Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Stasio Lemežio,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 2 d., prie paskirtos bausmės pridėta visa neatlikta dalis iš 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi, pakeitus Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį, bei D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 4 ir 7 p., D. B. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant jį pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

D. B. į paskirtos bausmės laiką įskaityta visa dalis atliktos bausmės, paskirtos Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi pritaikius Lietuvos Respublikos BK 92 str. nuostatas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. už tai, kad jis įžūliais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. D. B. 2012-09-02, apie 3 val., viešoje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Laisvės a., Švenčionių m., priešais Visų Šventųjų bažnyčią, adresu Laisvės a. 5, Švenčionys, neturėdamas jokių apibrėžtų tikslų ir motyvų, įžūliais veiksmais - neleistinu, akivaizdžiai agresyviu ir moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, tyčia sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam V. B. į galvos sritį, taip įbrėždamas jam odą kaktos kairėje pusėje, o V. B. nugriuvus ant savo automobilio „BMW 320“, v/n (duomenys neskelbtini), priekinių keleivio durelių, įlenkė jas, išdaužė jų stiklą bei nubrozdino dešiniąją nukentėjusiojo plaštaką, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo V. B. sveikatą bei padarė jam 100 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis D. B. skunde prašo pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-06-26 nuosprendį, t. y. perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. į 140 str. 1 d. ir bylą nutraukti, jeigu byla nebūtų nutraukta - paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sumažinti paskirtos bausmės dydį, o paskiriant galutinę subendrintą bausmę vadovautis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d. ir 75 str. nuostatomis.

D. B. nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nuteistojo suduotas smūgis V. B. vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Apeliantas teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį, nes pastarasis plūdo D. B. keiksmažodžiais ir mojavo rankomis, todėl pamanė, jog V. B. gali jam smūgiuoti. Nukentėjusysis nieko negalėjo paaiškinti dėl suduoto smūgio, nes nematė, kas smūgiavo, be to, kaip pats tvirtino, įvykio metu buvo labai girtas, todėl neatsimena, į kurią veido pusę buvo smūgiuota. Liekamųjų žymių (patinimo ar kraujosruvos) nenustatyta, todėl spręstina, kad smūgis buvo nestiprus. Teismas detaliai neišnagrinėjo ir neišsiaiškino konflikto eigos, todėl D. B. versija, kurią teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas E. K., kad ginčo metu V. B. prieš apeliantą elgėsi įžūliai, pastūmė jį, todėl pastarasis sudavė smūgį tarsi norėdamas apsiginti, nėra paneigta. Teismas vertino kritiškai tokią apeliantą versiją, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad teismas turi vertinti visus proceso dalyvių parodymus ir kitus įrodymus objektyviai, bet ne kritiškai, kadangi kritiškas vertinimas yra vertinimas iškeliant neigiamybes (pagal Lietuvių kalbos žodyną). Be to, nuosprendyje klaidingai pateikiami liudytojo E. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, dėl priežasties, kuri lėmė, jog D. B. smogė nukentėjusiajam. Teismas neobjektyviai teigia, kad niekas iš liudytojų neparodė, jog buvo kokia nors reali grėsmė D. B., nuo kurios reikėjo gintis smogiant neblaiviam V. B. į veidą, nes tai prieštarauja liudytojo E. K. parodymams. Nuosprendyje nurodoma, kad nukentėjusiajam nugriuvus ant automobilio priekinių keleivio durelių, D. B. įlenkė jas, išdaužė stiklą bei nubrozdino nukentėjusiojo dešinę plaštaką, nors byloje nustatyta, kad šios aplinkybės įvyko, kai po D. B. suduoto smūgio V. B., būdamas neblaivus ir galimai neišlaikęs pusiausvyros, nukrito ant automobilio. Nėra aišku, kuo remiantis teismas teigia, kad nukentėjusysis, po smūgio pargriuvęs, neteko sąmonės. Ši aplinkybė nebuvo tirta teisiamajame posėdyje, o liudytoja G. S., ikiteisminio tyrimo metu iškėlusi tokią versiją, vėliau nebetvirtino jos. Jokių objektyvių duomenų, kad V. B. neteko sąmonės, tuo labiau nuo suduoto smūgio, nesurinkta.

