Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bartašienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02960-2010-3

Teisėjas K. Ačas Procesinio sprendimo kategorija 121.

NUTARTIS

2011 m. birželio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. B. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-82-156/2011 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovams R. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Radviliškio rajono 1-asis notarų biuras dėl pažeistų civilinių teisių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė R. B. panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas ieškovės ieškinį, rėmėsi nebegaliojančia teisės norma, t.y. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002 m. spalio 15 d. Nr. 1628 „ Dėl LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" pakeitimo minėto nutarimo 2,1 punktas bei 2.2 punktas bei 7 punktas, kuriais rėmėsi pirmos instancijos teismas, buvo pakeisti ir ginčijamo sprendimo priėmimo dieną galiojo nauja redakcija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" buvo pakeistas (Žin., 1999, Nr. 25-706; 2001, Nr. 17-527).

2. Nesuprantama ir nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad „Tvarkoje nėra nuostatos, kad prieš suteikiant žemės sklypą, parduodant arba išnuomojant, bendraturčiams būtina nusistatyti statinių naudojimo tvarką". LR Vyriausybės nutarimu 2002 m. spalio 15 d. Nr. 1628 „ Dėl LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)" pakeitimo aiškiai pasakyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Nurodo, kad ieškovė nebuvo įregistravusi nuosavybės Nekilnojamojo turto registre ir nebuvo pateikusi prašymo pirkti žemės sklypą.

3. Pirmosios instancijos teismas panaikino Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo perduota neatlygintinai V. Š. nuosavybėn lygiavertis turėtajam 0,45 ha žemės sklypas namų valdai, esančiai(duomenys neskelbtini), žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)- jo dalyje dėl 0,225 ha perdavimo neatlygintinai V. Š. nuosavybėn lygiavertį turėtajam - nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nors ir padarė išvadą, kad apskrities viršininko sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Tokia teismo išvada prieštarauja LR CK 1.80 str. normai. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento. Nesuprantama ir nepagrįsta teismo išvada, kokiai imperatyviai normai prieštarauja ginčijamas sprendimas ir jei jau prieštarauja, tai kodėl jis panaikinamas tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodo, kad Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo vietovėse ir miestuose tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Žemės reformos įstatymo 6 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įgyvendinant Žemės reformos įstatyme nustatytą teisę įsigyti žemę prioritetinė teisinė apsauga taikoma buvusiems savininkams, kurių žemė buvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta (Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2007). Toks teisių įgyvendinimas turi atitikti konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, kuriais garantuojama pusiausvyra tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.

4. Ginčijamo individualaus teisės akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę V. Š. metu ieškovė M. M. nebuvo minėtų pastatų dalies savininkė. Pastatų kaip nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teisė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre jos vardu. (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1997 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. VIII-453 redakcija). M. M. negyveno minėtoje namų valdoje, nesinaudojo žeme. Ginčo žemė nebuvo naudojama būtiniausių jos poreikių tenkinimui. Taigi, M. M. ginčijamo Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)priėmimo dieną neturėjo Žemės reformos įstatymo nustatytos teisės įsigyti ginčo žemę. Todėl ieškinys dėl ieškovės pažeistos teisės gynimo yra nepagrįstas.

5. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą be pateisinamos priežasties. Taikytina ieškinio senatis, ieškinys atmestinas. Pagrindas atnaujinti ieškinio senatį sietinas tik su svarbiomis aplinkybėmis, kurios rūpestingam, protingam, atidžiam asmeniui sutrukdė ginti savo pažeistą teisę. Tik teisėti, sąžiningi ir protingi asmens veiksmai gali būti pagrindu priešingai teisinio santykio šaliai protingai tikėtis, kad toks asmuo mano, jog jo teisė yra pažeista ir jos neatsisako. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina tai, kad ieškovė advokato padedama, jau 2007-11-15 pateikė prašymą žemėtvarkos skyriui dėl dokumentų pateikimo servituto nustatymo tikslu. Pakartotinai dokumentų prašė ir juos gavo 2009-10-09. Ieškovė delsė kreiptis į teismą pagal teismingumą, todėl praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą specialiajame įstatyme - Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje.

