrinius matavimus ir (duomenys neskelbtini) parengė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl J. Z. žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“. Ieškovė 2011 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą, prašydama įregistruoti patikslintus aukščiau nurodyto žemės sklypo kadastro duomenis. Valstybės įmonė Registrų centras 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. KS-6824, motyvuodama tuo, jog ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos dengiasi su gretimo žemės sklypo, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), ribomis, atsisakė įregistruoti patikslintus ieškovei priklausančio žemės sklypo kadastro duomenis. Pasak ieškovės, formuojant P. M. žemės sklypą, kurio kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo grubiai pažeisti teisės aktų reikalavimai, inter alia nebuvo laikytasi nuostatos, jog, rengiant žemėtvarkos projektą asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje, sklypų vieta ir ribos negali būti keičiamos be asmeninio ūkio žemės naudotojo sutikimo; Rudaminos kadastro vietovės projekto autorius J. P., rengdamas žemėtvarkos projektą, nesivadovavo anksčiau parengtais asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktais, abrisais, suvestiniais planais; ženklinant žemės sklypo ribas vietoje, nedalyvavo ir nebuvo kviečiami dalyvauti gretimų žemės sklypų savininkai ir naudotojai; gretimo žemės sklypo, kurio numeris – 925-2, dalis, kurios plotas – 0,14 ha, buvo suprojektuota ne laisvos žemės fonde, o ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutiko su ieškovės pareikšto ieškinio dalimi, prašė patenkinti pareikštų reikalavimų dalį. Atsakovė pažymėjo, jog, priimant ginčijamus įsakymus bei sudarant ginčijamą sutartį, ieškovės asmeninio ūkio žemės sklypas jau buvo suformuotas, privatizuotas ir įregistruotas, todėl ginčo žemės sklypas negalėjo būti suformuotas ir parduotas kaip asmeninio ūkio žemės sklypas. Atsakovės teigimu, nėra tikslinga ieškovės reikalavimus tenkinti visa apimtimi, nes ieškovei ir atsakovei priklausantys žemės sklypai persidengia tik 0.14 ha plote.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybės įmonė Registrų centras neišreiškė aiškios pozicijos dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo, prašė šios bylos ginčą išspręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. P. palaikė atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos poziciją.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus rajono 2-ojo notarų biuro notarė O. Ž. neišreiškė savo pozicijos dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo abejoti, jog ieškovei buvo teisėtai skirta asmeninio ūkio žemė, pastaroji buvo teisėtai privatizuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra, atsakovė nėra pareiškusi priešieškinio dėl atitinkamų administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismas, aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių kontekste atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog šalių žemės sklypai persidengia tik 0,14 ha plote, o šis persidengimas yra identifikuojamas, konstatavo esant pagrindą panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl H. M. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“, o kitus ginčijamus administracinius aktus, paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą panaikinti ir ginčo sutartį pripažinti negaliojančia tik ta apimtimi, kuria pastarieji yra susiję su ginčo žemės sklypo dalimi, suformuota ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kurios plotas – 0,14 ha.

Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų (į)vertinimo taisykles. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju neįvertino to bylos teisingam išsprendimui reikšmingo fakto, jog ginčo žemės sklypas buvo galutinai suformuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra anksčiau nei buvo priimti ieškovės šioje byloje ginčyti administraciniai aktai. Atsakovės teigimu, esant galiojančiam ir nepanaikintam aukščiau nurodytam Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymui, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju neturėjo teisės ir pagrindo panaikinti ieškovės ginčytų administracinių aktų dalis, pripažinti negaliojančia ginčo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalį ir panaikinti paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalį. Be to, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisėtai rėmėsi nepatvirtintomis abriso ir žemėlapio kopijomis, kurios, anot atsakovės, yra suklastotos. Atsakovės teigimu, ieškovė abrise įbraižė tariamai šalia jos namų valdos esantį žemės sklypą Nr. 189-2, kurio plotas – 0,14 ha, be kita ko, klaidingai nurodydama, kad šiaurinėje upės pusėje esantis žemės sklypas Nr. 362 priklauso P. M. ir ribojasi su žemės sklypo Nr. 189-2 kraštine 1-2. Anot atsakovės, žemės sklypas Nr. 362 priklauso ne P. M., o kitam asmeniui, ir yra kitoje upės pusėje nei pažymėta abrise; pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimams dėl ginčo administracinių aktų dalių panaikinimo netaikė ieškinio senaties. Pasak atsakovės, ieškovė 2011 metais, kai pastarajai buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai ir paskirta administracinė nuobauda, o ne, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2012 m. vasario 6 d., sužinojo apie ginčo administracinius aktus, todėl, priešingai nei šios bylos atveju sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, 2012 m. kovo 1 d. besikreipusi į teismą, praleido ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl ginčo administracinių aktų dalių panaikinimo pareikšti. Atsižvelgiant į tas aplinkybes, jog ieškovė ieškinio senaties terminus aukščiau nurodytiems reikalavimams pareikšti praleido be svarbių priežasčių, ieškovė neprašo atnaujinti ieškinio senaties terminų, šios bylos atveju egzistuoja savarankiškas pagrindas atmesti ieškovės reikalavimus.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neišreiškė savo pozicijų dėl šioje byloje pareikšto apeliacinio skundo pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė šiuo konkrečiu atveju išreiškė valią (t. 2, b. l. 88), jog ši apeliacinė byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis). Pagal proceso įstatymą apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo žodinio proceso atveju apeliacinės instancijos teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (Civilinio proceso kodekso 324 straipsnio 2 dalis). Pagal proceso įstatymą, nepriklausomai nuo to, kokia tvarka (žodinio ar rašytinio proceso) yra nagrinėjamas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teisme draudžiama keisti (papildyti) apeliacinį skundą, inter alia teikti naujus apeliacinio skundo argumentus (Civilinio proceso kodekso 323 straipsnis). Apelianto argumentai, kuriais pastarasis grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde.

Bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė leidžia daryti išvadas, jog faktinės bylos aplinkybės yra aiškios, faktiniai bylos duomenys yra pakankami aplinkybių, turinčių reikšmės šiai apeliacinei bylai teisingai išspręsti, konstatavimui, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo apeliacinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, ši apeliacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (Civilinio proceso kodekso 321 straipsnis).

Dėl apeliantės teikiamų faktinių duomenų priėmimo

Bylos medžiaga (t. 2, b. l. 75-76, 80-84) patvirtina, jog apeliantė prie pastarosios skundo pridėjo atitinkamus faktinius duomenis, prašydama šiuos duomenis priimti į nagrinėjamą apeliacinę bylą.

Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės teikiamais faktiniais duomenimis, atsisako priimti šiuos faktinius duomenis, nes, pirma, apeliantės prie pastarosios skundo pridėti žemės sklypų planai, kuriuos 2006 m. gruodžio 23 d. parengė J. P. (t. 2, b. l. 82-83), yra šios bylos medžiagoje (t. 1, b. l. 53, 103), antra, kiti apeliantės teikiami duomenys (t. 2, b. l. 75-76, 80-81, 84) galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, o šios bylos atveju nėra pagrindo teigti, jog šių faktinių duomenų pateikimo būtinybė iškilo po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą ir priėmė skundžiamą sprendimą. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog vien tas faktas, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantei nepalankų procesinį sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog apeliantės teikiamų faktinių duomenų (t. 2, b. l. 75-76, 80-81, 84) pateikimo būtinybė Civilinio proceso kodekso 314 straipsnio prasme iškilo vėliau.

Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 29-30, 31-32) nustatyta, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio plotas – 0,14 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ieškovės žemės sklypas), ir žemės sklypas, kurio plotas – 0,66 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys (t. 1, b. l. 68-69) byloja, jog į žemės sklypą, kurio plotas – 0,40 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir ginčo žemės sklypas), yra įregistruota asmeninė apeliantės nuosavybės teisė (nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – 2010 m. kovo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Šalių procesinių dokumentų ir faktinių bylos duomenų analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės žemės sklypo suformavimu ir perleidimu pastarosios nuosavybėn, todėl apeliacinės instancijos teismas nekartoja šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, jog nurodytos faktinės bylos aplinkybės bus analizuojamos apeliacinio skundo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliantė šioje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju yra aiški ieškovės žemės sklypo lokalizacija. Kaip jau buvo nustatyta ir nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, apeliantė laikosi pozicijos, jog aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes yra paremta, pasak apeliantės, nepatvirtintais ir suklastotais faktiniais duomenimis.

Ieškovės prie šioje byloje pareikšto ieškinio pridėtų duomenų (t. 1, b. l. 16-83) analizė leidžia daryti išvadą, jog ieškinio priedus, inter alia 1994 m. liepos 1 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo akto, abriso ir asmeninio ūkio žemės suvestinio plano, parengto 1994-1996 metais, ištraukos (t. 1, b. l. 17, 18, 23) kopijas, patvirtino advokatas A. P., kuris atstovavo ieškovei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir atstovauja ieškovei bylos apeliaciniame procese, todėl, esant nurodytam faktui, konstatuotina, jog, priešingai nei teigia apeliantė, aukščiau nurodyti ieškinio priedai yra patvirtinti proceso įstatymo nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 114 straipsnio 1 dalis).

Bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog byloje nėra faktinių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ieškovės į nagrinėjamą bylą pateiktų duomenų – abriso ir asmeninio ūkio žemės suvestinio plano, parengto 1994-1996 metais, ištraukos – objektyvumu bei patikimumu, apeliantė inter alia nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą abejoti aukščiau nurodytų duomenų objektyvumu bei patikimumu, kai pastarajai, teigiančiai, jog šie duomenys yra neobjektyvūs ir nepatikimi (suklastoti), tenka procesinė pareiga pateikti tokius duomenis (Civilinio proceso kodekso 12 ir 178 straipsniai), todėl, esant išdėstytiems faktams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šios bylos ginčą, pagrįstai rėmėsi aukščiau nurodytais faktiniais duomenimis, juo labiau, kai šie faktiniai duomenys dera ne tik tarpusavyje, bet ir koreliuoja su kitais bylos faktiniais duomenimis – 1994 m. liepos 1 d. asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktu, liudytojų T. K., N. Š. ir I. V., kuriuos, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nesuinteresuotais šios bylos baigtimi asmenimis, parodymais.

Šios bylos faktinių duomenų – abriso, kuriame yra pažymėtos ieškovei suteiktų žemės sklypų ribos, kurios 1994 m. liepos 1 d. buvo paženklintos vietoje, ir užfiksuota žemės sklypų lokalizacija, bei asmeninio ūkio žemės suvestinio plano, parengto 1994-1996 metais, ištraukos – analizė sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismu ir konstatuoti, jog, priešingai nei teigia apeliantė, šios bylos atveju yra aiški ieškovei suteikto žemės sklypo, kurio plotas – 0,14 ha, lokalizacija: ieškovės žemės sklypas rytinėje pusėje (žemės sklypo riba, pažymėta taškais 3 ir 4) ribojasi su ieškovės namų valdos žemės sklypu, vakarinėje pusėje (žemės sklypo riba, pažymėta taškais 1 ir 2) ribojasi su P. M. suteiktu asmeninio ūkio žemės sklypu, ieškovės žemės sklypo pietinėje pusėje yra upė, o šiaurinėje pusėje – krūmai. Byloje nustatyta, jog toje vietoje, kurioje de facto yra ieškovės žemės sklypas, buvo suprojektuota ir suformuota ginčo žemės sklypo dalis, todėl, esant išdėstytiems faktams ir aspektams, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai sprendė, kad ieškovės žemės sklypas ir ginčo žemės sklypas persidengia.

Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė šios bylos atveju neginčijo administracinių aktų ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, kurių viseto pagrindu ieškovė nuosavybėn įsigijo inter alia žemės sklypą, kurio plotas – 0,14 ha, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos analize, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog aukščiau nurodyti administraciniai aktai ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl, esant išdėstytiems aspektams, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo abejoti asmeninio ūkio žemės sklypo, kurio plotas – 0,14 ha, ieškovei skyrimo ir perleidimo pastarosios nuosavybėn teisėtumu.

Bylos duomenimis (t. 1, b. l. 45-50) nustatyta, jog Vilniaus apskrities viršininkas (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) inter alia patvirtino (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projektą, kuriame P. M., be kita ko, buvo suprojektuotas ginčo žemės sklypas. Bylos duomenys (t. 1, b. l. 54-55, 56-59) byloja, jog Vilniaus apskrities viršininkas (duomenys neskelbtini) priėmė įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo inter alia nustatė, jog P. M. faktiškai naudoja ginčo žemės sklypą, ir nusprendė parduoti P. M. ginčo žemės sklypą, ir P. M. bei valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjos, 2007 m. birželio 6 d. sudarė valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią valstybė inter alia perleido, o P. M. įgijo nuosavybėn ginčo žemės sklypą.

