Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjui L. J., atsakovės, Lietuvos valstybės atstovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Andrijauskui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas L. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–14), prašydamas priteisti:

– iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, nuo 2012-10-18 iki 2014-09-10 padarytą 115 000 Lt (33 306,30 Eur) turtinę žalą už tai, kad dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų kaltės pareiškėjas negavo darbo užmokesčio (5 000 Lt x 23 mėnesiai), 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjo 2012-10-03 prašymas reg. Nr. 29-1-297(3) nebuvo teisingai ir bešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Vilniaus pataisos namų direktoriaus A. Ižičkos 2012-10-15 sprendimu Nr. 42-1-637), 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjo 2013-11-18 prašymas reg. Nr. 29-707(1) nebuvo teisingai ir bešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. Liniovo 2013-12-13 sprendimu Nr. 42-656(l), 40 000 Lt (11 584,80 Eur) neturtinę žalą dėl to, kad pareiškėjo 2014-04-18 prašymas reg. Nr. 29-199(1), nebuvo teisingai ir bešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo A. Liniovo 2014-05-02 sprendimu Nr. 42-522(1);

– iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 10 000 Lt (2 896,20 Eur) neturtinę žalą už tai, kad pareiškėjo skundas nebuvo teisingai ir bešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Kalėjimų departamento l. e. p. direktoriaus pavaduotojo E. Gasparavičiaus 2012-10-15 sprendimu Nr. 2S-5667), 20 000 Lt (5 792,40 Eur) neturtinę žalą už tai, kad pareiškėjo skundas nebuvo teisingai ir bešališkai išnagrinėtas (žala padaryta Kalėjimų departamento l. e. p. direktoriaus pavaduotojo G. Zaveckio 2014-01-16 sprendimu Nr. 2S-332);

– solidariai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento ir Vilniaus pataisos namų, padarytą 189 410 Lt (54 856,93 Eur) neturtinę žalą už pareiškėjo teisės į lygtinio paleidimo svarstymą pažeidinėjimą nuo 2012-07-01 iki 2014-09-10.

Vilniaus pataisos namų administracija nuo 2012-07-01 iki 2014-09-11 atsisakė realizuoti pareiškėjo teisę į lygtinio paleidimo klausimo svarstymą, sąmoningai klaidindama pareiškėją, tikindama, kad neva pareiškėjo lygtinio paleidimo klausimas toliau negali būti svarstomas, o pareiškėjo teisinės padėties apsunkinimas naujos redakcijos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatomis yra teisėtas. Pareiškėjui inkriminuotų veikų, už kurias jis šiuo metu atlieka bausmę, įvykdymo metu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BVK 157 straipsnis (2004-07-08 įstatymo IX-2338 redakcija), pagal kurį teisė į lygtinio paleidimo svarstymą atsiranda atlikus 1/3 bausmės. Šią teisę pareiškėjas įgijo nuo 2011-02-06, t. y. anksčiau, nei buvo paskelbtas naujos redakcijos BVK 157 straipsnis (2011-12-22 įstatymo Nr. XI-1863 redakcija). Įstatymų leidėjas, keisdamas BVK 157 straipsnį, negalėjo paneigti, taigi ir nepaneigė teisių tų asmenų, kurie nusikalstamas veikas įvykdė iki 2011-12-22, t. y. iki paskelbiant naujos redakcijos BVK 157 straipsnį. Šių asmenų atžvilgiu senosios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatos galioja ir privalo būti taikomos, kadangi naujosios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatos, sunkinančios asmens teisinę padėtį, negali būti taikomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 325³ punktas ne tik nustato pareigą įkalinimo įstaigos administracijai ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo parengti socialinio tyrimo išvadą ir pateikti ją kartu su nuteistojo prašymu Lygtinio paleidimo komisijai (toliau – Komisija), bet įtvirtina nuteistojo teisę, kad socialinio tyrimo išvada būtų parengta ir nuteistojo prašymas kartu su socialinio tyrimo išvada ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo būtų pateiktas Komisijai. Vilniaus pataisos namų administracija neteisėtai atsisakinėjo vykdyti Tvarkos 325³ punkte nustatytą pareigą (ne vėliau kaip per 10 darbo dienų parengti socialinio tyrimo išvadą ir pateikti ją kartu su nuteistojo prašymu Komisijai), tai pažeisdama pareiškėjo teisę į prašymo svarstymą Komisijoje. Nepaisant to, kad dėl pareiškėjo lygtinio paleidimo jau du kartus buvo kreiptasi į teismą vadovaujantis senosios redakcijos BVK 157 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjo teisė į lygtinio paleidimo klausimo svarstymą jau buvo pripažinta, nepaisant to, kad pareigūnams buvo pateikiami galiojantys teismų suformuoti teisės aiškinimo precedentai analogiškose bylose, Vilniaus pataisos namų pareigūnai nuo 2012-07-01 iki 2014-09-11 atkakliai vengė atlikti savo pareigą nustatytą jiems Taisyklių 325³ punkte. Į pareiškėjo 2010-10-03 prašymą, reg. Nr. 29-1-297(3) ir 2013-11-18 prašymą reg. Nr. 29-707(1) buvo atrašyta formaliai, o Taisyklių 325³ punkte įtvirtinta įkalinimo įstaigos administracijos pareiga (per 10 kalendorinių perduoti pareiškėjo prašymą ir socialinio tyrimo išvadą Komisijai) atlikta nebuvo. Į pareiškėjo 2014-04-18 prašymą reg. Nr. 29-199(1) buvo įžūliai atsakyta, kad prašymas nagrinėjamas nebus. Teisės aktuose nustatytos pareigos nevykdymas yra neteisėta veika, o tokia veika paradytas pareiškėjo teisių pažeidimas yra deliktu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.245 straipsnio 4 dalis).

