- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-09
- Bylos Nr.
- 3K-3-491/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Grabinskas (pirm.), Egidijus Laužikas, Gintaras Kryževičius (pran.)
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Alytaus apskrities viršininko administracijai, R. S.
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. kasacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai, R. S. dėl Alytaus apskrities viršininko administracijos administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo pašalinti padarytus pažeidimus, dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Alytaus filialui, Druskininkų miesto notarų biurui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. K. teismo prašė: 1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 38-3424 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei S. S.“ dalį, kuria S. S. atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą Nr. 97-1, ir 1998 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 38-62 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo ir žemės (miško) suteikimo naudotis asmenims Varėnos rajone“ dalį, kuria atkurta nuosavybės teisė S. S. į 0,20 ha žemės sklypą; 2) panaikinti dalį 2006 m. balandžio 20 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo, kuria R. S. paveldėjo 0,20 ha žemės sklypą; 3) panaikinti Registrų centro žemės sklypo registracijos dalį, kuria įregistruotos nuosavybės teisės R. S. į 0,20 ha žemės sklypą Nr. 97-1; 4) įpareigoti Alytaus apskrities viršininko administraciją suformuoti 0,20 ha žemės sklypą R. K. nuosavybės teise priklausančiam pastatui - Grūto paruošų supirkimo ir perdirbimo punktui - eksploatuoti.
Ieškovė nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 29 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu nusipirko V. V. IPĮ „Vygis“ priklausantį pastatą - paruošų supirkimo ir perdirbimo punktą Druskininkų sav., Grūto k. ir 2005 m. lapkričio 9 d. įregistravo nuosavybės teises į jį Nekilnojamojo turto registre. 2005 m. lapkričio 23 d. ieškovė kreipėsi į Druskininkų žemėtvarkos skyrių, prašydama suformuoti 0,210 ha žemes sklypą, reikalingą pastatui eksploatuoti. Gavusi 2005 m. gruodžio 21 d. atsakymą, sužinojo, kad pastatą ji įsigijusi S. S. nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Kadangi nuo 1995 m. birželio 6 d. buvęs šio pastato savininkas IPĮ „Vygis“ nesutvarkė žemės sklypo suformavimo klausimo, tokią teisę įgijusi ieškovė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 17 d. nutartimi Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nustatyta, kad pirminis įsigyto pastato savininkas - V. V. IPĮ „Vygis“ - jokių teisių į žemės sklypą, kurios galėtų būti perleistos naujajam pastato pirkėjui, nebuvo įgijęs: nors pastatą viešame konkurse jis įgijo 1995 m. birželio 6 d. (b. l. 9), sutartis pripažinta galiojančia tik Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 10). Pastato įsigijimo viešame konkurse metu galiojo 1964 m. redakcijos Civilinis kodeksas, kurio 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarčiai privaloma notarinė forma ir privaloma sutarties registracija atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šių reikalavimų nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartį daro negaliojančią.
Alytaus apskrities viršininko administracija 1998 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 38-3424 atkūrė S. S. nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį Grūto kaime. Nors UAB „Varėnos paruošos“ ir V. V. IPĮ „Vygis“ pastato pirkimo-pardavimo sutartis ir buvo sudaryta iki nuosavybės teisės į žemę atkūrimo S. S., nuosavybės atkūrimo momentu negaliojo ir tapo galiojančia tik įsiteisėjus 2003 m. spalio 10 d. teismo sprendimui. Padaryta išvada, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimo metu V. V. IPĮ „Vygis“ neturėjo nuosavybės teisės į Grūto parko paruošų punktą.
Teismai, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, sprendė, kad ieškovė, pirkdama paruošų supirkimo ir perdirbimo punktą pagal skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą, žinojo, kad perka pastatą be suformuoto žemės sklypo; konstatavo, kad žemės, miško sklypų sugrąžinimas natūra S. S. po jai nepriklausančiu komercinės paskirties pastatu neprieštaravo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 punktui, kuriame nustatyta, kad kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ar juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nepagrįstai ir netinkamai taikytos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies nuostatos, reglamentuojančios teisinę situaciją, kai žemė yra nuomojama fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų eksploatacijai: byloje nėra jokių duomenų, kad po kasatorei priklausančiu pastatu žemė būtų buvusi nuomojama.
2. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ 7.1 punkte nustatyta, kad, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus, jų planuose pažymimi teritorijų planavimo dokumentuose nustatyti plotai ir ribos kaimo vietovėje esančios žemės, jeigu ji užimta namų valdų (sodybų), sklypų, fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų. Pagal byloje esančius duomenis akivaizdu, kad šio reikalavimo nesilaikyta - S. S. buvo suformuota namų valda ir po kitam asmeniui priklausančiu pastatu, nesuformuojant po juo savarankiško atskiro žemės sklypo.
3. Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnyje pateikta namų valdos žemės sklypo samprata ir sklypų formavimo principai. Jo 2 punkte nustatyta, kad piliečiams prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ploto ir ribų žemės sklypai. Kai pagal įstatymus atskiros namų valdos naudojamo žemės sklypo plotas ir ribos nebuvo nustatyti ir nėra parengta techninės apskaitos bylų, parduodama atskiros sodybos (namų valdos) žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Analogiškos nuostatos pakartotos ir vėlesniuose teisės aktuose - Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtintoje tvarkoje. Akivaizdu, kad namų valdos žemės sklypas formuojamas atsižvelgiant į faktinį jos naudojimą, t. y. nuosavybės teisės turi būti atkuriamos tik po žemės savininkui priklausančiais pastatais, o ne svetimais. S. S. formuojant esamų privačių namų valdų žemės sklypą, į jį negalėjo patekti žemės sklypas, ant kurio stovi grąžinamos žemės savininkui nepriklausantis paruošų punktas ir S. S. negalėjo naudotis tuo žemės sklypu, ant kurio stovi jai nepriklausantis pastatas - paruošų punktas.
4. Teismai nepagrįstai netaikė Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 776 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos“ nuostatų. Pagal byloje esančius duomenis, kasatorei priklausantis pastatas stovi atsakovo R. S. namų valdos žemės sklype. Tuo tarpu pagal nurodyto teisės akto reikalavimus po grąžinamos žemės savininkui nepriklausančiu pastatu turėjo būti suformuotas kitos paskirties žemės sklypas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija prašo jį atmesti. Nurodoma, kad nei iki, nei po nuosavybės teisių atkūrimo prie kasatorės įsigyto pastato nebuvo išnuomotas, perduotas neatlygintinai naudotis ar kitais pagrindais naudojamas ir suformuotas žemės sklypas, todėl atkuriant nuosavybės teises S. S. nebuvo jokio pagrindo prie ginčo pastato formuoti žemės sklypą ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu priskirti tokį žemės sklypą prie valstybės išperkamos žemės. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo bei įsakymo priėmimas, kuriais žemė ir miškas sugrąžinti S. S. po jai nepriklausančiais pastatais (komercinės paskirties), neprieštaravo minėto įstatymo 4 straipsnio 11 daliai, kurioje nustatyta, kad kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių eksploatacijai, grąžinama natūra.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas R. S. prašo jį atmesti. Nurodoma, kad ieškovė neįrodė, jog ji, įsigydama pastatą priverstinio turto realizavimo procese, turėjo ar turi teisę įsigyti ir žemės sklypą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
1995 m. birželio 6 d. pagrindinių priemonių pardavimo konkurso protokole Nr. 2 nurodyta, kad Grūto paruošų punktas parduotas V. V. PĮ „Vygis“. Jame nėra duomenų, kad buvo parduotas nekilnojamasis turtas – nurodyta, kad parduotos tik pagrindinės priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 10 d. sprendimu pripažinta galiojančia UAB „Varėnos paruošos“ ir V. V. IPĮ „Vygis“ 1995 m. birželio 7 d. Grūto paruošų supirkimo ir perdirbimo punkto pirkimo-pardavimo sutartis.
Alytaus apskrities viršininko administracija 1998 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. 38-3424 atkūrė S. S. nuosavybės teises į nekilnojamojo turto dalį Grūto kaime.
Alytaus apskrities viršininko administracija 2004 m. rugsėjo 16 d. rašte pažymėjo, kad 1996 metais buvo parengtas Grūto kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir 1997 m. birželio 10 d. paženklintas S. S. sugrąžinamos natūra namų valdos žemės sklypas. Matininkui ir Varėnos rajono žemėtvarkos skyriui nebuvo pateiktas patvirtinantis dokumentas, kad pastatas yra IPĮ „Vygis“ nuosavybė. Šis pastatas VĮ Registrų centre įregistruotas tik 2003 m. lapkričio 13 d.
Alytaus apskrities viršininko administracijos Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2004 m. kovo 4 d. pažymoje nurodoma, kad V. V. IPĮ „Vygis“ priklausantis pastatas (paruošų supirkimo ir perdirbimo punktas) yra S. S. nuosavybės teise valdomoje 0,30 ha ploto žemėje.
2005 m. rugsėjo 26 d. patvirtintas antstolės J. J. 2005 m. rugpjūčio 29 d. aktas Nr. 1, kuriuo ji skolininko pasiūlytam pirkėjui – R. K. pardavė paruošų supirkimo ir perdirbimo punktą Druskininkų sav., Grūto k., priklausantį V. V. individualiai paruošų įmonei „Vygis“.
2006 m. balandžio 20 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijime nurodyta, kad pagal S. S. testamentą jos turtą paveldėjo vaikaitis R. S.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Ieškovė ginčija Alytaus apskrities viršininko 1998 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 38-3424 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei S. S.“ dalį, kuria S. S. atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypą Nr. 97-1, ir 1998 m. vasario 17 d. įsakymo Nr. 38-62 „Dėl nuosavybės teisių į žemę (mišką) atkūrimo ir žemės (miško) suteikimo naudotis asmenims Varėnos rajone“ dalį, kuria atkurta nuosavybės teisė S. S. į 0,20 ha žemės sklypą, teisėtumą įrodinėdama, kad viešojo administravimo subjektai neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo S. S. į žemę, ant kurios yra kitiems asmenims priklausantys pastatai – nuosavybės teisės atkūrimo metu, anot ieškovės, Grūto paruošų supirkimo ir perdirbimo punktas nepriklausė S. S.; 1995 m. birželio 6 d. pagrindinių priemonių pardavimo konkurso protokole Nr. 2 nurodyta, kad Grūto paruošų punktas parduotas V. V. PĮ „Vygis“.
Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymu (1997 m. liepos 2 d. Nr. VIII-370) apibrėžiant žemės reformos tikslus, nustatyta, kad šios reformos tikslas - įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę. Žemės reformos įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami žemės įsigijimo nuosavybėn būdai:
1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą;
2) valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai;
3) valstybinės žemės pardavimas;
4) civiliniai piliečių sandoriai dėl žemės.
Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ją grąžinant, perduodant ar suteikiant nuosavybėn neatlygintinai bei išperkant kaimo vietovėse ir miestuose tvarką bei sąlygas nustato Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Žemės reformos įstatymo 6 straipsnis). Pažymėtina, kad įgyvendinant Žemės reformos įstatyme nustatytą teisę įsigyti žemę prioritetinė teisinė apsauga taikoma buvusiems savininkams, kurių žemė buvo nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta (Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis). Tačiau toks teisių įgyvendinimas turi atitikti konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, kuriais garantuojama pusiausvyra tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Nuosavybės teisių apsaugos ypatumai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese plačiai aptariami Konstitucinio Teismo nutarimuose. Štai 2001 m. balandžio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra nurodęs:
„Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“.
Šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.
Pagal Konstituciją nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams - tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.
(...) Įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką objektyviai sąlygoja tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto nacionalizavimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (taip pat ir į žemę) atkūrimo sąlygas ir tvarką atsižvelgtina į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus. (...)
Įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais valstybė žemę išperka. Žemės išpirkimas reiškia, kad žemė natūra negrąžinama“.
Atsižvelgiant į tai, šioje byloje vertintina, ar įstatymų leidėjas kaimo vietovėje esantiems ūkinės paskirties statiniams, nuosavybės teise priklausantiems fiziniams ar juridiniams asmenims, eksploatuoti reikalingą žemę pripažįsta valstybės išperkama, t. y. ar konstatuotinas teisiškai pagrįstas visuomenės interesų dominavimas prieš savininko interesus. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad valstybės išperkama žemė kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus užimta: namų valdų (sodybų) sklypų; fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus 4 straipsnio 11 dalyje numatytą atvejį. Ieškovei priklausantis statinys neatitinka namų valdos (sodybos) teisinio statuso. Tokia išvada daroma remiantis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje pateikiamais namų valdą (sodybą) apibūdinančiais teisiniais kriterijais, kurių pagrindu galima teigti, kad namų valda pagal šį įstatymą yra asmens (šeimos) gyvenimo poreikiams tenkinti suformuotas pastatų bei statinių kompleksas, žemės naudojimu prie kurio užtikrinamas būtiniausių asmeninių poreikių tenkinimas. Kitas tame pačiame punkte nurodytas pagrindas žemei išpirkti yra žemės naudojimas fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, išskyrus Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje numatytą atvejį. Šiuo pagrindu išperkant žemę turi būti įstatyme apibrėžiamų sąlygų visuma: fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise turi priklausyti pastatai ir statiniai; žemė turi būti naudojama jiems eksploatuoti; neturi būti sąlygų, nustatytų įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje. Atsižvelgiant į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, kuriomis saistomas kasacinis teismas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuotina, kad ginčijamų individualių teisės aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę S. S. metu Grūto paruošų punktas nebuvo V. V. PĮ „Vygis“ nuosavybė (1964 m. CK 255 straipsnis). Kadangi pastatų kaip nekilnojamojo turto objektų nuosavybės teisė nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre nei fiziniams, nei juridiniams asmenims (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1997 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. VIII-453 redakcija), nebuvo vienos iš privalomų įstatyme nustatytų sąlygų žemės, reikalingos tokiems pastatams eksploatuoti, išpirkimui (Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktas). Pagal Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį (įstatymo 1997 m. liepos 1 d. redakcija) kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. Byloje nenustatyta, kad nuosavybės teisės atkūrimo metu pastatams (Grūto paruošų punktui) žemė buvo suteikta nuomos pagrindais, todėl Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis sprendžiant šį ginčą netaikytina.
Dėl pirmiau nurodytų motyvų padarius išvadą, kad nebuvo teisinio pagrindo valstybės išperkama žeme pripažinti Grūto paruošų punkto statiniams eksploatuoti reikalingą žemę, nėra pagrindo vertinti kasatorės argumentus dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą bei pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarką reglamentuojančių teisės normų taikymo kaip nereikšmingus tikrinant kasacine tvarka apskųstos nutarties ir sprendimo teisėtumą (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).
Kadangi byloje ginčijami individualūs teisės aktai, kuriais S. S. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra teisėti, tai pagrįstai netenkinti ir kiti ieškovės reikalavimai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio i dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.