Pasak nuteistojo, siekiant kvalifikuoti nusikalstamą veiką kaip viešosios tvarkos pažeidimą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. prasme, būtina nustatyti, jog visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas yra realus. Liudytojai D. S., G. S., E. K. ir T. Ž. nepatvirtino, kad D. B. veiksmas kaip nors paveikė juos. Byloje nenustatyta, kad visuomenės nariams, kurie matė ar turėjo matyti nuteistojo atliktą veiksmą, buvo sukelti neigiami padariniai, dėl ko jie pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar padaryta žymi materialinė žala. Suduotas smūgis neigiamai paveikė tik vieną V. B.. Pažymi, kad D. B. veiksmai nebuvo nukreipti pažeisti viešąją tvarką, todėl inkriminuoti jam Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą nėra jokio pagrindo. Taigi, šiuo atveju apelianto veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Pats teismas nuosprendyje nustatė D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nuteistasis pripažino savo kaltę sudavęs smūgį ranka nukentėjusiajam, t. y. teismas laikosi pozicijos, jog apeliantas padarė būtent Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Atkreipiamas dėmesys, kad V. B. siekia, jog D. B. baudžiamoji byla būtų nutraukta, nes nukentėjusysis pripažįsta, jog jis, būdamas neblaivus, savo veiksmais inicijavo konfliktą.

Net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad D. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, jam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Nors smūgis nukentėjusiajam į veido sritį buvo atliktas viešoje vietoje, tai nebuvo vieta, kurioje įprasta elgtis labai santūriai, apelianto elgesys nebuvo šokiruojantis, jis nesiekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, tuo labiau, kad nukentėjusysis ir su juo buvę asmenys buvo neblaivūs ir elgėsi nepriimtinai. Be to, teismas nustatė tik D. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad dėl ikiteisminio tyrimo nepaaiškinamo skubėjimo D. B. nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, buvo trukdoma pasikviesti gynėją, su kuria sudaryta teisinių paslaugų sutartis. Prokuroro 2013-02-28 pavedimu visi ikiteisminio tyrimo veiksmai su apeliantu buvo atlikti itin skubant (tą pačią dieną) nepranešus jo gynėjai, o dalyvaujant tyrėjos paskirtai advokatei, nors tyrėjai buvo žinoma, jog D. B. yra pasirinkęs gynėją. Prokuroras tą pačią dieną, t. y. 2013-02-28, surašė kaltinamąjį aktą nesuteikdamas D. B. galimybės pasinaudoti pasirinktos gynėjos pagalba, pateikti prašymus ar baudžiamojo proceso įstatymo numatyta tarka apskųsti prokuroro veiksmus. Įvertinus visas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas teigti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikdami ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo neobjektyvūs ir neteisingi.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Priešingai nei teigia nuteistasis D. B., pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo jo veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą. Remiantis Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-369/2012, 2K-429/2012). Būtent įžūlus elgesys, kaip Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo būdas, buvo inkriminuotas D. B.. Pažymėtina, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2012).