Kad neteisėti sprendimai būtų panaikinti, o neteisėti veiksmai būtų užkardyti yra ne tik Kalėjimų departamento direktoriui teisės aktais nustatyta pareiga, tačiau ir pareiškėjo teisė, gyventi teisinėje valstybėje. Šią pareiškėjo teisę tiesiogiai įtvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 13 straipsnis – pareiškėjas turi teisę pasinaudoti efektyvia teisinės gynybos priemone valstybės institucijoje, nepriklausomai ar pažeidimą padarė einantys oficialias pareigas asmenys. Šios pareiškėjo teisės pažeidimą Kalėjimų departamento administracija padarė du kartus – dėl pareiškėjo skundų priimdama 2012-10-15 sprendimą Nr. 2S-5667 ir 2014-01-16 sprendimą Nr. 2S-332. Pareiškėjo teisės pasinaudoti efektyvia teisinės gynybos priemone valstybės institucijoje pažeidimas yra deliktu. Pareiškėjo subjektinės teisės, įtvirtintos Taisyklių 325³ punkte, kad jo 2012-10-03 prašymas reg. Nr. 29-1-297(3), 2013-11-18 prašymas reg. Nr. 29-707(1), 2014-04-18 prašymas reg. Nr. 29-199(1) kartu su socialinio tyrimo išvada būtų pateikti Komisijai, pažeidimu pareiškėjui padaryta neturtinė ir turtinė žala. Turtinės žalos atsiradimą sąlygojo Vilniaus pataisos namų administracijos piktybiškas pareigos aprūpinti pareiškėją darbinėmis pajamomis nevykdymas. Kadangi pareiškėjas turi darbo garantijas, turtinė žala nuo 2012-10-18 iki 2014-09-10 vertintina negauto užmokesčio, kuris pareiškėjui numatytas darbo garantijoje, dydžiu, t. y. 5,000 Lt x 23 mėnesiai. Pareiškėjo subjektinės teisės, įtvirtintos Konvencijos 13 straipsnyje, Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, kad jo skundai Kalėjimų departamentui būtų teisingai ir bešališkai išnagrinėti, o neteisėti Vilniaus pataisos namų administracijos sprendimai būtų panaikinti ir neteisėtos Vilniaus pataisos namų administracijos veikos būtų užkardytos, pažeidimu pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Pareigūnų pareiškimai, kad galiojančiais teisės aiškinimo precedentais nebus vadovaujamasi, kad Lietuvos Respublikoje negalioja bendrasis teisės principas lex retro non agit, be jokios abejonės yra neteisėtas veikimas, todėl yra pakankamas pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Neteisėti pareigūnų veiksmai ir neveikimas pažeidė ne tik poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas pareiškėjo teises, tačiau ir tarptautinėse Lietuvos Respublikos sutartyse įtvirtintas žmogaus teises, ir netgi konstitucinę pareiškėjo teisę gyventi teisinėje valstybėje. Šie pareiškėjo teisių pažeidimai yra akivaizdūs deliktai, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjui padarytą žalą. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą ir šiuo pažeidimu padaryta didžiulė neturtinė žala. Tarp neteisėto valstybės institucijų ir pareigų veikimo ir pareiškėjui padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Pareiškėjas teismo posėdyje, remdamasis iš esmės analogiškais skunde išdėstytiems motyvais, prašė skundą tenkinti.

