Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. D. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui N. D. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir atsakovo N. D. priešieškinį ieškovei I. D. dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (duomenys neskelbtini) rajone ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius (duomenys neskelbtini) mieste.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Šiaulių apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

2. Tauragės apylinkės teisme nagrinėjama civilinės bylą pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui N. D. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir atsakovo N. D. priešieškinį ieškovei I. D. dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo.

6. Atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuojamas tuo, kad:

6.1. šiuo metu nepilnametė dukra faktiškai gyvena jo namuose ir atsisako grįžti pas mamą; jai būtina mokytis ir neatsilikti nuo bendraamžių; mokykla nuotolinio ugdymo ar pamokų lankymo negali užtikrinti; vienintelis būdas dukrai mokytis yra TAMO dienyne sekti namų darbus ir juos atlikti; vis tik dukros vadovėliai, pratybos ir kitos mokymosi priemonės liko pas ieškovę, vaikas negali perduoti namų darbų patikrinti mokytojams; vaiko teisių atstovai paaiškino, kad jų vertinimu nesugebėdami susitarti dėl mokymosi įstaigos tėvai pažeidžia vaiko teises ir pareigas į mokslą; atsakovas su ieškove bendrauja tik el. paštu ir raštu, ieškovė reikalauja vaiką grąžinti į jos gyvenamąją vietą ir akivaizdu, kad taikaus susitarimo dėl mokyklos pakeitimo pasiekti nepavyks; laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu šiuo metu atitinka faktinę padėtį, dukros norą ir būtinas siekiant užtikrinti vaiko ugdymą mokykloje; kol vyks šios bylos nagrinėjimas ir bus pasiektas rezultatas mano, kad yra tikslinga stabdyti galiojančio teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo dukrai priteisimo;

6.2. papildomai atsakovas pažymėjo, kad neketina riboti dukros ir motinos teisės bendrauti laisvu nuo darželio, mokyklos ir miego laiku; dėl to laikinos bendravimo tvarkos neprašo nustatyti, kad aprimus emocijoms motina ir dukra galėtų laisvai spręsti nuo kokio bendravimo jos pradeda taisyti tarpusavio ryšį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

8. Teismas 2026 m. sausio 22 d. nutartyje nurodė, kad įvertinus ieškovės pateiktą laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, taip pat įvertinus vaikų amžių, tai, kad jie yra moksleiviai, siekiant užtikrinti jiems poilsį po savaitės mokymosi proceso teismo nuomone ieškovės pasiūlyta bendravimo tvarka atitinka tiek nepilnamečių vaikų, tiek skyrium gyvenančio atsakovo (tėvo) interesus. Todėl ieškovės prašymas tenkintinas. Be to, preliminariai įvertinus kartu su ieškiniu pateiktą medžiagą, esama situacija, kuomet nepilnametė dukra nėra grąžinta ieškovei, pažeidžia nepilnametės dukros interesus, neužtikrina nei jos teisės į mokslą (vaikas nelanko mokyklos jau pusę mėnesio) ir teisės į sveikatos apsaugą (dukra praleidusi planinius vizitus gydymo įstaigose). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu šalių nepilnametės dukros gyvenamoji vieta yra nustatyta būtent su ieškove. Todėl ieškovės prašymas tenkintinas ir atsakovas įpareigotinas perduoti ieškovei nepilnametę dukrą per 3 kalendorines dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos.

9. Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartimi nutarta netenkinti atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11.2. nustatyti laikiną nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su tėvu – atsakovu nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos;

11.3. priteisti iš atsakovės laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai po 350 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