Byloje surinktais įrodymais vienareikšmiškai nustatyta, jog D. B. viešoje vietoje, t.y. automobilių stovėjimo aikštelėje, sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam V. B. į galvos sritį. To neneigia ir pats apeliantas. Nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė, kad V. B. kabinėjosi prie jo, įžeidinėjo žodžiais, po to pastūmė apeliantą, dėl ko šis sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b.l. 158). Kita vertus, D. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, apskritai nenurodė aplinkybės, jog V. B. buvo pastūmęs jį (t. 1, b.l. 72, 82). Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad konflikto metu nukentėjusysis pastūmė D. B. (t. 1, b.l. 161), tačiau ikiteisminio tyrimo metu liudytojas tik nurodė, jog apeliantas su nukentėjusiuoju susistumdė (t. 1, b.l. 39). Kiti konflikto vietoje buvę liudytojai nepatvirtino apelianto nurodytos aplinkybės. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad V. B. savo iniciatyva pastūmė D. B.. Be to, net ir tvirtinant, kad V. B. atliko tokį veiksmą apelianto atžvilgiu, tai nelaikytina priežastimi suduoti smūgį nukentėjusiajam. To nepaneigia ir ta aplinkybė, jog V. B. vartojo keiksmažodžius D. B. atžvilgiu. Liudytojas E. K. parodė, jog jam, D. B. ir T. Ž. einant pro šalį, buvo sakomi keiksmažodžiai, pats apeliantas priėjo prie V. B. (t. 1, b.l. 161). Apeliaciniame skunde pateikiama subjektyvi nuomonė, kad nuosprendyje klaidingai pateikiami liudytojo E. K. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje. Liudytojo E. K. nurodytą aplinkybę, jog D. B. pats priėjo prie nukentėjusiojo, patvirtino ir apeliantas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 72, 82). Todėl D. B. teisiamajame posėdyje priešingas tvirtinimas atmetamas kaip nepagrįstas. Pačiam nuteistajam nepriėjus prie V. B., apeliantas nebūtų atlikęs inkriminuoto veiksmo. Byloje nustatyta, kad klube „Štormas“ nukentėjusysis nekonfliktavo su nuteistuoju. Apeliacinio skundo teiginys, kad D. B. sudavė smūgį V. B. į veidą tarsi norėdamas apsiginti, nepatvirtintas jokiais objektyviais byloje surinktais įrodymais. Priešingai, tokia apelianto pozicija vertintina kaip bandymas pateisinti savo veiksmą, nors nenustatyta, jog jo sveikatai ar gyvybei buvo iškilusi reali grėsmė.

Dėl D. B. suduoto smūgio V. B. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 2592/12(01) (t. 1, b.l. 47-48). D. B. veikos teisiniam vertinimui neturi reikšmės ta aplinkybė, jog pasak apelianto, nukentėjusiajam nenustatyta liekamųjų žymių (patinimo ar kraujosruvos). Vien smūgio sudavimas asmeniui į veidą viešoje vietoje laikytinas įžūliu elgesiu Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. prasme. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiajam buvo padarytas odos įbrėžimas kaktos kairėje pusėje. Byloje taip pat nustatyta, kad nuo D. B. suduoto smūgio V. B. nugriuvo ant automobilio priekinių keleivio durelių, dėl ko įlenkė jas, išdaužė jų stiklą bei nubrozdino dešiniąją plaštaką. Taigi, tarp apelianto atlikto veiksmo ir šių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. nuteistajam nesudavus smūgio, V. B. nebūtų nugriuvęs, dėl ko nebūtų ir įlenktos automobilio priekinės keleivio durelės, išdaužtas jų stiklas bei nubrozdinta nukentėjusioji dešinioji plaštaka. Tai, kad V. B. nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivus, nepaneigia minėtos išvados. Byloje nėra duomenų, jog iki D. B. suduoto smūgio nukentėjusysis, dėl neblaivumo neišlaikęs pusiausvyros, griūdavo. D. B. apeliaciniame skunde pakankamai detaliai nurodo argumentus dėl teismo išvados, jog V. B., po smūgio nugriuvęs, neteko sąmonės. Šiuo aspektu pasakytina, kad pastaroji aplinkybė D. B. kaltinime nebuvo inkriminuota ir ji nėra reikšminga kvalifikuojant apelianto veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Kita vertus, nukentėjusysis V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, jog jis po smūgio į galvą buvo praradęs sąmonę (t. 1, b.l. 9-10, 159). Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusysis, nukritęs ant žemės, neatsistojo ir liko gulėti (t. 1, b.l. 161). Todėl besąlygiškai teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė šią aplinkybę, nėra pagrindo.

