Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-603-440/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Būsto švara“ ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Respublikinei Šiaulių ligoninei dėl pažeistų tiekėjo teisių atkūrimo, panaikinant neteisėtą perkančiosios organizacijos sprendimą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – viešojo pirkimo procedūrų sustabdymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – teisėtumo bei pagrįstumo.

Ieškovas pareikštame ieškinyje prašo panaikinti atsakovo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. VPS-1773 „Dėl pasiūlymų eilės sudarymo ir pasiūlymo atmetimo (Pirkimo Nr. 154069)“ ir įpareigoti atsakovą priimti ieškovo pasiūlymo patikslinimą bei iš naujo sudaryti pasiūlymų eilę į ją įtraukiant ieškovą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo vykdomo viešojo konkurso procedūras bei įpareigoti atsakovą nesudaryti viešojo pirkimo sutarties. Pažymėjo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kyla akivaizdi grėsmė teismo sprendimo vykdymui – atsakovei tęsiant viešojo pirkimo procedūras su konkurso laimėtoju bus sudaryta sutartis, dėl ko ieškovo reikalavimai taps neįgyvendinami. Nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones tikėtinai būtų pažeistas viešasis interesas, nes iš atvirojo konkurso sąlygų ir jo priedų turinio matyti, jog nenustatytas vėliausias terminas iki kada turi būti pradėtos teikti perkamos paslaugos, be to, jos neturi įtakos gydymo paslaugų teikimui.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – sustabdė atviro konkurso „Viešosios įstaigos Respublikinės Šiaulių ligoninės patalpų ir lauko teritorijos valymo ir priežiūros paslaugoms pirkti“, pirkimo Nr. 154069, procedūras ir įpareigojo atsakovą nesudaryti šio viešojo pirkimo sutarties iki sprendimo visiško įsiteisėjimo.

Teismas nurodė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Pažymėjo, kad ginčo viešuoju pirkimu perkami ligoninės patalpų ir lauko teritorijos valymo ir priežiūros darbai yra susiję su viešuoju interesu, t. y. visuomenės (pacientų) teise į švarią ir saugią aplinką, tačiau atkreipė dėmesį ir į tai, kad nagrinėjamu atveju pirkimo dalykas nėra susijęs su poreikiu nedelsiant užtikrinti atviro konkurso sąlygose numatytų paslaugų pirkimą, kadangi šios paslaugos šiuo metu yra teikiamos. Nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog šių paslaugų teikimas perkančiajai organizacijai yra nutrauktas ir kokiam terminui yra sudarytos šiuo metu galiojančios paslaugų teikimo sutartys. Pažymėjo, kad viešasis pirkimas nėra finansuojamas iš Europos Sąjungos lėšų, o perkamos paslaugos nėra tiesiogiai susijusios su neatidėliotinu svarbiausių visuomenės poreikių užtikrinimu. Todėl konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo viešuoju pirkimu perkamų darbų sustabdymo neigiamos pasekmės viršytų laikinųjų apsaugos priemonių naudą. Pažymėjo, kad neįpareigojus perkančiosios organizacijos nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, būtų susilpnintas ieškovo galimai pažeistų teisių gynybos mechanizmas, t. y. teisėtų interesų gynyba būtų apsunkinta arba taptų nebeįmanoma.

Atsakovas VšĮ Respublikinė Šiaulių ligoninė atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Nepagrįstas teismo argumentas, neva visuomenės interesų patenkinimui, perkant ligoninės patalpų ir lauko teritorijos valymo ir priežiūros paslaugas, nėra jokios skubos. Pirkimo objektas ir jo rezultatai yra glaudžiai susiję su itin pažeidžiama visuomenės dalimi – pacientais, perkamos paslaugos turi būti teikiamos nuolat. Atsakovas 2014 m. gruodžio 31 d. sudarė sutartį dėl minėtų paslaugų teikimo, tačiau ši sutartis galioja tik vieną kalendorinį mėnesį, sutartyje nenumatyta jos pratęsimo galimybė.

2. Nepagrįsta teismo išvada, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo galimai pažeistų teisių gynyba būtų apsunkinta ar taptų neįmanoma, nes Viešųjų pirkimų įstatymas (toliau VPĮ) numato įvairius teisių gynimo būdus, tarp jų ir nukentėjusios šalies teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (VPĮ 96 straipsnis).

