- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-22
- Bylos Nr.
- 2A-704-115/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Algirdas Auruškevičius (pran.), Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
Pranešėjas Algirdas Auruškevičius Civilinė byla Nr. 2A-704-115/2009
Teisėja Rūta Petkuvienė Procesinio sprendimo kategorija; 45.5; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2009 m. liepos 22d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-63-803/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nusta t ė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl įsiskolinimo už karšto vandens paruošimui sunaudotą šiluminę energiją ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 784,24 Lt skolos, 5 % dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti 66,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-07-31 tiekė šilumos energiją patalpoms, esančioms adresu (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis, šios patalpos nuo 2007-04-26 nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Atsakovas neatsiskaitė už paslaugas ir liko ieškovui skolingas 784,24Lt. Nuo 2007 m. spalio 1 d. šilumos energiją tiekia UAB „Vilniaus energija“, kuriai reikia mokėti mokesčius už patalpų šildymą ir karštą vandenį. Nurodė, kad pagal Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymą Nr. 4-289 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso 52.41 kv. m. bendro ploto gyvenamoji patalpa - butas adresu: (duomenys neskelbtini). Minėtas butas buvo išnuomotas V. D. ir R. V. . Vilniaus miesto savivaldybė, nuomodama socialinį būstą vykdo jai priskirtą funkciją, todėl negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB „Vilniaus energija“. Atsakovas nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ gaudama informaciją apie gyvenančius asmenis bute ir pateikdama sąskaitas nuomininkams savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, o buto nuomininkai. Todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti laikoma šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-03-18 sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės UAB „Vilniaus energija“ naudai 784,24 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2008-09-26, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 66 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui nuo 2007-04-26. Pagal ieškovo sudarytą įsiskolinimo skaičiuotę nustatyta, kad už šildymą ir karštą vandenį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. susidarė 784,24 Lt skola. Skolos susidarymo laikotarpiu bute gyveno V. D. , R. V. , O. D. . Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos, karšto vandens vartotojas. Teismas pažymėjo, kad buto savininkė Vilniaus miesto savivaldybė įsiskolinimo už šilumos energiją ir karštą vandenį laikotarpiu nuomojo butą tretiesiems asmenims V. D. , R. V. , O. D. . Byloje nėra duomenų, kad šalis siejo rašytinė sutartis, įregistruota viešame registre. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, jog šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta su nuomininkais ir ieškovu, o patalpų savininkas buvo tiek neapdairus ir nerūpestingas, jog nesidomėjo išnuomotomis patalpomis ir skolomis, atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei. Nors atsakovas vykdo socialinio būsto nuomą nekomerciniais pagrindais, tačiau yra atsakingas už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininko, skolas UAB „Vilniaus energija“, nes savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (LR CK 2.36 str. 1 d.), todėl sudarydama, vykdydama ar nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose – teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, teismas laikė, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos. Todėl susidariusią 784,24 Lt skolą už savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam būstui tiektą šilumos energiją nuo 2007-10-01 iki 2008-07-31 teismas priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės. Patenkinus ieškovo reikalavimą priteisti 784,24 Lt skolą, atitinkamai teismas priteisė ir ieškovo prašomas 5 procentų dydžio metines palūkanas, už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2008-09-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat atmetė atsakovo prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui“.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-03-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į LR CK 6.584 str. 1 d., kuri numato, jog mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimą, liftą, bendro naudojimo patalpų ir teritorijos valymą ir kitas), kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Ši kodekso norma yra sukonkretinta LR Vyriausybės 2001 m. liepos ll d. nutarimu Nr. 876, kuriuo buvo patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“. Pirmos instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi LR Ūkio ministro įsakymais - 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 ir 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260, t.y. teismas taikė žemesnės galios teisės aktus, nes pagal teisės aktų hierarchiją, LR Ūkio ministro įsakymai yra žemesnės teisinės galios nei LR Vyriausybės nutarimai. Atsakovas taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Atsakovas nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ niekada nepateikė Vilniaus miesto savivaldybei sąskaitų už šilumos energiją - priešingai sąskaitos buvo išrašomos bei pateikiamos ne Vilniaus miesto savivaldybei, bet buto nuomininkui. Vadinasi, pats ieškovas šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą - Vilniaus miesto savivaldybę, bet patį buto nuomininką. Todėl nėra aišku, kokias sumas, kokių paskaičiavimų pagrindu ir kokiais laikotarpiais Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo apmokėti, jeigu pats ieškovas, nevykdydamas jam teisės aktais nustatytos pareigos, niekada nepateikė tokių paskaičiavimų. Atsakovas pažymi, kad iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad tam tikrą laikotarpį patys nuomininkai apmokėdavo sąskaitas už šilumos energiją, todėl laikytina, jog tarp ieškovo bei nuomininkų buvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas savo veiksmais tarsi pripažino, kad šilumos energijos pirkimo – pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkai. UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininkus ir būtent tarp nuomininkų ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tarp buto nuomininkų, buto savininko ir šilumos tiekėjo nėra sudaryto susitarimo, kas turi būti laikoma šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties šalimis, neatsižvelgė į aplinkybę, jog nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra konkrečiai nurodoma, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininkų. Pažymėtina, kad tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“. Remiantis šiuo sprendimu, ieškovas turėjo pareigą sudaryti sutartis su bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, tačiau jų nesudarė. Todėl atsakovas laiko, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, jog nuomininkai, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Kadangi UAB „Vilniaus energija“ yra SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ teisių ir pareigų perėmėja, todėl jai taip pat perėjo ir pareiga, 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr. 356V pagrindu, sudaryti minėtas šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad palaiko savo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, jog šis ištirtų teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui išdėstytus argumentus dėl LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų neatitikimo LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintam Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašui, LR Šilumos ūkio įstatymui, LR Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-03-18 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad nesutinka su atsakovo pozicija, jog sistemiškai aiškinant CK 6 knygos IV dalies XXXI skyriaus, bei LR Vyriausybės 2001-07-11 nutarimo Nr. 876 nuostatas, Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją, ir komunalines paslaugas tvarka yra skirta gyvenamosios patalpos nuomotojo (valstybės, savivaldybės) ir nuomininko (fizinio asmens) tarpusavio teisiniams santykiams sureglamentuoti, tačiau negali būti taikoma šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti. Ieškovas pažymi, kad LR CK 6.584 str. 1 d. bei atsakovo minimas Vyriausybės nutarimas negali būti taikomas šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo tarpusavio santykiams reguliuoti. Šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Ieškovas nurodo, kad jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Nagrinėjamu atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui (duomenys neskelbtini) nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikytina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t. y. atsakovu. Ieškovas nesutinka su atsakovo nuomone, kad už šilumos energijos suvartojimą atsakingas tik faktinis šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje išaiškino, kad kai nėra sudaryta rašytinė individuali šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas ne faktiškai daugiabučio namo, buto ar kitomis patalpomis besinaudojantis asmuo, o šių patalpų savininkas. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė skolos susidarymo laikotarpiu buvo ir yra Vilniaus miesto savivaldybė, todėl šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų negalėjo būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes tokios galimybės nenumato 2003-07-10 LR ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos, kurios privalomai taikomos šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties šalims tol, kol nėra nustatytos individualios šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovas nepagrįstai sutapatino UAB „Vilniaus energija“ su SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Ieškovas mano, kad Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai ir nesąžiningai reikšdama prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį teismą ištirti poįstatyminių teisės aktų atitiktį aukštesniems teisės aktams piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, klaidina teismą bei vilkina būsimo teismo sprendimo priėmimą, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tarp tų pačių šalių (UAB „Vilniaus energija“ ir Vilniaus miesto savivaldybė) yra jau išsprendęs faktinėmis aplinkybėmis niekuo nesiskiriančią bylą bei pateikė išaiškinimus dėl 2003-07-10 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovui UAB“Vilniaus energija“ yra priteista 784,24Lt skola už atsakovo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekta šiluminę energiją laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-07-31.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą, sprendžia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliktinas nepakeistas, o atsakovo argumentai atmestini.
Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas nustatė, kad butas esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso savivaldybei, o jame nuomininko teisėmis gyvena V. D. , R. V. ir nepilnametis O. D. , tačiau buto nuomos sutartis ir su jais nesudaryta, susitarimo dėl atsiskaitymo už suvartotą šiluminę energiją nėra. Be to, nuomininkai taip pat nėra sudarę šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutarties dėl šių paslaugų tiekimo ir atsiskaitymo su paslaugų teikėju. Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę - savivaldybę.