12. Atskirajame skunde dėl teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos išsprendė itin skubiai. Prašymo nagrinėjimas nepranešus atsakovui, neišklausius jo ir nepilnametės šalių dukros pažeidė tėvo ir dukros teises būti išklausytiems. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tą faktą, kad laikinosios pritaikytos tą pačią dieną kai priimtas ieškinys, akivaizdu, kad teismas nepakankamai gilinosi į susiklosčiusios situacijos priežastis ir prašymo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to fakto, kad šalių dukra yra 14 metų ir jos nenoras grįžti į namus, ar to nenoro priežastys gali būti svarbiomis vaiko negrįžimo priežastimis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad teisė konkrečiam iš tėvų užtikrinti nuolatinę nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą savaime riboja visas kito tėvo tėvų valdžios teises, t. y. teisę užtikrinti vaiko mokslą, gydymą ir pan. Jeigu teismas būtų skyręs atsakovui laiko nuomonei ir įrodymams pateikti, jis būtų pateikęs ugdymo įstaigos patvirtinimą, kad 2026 m. sausio 5 d. ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų siekdama apriboti dukros mokymąsi kitoje mokykloje. Nors tėvų valdžia yra vienoda ir visus su vaiku susijusius klausimus tėvai turėtų spręsti bendru sutarimu, nesant susitarimo teismas turi įvertinti kuris iš tėvų ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamas, kad jų vaikas lankytų ugdymo įstaigą. Nagrinėjamu atveju ieškovė žinodama dukros nenorą grįžti gyventi su mama, pirmiausia ėmėsi aktyvių veiksmų, kad apribotų bet kokias dukros galimybes lankyti mokymosi įstaigą kitur. Tik vėliau buvo pasirūpinta, kad nepilnametė dukra pabendrautų su vaiko teisių specialistais ir psichologais. Atsakovas pasirūpino dukros lavinimu, pati dukra ėjo į pamokas, tačiau mokymosi negalėjo tęsti dėl aktyvių ieškovės veiksmų. Tas pats pasakytina ir apie dukros reabilitacijas. Nors vizitai yra suplanuoti, nepateikta jokių įrodymų, kad jų perkėlimas vėlesniam laikui ar į kitą įstaigą iš tikrųjų kenkia vaiko sveikatai. Visuma aplinkybių patvirtina, kad galiojančių sprendimų nevykdymas yra susijęs ne tiek su atsakovo valia, kiek su dukros pasikeitusia pozicija dėl gyvenamosios vietos bei ieškovės ir šalių dukros pašlijusiais santykiais.

13. Atskirajame skunde dėl teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nepilnametės dukros rašytinio prašymo leisti jai gyventi su tėvu. Taip pat to fakto, kad 14 metų šalių dukros norų nepaisymas sukelia pasekmes – motina siekia susigrąžinti nepilnametį vaiką pas save, nors dukra pasakoja apie motinos taikomą psichologinį smurtą, emociškai sunkias kasdienio gyvenimo sąlygas (jaučiasi motinos nemylima, namuose tvyro įtampa, motina reikalauja besąlyginio lojalumo jai kaip motinai, atstumti atsakovą kaip tėvą). Su ieškovės ieškiniu pateikti įrodymai, kad dukros noras gyventi su mama yra seniai pasikeitęs. Teismas nestabdė pirmos nutarties vykdymo, gavęs naujus duomenis iš vaiko tėvo neskyrė laiko šalių dukros apklausai, psichologo vertinimams, norų motyvams atskleisti. Jis formaliai motyvais, kad jau nutarta grąžinti vaiką mamai atmetė prašymą. Kas savaime reiškia, kad vaiko teisės į mokslą ar reabilitacinį gydymą yra svarbesnės nei vaiko interesas gyventi psichologinės ir emocinės įtampos nekeliančiomis sąlygomis. Vaiko teisių specialistai nebuvo apklausę vaiko, psichologai nebuvo bendravę su juo. Kas lėmė labai formalų teismo sprendimą atmesti jo prašomas taikyti laikinąsias. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ginčuose dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar pakeitimo. Teismas nesivadovavo ir nepasisakė dėl nepilnamečio vaiko interesų gynimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino prašyme išdėstytų aplinkybių, kurios patvirtino, kad nepilnamečio vaiko neturtinės teisės į sveiką, saugią aplinką yra pažeidžiamos dabartinėje jo gyvenamojoje vietoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nepilnametis vaikas jau buvo apklaustas vaiko teisių apsaugos specialistų kelis kartus ankstesnėse bylose, paaiškino aplinkybes dėl kurių pageidauja gyventi su tėvu. Taip pat pirmosios instancijos teisme nebuvo prašyta vaiko teisių apsaugos specialistų rekomendacijų. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad atsakovo elgesys ar gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams. Į bylą nepateikta jokios informacijos, kuri patvirtintų neva šalių dukra gyvena nesaugiomis, nesveikomis sąlygomis. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad tėvo namuose ji gyvena ir lieka prieš savo valią ar dėl tėvo padarytos įtakos.

