Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininės priemonės I. Z. ir jos gynėjui advokatui Povilui Eigminui,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės 2024 m. balandžio 24 d. teikimą Nr. IS-527 dėl priverčiamosios medicinos priemonės – priverstinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis – pratęsimo I. Z..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pripažinta, kad I. Z. padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą sudėtį būdama nepakaltinamos būsenos, todėl teismas nutarė taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) bendro stebėjimo sąlygomis. Minėta nutartimi teismas taip pat įpareigojo sveikatos priežiūros įstaigą ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. balandžio 14 d. nutartimi, teismas, išnagrinėjęs VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą – nutarė priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą pratęsti.

Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. nutartimi, teismas, išnagrinėjęs VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimą – nutarė pakeisti stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinį stebėjimą priminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. balandžio 24 d. gautas VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo. Teikime nurodoma, kad pacientė I. Z. buvo gydoma Rokiškio psichiatrijos ligoninėje nuo 2022 m. rugsėjo 9 d. iki 2023 m. lapkričio 9 d. Pacientei nustatyta (duomenys neskelbtini). Pacientei atliktas stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė. 2023 m. spalio 23 d. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Medikamentinis gydymas toliau tęsiamas, pacientė reguliariai lankosi gydymo įstaigoje, jos būklė stabili, ženklesnio sujaudinimo ir ryškesnės elgesio patologijos nestebima. Psichozės požymių, susijaudinimo ar autoagresijos požymių nestebima. Gydymas nekeičiamas. Pacientei teikiamos socialinės paslaugos ambulatorinėmis sąlygomis. Priklausomybių nėra, vaistus vartoja ir pas gydytoją lankosi reguliariai. Nuo 2023 m. lapkričio 13 d. ligos paūmėjimo nestebėta. Skundų dėl I. Z. negauta. Iki 2025 m. sausio 30 d. pacientei nustatytas 25 proc. darbingumo lygis. Institucijos manymu pacientės I. Z. smurtinio elgesio rizika yra maža, tačiau ji gali padidėti esant psichikos ligos paūmėjimui, nutraukus vaistų vartojimą, ar esant ženklioms stresogeninėms situacijoms. Dėl šių priežasčių ir dėl santykinai trumpo ambulatorinio stebėjimo – tikslingas tolesnis priverstinis ambulatorinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 13 d. gautas I. Z. įgalioto atstovo advokato Povilo Eigimino atsiliepimas į teikimą, kuriame prašoma Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teikimo netenkinti. Prašymas motyvuojamas tuo, kad I. Z. veika nepasižymi ypatingu pavojingumo pobūdžiu ir laipsniu, todėl kitas asmuo, kuris jos vietoje neturėtų ligos diagnozės, kurią turi I. Z., būtų atlikęs skirtą bausmę arba būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsiliepime taip pat pažymima, kad I. Z. toliau savanoriškai tęsia gydymą, jos būklė yra stabili, ji sėkmingai socializuojasi, todėl advokatas nesuprantama, kodėl šios priverčiamosios priemonės turi būti tęsiamos toliau. I. Z. nėra pavojinga ar agresyvi, o nuo 2024 m. gegužės 21 d. ji taps veiksni. Be to, advokato manymu teikimas negali būti motyvuojamas santykinai trumpu ambulatoriniu stebėjimo terminu.

Teismo posėdžio metu gydymo įstaigos atstovas A. D. teikimą palaikė ir paaiškino, kad Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje pacientė stebima pusmetį. Jos būklė stabili, tačiau A. D. nuomone, dėl pačios I. Z. gerovės ir saugumo, jai būtų geriau pratęsti priverčiamąsias medicinines priemones dar 6 mėnesiams. Pacientei skirti 2 (dviejų) rūšių vaistai, kuriuos ji geria savanoriškai ir savarankiškai. I. Z. bendradarbiauja su gydymo įstaigos darbuotojais, atveju, kai pacientė neatvyko, nebuvo. A. D. nerimauja, kad nebūtų nutrauktas pacientei skirtų vaistų vartojimas, nes tada gali įvykti psichozės recidyvas, nes nutraukus vaistų vartojimą 98% pacientų būklė pablogėja, pablogėja socialinis bendravimas, funkcionavimas, įvyksta biologiniai pakeitimai smegenyse.

