- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-03
- Bylos Nr.
- e2A-39-267/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. K. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 60,84 Eur turtinę žalą, 1000,00 Eur neturtinę žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo ir sulaikymo patyrė dvasines kančias, pažeminimą, pablogėjo jo sveikata. Ieškovui buvo apribota judėjimo laisvė, teisė tinkamai pasirūpinti sveikata. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai formaliai ir atitiko baudžiamojo proceso įstatymo normas, tačiau jais pareigūnai pažeidė bendrąsias atidumo ir rūpestingumo pareigas. Be to, ieškovas – buvęs valstybės pareigūnas, o apie pradėtą tyrimą ir sulaikymą buvo viešai pranešta, dėl ko jis labai išgyveno, patyrė nepatogumus bendraudamas su jį pažįstančiais asmenimis.
3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, nes reikalavimai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad nusikalstama veika, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, siejama su smurtu artimoje aplinkoje, todėl įvertinęs nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo įtariamas A. K., specifiką, teismas sprendė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant pagrindui.
6. Nustatęs, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, jog jis padarė nusikalstamą veiką, teismas vertino, ar teisėtai ieškovui taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas sulaikymas. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju procesinės prievartos priemonės – laikino sulaikymo, skyrimo procesas nebuvo pažeistas, ieškovas iš laikino sulaikymo paleistas nedelsiant, kai buvo atlikti visi būtini proceso veiksmai ir išsiaiškintos pagrindinės įvykio aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo stadijoje, priimant procesinius sprendimus, nėra sprendžiamas asmens kaltumo ar nekaltumo klausimas, kadangi tai padaryti gali tik bylą nagrinėjantis teismas. Vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu priimant procesinius sprendimus nebuvo taikomi tokie aukšti įrodymų pakankamumo kriterijai, kaip priiminėjant nuosprendį, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, kadangi nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), nei baudžiamojo proceso teisės doktrina tokios pareigos ikiteisminio tyrimo pareigūnui nenustato. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų nustatytos tvarkos, be to, labai operatyviai, o ikiteisminio tyrimo nutraukimas ieškovo atžvilgiu, savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, jog visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai, tarp jų ir procesinės prievartos priemonės taikymas, buvo neteisėti.
7. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, procesinės prievartos priemonės jo atžvilgiu buvo taikytos, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo numatytų reikalavimų. Nenustatęs, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų pažeidę bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis), teismas ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Apelianto teigimu, ikiteisminiame tyrime nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių įtariamojo ieškovo A. K. kaltę dėl jam pareikšto įtarimo. Faktinės aplinkybės leidžia konstatuoti, kad BPK 140 straipsnyje nurodytų pagrindų ir sąlygų ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) taikyti laikinąjį sulaikymą A. K. nebuvo. Ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas tik pagal L. K. pareiškimą. Procesinė prievartos priemonė – laikinasis sulaikymas A. K. buvo pritaikyta, nesant BPK 140 straipsnyje nurodytų sąlygų ir pagrindų, net jo neapklausus, nebuvo iš viso vertintas jo neįgalumas, nevertinta tai, kad jokių sužalojimų L. K. nenustatyta, kad dėl tariamo įvykio ji kreipėsi tik sekančią dieną. Toks procesinių veiksmų, t. y. procesinės prievartos priemonės taikymas A. K. atžvilgiu, buvo atliktas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pažeidžiant bendrosios pareigūnų rūpestingumo ir atidumo pareigos reikalavimus, todėl apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad procesinės prievartos priemonės A. K. atžvilgiu buvo taikytos laikantis baudžiamojo proceso įstatymo numatytų reikalavimų.
8.2. Apelianto nuomone, ikiteisminį tyrimą atlikęs tyrėjas pažeidė BPK 2 straipsnyje numatytą pareigą elgtis atidžiai, rūpestingai, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, tokie veiksmai (jų tinkamas neatlikimas) yra priežastiniu ryšiu susiję su apelianto patirta turtine ir neturine žala, pripažįstant aplinkybę, kad baudžiamasis persekiojimas apelianto atžvilgiu pradėtas nepagrįstai, neturint pakankamų duomenų įtarti jį padarius nusikalstamą veiką pareiškėjos L. K. atžvilgiu. Todėl teismas, darydamas išvadą, kad procesinės prievartos priemonės buvo taikytos laikantis baudžiamojo proceso įstatymo numatytų reikalavimų, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, netinkamai taikė įrodymų pakankamumo ir vertinimo taisyklę.
