Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės HA.EN. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis ir nutraukta civilinė byla pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Sostinės būstai“ dėl preliminarios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi, tretieji asmenys G. K., bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Tauneris“ (šiuo metu išregistruota), uždaroji akcinė bendrovė HA.EN.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo UAB Medicinos bankas (atsakovės hipotekos kreditorius) (toliau – Bankas), kurio procesines teises perėmė UAB HA.EN., prašė ieškinį atmesti, kadangi atsakovė nėra atsiskaičiusi su atsakove už turtą pagal preliminariąją sutartį, nėra gavusi banko raštiško sutikimo, preliminarioji sutartis turi būti laikoma pasibaigusia, ši sutartis neatitinka CK 6.401 straipsnio 5 dalyje numatytos sutarties, be to, ieškovė jau yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą atsakovės restruktūrizavimo byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta tarp bylos šalių sudaryta taikos sutartis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi. Ši teisė išplaukia iš CPK 13 straipsnyje įtvirtinto byloje dalyvaujančių asmenų dispozityvumo principo ir ja šalys gali pasinaudoti bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str. 3 d.). Tačiau dispozityvumo principas nėra absoliutus ir tam tikrais įstatymo nustatytais atvejais gali būti ribojamas. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį, teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad šalių sudaryta taikos sutartis pažeidžia jos kaip atsakovės kreditorės, kurios reikalavimas užtikrintas hipoteka, bei kitų atsakovės kreditorių teises ir teisėtus interesus. Tokiu būdu, pasak apeliantės, yra pažeidžiamas viešasis interesas. Be to, apeliantė teigia, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Todėl, pasak apeliantės, teismas negalėjo patvirtinti šalių sudarytos taikos sutarties.

Apeliantė savo ir kitų atsakovės kreditorių teisių pažeidimą sieja su prioritetiniu ieškovės reikalavimo patenkinimu taikos sutartimi. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė, sudarydama taikos sutartį, faktiškai pripažino ieškovės reikalavimą, dar nereiškia, kad buvo pažeisti kitų atsakovės kreditorių interesai. Nei apeliantė, nei kiti atsakovės kreditoriai neginčijo Preliminariosios sutarties, kurios pagrindu ieškovė pareiškė savo reikalavimą atsakovei, kaip pažeidžiančios jų teises (CK 6.66 str.). Apeliantė neįrodinėjo, kad taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo momentu atsakovė faktiškai buvo nemoki. Bankas šioje byloje pateiktame atsiliepime į ieškinį nesutikimą su ieškiniu, be kita ko, grindė tuo argumentu, kad pagal atsakovės restruktūrizavimo planą pirmiausia turėjo būti atsiskaityta su Banku, kaip pirmos eilės hipotekos kreditoriumi. Apeliantė, perėmusi Banko reikalavimo teises, atskirajame skunde šiuo argumentu nebesiremia. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, atsakovės restruktūrizavimo byla nutraukta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. spalio 1 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus ją nepakeistą (civilinės bylos Nr. 2-1383-236/2015). Taigi taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo momentu atsakovė nebeturėjo restruktūrizuojamos įmonės teisinio statuso.

Apeliantė savo, kaip atsakovės hipotekos kreditorės, teisių pažeidimą grindžia dar ir ta aplinkybe, kad Preliminarioji sutartis buvo sudaryta negavus Banko raštiško sutikimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. hipotekos registre buvo įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris, pagal kurį atsakovė įkeitė Bankui žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), su visais būsimais pastatais ir statiniais (1 t., 243-258 b. l.). Šiuo sandoriu atsakovė įsipareigojo neperleisti įkeičiamo daikto be raštiško kreditoriaus sutikimo (hipotekos lakšto 2.1 p.). Duomenų, kad Bankas tokį sutikimą būtų davęs, nėra. Kita vertus, toks apeliantės argumentas, įvertinus Preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes, negali būti pagrindas atsisakyti tvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį. Nei Bankas, nei jo teises perėmusi apeliantė nėra pareiškusi savarankiško reikalavimo dėl Preliminariosios sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad nebuvo gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas perleisti įkeistą daiktą. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-372-450/2013 (peržiūrėtame apeliacine ir kasacine tvarka) yra konstatuota, kad Bankas žinojo apie preliminarių būsimų butų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą su butų pastate, (duomenys neskelbtini), pirkėjais, atsakovė tokiu būdu gaudama pajamas atsiskaitinėjo su Banku. Apeliantė teigia, kad atsakovė nustatinėjo žymiai mažesnes nei rinkos butų kainas, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė (CPK 178 str.).