1.Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, todėl skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, yra priimtas neteisėtai ir nepagrįstai, ir yra naikintinas. Teismas priimdamas sprendimą dalyje dėl ieškinio senaties taikymo turėjo vadovautis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, o ne Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatomis.

Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimai piliečiams išduodami ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos. Nors Ieškovė M. M. ir nėra pretendentė į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą ir jai neturėjo būti įteiktas ginčijamas Šiaulių apskrities viršininko sprendimas, tačiau teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos.

Ieškovė M. M. apie ginčijamą Šiaulių apskrities viršininko sprendimą sužinojo gavusi Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. spalio 9 d. raštą, tai yra, atsakymą į prašymą suformuoti žemės sklypą(duomenys neskelbtini), prie ieškovei priklausančių pastatų. Taip pat, nuo 2009 m. spalio mėn. apie galimą ieškovės civilinių teisių pažeidimą buvo žinoma ir ieškovės advokatui V. S., kai Radviliškio žemėtvarkos skyrius advokatui V. S. pateikė V. Š. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų kopijas.Todėl mano, kad ieškovė M. M. praleido specialiajame Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą su ieškiniu, o Radviliškio rajono apylinkės teismas priimdamas sprendimą netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos dokumentais nustatyta, kad yra ginčijamas Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo V. Š. atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,45 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,45 ha žemės sklypą Radviliškio r. Karčemų kaime ( namų valdai). 2006-06-23 išduotas paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas V. Š. įpėdinei R. B. į 0,4500 ha žemės sklypą, esantį(duomenys neskelbtini). Iš 2002-04-12 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto matyti, kad V. Š. vardu paženklintas 0,45 ha žemės sklypas, kurį jis pasirašė, jame nenurodyta, kad šiame žemės sklype yra kitiems asmenims priklausantys statiniai ir pastatai.

Iš 1989 m. gegužės 17 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr.2-23/89 matyti, kad santuoka tarp šalių nutraukta ir padalintas santuokoje įgytas gyvenamasis namas(duomenys neskelbtini), bei pripažinta ieškovei nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo ir pastatų. Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad, kad ieškovės M. M. vardu ½ dalis gyvenamojo namo ir statinių įregistruota viešame registre, įregistravimo pagrindas 1989-05-17 teismo sprendimas ir įrašas galioja nuo 2006-01-17.

Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo vietovėse ir miestuose tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Žemės reformos įstatymo 6 straipsnis). Priimant Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimą Nr. 71-18284-19161, galiojo LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nutarimo 2002 m. spalio 15d. Nr.1628 redakcija, kurios 7 punktas numatė, jeigu gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams (bendraturčiams), jiems parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir nustatytas detaliajame plane. Jeigu individualus gyvenamasis namas ar kitos paskirties pastatas (pastatai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu, kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokiu atveju mokėjimo suma bendraturčiams paskirstoma proporcingai kiekvieno jų perkamai žemės sklypo daliai. Kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu. Bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį (8 punktas).

Galiojo ir LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintos „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės“, kurių 7 punktas iš esmės atkartojo LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 , 2002 m. spalio 15d. Nr.1628 redakcijos nuostatas.

Pripažintina, kad teismas teisingai taikė minėtas įstatymo nuostatas ir apeliantės nurodyta LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 redakcija taip pat patvirtina faktinę aplinkybę, kad šių nuostatų nesilaikyta priimant Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimą.

Apeliantė nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įgyvendinant Žemės reformos įstatyme nustatytą teisę įsigyti žemę prioritetinė teisinė apsauga taikoma buvusiems savininkams, kurių žemė buvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta (Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2007).