8.3. Byloje yra pateikti duomenys apie ikiteisminio tyrimo padarinius apelianto fizinei ir psichinei sveikatai, tai leidžia konstatuoti, kad šiuo atveju žala A. K. padaryta pareigūnų veiksmais, kurie, nors formaliai ir atitiko baudžiamojo proceso normas, tačiau šiais veiksmais – reiškiant įtarimą bei taikant procesinio poveikio priemones – buvo pažeisti BPK 140 straipsnyje numatyti laikinojo sulaikymo pagrindai ir sąlygos ir bendrosios pareigūnų rūpestingumo ir atidumo pareigos, todėl yra pagrindas konstatuoti veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą CK 6.272 straipsnio 1 dalies prasme.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas teisingai įvertino faktines aplinkybes ir nustatė, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, procesinės prievartos priemonės taikytos laikantis baudžiamojo proceso įstatymo numatytų reikalavimų. Byloje nustatytos visos esminės bylos aplinkybės, visapusiškai ištirti byloje esantys įrodymai, atliktas teisingas ir pagrįstas teisinis vertinimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, kadangi nenustatytos būtinosios valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.
12. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
13. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo, kardomosios priemonės taikymo, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.
14. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tačiau ieškovui neįrodžius bent vienos iš minėtų trijų atsakomybės sąlygų (CPK 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019; 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; kt.).
15. Neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės pagrindas gali būti nepagrįstas ikiteisminio tyrimo pradėjimas, vykdymas ir asmens perdavimas teismui, taip pat nepagrįstas procesinės prievartos priemonės taikymas ar kitokie pažeidimai. Ar ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo sprendžiama pagal tai, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė pagal BPK nuostatas, tinkamai vykdydami bendras ir specialias pareigas. Turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas procesinis pagrindas pradėti tyrimą (BPK 166 straipsnis), ar buvo aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), ar pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis), ar buvo kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir kita.
16. Pažymėtina, kad teismas šios kategorijos bylose, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Bylose teisiniai vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018).
17. Byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 20 d. Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal L. K. pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo (byla (duomenys neskelbtini), b. l. 1–2). Įtariamasis A. K. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini), paleistas į laisvę (duomenys neskelbtini) (byla (duomenys neskelbtini), b. l. 56, 58). 2019 m spalio 21 d. A. K. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos prieš buvusią sutuoktinę L. K. padarymo (byla (duomenys neskelbtini), b. l. 69). 2019 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta nusikalstama veika ar baudžiamasis nusižengimas (byla (duomenys neskelbtini), b. l. 93–94). 2020 m. vasario 18 d. A. K. kreipėsi į Šiaulių apskrities VPK reikalaudamas atlyginti padarytą žalą. Atsakyme nurodyta, kad procesinę prievartos priemonę taikiusi pareigūnė policijos veiklą ir etiką reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė, o dėl pareigūnų veiksmų ir nutarimų, atliktų ikiteisminio tyrimo metu, kontrolės jis turi teisę kreiptis į prokuratūrą (b. l. 8–9, 10).
18. A. K. nuo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumas (b. l. 12, 13). Jis konsultuotas gydytojų dėl (duomenys neskelbtini) sukeliančios situacijos ir psichologinių būdų jai įveikti, taip pat (duomenys neskelbtini) sutrikimų, (duomenys neskelbtini) skausmų (b. l.14–17). Kasos kvitai patvirtina, kad buvo perkami vaistai ir kuras (b. l. 18–20). (duomenys neskelbtini) laikraštyje išspausdintas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini), namuose, vyras, gimęs (duomenys neskelbtini), kumščiu sudavė kartu gyvenančiai buvusiai sutuoktinei, gimusiai (duomenys neskelbtini), į pakaušį. Nukentėjusioji į gydymo įstaigą nesikreipė, vyras uždarytas į areštinę (b. l. 38–39). 2020 m. sausio 31 d. nutarimu Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono PK nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. K. skundą dėl L. K. nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje (b. l. 40–42, 45–48). Šis sprendimas paliktas nepakeistas tiek Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimu (b. l. 54–58), tiek Šiaulių apylinkės teismo (b. l. 64–68), tiek Šiaulių apygardos teismo (b. l. 75–78) nutartimis.
19. Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir procesinės prievartos priemonės jo atžvilgiu taikytos laikantis baudžiamojo proceso įstatymo numatytų reikalavimų. Teismas nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai būtų pažeidę bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė.
20. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau, kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
21. Šiuo atveju ieškovas bendrosios pareigūnų rūpestingumo ir atidumo pareigos pažeidimą grindžia nepagrįstai jo atžvilgiu pradėtu ikiteisminiu tyrimu, kurio metu, jam buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinasis sulaikymas, bei, remiantis prielaidomis, nepagrįstai pareikštu įtarimu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalį.
22. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės ir teisėsaugos pareigūnų veiksmų teisėtumo, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015; kt.).
23. Pagal BPK 2 straipsnio nuostatas prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos, kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ikiteisminis tyrimas, remiantis BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką.
24. Ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga patvirtina, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas 2019 m. spalio 20 d. pagal buvusios žmonos L. K. skundą dėl fizinio skausmo sukėlimo namuose, adresu: (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji, kuri buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tiek apklausos metu, tiek akistatos su įtariamuoju metu, patvirtino aplinkybę, kad buvęs vyras sukėlė jai fizinį skausmą. Taigi, nagrinėjamu atveju nusikalstama veika, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, siejama su smurtu artimoje aplinkoje. Įvertinus nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo įtariamas A. K., specifiką, pripažintina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas esant teisiniam pagrindui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareigūnai turėjo faktinį ir teisinį pagrindą dėl ieškovo imtis tam tikrų priemonių, kurios buvo atliekamos teisėtai ir laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, gavus pranešimą apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju negalima.
25. Ikiteisminio tyrimo bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo atžvilgiu procesinės prievartos priemonė – laikinas sulaikymas, buvo taikoma, laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Byloje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, šie duomenys užfiksuoti 2019 m. spalio 20 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarime sulaikyti asmenį.
26. BPK 11 straipsnio, reglamentuojančio proporcingumo principo laikymąsi taikant procesines prievartos priemones ir atliekant tyrimo veiksmus, 1 dalyje nustatyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nereikalinga. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad aptariamu atveju laikini apelianto laisvės suvaržymai buvo būtini ir proporcingi. Įstatymo leidėjas, suteikdamas policijos pareigūnams atitinkamus įgalinimus taikyti procesines prievartos priemones, kartu suteikia jiems ir tam tikrą diskreciją spręsti, dėl šių priemonių naudojimo būtinybės.
27. Atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti, apeliacinio skundo argumentai, kad procesinė prievartos priemonė – laikinasis sulaikymas A. K. buvo pritaikyta nesant BPK 140 straipsnyje nurodytų sąlygų ir pagrindų, net jo neapklausus, neįvertinus jo neįgalumo ir aplinkybių, kad jokių sužalojimų L. K. nenustatyta ir dėl tariamo įvykio L. K. kreipėsi tik sekančią dieną.