Pažymėtina, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos.
Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 straipsnis). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais (pvz., reglamentuojant paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas). Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkai būtų siekę sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, kaip buto savininkė, būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją. Tuo tarpu mokestis už šilumos energiją ir komunalines paslaugas yra savarankiški mokesčiai, tokią išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir 2009-07-09 nutartis byloje Nr.3K-3-280/2009).
Šilumos pirkimo-pardavimą detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose neaptarta situacija, kai daugiabučio namo butų, kitų patalpų, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, savininkas yra ne fizinis, bet juridinis asmuo. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką tokios sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų. Šios aplinkybės negali patvirtinti ir apelianto nurodytas argumentas, kad nuomininkai anksčiau patys mokėjo už suvartotą šiluminę energiją, nors faktiškai tokių įrodymų byloje nėra.
Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).
CK 6.584 straipsnio 1 dalies pagrindu Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties. Faktiškai nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra lex specialis šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme, todėl remiantis šiuo nutarimu negalima laikyti trečiųjų asmenų (nuomininkų) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Taigi, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesudariusi rašytinės buto nuomos sutarties su nuomininkais ir neįregistravusi jos viešame registre, negali sutarties panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 6.579straipsnio 4 dalis). Be to, buto savininkė neaptarusi su nuomininkais atsiskaitymo už šiluminę energiją tvarkos, neatitinka rūpestingo ir atidaus šeimininko elgesio reikalavimų. Nurodyta aplinkybė nelemia atsakomybės subjekto, tačiau tai rodo įstatyme nustatytų reikalavimų apdairiam nuomotojui nevykdymą. Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis), todėl negali vienašališkai perkelti nuostolių atsiradimo rizikos dėl savo kaip patalpų nuomotojos atliktų veiksmų ūkio subjektams, teikiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, nes tai prieštarautų aptartiems teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, taip pat teisingumo, protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsnio 1 dalis).
Taip pat pažymėtina, kad Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14 punkte nustatyta, kaip apskaičiuojamas mokestis už šilumos energiją kiekvienam buitiniam šilumos vartotojui. Šiame sąlygų punkte sutarties šalys nenustatomos, jos nustatomos 8 punkte. Tuo tarpu 14 punkto nuostatos taikytinos apskaičiuojant nuomos mokesčio dydį. Pažymėtina ir tai, kad tretieji asmenys-nuomininkai nėra atleidžiami nuo mokesčių už šilumos energiją, kurie yra priskaičiuojami ir gali būti reikalaujami sumokėti pagal sudarytą susitarimą su patalpų savininku ar atskirą sutartį su šilumos energijos tiekėju. Šioje byloje patalpų savininkas turi teisę sudaryti su nuomininkais buto nuomos sutartį ir ja nustatyti atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką, o taip pat išsiieškoti patirtus nuostolius, kurie atsirado tretiesiems asmenims nuomojant socialinį būstą.
Apeliantas skunde nurodo, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko dėl šilumos energijos tiekimo ir atsiskaitymo turėjo atsirasti 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimo Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“ pagrindu, todėl teismas nepagrįstai juo nesivadavo ir nelaikė, jog atsiskaityti su ieškovu turi nuomininkai, o ne patalpų savininkai. Tačiau kolegija su šiais argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nurodytas sprendimas yra skirtas savivaldybės įmonių veiklai reglamentuoti ir negali būti vertinamas kaip dvišalis susitarimas su ieškovu dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų ir atsiskaitymo per nuomininkus tvarkos.
Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje yra būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., CK 6.384 str. 1 d. (b. l. 31-35).
Kolegija pažymi, kad teismas, nustatęs, jog byloje taikomas teisės norminis aktas ar jo dalis prieštarauja įstatymui, Vyriausybės teisės norminiam aktui, priimdamas sprendimą, neturi vadovautis tokiu teisės aktu, o turi teisę kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar teisės norminis aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės teisės norminį aktą (CPK 3 str. 4 d.). Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes ir taikomus teisės aktus, kolegija sprendžia, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo manyti, jog ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. prieštarauja įstatymui, ar Vyriausybės teisės norminiam aktui. Todėl netenkintinas ir apeliacinėje teismo instancijoje atsakovo pareikštas prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1d.1p.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,
nutar ė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-63-803/2009 palikti nepakeistą.