- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-02
- Bylos Nr.
- I-5107-596/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02998-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Č. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 150, 327, 192 ir 341, kurių plotas apie 8–9 kv. m ir kuriose atitinkamą plotą užėmė stalas (apie 1 kv. m), du dviaukščiai gultai (apie 4 kv. m), sanitarinis mazgas (apie 0,5 kv. m), buvo laikomas su dar 2–3 asmenimis. Toks asmenų laikymas prilygsta kankinimui ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsniui bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Be to, dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto tarp kameroje buvusių asmenų dažnai kildavo konfliktinės situacijos.
Nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, dėl ko buvo kenkiama regėjimui, jose buvo drėgna ir šalta. Teigė, jog kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais, kas žemino asmens orumą.
Taip pat nurodė, kad atvykstant ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K, asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: patalpose buvo šalta, nešvaru. Asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, tokiu būdu buvo tyčiojamasi iš žmogaus ir jo daiktų, žeminamas žmogaus orumas ir garbė.
Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų gyvenimo sąlygų ir aplinkybių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, neturtinę žalą (t. 1, b. l. 1–19).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pateikė teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.
Pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teigė, kad iš pateiktų duomenų matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ji negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl minėtų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir, atsiradus galimybei, perkelia į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan., todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.
Dėl kamerų įrengimo nurodė, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), kėdės – apie 0,3 m x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos – apie 0,8 m x 0,7 m (0,56 kv. m).
Nurodė, jog kamerose pagal HN 76:2010 yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne mažesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atkreipė dėmesį į tai, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Pateikė duomenis, kuriose gyvenamosiose kamerose šiuo metu yra įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat nurodė, kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 134:2015 17 punkte nustatytus reikalavimus. Pabrėžė, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.
Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Paaiškino kratų ir asmens apžiūrų atlikimo priežastis, tvarką ir procedūras. Pažymėjo, kad valymo darbai priėmimo–paskirstymo punkte atliekami reguliariai, kiekvieną dieną tam, kad būtų užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos bei palaikoma kratų patalpos sanitarinė švara.
Nurodė, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, tai pat ir pareigūnams Lukiškių TI-K priėmimo–paskirstymo skyriuje, jame esančiose trumpalaikio laikymo kamerose, kaip ir kitose bendro naudojimo patalpose, griežtai draudžiama rūkyti. Priėmimo–paskirstymo skyriaus patalpose yra iškabinti įspėjamieji, draudžiantys rūkyti ženklai. Pažymėjo, kad priėmimo–paskirstymo skyriuje tarnybą atliekantys pareigūnai kontroliuoja, kad suimtieji ir nuteistieji, laikomi trumpalaikio laikymo kamerose bei bendro naudojimo patalpose, nerūkytų ir laikytųsi vidaus tvarkos taisyklių. Pažymėjo, jog pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras, atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.
Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K turėjo padaryti tam tikras kopijas iš popierine forma laikomų dokumentų, todėl patyrė 12,90 Eur bylos dokumentinės medžiagos (215 A4 formato lapai) rengimo išlaidas, kurias prašo priteisti iš pareiškėjo kaip išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (t. 1, b. l. 39–50).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. balandžio 1 d., savo reikalavimą grįsdamas netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y. kad jam nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas vienam asmeniui; kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos natūralus apšvietimas; kamerose rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiais; atvykstant ir išvykstant etapu iš Lukiškių TI-K, asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: patalpose buvo šalta ir nešvaru.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. kalėjo Lukiškių TI-K, išskyrus laikotarpius, kai buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K į Utenos ekspertinį skyrių, Alytaus apskrities areštinę, Lazdijų areštinę ir Kauno tardymo izoliatorių (t. 1, b. l. 51–56). Pareiškėjo skunde teismui nurodytą datą, iki kurios, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 1 d., teismas laiko rašymo apsirikimu ir vertina pareiškėjo laikymo sąlygas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. Be to, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, atsižvelgęs į pareiškėjo – kalinamo asmens ribotas galimybes rinkti įrodymus, remiasi ne tik pareiškėjo skunde teismui pateiktais kamerų, kuriose jis buvo laikomas, duomenimis, bet ir atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais.
Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2008 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 53254/99); EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12)). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Čuprakovs prieš Latviją (pareiškimo Nr. 8543/04); EŽTT 2009 m. liepos 19 d. sprendimas byloje Sulejmanovic prieš Italiją (pareiškimo Nr. 57574/00); EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07); EŽTT 2009 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Gagiu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 63258/00); EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Moiseyev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00)), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01)). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį, ir, ją harmonizuodamas, pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti, vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t. y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas.
Minėtame EŽTT sprendime pateikti paaiškinimai yra reikšmingi, vertinant vieną iš pareiškėjo nurodytų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nepriimtinumą – kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvo labai mažai laisvo ploto.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (t. 1, b. l. 39–43), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo 2015 m. gruodžio 16 d.–2016 m. gruodžio 27 d. laikotarpį, per kurį pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso praleido 245 dienas. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų plotus, asmenų, laikytų šiose kamerose kartu su pareiškėju, skaičių, sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenis (0,56 kv. m (t. 1, b. l. 46)), nustatyta, kad 118,5 dienas pareiškėjas buvo kamerose, kuriose jam tekęs plotas buvo mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas – 3,6 kv. m, t. y. pareiškėjas kartu su dar 1 asmeniu buvo: kameroje Nr. 286, kurios plotas 7,60 kv. m, 2015 m. gruodžio 16–22 d., 28 d.; kameroje Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m, dalį 2015 m. gruodžio 23 d. ir dalį 2016 m. vasario 10 d.; kameroje Nr. 113, kurios plotas 6,43 kv. m, dalį 2015 m. gruodžio 23 d.; kameroje Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m, 2016 m. sausio 1–3 d.; kameroje Nr. 285, kurios plotas 7,08 kv. m, 2016 m. sausio 15 d.; kameroje Nr. 112A, kurios plotas 6,34 kv. m, dalį 2016 m. vasario 10 d.; kameroje Nr. 296, kurios plotas 8,03 kv. m, dalį 2016 m. vasario 26 d. ir 27–28 d., kovo 1–17 d.; kameroje Nr. 338, kurios plotas 7,72 kv. m, 2016 m. balandžio 20 d.; kameroje Nr. 125, kurios plotas 6,48 kv. m, dalį 2016 m. balandžio 30 d., rugpjūčio 29 d.; kameroje Nr. 106, kurios plotas 7,38 kv. m, 2016 m. gegužės 5 d.; kameroje Nr. 304, kurios plotas 8,11 kv. m, 2016 m. gegužės 6 d.; kameroje Nr. 112, kurios plotas 7,28 kv. m, dalį 2016 m. gegužės 10 d.; kameroje Nr. 115, kurios plotas 7,45 kv. m, dalį 2016 m. birželio 9 d.; kameroje Nr. 150, kurios plotas 7,56 kv. m, 2016 m. liepos 13–27 d.; kameroje Nr. 135, kurios plotas 8,02 kv. m, 2016 m. rugpjūčio 4–7 d.; kameroje Nr. 192, kurios plotas 7,94 kv. m, 2016 m. rugpjūčio 12–24 d.; kameroje Nr. 341, kurios plotas 7,95 kv. m, 2016 m. rugpjūčio 31 d.–rugsėjo 4 d., rugsėjo 19 d.; kameroje Nr. 267, kurios plotas 7,63 kv. m, 2016 m. rugsėjo 10–11 d.; kameroje Nr. 327, kurios plotas 7,65 kv. m, 2016 m. rugsėjo 18 d.; kameroje Nr. 190, kurios plotas 7,94 kv. m, 2016 m. spalio 5 d.; kameroje Nr. 143, kurios plotas 7,94 kv. m, 2016 m. spalio 12 d.; kameroje Nr. 158, kurios plotas 7,94 kv. m, 2016 m. spalio 13–16 d.; kameroje Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m, 2016 m. spalio 25 d.; kameroje Nr. 270, kurios plotas 7,79 kv. m, 2016 m. spalio 26 d.–lapkričio 2 d.; kameroje Nr. 310, kurios plotas 7,77 kv. m, 2016 m. gruodžio 18 d.; kameroje Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m, dalį 2016 m. gruodžio 22 d.; su dar 2 asmenimis buvo kameroje Nr. 285 (plotas 7,08 kv. m) 2016 m. sausio 16–19 d.; su dar 7 asmenimis buvo kameroje Nr. 387, kurios plotas 29,44 kv. m, 2016 m. kovo 19–24 d., kovo 26 d.–balandžio 2 d., balandžio 6 d., 8–9 d., 24 d. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 118,5 dienų nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kameroje, kurioje jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis, nei Įsakymu Nr. V-124 nustatytas minimalus 3,6 kv. m dydis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, matyti, jog 118,5 dienų vienam asmeniui teko nuo 1,80 kv. m iki 3,50 kv. m kameros ploto, iš jų 7,5 dienos pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,80 kv. m iki 2,98 kv. m) asmeninės erdvės.