28. Įtariamasis A. K. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) paleistas į laisvę (duomenys neskelbtini). Ieškovo laikino sulaikymo trukmė siekė (duomenys neskelbtini), t. y. neviršijo maksimalaus laikino sulaikymo termino, nurodyto BPK 140 straipsnio 4 dalyje. Todėl nėra pagrindo pritarti ieškovo pozicijai, kad jis buvo sulaikytas nepagrįstai ar neproporcingai ilgą laiką, t. y. ilgiau, negu tas buvo būtina. Nuo pat ieškovo faktinio sulaikymo pradžios momento buvo atliekami pirminiai būtinieji proceso veiksmai – renkami ir fiksuojami faktiniai duomenys apie galimai padarytą nusikalstamą veiką. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimų sužalojimų nukentėjusiajai nustatymo atlikta 2019 m. spalio 21 d., todėl paskirta procesinė prievartos priemonė ieškovui buvo panaikinta, atlikus numatytus procesinius veiksmus, per protingą terminą įvertinus procesinę situaciją byloje, poreikį tęsti sulaikymą ir nustačius tokio poreikio išnykimą. Taigi, nurodytos procesinės prievartos priemonės panaikinimas nepatvirtina jos paskyrimo neteisėtumo. Priešingai – patvirtina jos taikymo proporcingumą.
29. Nagrinėjamu atveju procesinės prievartos priemonės – laikino sulaikymo skyrimo procesas nebuvo pažeistas, ieškovas iš laikino sulaikymo buvo paleistas nedelsiant, kai buvo atlikti visi būtini proceso veiksmai ir išsiaiškintos pagrindinės įvykio aplinkybės. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog konkrečiu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai buvo teisėti ir proporcingi ieškovo atžvilgiu.
30. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, todėl ta aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Tai reiškia, kad įrodymų, kurie sudaro pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą, gali nepakakti įtarimams pareikšti ar apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, tačiau savaime tai nereiškia neteisėtų veiksmų.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi iš esmės analogiškos pozicijos kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Taigi, gali būti atvejų, kai, išnagrinėjus pagrįstą įtarimą teisme, asmuo nėra nuteisiamas pašalinus bet kokias pagrįstas abejones dėl jam pareikštų įtarimų, tačiau ir tokiais atvejais egzistuoja teisėtas valstybės interesas tinkamai vykdyti baudžiamąjį procesą, kuriame turi būti įvertintas pagrįstai įtariamo asmens kaltumas ar nekaltumas, ir užtikrinti sklandžią šio proceso eigą (pvz., EŽTT 2013 m. birželio 20 d. sprendimas Lavrechov prieš Čekiją, peticijos Nr. 57404/08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2013).
32. Šiuo atveju apeliantui 2019 m spalio 21 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos prieš buvusią sutuoktinę L. K. padarymo, o 2019 m. spalio 22 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatavus, kad nepadaryta nusikalstama veika ar baudžiamasis nusižengimas. Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus apeliantui buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas.
33. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrįsto ir pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas apelianto atžvilgiu ar įtarimo padarius nusikalstamą veiką pareiškimas buvo akivaizdžiai nepagrįsti ir (ar) neteisėti, o apelianto laikinas laisvės suvaržymas neatitiko įstatymų reikalavimų ar nebuvo proporcingas. Kokių nors kitų, galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų, apeliantas nenurodo.
34. Apibendrinant nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo pradėtas ir tęsiamas pagrįstai. Nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovo atžvilgiu teisėtai, siekiant įgyvendinti BPK numatytus tikslus, buvo taikytos procesinės prievartos priemonės. Ieškovas neįrodė, kad vykdant ikiteisminį tyrimą valstybės pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu, kaip jau minėta, vien tas faktas, kad ieškovo atžvilgiu pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, nesuponuoja išvados, jog egzistuoja pagrindas taikyti valstybei civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliantas neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai laikinai jį sulaikydami, atliko neteisėtus veiksmus, padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, ar, kad laikino sulaikymo metu buvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškinys buvo atmestas pagrįstai.
Dėl bylos procesinės baigties
35. Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus bylose surinktus reikšmingus teisingam ginčo išsprendimui įrodymus ir įvertino juos pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nustatė ir pagrindė, kokius ir kodėl valstybės pareigūnų veiksmus nelaiko tiesiogiai susijusius su ieškovo patirta turtine ir neturtine žala (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.272 straipsniai). Teismo vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas vertino ne tik dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atsiradusios žalos sąlygas, bet ir analizavo pridėtos baudžiamosios bylos medžiagą, vertino byloje esančius rašytinius duomenis. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 176–185 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas.
36. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
37. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.