Byloje nustačius, jog ieškovė žemės sklypą, kuris, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, persidengia su ginčo žemės sklypu, nuosavybėn įsigijo 1997 m. sausio 10 d. (t. 1, b. l. 24, 29-30) ir juridinį faktą, kurio pagrindu įgijo nuosavybės teisę į šį žemės sklypą (valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)), nustatyta tvarka įregistravo 1997 m. sausio 15 d. (t. 1, b. l. 25-26), konstatuotina, kad ginčo žemės sklypo dalis, kurios plotas – 0,14 ha, negalėjo būti suprojektuota ir suformuota (šios apeliacinės bylos atveju net ir nedetalizuojant tų teisės pažeidimų, kurie, ką bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino tiek trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. P., inter alia parengęs (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. gruodžio 9 d. paženklinęs ginčo žemės sklypo ribas ir parengęs ginčo žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą bei abrisą (t. 1, b. l. 51-52), tiek atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ex lege perėmusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos teises ir pareigas, buvo padaryti projektuojant ir formuojant ginčo žemės sklypo dalį), nes tas žemės plotas, kuriame buvo suprojektuota ir suformuota ginčo žemės sklypo dalis, nebepriklausė laisvos valstybinės žemės fondui, juo labiau ginčo žemės sklypo dalis negalėjo būti perleista P. M. nuosavybėn, nes ginčo žemės sklypo dalies perleidimo P. M. nuosavybėn momentu valstybė nuosavybės teise nevaldė šios ginčo žemės sklypo dalies, vadinasi, valstybė inter alia neturėjo teisės disponuoti žeme, kuri, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, 1997 m. sausio 10 d. buvo perleista ieškovės nuosavybėn, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, išdėstytiems argumentams ir išvadoms, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčo administracinių aktų, susijusių su ginčo žemės sklypo dalies, kurios plotas – 0,14 ha, projektavimu, formavimu ir perleidimu, dalis, ir pagrįstai pripažino negaliojančia 2007 m. birželio 6 d. valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties dalį, pagal kurią P. M. nuosavybėn buvo perleista ginčo žemės sklypo dalis, de jure priklausanti ieškovei. Kaip žinia, iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria jus non oritur), todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aspektų visetą, konstatuotina, jog, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino 2010 m. kovo 5 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, patvirtinančią, jog apeliantė paveldėjo ginčo žemės sklypo dalį, de jure priklausančią ieškovei, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos (duomenys neskelbtini) įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patikslinti ginčo žemės sklypo kadastro duomenys.

Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog apeliantė, ką patvirtina pastarosios procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios instancijos teismui, ir apeliantės atstovų paaiškinimų, duotų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, analizė, gindamasi nuo ieškovės šioje byloje pareikšto ieškinio, savo atsikirtimų negrindė ta aplinkybe, jog, pasak apeliantės, ginčo žemės sklypas buvo galutinai suformuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos (duomenys neskelbtini) įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, nevertina apeliacinio skundo argumentų, kuriais yra įrodinėjamas aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės egzistavimas.

Apeliantė, kaip jau buvo nustatyta ir nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, šios apeliacinės bylos atveju inter alia kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovė nepraleido terminų reikalavimams dėl administracinių aktų dalių panaikinimo pareikšti.

Viena vertus, ieškovė šios bylos atveju pareiškė tris administracinio teisinio pobūdžio (dėl administracinių aktų dalių panaikinimo) ir du civilinio teisinio pobūdžio (dėl valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties dalies ir paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo) reikalavimus, kas šiuo konkrečiu atveju a priori sudarytų pagrindą teigti, jog administracinio teisinio pobūdžio reikalavimams pareikšti taikytini administracinių bylų teisenos terminai, o civilinio teisinio pobūdžio reikalavimams – ieškinio senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006). Kita vertus, šioje byloje dominuoja civilinis teisinis santykis, bylos ginčas vyksta dėl ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą, kurio plotas – 0,14 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), gynimo, ieškovės reikalavimai yra betarpiškai susiję, todėl, esant išdėstytiems aspektams, konstatuotina, jog visiems ieškovės reikalavimams taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, nustatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje, – dešimt metų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog ieškovė šios bylos atveju nepraleido ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl administracinių aktų dalių panaikinimo pareikšti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą šios bylos atveju taikyti administracinių bylų teisenos terminus, nustatytus reikalavimams dėl administracinių aktų panaikinimo pareikšti.

Apibendrinus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktinius duomenis, tinkamai nustatė ir kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje priimdamas procesinį sprendimą, nevertina ir neanalizuoja šių apeliacinio skundo argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartimi (t. 2, b. l. 85-86) atidėjo apeliantei 443 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo šioje apeliacinėje byloje priėmimo, todėl, atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog apeliantė pralaimėjo šią apeliacinę bylą, iš pastarosios į valstybės biudžetą priteistinas 443 Lt žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš H. M. į valstybės biudžetą 443 Lt žyminį mokestį.