Vertinant, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, taip pat į pareiškėjo skunde teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.
Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo labai mažai laisvo ploto, jį mažino kamerose esantis sanitarinis mazgas, gultai, kitas inventorius, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Atsakovės atstovas į šį pareiškėjo argumentą atsakė bendro pobūdžio teiginiu, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę laikomiems asmenims naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui pateikus reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, grindžiamą minimalaus ploto vienam asmeniui neužtikrinimu, pareiga įrodyti konkrečių ploto trūkumo kompensavimo priemonių taikymą (jei tokios priemonės buvo taikomos) tenka atsakovui. Šiuo atveju atsakovės atstovas neįrodė, kad taikė pareiškėjo atžvilgiu tokias priemones. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, kad LVAT analogiško pobūdžio byloje yra konstatavęs, jog gyvenamosios patalpos minimalaus ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo priemone nelaikytinas teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore užtikrinimas. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo kompensavimo veiksniu gali būti pripažintas suteikimas suimtajam galimybių būti gryname ore ilgesnį, nei numatytas minimalus pagal įstatymą kasdieninio buvimo gryname ore laikas, ir kitos priemonės, kurias tardymo izoliatoriaus administracija taiko, sudarydama galimybes nebūti iki miegui skirto laiko gyvenamojoje patalpoje (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Teismas, įvertinęs tai, kad laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto, yra pakankamai trumpas (7,5 dienos) ir epizodinis (dalis 2015 m. gruodžio 23 d., 2016 m. sausio 15–19 d., dalis 2016 m. vasario 10 d., dalis 2016 m. balandžio 30 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d.), atsižvelgęs į asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifiką, t. y. tai, jog atitinkamą dienos dalį jie gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose, dėl ko likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės prasme pagerėja, jie gali daugiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. (atitinkamomis ginčo dienomis (pvz., 2016 m. vasario 10 d., 2016 m. rugpjūčio 29 d.) pats pareiškėjas buvo atvykęs iš Utenos ekspertinio skyriaus ar Alytaus apskrities areštinės, t. y. Lukiškių TI-K kamerose praleido ne visą dieną), sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K 118,5 dienų laikymo kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), t. y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju teisiškai nereikšmingi, sprendžiant klausimą dėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo, nes pagal EŽTT jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96)). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00)).
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog kamerose buvo šalta ir drėgna, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo.
Šiuo ginčo aspektu aktualus HN 134:2015 16 punktas, kuriame nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių ir ne aukštesnė kaip 28 laipsniai, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Pažymėtina, jog HN 134:2015 privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais (3 p.).