Priešingai nei teigia apeliantas, jis savo elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Jis sudavė smūgį V. B. viešoje vietoje esant pašaliniams asmenims, kas laikytina įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu veiksmu. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Liudytoja G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad nagrinėjamo įvykio metu ji girdėjo, kaip dužo stiklas, ji buvo išsigandusi (t. 1, b.l. 162-163). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad dėl D. B. elgesio buvo sutrikdytas jaunų žmonių laisvalaikis, nukentėjusiajam teko kviesti greitąją medicinos pagalbą. Tai rodo, kad apeliantas sukėlė pasekmes, įtvirtintas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. Akivaizdu, kad D. B., suduodamas smūgį V. B., suvokė, kad elgiasi priešingai visuomenėje nustatytoms elgesio taisyklėms kitų asmenų akivaizdoje viešoje vietoje, ir norėjo to. Todėl nepritartina apeliantui, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti pažeisti viešąją tvarką ir jis neturėjo tyčios padaryti inkriminuotą nusikaltimą.

Įvertinus visumą anksčiau aptartų aplinkybių, D. B. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., o ne pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., kaip mano apeliantas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis pripažino savo kaltę sudavęs smūgį ranka nukentėjusiajam, nereiškia, jog buvo pripažinta, kad apeliantas padarė būtent Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jo padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-539/2006, 2K-259/2009, 2K-116/2012). Viso baudžiamojo proceso metu D. B. pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, tarp jų ir smūgio sudavimą V. B., todėl pirmosios instancijos teismas ir nustatė apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Vien D. B. nesutikimas su inkriminuotos veikos kvalifikacija nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisminio nagrinėjimo metu buvo pateiktas susitaikymas tarp V. B. ir D. B. prašant nutraukti bylą, tačiau pažymėtina, kad teismui toks prašymas nėra privalomas, jis buvo išnagrinėtas teisiamajame posėdyje ir pirmosios instancijos teismo motyvuotai atmestas (t. 1, b.l. 157-158).

Nuteistasis neteisus teigdamas, kad jam ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. D. B. ikiteisminio tyrimo metu 2013-02-20 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, apeliantas apklaustas kaip įtariamasis, taip pat atliktas jo parodymų patikrinimas vietoje (t. 1, b.l. 71-77). Tos pačios dienos teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole D. B. pasirašytinai buvo išaiškinta teisė į gynybą ir teisė turėti gynėją, kurį gali pasirinkti pats, ar neturint lėšų jis turi teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą įstatymo nustatyta tvarka. Apeliantas savo ranka parašė, kad jis suprato išaiškinimą ir sutinka, jog jį gintų valstybės garantuojama advokatė (t. 1, b.l. 68). Tiek apklausos protokole, tiek parodymų patikrinimo vietoje protokole D. B. nepateikė jokių pastabų dėl šiuose procesiniuose veiksmuose dalyvavusios jam paskirtos gynėjos. D. B. 2013-02-28 buvo įteiktas patikslintas pranešimas apie įtarimą, o apelianto apklausoje, kurioje jis tik patvirtino savo parodymus, duotus 2013-02-20 apklausos metu, ir nenurodė jokių naujų aplinkybių, dalyvavo ta pati advokatė (t. 1, b.l. 81-82). 2013-02-28 apklausos protokole D. B. irgi nepateikė jokių pastabų dėl jį ginančios advokatės. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo veiksmai su nuteistuoju nebuvo atlikti per vieną dieną. Tai, kad prokuroras surašė kaltinamąjį aktą tą pačią dieną, t. y. 2013-02-28 (t. 1, b.l. 128-130), kai buvo atlikti procesiniai veiksmai su nuteistuoju, savaime nereiškia, jog buvo pažeista pastarojo teisė į gynybą. Kaltinamasis aktas buvo surašytas laikantis Lietuvos Respublikos BPK 218 str. nustatytos tvarkos. D. B. 2013-02-28 buvo paskelbta apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą, jis susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir nepateikė jokių prašymų (t. 1, b.l. 124-125). Minėtų procesinių veiksmų atlikimo protokoluose taip pat neužfiksuota jokių apelianto pageidavimų, jog ikiteisminio tyrimo metu dalyvautų jo pasirinkta gynėja. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu D. B. nepateikė jokių prieštaravimų ar pastabų dėl jam paskirtos gynėjos. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra objektyvių duomenų, kad tyrėjai, atlikusiai 2013-02-28 procesinius veiksmus su D. B., buvo žinoma, jog šis yra sudaręs teisinių paslaugų sutartį su gynėja, o apeliantui buvo trukdoma pasikviesti gynėją. Atkreiptinas dėmesys, kad D. B. gynėjos advokatės R. Žiautienės 2013-02-27 advokato orderis ir 2013-02-22 sudaryta teisinių paslaugų sutartis tarp apelianto ir advokatės buvo gauti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštajame skyriuje tik 2013-03-01 (t. 1, b.l. 132-134), kai tą pačią dieną kaltinamasis aktas kartu su baudžiamąja byla jau buvo perduoti į teismą (t. 1, b.l. 127). Visuma aplinkybių leidžia konstatuoti, kad baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, susijusių su D. B. teise į gynyba, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta. Tokios išvados nepaneigia ta aplinkybė, jog apeliantas savo valia nepasinaudojo teise pateikti prašymus ar baudžiamojo proceso įstatymo numatyta tvarka apskųsti kokius nors ikiteisminio tyrimo veiksmus. Šiuo aspektu taip pat pasakytina, kad D. B. ir jo pasirinkta gynėja bylos nagrinėjimo teisme metu aktyviai naudojosi jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis, kita vertus, jie nenurodė, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas neišsamiai, nepateikė prašymų teismui atlikti kokius nors papildomus procesinius veiksmus siekiant nustatyti naujas aplinkybes, kurios netirtos ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

