- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-13
- Bylos Nr.
- 1A-71-493/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-59258-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Nutartis: Apeliacinis skundas atmestas.
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis
- Nuteistasis
- E. B.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. B. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš E. B., K. N. ir L. S. solidariai priteista 302,59 eurai turtinei žalai atlyginti.
Taip pat, iš dalies tenkintas M. K. civilinis ieškinys ir iš E. B., K. N. ir L. S. solidariai priteista 600 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu K. N. ir L. S. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei jiems paskirtos bausmės, tačiau apeliacinių skundų jų atžvilgiu negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
E. B. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su K. N. ir L. S., 2018 m. gruodžio 14 d., laikotarpiu nuo 21 val. 00 min. iki 22 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamo veikos padarymui, kilus žodiniam konfliktui tarp L. S. ir nukentėjusiojo M. K., K. N. sudavė ranka nenustatytą smūgių kiekį nukentėjusiajam M. K. į vaidą, M. K. nukritus ant grindų ir užsidengus rankomis veidą, bendrais veiksmais K. N., L. S. ir E. B. sudavė ne mažiau kaip vienuolika smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam M. K. į veidą ir galvą, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam M. K. kraujosruvas odoje ir poodyje dešinės akies vokuose, kairės akies vokų – kairio skruosto srityje, dešinės ausies kaušelyje, kairės akies kaušelio – kairio smilkinkaulio speninės ataugos srityje, kaklo dešinėje pusėje, dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus dešinės akies apatiniame voke, nosies nugarėlėje, kaktos kairės pusės - kairio antakio srityje, kaklo dešinėje pusėje, kairėje alkūnėje ir kairiame dilbyje, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, kraujosruvą ir nubrozdinimus viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, nosies kaulų lūžimą ir dėl nosies kaulų lūžimo nukentėjusiojo M. K. sveikatą sutrikdė ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis E. B. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį ir sušvelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pilnai pripažįstą savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Anot apelianto, teismas neįvertino jo vaidmens nusikalstamos veikos padaryme. E. B. skunde tvirtina, kad jis atliko tik antraeilius veiksmus, kadangi pirmasis smūgius nukentėjusiajam sudavė K. N.. Be to, E. B. nurodo, kad nukentėjusiajam sudavė tik porą smūgių, nuo kurių nukentėjusiajam negalėjo atsirasti pasekmės. Skunde taip pat teigiama, kad nuteistasis yra smulkaus kūno sudėjimo ir silpnos sveikatos, todėl esant tokiai būklei jis negalėjo suduoti stiprių smūgių. Tokiu būdu, teismas nepakankamai įvertino veikos ir asmens pavojingumo pobūdį, kaip to reikalaują BK 54 straipsnio 2 dalis. Nuteistasis taip pat pažymi, kad jam nustatytas nepatikslintas protinis atsilikimas. Anot apelianto, jis nėra konfliktiškas žmogus ir nagrinėjamu atveju nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo E. B. gynėja advokatė S. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, šios veikos teisinės kvalifikacijos. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis, nesutikdamas su jam paskirta bausme, mano, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jam skirtiną bausmę, įvertino ne visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė jam per griežtą bausmę, kurią jis prašo sušvelninti. Tokie nuteistojo teiginiai nepagrįsti, todėl prašymas atmestinas.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-456/2013). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas E. B. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, savo diskrecijos ribų neviršijo.
Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė turi būti veiksminga, t. y. tokia, kuria įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius (šeiminę padėtį, išsilavinimą ir pan.), jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys Nr. 2K-58/2010; Nr. 2K-137/2013).
Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam E. B. skirtiną bausmę, pagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančiomis – kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe, apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktai).