3. Teismas deklaratyviai nurodo, kad negalima daryti išvados, jog ieškinys aiškiai nepagrįstas. Ieškinio argumentai ir pateikti įrodymai nesudaro preliminaraus pagrindo manyti, kad ieškinys galėtų būti patenkintas. Juolab, kad pats ieškovas savo ieškinyje nurodė, kad pateiktame pasiūlyme padarė aritmetinių klaidų, t. y. iš esmės pripažino, kad pateikė netinkamo turinio pasiūlymą.

Ieškovas UAB „Būsto švara“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Viešasis interesas nebus pažeistas. Iš atviro konkurso sąlygų ir turinio matyti, kad nenustatytas vėliausias terminas iki kada turi būti pradėtos vykdyti perkamos paslaugos. Atsakovo pateikta 2014 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad paslaugos šiuo metu yra teikiamos, jos laikinumas neapriboja atsakovo teisių šią sutartį pratęsti. Jis gali pasinaudoti net keliomis VPĮ nustatytomis galimybėmis užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą (VPĮ 8² straipsnio 2 dalies 7 punkte, 92 straipsnio 3 dalies 4 punktas, 92 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir kt.).

2. Atsakovas prisidengia specifine funkcija, kad nebūtų galimybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nors teismų praktikoje, siekiant užtikrinti viešuosius pirkimus, yra stabdomi net vėžio ir insulto gydymo bei reabilitacijos įrangos pirkimai.

3. Ieškinio pagrįstumas grindžiamas tiek bylos faktams taikytinais teisės aktais, tiek teismų praktika, todėl teismo išvada dėl preliminaraus jo pagrįstumo yra teisinga. Juolab, kad ieškiniu skundžiama ir tai, kad perkančioji organizacija pasiūlymo aritmetinėms klaidoms ištaisyti nustatė neprotingai trumpą 2 dienų terminą, kuris neatitinka nei VPĮ 28 straipsnio 10 dalies reikalavimo, nei viešųjų pirkimų bei civilinės teisės principų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

CPK 423⁷ straipsnyje įtvirtintos specialiosios teisės normos, kurios taikomos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių viešųjų pirkimų bylose. Pagal minėto straipsnio 1 dalį teismas laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose gali taikyti tuo atveju, jei jos nepažeidžia ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principų bei viešojo intereso. Įstatymas nustato, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Nagrinėjamu atveju byloje vyksta ginčas dėl perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų teisėtumo, vykdant viešąjį pirkimą, kurio objektas VšĮ Šiaulių Respublikinės ligoninės pastatų vidaus patalpų ir lauko teritorijos valymo bei priežiūros paslaugos. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškinio reikalavimų (ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo) užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 423⁷ straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, t. y. sustabdė šio viešojo pirkimo procedūras bei įpareigojo perkančiąją organizaciją nesudaryti viešojo pirkimo sutarties. Apeliantas (perkančioji organizacija) atskirajame skunde akcentuoja tai, kad pirkimo objektas ir jo rezultatai yra glaudžiai susiję su itin pažeidžiama visuomenės dalimi – pacientais, todėl, jo manymu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neigiamos pasekmės viršys jų teikiamą naudą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirajame skunde nurodytais argumentais dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant viešojo intereso prioritetą viešųjų pirkimų bylose ne kartą yra išaiškinta, kad jo turinys nėra vienareikšmiškai tik perkančiosios organizacijos tikslų pasiekimo užtikrinimas bet kokiomis priemonėmis, nes ne mažiau svarbu ir tai, kad tų tikslų būtų siekiama laikantis viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės normų, t.y. viešųjų pirkimų teisėtumo užtikrinimas taip pat yra ne mažiau svarbi viešojo intereso dalis. Dėl to šios kategorijos bylose reikia derinti abu viešojo intereso aspektus: suinteresuotumą pirkimo objektu ir suinteresuotumą sąžininga tiekėjų konkurencija ir racionaliu lėšų panaudojimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1426/2010; 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-776/2013;kt.). Taigi nagrinėjamu atveju, vertinant vyraujantį viešojo intereso aspektą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šalių interesų pusiausvyrą, įvertino perkamas paslaugas (patalpų valymo, teritorijos tvarkymo), galimybes jas gauti iki viešojo konkurso sutarties sudarymo, tarp šalių kilusio ginčo pobūdį (ginčijami perkančiosios organizacijos sprendimai dėl jų neatitikimo VPĮ) ir jų pagrindu sprendė apie laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pasekmes šiuo konkrečiu atveju.