Kolegija sutinka, kad pusiausvyra tarp šalių teisėtų interesų turi būti išlaikyta, o cituojamos Konstitucijos nuostatos dėl nuosavybės teisių nebuvo pažeistos teismui priėmus sprendimą dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo bei restitucijos taikymo, bet priešingai, atstatė interesų pusiausvyrą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikytina teisės taikymo aspektu, todėl negalėjo teismas priimti analogiško sprendimo dėl iš esmės skirtingų faktinių aplinkybių.

Atkuriant nuosavybės teises į ginčo sklypą nebuvo bendraturčių susitarimo, ieškovė nepadavė prašymo dėl sklypo dalies išpirkimo, tačiau šis ieškovės neveikimas nepanaikina įstatyminės teisės išsipirkti žemės sklypą, nepanaikina įstatymo imperatyvo padalinti išperkamus žemės sklypus bendraturčiams, pagal nuosavybės dalis ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)nedaro teisėtu.

Apeliantės argumentas, kad ieškovė nebuvo įregistravusi Nekilnojamojo turto kadastre nuosavybės teisės nėra teisingas, o tai, kad ieškovė nebuvo pateikusi pareiškimo dėl žemės dalies išpirkimo nėra pagrindu tenkinti apeliacinį skundą. Kaip minėta, Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas įrodo, kad, kad ieškovės M. M. vardu ½ dalis gyvenamojo namo ir statinių įregistruota 2006-01-17 viešame registre, teismo sprendimo pagrindu. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimant sprendimą nebuvo išaiškinti viešai paskelbti registro duomenys, nenustatyti namų valdos bendraturčiai ir neišsiaiškinta dėl jų teisių apimties.

Ta aplinkybė, kad V. Š. nuosavybės teisės į žemės sklypą atkūrimo momentu 2006-05-05 viešajame registre buvo žinomas ir kitas asmuo, valdantis bendrąja dalinės nuosavybės teise su V. Š. šiame sklype statinius daro Šiaulių apskrities viršininko administracijos ginčijamą sprendimą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Kolegija atmeta apeliantės argumentą dėl nepagrįstos teismo išvados apie Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimo prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms.

Teismas teisingai konstatavo, kad apskrities viršininko sprendimas prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, nebuvo išaiškinti viešai paskelbtų registrų duomenys bei statinių bendraturčiai žemės sklype prie namų valdos. Iš registro duomenų ir apskrities viršininko sprendimo matyti, kad žemės sklypo suteikimo V. Š. metu, ieškovė M. M. buvo namų valdoje esančių statinių bendraturtė. Kolegija pažymi, kad teismas siekdamas atkurti tarpusavio teisių pusiausvyrą, ginčijamą sprendimą iš dalies panaikino ir teisingai nurodė, kad V. Š. nuosavybės teisę į dalį žemės sklypo įgijo pagal teisės normoms prieštaraujantį administracinį aktą, todėl visas žemės sklypas negalėjo būti paveldėtas. Dėl šios priežasties, tiek paveldėjimo teisės liudijimą dalyje dėl 0,2250 ha žemės sklypo paveldėjimo, tiek apskrities viršininko administracijos sprendimą panaikino dalyje ir pripažino juos iš dalies negaliojančiais nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo taikyti CK 1.95 str., nuostatas ir atsižvelgdamas į tai, kad ginčijami aktai per laikotarpį nuo 2006-05-05 sukėlė šalims tam tikras teisines pasekmes, turėjo pagrindą pripažinti negaliojančiais ne nuo sudarymo momento.

Nepagrįstai apeliantė nurodo, kad ieškovė nebuvo pastatų dalies savininkė ir neturėjo Žemės reformos įstatymo nustatytos teisės įsigyti ginčo žemę. Apeliantės cituojama Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1997 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. VIII-453 nuostata reglamentavo nuosavybės dokumento įregistravimo nekilnojamojo turto registre tvarką. Kolegija pažymi, kad namų valdos padalinimo metu (1989 m.) ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2006-05-05 sprendimo priėmimo metu galiojusio civilinio kodekso nuostatos reglamentavo nuosavybės teisės atsiradimo įstatyminius pagrindus, kuriuose nekilnojamojo turto teisinė registracija (įrašas registre) nenurodoma kaip nuosavybės įgijimo pagrindas (CK 4.47 str.).