Apylinkės teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, parinkdamas E. B. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. B. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikalstamų veikų kategorijai. E. B. padarytas nusikaltimas baigtas, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Teismas taip pat tinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Bylos objektyvūs duomenys patvirtina, kad E. B. anksčiau teistas ne kartą ir vėl nusikalto esant neišnykusiam teistumui (paskutinį kartą jis nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu, paskirtą bausmę atliko 2017 m. birželio 1 d.). Taip pat, E. B. nuteistas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. birželio 11 d. bei 2019 m. birželio 3 d. nuosprendžiais pagal BK 284 straipsnį, 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Minėti nuosprendžiai šiuo metu jau yra įsiteisėję. Tai leidžia teisėjų kolegijai teigti, kad E. B. yra linkęs veikti pažeidžiant teisės normas, nesilaikyti nustatytų elgesio taisyklių, o jam anksčiau paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo. Teisėjų kolegijos išvadą, kad E. B. linkęs nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų, sustiprina ir byloje esantys duomenys apie jam skirtas administracines nuobaudas. Iš šių duomenų matyti, kad nors nuteistasis yra jauno amžiaus, tačiau sistemingai daro tiek nusikaltimus, tiek administracinius nusižengimus. Nors nuteistasis nurodo, kad yra silpnos sveikatos, tačiau iš pažymos apie administracinius nusižengimus matyti, kad E. B. yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, sistemingai trikdo visuomenės, pareigūnų rimtį bei darbą, pasirodydamas viešosiose vietose neblaivus (2 t., b. l. 170–175). Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir E. B. socialinius ryšius. Bylos duomenys neginčytinai liudija, kad apeliantas, būdamas darbingo amžiaus, nusikalstamų veiksmų padarymo metu nebuvo sukūręs pastovių ilgalaikių darbinių teisinių santykių.
Nors nuteistasis E. B. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad turi lengvą protinį atsilikimą, dėl ko jam turėtų būti paskirta mažesnė bausmė, tačiau iš byloje esančios Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2018 m. spalio 9-23 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad jame buvo konstatuota, kad E. B. nusikalstamų veikų padarymo metu konstatuojamas Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas bei Psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau E. B. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jis nebuvo laikino psichinio sutrikimo būsenoje, šiuo metu dėl savo psichikos būklės nėra pavojingas visuomenei, gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, jam nereikalinga taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių (2 t., b. l. 180-185).
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik subjektyvi apelianto nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių (ne)tinkamo vertinimo, nuteistajam skirtinos bausmės dydžio, savaime nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kaip nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bei neteisingą bausmę. Įvertinusi aptartas aplinkybes tiek kiekvieną atskirai, tiek ir kaip visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. B. bausmę, tinkamai įvertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, ir jų visetas leido susiformuoti pirmosios instancijos teismo vidiniam įsitikinimui, jog E. B. už nusikaltimo, nustatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, skirtina šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, su realiu laisvės atėmimu susijusi bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Nuteistajam paskirta trečdaliu sumažinta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, nėra aiškiai per griežta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, E. B. paskyrus švelnesnę bausmę, tokia bausmė galėtų būti pripažinta neveiksminga bausme, neatitinkančia BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties, neproporcinga, neadekvačia nusikalstamų veikų pavojingumui ir E. B. asmenybei bei prieštaraujančia teisingumo principui.
Byloje neginčytinai nustatyta, kad E. B., veikdamas bendrininkų grupėje su kitais bendrininkais, kilus žodiniams konfliktui ir K. N. sudavus ranka nenustatytą smūgių kiekį nukentėjusiajam į veidą, nukentėjusiajam nukritus ant grindų, bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip vienuolika smūgių rankomis ir kojomis, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam M. K. sužalojimus, kurių vienas iš jų, t. y. nosies kaulų lūžimas, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi, pirmosios instancijos teismas, byloje konstatavęs, kad E. B. su kitais asmenimis veikė kaip bendravykdytojas, individualizuodamas E. B. skirtiną bausmę, kitaip, nei mano nuteistasis, įvertinto jo vaidmenį ir atliktų veiksmų apimtį darant jam inkriminuotą veiką. Pripažinus E. B. nusikaltimo bendravykdytoju, neturi teisinės reikšmės aplinkybės, jog ne jis, o bendrininkas pirmasis nukentėjusiajam sudavė smūgius. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės nuteistajam E. B. paskyrimo klausimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo nuosprendį naikinti ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. B. apeliacinį skundą atmesti.