Iš bylos duomenų matyti, kad viešasis konkursas nėra finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų lėšų, kurias būtina savalaikiai įsisavinti, viešojo konkurso sąlygose ir jo prieduose nėra nustatytas vėliausias terminas, iki kada turi būti pradėtos teikti perkamos paslaugos, be to, atsakovui jos buvo teikiamos pagal 2014 m. gruodžio 31 d. laikiną sutartį dėl ligoninės pastatų vidaus patalpų ir lauko teritorijos valymo bei priežiūros paslaugų teikimo. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad minėta sutartis buvo sudaryta tik vienam mėnesiui, t. y. iki vasario 1 d., nenumatant jos pratęsimo galimybių, nereiškia, kad ji negali būti pratęsta. Juolab, kaip pagrįstai nurodė ieškovas atsiliepime, kad VPĮ numato atsakovui galimybes užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą, operatyviai sudarant naują mažos vertės patalpų valymo ir teritorijos priežiūros sutartį su tuo pačiu ar kitu tiekėju ar gavus Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą pratęsti minėtos sutarties vykdymo terminą (VPĮ 8² straipsnio 2 dalies 7 punktas, 92 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Apeliantas nepateikė į bylą duomenų, pagrindžiančių, jog šiuo atveju nėra galimybių užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų tiekimą ar kad alternatyvus laikinas jų įsigijimas būtų ekonomiškai nuostolingas (CPK 12, 178 straipsniai). Šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra tai, kad nepaisant perkančiosios organizacijos vykdomų itin visuomenei reikšmingų funkcijų, susijusių su pacientų sveikata ir gyvybe, ginčo viešuoju pirkimu siekiama įsigyti patalpų valymo ir teritorijos priežiūros paslaugas. Jos neabejotinai turėtų būti teikiamos nepertraukiamai, tačiau jų teikimas, siekiant užtikrinti sąžiningą tiekėjų konkurenciją ir racionalų lėšų panaudojimą, ginčo metu gali būti nepertraukiamai vykdomas laikina paslaugų teikimo sutartimi, ją pratęsus arba suorganizavus naują mažos vertės pirkimą, kuo perkančioji organizacija šiuo atveju iš dalies ir pasinaudojo. Tokiu atveju nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pažeidžia viešąjį interesą bei proceso dalyvių lygiateisiškumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo bei kitus principus (CK 1.5 straipsnis; CPK 6-8, 12, 17 straipsnius).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymo leidėjas, siekdamas tinkamai įgyvendinti proceso proporcingumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principus viešojo pirkimo bylose bei atsižvelgdamas į tai, kad viešieji pirkimai yra susiję su viešojo intereso užtikrinimu, įtvirtino ypač trumpus tokių bylų nagrinėjimo terminus pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje (CPK 423⁸ straipsnio 4 dalis, 423⁹ straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šioje byloje pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 16 d. priėmė iš esmės ieškovui palankų teismo sprendimą – panaikino perkančiosios organizacijos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. VPS-1773 „Dėl pasiūlymų eilės sudarymo ir pasiūlymo atmetimo (Pirkimo Nr. 154069)“ ir įpareigojo UAB „Būsto švara“ pasiūlymą vertinti iš naujo. Ši aplinkybė, nevertinant sprendimo, kuriuo išspręstas ginčas iš esmės, turinio, neleidžia sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, nors ieškovui palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ginčo esmės dar ir nėra įsiteisėjęs.

Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad VPĮ numato ieškovui įvairius teisių gynybos būdus jam palankaus teismo sprendimo atveju, tarp jų ir teisę reikalauti žalos atlyginimo, nepaneigia fakto, jog galimybė ieškovui su atsakovu sudaryti viešojo paslaugų teikimo sutartį, ko ir siekiama pateiktu ieškiniu, būtų apsunkinta. Ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesustabdžius viešojo pirkimo procedūrų, neabejotinai pasunkėtų, todėl minėti apelianto argumentai nesudaro pagrindo abejoti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumu, siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o tuo pačiu ir sąžiningą konkurenciją bei racionalų valstybės lėšų panaudojimą viešojo pirkimo konkurse.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.