Teismo posėdžio metu I. Z. prašė nutraukti paverčiamųjų medicinos priemonių taikymą ir paaiškino, kad kartą per mėnesį apsilanko pas gydytoją ir du kartus pas socialinę darbuotoją. Ambulatorinis stebėjimas jai sukelia psichinę įtampą. Pasižada toliau vartoti jai paskirtus vaistus. Prisipažino, kad kartą (prieš nusikalstamos veikos padarymą) buvo nutraukusi vaistų vartojimą. Taip pat nurodė, jog receptui vaistams pratęsti kartą per mėnesį turi ir turės atvykti pas gydytoją. Jeigu teismas vis dėlto nuspręstu pratęsti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą, tai ją labai neapsunkintų, toliau vartos jai paskirtus vaistus ir lankys gydytoją. Šiuo metu nedirba, padeda motinai, savanoriauja, mokosi, lanko baseiną.

Teismo posėdžio metu J. P. parodė, kad nuo 2019 m. buvo I. Z. globėja (globa nutraukta prieš mėnesį). Prieš 4-5 metus I. Z. gyvenime buvo daug chaoso ir sunkumų susijusių su jos sveikatos būkle, asmeniniu gyvenimu ir sūnaus sveikata. Tuo metu ji neigė savo prastą sveikatos būklę, tačiau dabar viską supranta ir pripažįsta. Globa skirta dėl nerimo, tačiau dabar ji (J. P.) mano, kad I. Z. gali savimi pasirūpinti. I. Z. supranta, kad turi vartoti vaistus ir jie palaiko psichinės sveikatos būklę. Vaistus vartoja ne dėl to, kad tai jai priverstinai liepta, o dėl to, kad nori būti sveika, todėl nenori turėti priverstinumo, nes tai ją riboja ir veikia psichologiškai. Nurodė, kad negali prašyti nutraukti priverstinį gydymą, nes nenori būti atsakinga jeigu kažkas atsitiktų ateityje. Žiūri į situaciją logiškai, mato, kad priverstinis gydymas yra nesusijęs su jos vaisų gėrimu. Jeigu I. Z. nuspręstų negerti vaistų po priverstinio gydymo nutraukimo, tai lygiai taip pat ji gali negerti vaistų priverstinio gydymo metu.

Teismo posėdžio metu I. Z. įgaliotas atstovas advokatas Povilas Eigminas pažymėjo, kad baudžiamasis procesas prasidėjo, nes I. Z. vairavo transporto priemonę būdama neblaivi. Jokių padarinių dėl jos veikos nekilo. Dėl atitinkamo asmens skambučio ji buvo patalpinta į ligoninę ir pradėta byla. Jei nebūtų buvę artimų žmonių skambučio gal nebūtų šios bylos ir gydymo. Daugelis žmonių su sunkesnėmis diagnozėmis vaikšto ir nėra gydomi, nes nėra nei sau nei visuomenei pavojingi. Tas priverstinis gydymas visada turi ne tik psichologinį krūvį, bet ir emocinį krūvį. Teismui turi priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą – nepratęsti gydymo. Iš ligoninės atstovo pozicijos matyti, kad neramu yra tik dėl to ar I. Z. toliau gers vaistus. Agresyvumo protrūkių nėra. Ji aktyviai socializuojasi, nėra agresyvi ir pavojinga visuomenei. Todėl ligoninės teikimas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas

BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikomos asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas – išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų (LAT nutartis byloje Nr. 2K-87-697/2021). Dėl šios priežasties teismų sprendimai pratęsti, pakeisti ar panaikinti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą priklauso nuo paskiau įvardintų tikslų įgyvendinimo. Tai taip pat patvirtina įstatymu leidėjas, kuris 405 straipsnio 1 dalyje nurodo, kad priverčiamosios medicinos priemonės taikomos tol, kol asmuo pasveikta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.

Išnagrinėjus ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, matyti, kad I. Z., per pastaruosius metus padarė ryškią pažangą gydymo procese ir tai, kad prieš tai, jai paskirtas stacionarinis stebėjimas buvo pakeistas į ambulatorinį, liudija, kad I. Z. sveikatos būklė gėrėja, o jos pavojingumas sau ir visuomenei mažėja. Teikime išdėstytos aplinkybės ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės atstovo A. D. paaiškinimai patvirtina, kad I. Z. yra linkusi bendradarbiauti su gydymo įstaiga ir jos darbuotojais, vykdo jų nurodymus dėl jai vartoti paskirtų vaistų. Dėl šios priežasties I. Z. būklė išlieka stabili, o jos smurtinio elgesio rizika yra maža. Vis dėlto, VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vertinimu, susidūrus su stresologinėmis situacijomis, ligos paūmėjimu smurtinio elgesio rizika gali didėti, o nutraukus vaistų vartojimą būklė pablogėja (su 98% tikimybe), pablogėja socialinis bendravimas, funkcionavimas, įvyksta biologiniai pakeitimai smegenyse. Be to, dėl santykinai trumpo ambulatorinio stebėjimo ir gydymo laikotarpio yra sunku prognozuoti I. Z. psichinės sveikatos būklės kaitą.