D. B. padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai veikdamas tiesiogine tyčia. Apeliantas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad jo padaryto nusikaltimo pavojingumą mažina tai, jog jis sudavė smūgį viešoje vietoje, kurioje nėra įprasta elgtis labai santūriai. Priešingai, net ir būdamas automobilių stovėjimo aikštelėje asmuo turi elgtis laikydamasis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Todėl nusikaltimo padarymo vieta nėra pakankamas pagrindas apeliantui paskirti švelnesnę bausmę ar mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Be to, anksčiau aptartos aplinkybės paneigia nuteistojo teiginius, kad jo elgesys nebuvo šokiruojantis, jis nesiekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams. Pirmosios instancijos teismas nustatė D. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2-3 p., nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau sprendžiant klausimą dėl parinktos bausmės rūšies bei dydžio būtina įvertinti ir apelianto asmenybę. Nors D. B. yra jauno amžiaus, jis praeityje trauktas baudžiamojon atsakomybėn tris kartus, jam buvo skirtos laisvės apribojimo ir laisvės atėmimo, jos vykdymą atidedant, bausmės (t. 1, b.l. 93-97). Apeliantas taip pat ne kartą baustas administracine tvarka, tarp jų ir už nedidelį chuliganizmą (t. 1, b.l. 88-90). Todėl darytina išvada, kad D. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ne atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikalstamų poelgių, t. y. jo neteisėti veiksmai buvo tik nuoseklus tokio gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Remiantis tuo, kas nustatyta, darytina išvada, kad apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, nėra aiškiai per griežta. D. B. paskyrus švelnesnę bausmės rūšį, nebūtų pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai. To nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis ir su juo buvę asmenys buvo neblaivūs ir elgėsi nepriimtinai.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, D. B. paskirdamas galutinę subendrintą bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis, o 3 dalyje numatyta, kad kai bausmės yra sudedamos iš dalies, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis, tačiau jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis.