16. Atsiliepime į atskirąjį skundą dėl teismo 2026 m. sausio 27 d. nutarties nurodoma, kad vienintelis atsakovo argumentas, dėl ko nepilnametės dukros laikinoji gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo, yra dukros noras gyventi su tėvu. Byloje nėra duomenų, kad nepilnametės dukros gyvenamoji aplinka pas ieškovę būtų tapusi nesaugi, kenktų nepilnametės dukros interesams, tuo labiau, kad skubiai reikėtų keisti vaiko gyvenamąją vietą. Atsakovo teiginiai apie dukros norą save žaloti niekuo nepagrįsti ir išsigalvoti, kaip ir teiginiai apie tariamą psichologinį smurtą. Byloje nėra duomenų ir atsakovas neįrodinėja, kad nepilnametės dukros tolimesnis gyvenimas su ieškove pakenks jos teisėms ar interesams. Tokiu būdu atsakovas siekia įgyti pranašumą byloje dėl nepilnametės dukros gyvenamosios vietos pakeitimo, t. y. siekia savo, o ne nepilnametės dukros interesų patenkinimo. Teismas visiškai pagrįstai nevertino dukros norų. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą sprendė vadovaudamasis išskirtinai vaiko interesais, o vaiko norai yra tik vienas iš kriterijų vertinant nepilnamečio vaiko interesus. Tuo labiau, kad vaiko noras, tikėtina, yra įtakojamas atsakovo. Kadangi tai bus galima nustatyti tik bylą išnagrinėjus iš esmės, teismas šioje proceso stadijoje įrodymus dėl vaiko noro vertino atsargiai. Kad nepilnametės dukros interesams gyvenant su ieškove nekyla jokio pavojaus, o vaiko interesus pažeidžia būtent atsakovas patvirtina 2026 m. sausio 26 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas. Dukra nenori gyventi pas ieškovę, nes ieškovė dukrą auklėja griežtai, yra reikli ir reikalauja laikytis pareigų. Tuo tarpu pabuvus su tėvu, kuris nėra toks reiklus ir rašteliais pateisina mokyklos nelankymą, taip pat nesprendžia problemos dėl mokyklos nelankymo, mergaitė apsigalvoja ir nori gyventi su tėvu. Tačiau tai nebūtinai užtikrina jos interesus. Pirmosios instancijos teismui nenustačius grėsmės nepilnametės dukros interesams ir kad dėl to būtų poreikis klausimą spręsti operatyviai bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstai atsisakė keisti dukros gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su atsakovu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

17. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovui N. D. dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir atsakovo N. D. priešieškinį ieškovei I. D. dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo priimtos 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai susiję su šalių nepilnametės dukros A. D. laikinos gyvenamosios vietos, laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, laikino išlaikymo priteisimo ir jos gražinimo iš atsakovo ieškovei.

18. Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi nutarta ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti, įpareigoti atsakovą perduoti ieškovei nepilnametę dukrą per 3 kalendorines dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos ir nustatyti iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo šioje civilinėje byloje tokią atsakovo (tėvo) bendravimo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką:

18.1. nepilnamečiai vaikai D. A. D. ir A. D. bendrauja su atsakovu vieną savaitgalį per mėnesį, konkretų savaitgalį su ieškove suderinus prieš 7 dienas, pasiimant nepilnamečius vaikus iš jų gyvenamosios vietos suderinto savaitgalio penktadienį ne anksčiau nei 15 val. ir perduodant (grąžinant) nepilnamečius vaikus į jų gyvenamąją vietą to paties savaitgalio sekmadienį 15 val;

18.2. atsakovas gali bendrauti su nepilnamečiais vaikais nuotolinio ryšio priemonėmis (vaizdo ir garso skambučiais, žinutėmis) bet kuriuo metu, jeigu tai netrukdo nepilnamečių vaikų ugdymo ir popamokiniams užsiėmimams bei įprasto jų poilsio rėžimo.

19. Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartimi nutarta netenkinti atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – bylos nagrinėjimo laikotarpiui sustabdyti galiojančio teismo sprendimo dėl išlaikymo dukrai priteisimo vykdymą, nustatyti šalių dukros laikiną gyvenamą vietą su juo bei priteisti iš ieškovės laikiną išlaikymą šiai dukrai.