Atsakovės argumentai, kad taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat nepagrįsti. Apeliantė laikosi pozicijos, kad ieškovė nėra visiškai atsiskaičiuosi su atsakove už Preliminariojoje sutartyje nurodytą turtą, todėl ieškovė negali įgyti nuosavybės pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį. Nustatyta, kad 2008 m. gegužės 19 d. sudarydamos Preliminariąją sutartį, šalys buvo susitarusios, kad viso parduodamo turto preliminari kaina yra 385 000 Lt (4.2 p.) (1 t., 6-18 b. l.). Tačiau byloje pateikti vėlesni šalių susitarimai, kuriais kelis kartus buvo keičiamos Preliminariosios sutarties sąlygos (1 t., 19-24 b. l.). Vadovaujantis vėliausiuoju, t. y. 2009 m. lapkričio 24 d. pakeitimu, šalys sumažino Preliminariosios sutarties kainą iki 250 000 Lt (1 t., 22 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad būtent tokią sumą ieškovė yra sumokėjusi atsakovei (1 t., 25-31 b. l.). Apeliantė remiasi ieškovės 2010 m. gegužės 11 d. pareiškimu atsakovei, kuriame ieškovė nurodė, kad be jau sumokėtų 250 000 Lt, ketina sumokėti likusius 50 000 Lt (1 t., 89 b. l.). Apeliantės teigimu, šis pareiškimas patvirtina ieškovės ir atsakovės naują susitarimą dėl turto kainos nustatymo. Toks argumentas nepagrįstas. Ieškovė paaiškino, kad toks pareiškimas buvo surašytas dėl to, kad ji tuo metu svarstė pirkti butą su pilna apdaila, dėl ko viso kaina būtų sudariusi 300 000 Lt, o atsakovė paprašė surašyti tokį pareiškimą Bankui, siekiant parodyti gaunamas įplaukas už parduotą turtą. Tačiau vėliau ieškovė persigalvojo ir naujo susitarimo dėl Preliminarios sutarties pakeitimo nebesudarė, todėl liko galioti paskutinysis, t. y. 2009 m. lapkričio 24 d. Preliminarios sutarties pakeitimas, kuriame nustatyta kaina – 250 000 Lt. Nesivadovauti tokiais ieškovės paaiškinimais, nesant jokių priešingų įrodymų byloje, teismas neturi pagrindo (CPK 185 str.). Apeliantė neįrodė, kad ieškovei buvo parduotas butas su pilna apdaila. Atsižvelgiant į tai, kad paskutiniuoju susitarimu šalys susitarė dėl dalinės buto apdailos, nelogiška būtų iš ieškovės pusės sudaryti susitarimą dėl didesnės kainos už to paties lygio įrengimą.

Apeliantės argumentą, kad Preliminariosios sutarties sąlygos neatitinka CK 6.401 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, paneigia tai, kad kitoje civilinėje byloje kasacinis teismas savo turiniu analogišką sutartį, sudarytą su kito buto tame pačiame name pirkėja, pripažino iš esmės atitinkančia CK 6.401 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91-686/2015). Minėtoje byloje taip pat konstatuota, kad butų, esančių gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), pirkėjų sumokėtos lėšos buvo naudojamos šio namo statybai. Apeliantė teigia, kad šioje byloje negalima vadovautis minėtoje kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes jos skiriasi, tačiau apeliantė nenurodo jokių konkrečių skirtumų, kurie aptariamu aspektu sudarytų teisinį pagrindą nesivadovauti minėtomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo statomas daugiabutis gyvenamasis namas, o už pagal Preliminariąją sutartį gautų piniginių lėšų panaudojimą buvo atsakingas atsakovė, teigti, kad ieškovė, siekdama įgyti nuosavybės teises į ginčo turtą, turėtų įrodyti jo statybos finansavimą ieškovės lėšomis, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Dėl apeliantės argumento, kad šalys nesudarė pagrindinės sutarties iki 2009 m. gruodžio 31 d., todėl Preliminarioji sutartis laikytina pasibaigusia (Preliminariosios sutarties 8.5 p.), pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog preliminariosios nepastatyto gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutarties išskirtinumas iš kitų preliminariųjų sutarčių yra tas, kad pirkėjas savo pažeistas teises gali ginti ne tik CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, bet ir reikalauti prievolę įvykdyti natūra (t. y. įpareigoti pardavėją sudaryti su pirkėju gyvenamojo namo ar buto pirkimo–pardavimo sutartį) bei naudotis visais kitais civilinių teisių gynimo būdais (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2008; 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė sumokėjo atsakovei visą Preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą, tačiau dėl atsakovės kaltės pagrindinė sutartis iki šalių sutarto termino pabaigos nebuvo sudaryta. Dėl šios priežasties ieškovė ir kreipėsi į teismą su ieškiniu, reikalaudama pripažinti Preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi pagal CK 6.401 straipsnio 5 dalį. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nebegali reikalauti įvykdyti prievolę natūra.

Kiti atskirojo skundo argumentai sklypo dalies perdavimo statomo pastato patalpų savininkų bendrijai, o ne ieškovei; dėl išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymo; dėl turto neperdavimo ieškovei neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų išsamiai neanalizuoja ir nevertina.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantė nepateikė svarių argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 5 d.). Nenustačius tokių pažeidimų, nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.