D. B. padarė inkriminuotą nusikaltimą, kai jis nebuvo atlikęs bausmės, paskirtos pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, vėliau pakeistą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartimi. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. pridėjus visą neatliktą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartimi, kuria pakeistas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendis, dalį. Tačiau įvertinus galutinės subendrintos bausmės - laisvės atėmimo 2 metams - dydį, akivaizdu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino ne su neatliktos bausmės dalimi, bet su visa ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Be to, skundžiamu nuosprendžiu į D. B. paskirtą galutinę subendrintą bausmę buvo įskaitytas atliktos bausmės laikas pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, vėliau pakeistą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartimi. Pastebėtina, kad bausmių įskaitymas bendrinant bausmes pagal BK 64 str. nuostatas netaikomas, todėl pirmos instancijos teismo atliktas bausmių bendrinimas ir įskaitymas neatitinka Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-39/2011). Atsižvelgiant į tai, iš naujo sprendžiamas klausimas dėl D. B. skirtinos galutinės subendrintos bausmės.

Nustatant nuteistojo neatliktos bausmės dydį, nagrinėjamu atveju yra reikšmingas ne tik Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendis, vėliau pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartimi, bet ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 bei 2011-06-29 nuosprendžiai. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 nuosprendžiu D. B. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant jį nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su mokslu ar darbu, tęsti mokslą bei per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2009-10-21 iki 2009-10-23. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį nurodyta, kad pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 nuosprendį apeliantas atliko laisvės apribojimo bausmę nuo 2011-01-28 iki 2011-09-01 ir nuo 2011-09-05 iki 2011-11-08 (t. 1, b.l. 93), t. y. iš viso 9 mėnesius ir 7 dienas, kas pagal Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1) p. b) pp., atitinka 4 mėnesių ir 18 dienų laisvės atėmimo bausmės atlikimą. Atsižvelgiant į D. B. laikino sulaikymo laiką, jis iš viso pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 nuosprendį atliko laisvės atėmimo bausmės 4 mėnesius ir 20 dienų. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-06-29 nuosprendžiu nuteistajam paskirta subendrinta bausmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 9 d., subendrinta su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 nuosprendžiu paskirta bausme ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams ir 4 mėnesiams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Į bausmės laiką įskaityta iš dalies atlikta bausmė pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010-10-12 nuosprendį (t. 1, b.l. 95). Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendžiu D. B. galutinė subendrinta bausmė buvo paskirta subendrinus šiuo nuosprendžiu ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-06-29 nuosprendžiu paskirtas bausmes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2013-06-18 nutartimi pakeisdamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo 2012-02-29 nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-16 nutartį, paskyrė D. B. laisvės atėmimą 1 metams ir 6 mėnesiams, paskirtos bausmės vykdymą atidedant 3 metams (t. 1, b.l. 191-198). Vykdant Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, D. B. atliko laisvės atėmimo bausmę nuo 2013-02-19, kai jis buvo sulaikytas, iki 2013-03-29, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sustabdė Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendžio vykdymą, nurodant apeliantą paleisti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, t. y. iš viso 1 mėnesį ir 10 dienų (t. 1, b.l. 120, 147). Taigi, pagal Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendį, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartimi, D. B. iš viso atliko 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 3 d., apeliantui galutinė subendrinta bausmė skiriama prie Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-11-28 nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-18 nutartimi, neatliktos 1 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį (5 mėnesius) skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013-06-26 nuosprendis šioje dalyje atitinkamai keičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

tenkinti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą iš dalies.

Pakeisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendį:

1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 ir 2 d., D. B. prie paskirtos bausmės pridėta visa neatlikta dalis iš 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi, pakeitus Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 16 d. nutartį, bei D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams;

2) taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. B. į paskirtos bausmės laiką įskaityta visa dalis atliktos bausmės, paskirtos Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, kuris iš dalies buvo pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi pritaikius Lietuvos Respublikos BK 92 str. nuostatas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d. ir 3 d., taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, prie Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi, neatliktos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės pridėti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį – 5 mėnesius, ir D. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.