20. Atskirasis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neteisingai ir formaliai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir jo taikymo ypatumus sprendžiant nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimu, teismas nesiekia apginti nepilnamečio vaiko pažeistų teisių ir teisėtų interesų, t. y. nesiekia užtikrinti nepilnamečio vaiko interesų apsaugos.

Dėl apeliacijos objekto ir bylos procesinės baigties

21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis (atskirasis) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.

Rezoliucinė dalis

22. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (toliau – ir LITEKO) nustatyta, kad po skundžiamų Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Tauragės apylinkės teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartimi žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo N. D. prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir kitų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo klausimą nutarė:

22.1. atsakovo prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir kitų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo tenkinti iš dalies;

22.2. pasinaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2026 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kuria nustatyta laikinoji atsakovo bendravimo su nepilnamečiu vaiku A. D. tvarka ir atsakovas įpareigotas perduoti ieškovei nepilnametę dukrą per 3 kalendorines dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos;

22.3. kitą Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. nutarties dalį, kiek ji susijusi su kitu nepilnamečiu vaiku D. A. D., palikti nepakeistą;

20.5.1. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Tauragės apylinkės teismo 2025 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. e2-17-1213-2025 dalies, kuria iš atsakovo priteistas išlaikymas nepilnametei šalių dukrai po 350 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2024 m. birželio 12 d. iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, nustatant, kad išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise yra įstatyminė atstovė – ieškovė, vykdymą;

20.5.2. iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos nustatyti laikiną šalių nepilnametės dukros gyvenamąją vietą su tėvu - atsakovu;

20.5.3. priteisti iš ieškovės (motinos) laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 300 Eur nuo šios nutarties priėmimo dienos iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje priėmimo ir įsiteisėjimo dienos, laikino išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją;

20.5.4. paskirti priteisto laikino išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise atsakovą;

20.5.5. įpareigoti ieškovę suteikti leidimą nepilnametei šalių dukrai mokytis kitoje ugdymo įstaigoje;

20.6. nutartį vykdyti skubiai.

2. CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato teisę dalyvaujantiems byloje asmenims ar kitiems suinteresuotiems asmenims teikti pagrįstą prašymą vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Minėtos normos pagrindu gali būti keičiamas ne tik laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis, bet ir mastas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-180/2018, 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-506-798/2024, 2026 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-223-567/2026).

3. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 5 d. nutartimi iš esmės priėmė priešingą sprendimą dėl tos 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutarčių dalies, dėl kurios šioje byloje kyla ginčas, t. y. dėl šalių nepilnametės dukros A. D. laikinos gyvenamosios vietos, laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, laikino išlaikymo priteisimo ir jos gražinimo iš atsakovo ieškovei – šioje dalyje 2026 m. kovo 5 d. nutartimi, priešingai nei teismo 2026 m. sausio 22 d. nutartimi, buvo netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, priešingai nei teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartimi, buvo iš esmės tenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje susiklosčiusią situaciją, prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismui vėlesne nutartimi pakeitus apskųstomis nutartimis priimtus sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iš esmės priėmus priešingus sprendimus, atskirojo skundo, kuriuo kvestionuojamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo klausimas, nagrinėjimas apeliacine tvarka netenka teisinės prasmės. Tokio klausimo išsprendimas nesukels dalyvaujantiems byloje asmenims teisinių pasekmių. Išnykus apeliacijos objektui (pirmosios instancijos teismui 2026 m. kovo 5 d. nutartimi iš esmės pakeitus 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutartimis priimtus sprendimus), atsakovo paduotas atskirasis skundas dėl teismo 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutarčių tapo teisiškai neaktualus.

5. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagrindas nutraukti apeliacinį procesą pagal šį atskirąjį skundą (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).

6. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios. Paaiškėjus aplinkybėms, kurios gali būti reikšmingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui išspręsti, teismo pritaikytos ir galiojančios laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos ar naikinamos, jei tam yra įstatyme nustatytas pagrindas (CPK 148, 149 straipsniai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo N. D. atskirąjį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 22 d. ir 2026 m. sausio 27 d. nutarčių, nutraukti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.