Įvertinus atsakovės atstovo byloje pateiktus ginčo 2015 m. gruodžio 16 d.–2016 m. gruodžio 26 d. laikotarpiui aktualius Vilniaus visuomenės sveikatos centro (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento) (toliau – ir Sveikatos centras) patikrinimo aktus (t.1, b. l. 111–199, t. 2, b. l. 1–58), nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklė neatitiko minėtų HN 134:2015 reikalavimų. Priešingai, iš minėtų patikrinimo aktų matyti, jog HN 134:2015 16 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta, 2016 m. gruodžio 22 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 111, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2016 m. sausio 1–3 d. (t. 1, b. l. 111–112); 2016 m. balandžio 12 d. atlikus kameros Nr. 387, kurioje pareiškėjas buvo 2016 m. kovo 18 d.–balandžio 10 d., patikrinimą (t. 1, b. l. 153–154). HN 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimų pažeidimų nenustatyta, 2016 m. rugpjūčio 12 d. atlikus kameros Nr. 124 patikrinimą, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2016 m. rugpjūčio 2 d. (t. 1, b. l. 139–141); 2016 m. vasario 2 d. ir vasario 19 d. atlikus patikrinimus kameroje Nr. 398, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas 2016 m. vasario 11–25 d. (t. 1, b. l. 155–158); 2016 m. vasario 25 d. ir kovo 1 d. atlikus patikrinimą kameroje Nr. 388, kurioje pareiškėjas buvo 2016 m. vasario 26 d. (t. 1, b. l. 163–164). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pakankamai nekonkretizavus nusiskundimų dėl netinkamos temperatūros ir santykinės oro drėgmės viršijimo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas (pvz., Sveikatos centrą). Tuo tarpu Lukiškių TI-K pateikė informaciją, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė (t. 1, b. l. 58). Ginčo aspektu pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėta, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl drėgmės ar šalčio kamerose, kuriose buvo laikomas, ištyrimo. Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, tačiau šių aplinkybių, t. y. kada ir kokiose kamerose galimai buvo tam tikro jo nurodomo pobūdžio pažeidimai, nedetalizavo. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-378-525/2017). Taigi atsižvelgiant į LVAT suformuotas nuostatas įrodymų naštos paskirstymo prasme bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjas privalo pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, todėl vien pareiškėjo nuomone grindžiami argumentai negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Pažymėtina, kad teisės aktai neįpareigoja Lukiškių TI-K administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės.
Pasisakant dėl pareiškėjo skundo argumento, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas ir tai kenkė jo regėjimui, pažymėtina, jog HN 134:2015 reikalavimo minimaliam natūraliam apšvietimui nenustato. Tai yra nurodęs ir Sveikatos centras, atlikdamas Lukiškių TI-K kamerų patikrinimus, pavyzdžiui, 2016 m. rugpjūčio 23 d. patikrinimo akte Nr. PA.10-802 (16.17.7.10.12) (t. 1, b. l. 139–140). Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų tuo pagrindu, kad, pareiškėjo nuomone, natūralus dieninis apšvietimas buvo per silpnas. Juo labiau, kad pareiškėjas šių nusiskundimų visiškai nepagrindė, nenurodė, kuo remdamasis teigė, kad apšvietimas buvo netinkamas, kurioje būtent kameroje ir kuriuo metu jo netenkino kameros apšvietimas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos natūralios šviesos atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, jog rūkančių asmenų laikymas kamerose kartu su nerūkančiais asmenimis žemino asmens orumą.
Pripažintina, jog asmens laikymas kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 p.) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Šiuo aspektu LVAT praktikoje konstatuota, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; LVAT 2015 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2225-624/2015; LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis būtų kreipęsis ar teikęs skundus įkalinimo vietos administracijai ir kad administracija kokiais nors būdais būtų trukdžiusi pareiškėjui išreikšti savo valią dėl laikymo kamerose su nerūkančiais asmenimis. Be to, pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, ar pats yra nerūkantis. Iš Lukiškių TI-K psichologinės tarnybos 2016 m. rugsėjo 20 d. pažymos-rekomendacijos, matyti, jog pareiškėjas, kviestas pokalbiui po autoagresijos atvejo, išsakė teigiamą nuostatą dėl savęs žalojimo, grasino dar kartą tai padaryti, jeigu nepasieks sau naudingų tikslų, pavyzdžiui, negaus rūkalų (t. 1, b. l. 37), kas leidžia teigti, jog pareiškėjas yra rūkantis asmuo. Nustačius minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į Sveikatos centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akto Nr. 13 (13.3)-PA-437 rezultatus, jog patikrinimo metu nustatyta, kad Lukiškių TI-K nerūkantieji kartu su rūkančiais yra apgyvendinami tik esant nerūkančių asmenų pageidavimui (t. 1, b. l. 159–162), nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų ar neveikimo.
Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildino ir dėl to, kad, atvykstant ir išvykstant konvojumi, asmens ir daiktų apžiūra Lukiškių TI-K buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: patalpose buvo šalta, nešvaru.
HN 134:2015 34 punkte nurodyta, jog bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.). Pagal HN 134:2015 29 punktą, laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Įvertinus byloje esančius Sveikatos centro patikrinimo aktus, nenustatyta, kad atsakovės atstovas pažeidė minėtus HN 134:2015 reikalavimus, priešingai, pripažinta, kad patalpos atitiko HN 134:2015 reikalavimus (t. 1, b. l. 145–148, 159–162, 181–183; t. 2, b. l. 5–7, 25–26, 45–48). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjui tik bendro pobūdžio teiginiu pateikus nusiskundimą dėl netinkamų jo asmens ir daiktų apžiūros sąlygų, jo nekonkretizavus ir nedetalizavus, nesusiejus su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovės atstovo veiksmais (neveikimu), spręstina, jog pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Be to, teismo nuomone, asmens ir daiktų apžiūra nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.
Pareiškėjo vertinimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pareiškėjui kalint perpildytose kamerose, tinkamų gyvenimo, asmens ir daiktų apžiūros sąlygų neužtikrinimo, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius ir emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 5 000 Eur suma.
Į bylą pateikta pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad dėl Lukiškių TI-K tiesioginių pareigų nevykdymo jis patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus / sukrėtimus, emocinę depresiją (t. 1, b. l. 9–38). Iš byloje esančių asmens sveikatos istorijos įrašų, matyti, jog medikai pareiškėjui nustatė psichikos ir elgesio sutrikimus, nemigą susiejo su opioidų vartojimu (t. 1, b. l. 17, 36, 38). Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie psichologinės būklės blogėjimą bei duomenų, kad patyrė kitus neigiamus potyrius, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios psichologinės sveikatos (dvasinių ir emocinių išgyvenimų bei sukrėtimų, emocinės depresijos) yra nepagrįsti ir nesusieti su konkrečiais atsakovės atstovo veiksmais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008). Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; LVAT 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012; LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.).
Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 118,5 dienų teko nuo 1,80 kv. m iki 3,50 kv. m, iš jų 7,5 dienos - mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (nuo 1,80 kv. m iki 2,98 kv. m), į pažeidimo mąstą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; LVAT 2017 m. kovo 14 m. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 1100 Eur neturtinės žalos dydis.
Atsakovės atstovas, teikdamas atsiliepimą į skundą, jame pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 12,90 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 str. 1 d. 3 p.). LVAT savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą. Rizika apmokėti kitos šalies išlaidas atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi, taip pat yra reguliuojamas byloje dalyvaujančių asmenų elgesys, atgrasoma nuo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, skatinamas sąžiningas ir tinkamas materialiųjų teisinių pareigų vykdymas, užtikrinama pagarba teisei. Kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kompleksiškai įvertinti bylą laimėjusios šalies prašomų atlyginti teismo išlaidų realumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes priešingu atveju būtų paneigta bylinėjimosi išlaidų esmė ir paskirtis (LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-904/2013; LVAT 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2170-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos patvirtinimo“, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 12,90 Eur sumą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.
Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remdamasis Tvarka, kuri numato išlaidų už dokumentų kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atstovas realiai patyrė 12,90 Eur išlaidas už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas dokumentų kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Tvarkos 3 p.), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, grįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014; LVAT 2017 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5030-556/2017). Dėl nurodytų motyvų darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto eurų) neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo atlyginti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.