Tai, kad ieškovė M. M. negyveno minėtoje namų valdoje, ar nesinaudojo žeme būtiniausių jos poreikių tenkinimui, nepanaikina ieškovės teisės išsipirkti žemės sklypą ir visiškai nereiškia, kad ieškovė ginčijamo Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini)priėmimo dieną neturėjo Žemės reformos įstatymo nustatytos teisės įsigyti ginčo žemę. Buvusi sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė buvo nutraukta, turtas padalintas, todėl akivaizdu, kad neatsižvelgus į priklausančias pastato nuosavybės dalis, pažeista įstatymo nuostata.

Dėl senaties termino kolegija vertina, kad apeliantė ir atsakovas iš esmės teisingai nurodo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimai piliečiams išduodami ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 119 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo priėmimo institucija įteikia pasirašytinai arba išsiunčia registruotu laišku su įteikimu suinteresuotam piliečiui, o sprendimą dėl ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų grąžinimo - ir dabartiniam turto valdytojui.

Teismas nurodydamas, kad ieškovė nėra pretendentė dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, prašo teismą nagrinėti bylą pagal Žemės reformos įstatymo nuostatas, ir ji nebuvo saistoma Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. nustatyta sprendimų apskundimo tvarka, o ginčijamą sprendimą ji turėjo teisę ginčyti bendro ieškinio senaties termino laikotarpiu pagal civilinio kodekso normas ( LR CK 1.124 str., 1.125 str. 1 d.), todėl nepraleido termino kreiptis į teismą su ieškiniu, nėra teisinga.

Iš Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus rašto matyti, kad 2006 m. spalio mėn. ieškovei M. M. apie Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje V. Š.“ buvo pranešta, pateiktos dokumentų kopijos, 2009-08-10 raštu Nr. 76 - pateikti V. Š. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai ieškovės atstovui. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimas yra priimtas civilinėje byloje, kurioje ginčas yra kilęs dėl jau priimto Šiaulių apskrities viršininko sprendimo, todėl teismas priimdamas sprendimą dalyje dėl ieškinio senaties taikymo turėjo vadovautis Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimai piliečiams išduodami ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos. Nors Ieškovė M. M. ir nėra pretendentė į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą ir jai neturėjo būti įteiktas ginčijamas Šiaulių apskrities viršininko sprendimas pirmiau nurodyta tvarka, tačiau teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos ir pirmosios instancijos teismas tai teisingai nurodė. Tačiau kolegija vertina, kad ieškovei praleidus terminą, atsižvelgiant į aptartas pažeistas įstatymo nuostatas, interesų pusiausvyrą, viešą interesą, į įstatymo ginamas abiejų šalių teises, tarp šalių vykusį susirašinėjimą, yra pagrindas terminą pripažinti praleistą dėl svarbių priežasčių ir ieškinio senaties terminą atnaujinti. Kolegija iš esmės tenkindama ieškinį šioje dalyje atnaujina ieškinio senaties terminą ir tai konstatuoja motyvuojamoje nutarties dalyje.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė nėra asmuo, pretenduojantis į palikimą, kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, yra nuosavybės teisinių santykių subjektas, kurio teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą ( LR CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, LAT nutartis Nr. 3K-3-627/2008). Todėl ieškovė ieškinio senaties termino dėl paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimo nepraleido.

Tokiu būdu, Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Bylinėjimosi išlaidos pagal CPK 93 straipsnį priteistinos iš atsakovės 5.95 Lt procesinių išlaidų valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str., 1 dalies, 1 punktą

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės R. B. 5.95 Lt valstybei išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.