Teismas vertina kaip netinkamus I. Z. įgalioto atstovo atsiliepime ir teismo posėdyje nurodytus argumentus susijusius su jos (I. Z.) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsniu, nes ši aplinkybė (kriterijus) pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, turi reikšmę tik parenkant priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį, bet nepratęsiant jos terminą (LAT nutartis byloje Nr. 2K-87-697/2021). Nei teismų praktikoje, nei įstatyme nėra nustatyta, kad už baudžiamųjų nusižengimų, nesunkių nusikaltimų ar veikų kuriomis nesukelta jokios žalos padarymą priverčiamosios medicinos priemonės netaikomos, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas taip pat atmeta įgalioto atstovo argumentus susijusius su teisėsaugos institucijų informavimu dėl I. Z. padarytos nusikalstamos veikos – neva tik dėl šios priežasties I. Z. atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis procesas ir taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, nes šie argumentai nesusiję su nagrinėjamos bylos klausimu ir negali sudaryti pagrindo nutraukti I. Z. taikomą priverstinį gydymą.

Prašymą nutraukti jai taikomas priverčiamąsias medicinos priemonės I. Z. motyvavo tuo, kad tai jai sukelia psichologinę įtampą. Aplinkybes susijusias su jos liga, gydymo būtinumu ir teigiamu gydymo poveikiu – I. Z. neginčija. Apie gerėjančią I. Z. būseną teismo posėdyje taip pat paliudijo jos dukra – J. P., tačiau neatmeta galimybės dėl pasekmių, kurios gali iškilti jeigu I. Z. priverčiamosios medicinos priemonės bus nutrauktos ir jis nevartos jai skirtų vaistų.

Praktikoje teismai neretai savo sprendimus pratęsti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymą argumentuoja pabrėžiant trupą gydymo laikotarpį, nes ši aplinkybė gali kelti pagrįstas abejones dėl asmens psichinės būklės stabilumo (pvz., Panevėžio apygardos teismo nutartys bylose Nr. 1S-158-334-2023 10 pastraipa, 1S-130-334/2022 16 pastraipa). Viena iš pagrindinių priežasčių dėl, kurios Vilniaus miesto klinikinės ligoninės manymu I. Z. būtina pratęsti priverčiamąsias medicinos priemones – santykinai trumpas ambulatorinio stebėjimo ir gydymo laikotarpis. Teismo posėdžio metu tą taip pat pažymėjo VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės atstovas, kurio teiginiai, iš esmės reiškia, kad tokio laikotarpio negali pakakti pagrįstai išvadai dėl I. Z. būklės pakankamo pagerėjimo ir stabilumo.

Teismas pažymi, kad I. Z. nepakaltinamumo būsenoje padaryta nusikalstama veika (BK 281¹ straipsnio 1 dalis) nėra smurtinė, pavojingų padarinių nereikalaujanti. Tačiau ši veika buvo pavojinga visuomenei ir kėlė realią grėsmę atsirasti skirtingo pavojingumo ir sunkumo padariniams, pvz., nuosavybei, žmogaus sveikatai ar žmogaus gyvybei. Asmuo, būdamas nepakaltinamumo būsenoje išvengtų baudžiamosios atsakomybės visais atvejais, bet kurių sukeltų padarinių atžvilgiu. Nepakaltinamumo būsenai nustatyti teismas turi įvertinti medicininį ir teisinį kriterijus, tik šių kriterijų visuma leidžia padaryti pagrįstas išvadas dėl asmens nepakaltinamumo. Tie patys požymiai yra tiek pat svarbūs sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicininės priemonės paskyrimo ir pratęsimo. Todėl, siekiant apsaugoti visuomenės ir I. Z. interesus, teismui vienodai svarbu įvertinti teisinius ir medicinos specialistų pateiktus argumentus. Tuo pačiu atsižvelgti į tai, kad I. Z. priverstinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, jos teigimu, jos labai neapsunkina, kad kartą (prieš nusikalstamos veikos padarymą) I. Z. buvo nutraukusi vaistų vartojimą, kad dėl trumpo stebėjimo laiko, nėra galimybės padaryti pagrįstą išvadą dėl I. Z. būklės pakankamo pagerėjimo ir stabilumo.

Išnagrinėjus ir įvertinus VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teikime ir įgalioto atstovo atsiliepime nurodytus motyvus, gydytojo A. D., I. Z. ir jos dukters J. P., bei I. Z. įgalioto atstovo parodymus, darytina išvada, kad I. Z. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės turi būti pratęsiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės teikimą tenkinti.

Pratęsti I. Z., gimusiai (duomenys neskelbtini), paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikymą.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.