3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 34–37). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Nurodo, kad Kalėjimų departamento raštais pareiškėjui buvo paaiškinta, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus pataisos namų atsakymus, kadangi pareiškėjui negali būti taikomos BVK 157 straipsnio normos, galiojusios iki 2012-07-01. Pareiškėjas buvo informuotas, kad BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančias BVK nuostatas. Švelninančio įstatymo galiojimo atgal taisyklė bausmių vykdymo teisėje negalioja. Pareiškėjas gali būti paleistas iš pataisos įstaigos faktiškai atlikęs 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kadangi jam paskirta bausmė viršija 10 laisvės atėmimo, bet neviršija 15 metų laisvės atėmimo (BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pareiškėjui negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas, kadangi jis nebuvo atlikęs minimalios laisvės atėmimo bausmės dalies. Pagal šiuo metu galiojantį BVK 157 straipsnį lygtinis paleidimas pareiškėjui galėjo būti taikomas nuo 2014-10-06. Kadangi pareiškėjas faktiškai nebuvo atlikęs minimalios laisvės atėmimo bausmės dalies, pataisos įstaigos administracija neturėjo jokio teisinio pagrindo rengti dokumentus dėl lygtinio paleidimo ir perduoti juos kartu su prašymu nagrinėti Komisijai. Komisijai perduodami tik tų nuteistųjų prašymai, kuriems lygtinis paleidimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Kalėjimų departamento sprendimai priimti nepažeidus teisės aktų reikalavimų, juose nurodyta apskundimo tvarka, šie sprendimai atitinka Viešojo administravimo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra motyvuoti, teisėti ir pagrįsti.

Dėl tariamai neteisėtų Kalėjimų departamento raštų pareiškėjas prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą buvo pažeistos, kai būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kadangi prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas sieja su Kalėjimų departamento raštais, kurie yra teisėti, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skundo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neesant vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje, remdamasis iš esmės analogiškais atsiliepime išdėstytiems motyvais, prašė skundą atmesti.

4. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51–54). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Visi Vilniaus pataisos namų raštai, t. y. atsakymai į pareiškėjo prašymus yra informacinio – paaiškinamojo pobūdžio dokumentai, atsakantys į pareiškėjo prašymus, o ne individualūs administraciniai aktai. Jie patys savaime nesukelia nuteistajam teisinių pasekmių. Vilniaus pataisos namų atsakymai pareiškėjui pateikti raštu, nepažeidžiant nustatytų teisės aktais terminų, pateikta nuteistajam informacija yra konkreti, tiksli ir objektyvi.

Bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas nustato BVK, kurio normos galioja bausmės vykdymo metu. Taikyti nuteistiesiems iki 2012-07-01 galiojusias BVK nuostatas, susijusias su lygtinio paleidimo taikymu, nėra teisinės galimybės, nes lygtinio paleidimo procesas, galiojęs iki 2012-07-01, jau nėra taikomos. Nusistovėjusios praktikos dėl BVK teisės normų taikymo nėra. Tačiau taikyti nuteistiesiems anksčiau galiojusias BVK nuostatas pagal dabar galiojančią lygtinio paleidimo tvarką nėra teisiškai pagrįsta ir įmanoma. Galiojančio BVK 3 straipsnis imperatyviai nustato, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus. Bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgal taisyklė.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą buvo pažeistos, kai būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyt tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Kadangi Vilniaus pataisos namų atsakymai pareiškėjui yra teisėti ir pagrįsti, nėra nustatyta valstybės valdžios institucijos, t. y. Vilniaus pataisos namų, ar pareigūnų veikos neteisėtumo (neteisėtų veiksmų) kaip vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, tai tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, susidarė dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų ir raštų, susijusių su jo prašymų dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos BVK 157 straipsnyje nustatytais pagrindais nagrinėjimu, taip pat Kalėjimų departamento pareigūnų veiksmais ir priimtais sprendimais, nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl minėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų.

2. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (inter alia, turtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis; neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006-05-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007-11-15 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Vilniaus pataisos namų administracija, atsakydama į pareiškėjo 2012-10-03 prašymą Nr. 29-1-297(3) taikyti jo atžvilgiu senosios redakcijos BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, 2012-10-15 raštu Nr. 42-1-637 „Dėl senosios redakcijos 157 straipsnio taikymo“ paaiškino, kad bausmių vykdyme galioja tas įstatymas, kuris galioja vykdymo metu, nepriklausomai nuo to, kada prasidėjo bausmės vykdymas, ar kuris įstatymas švelnesnis (b. l. 21). Nesutikdamas su Vilniaus pataisos namų 2012-10-15 raštu, pareiškėjas 2012-11-05 Kalėjimų departamento direktoriui pateikė skundą (reg. data 2012-11-06 Nr. 2G-3395), prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl BVK 3 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad galioja tas įstatymas, kuris galioja bausmės vykdymo metu, nepriklausomai nuo to, kada prasidėjo bausmės vykdymas, ar kuris įstatymas švelnesnis bei įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją pristatyti pareiškėja teismui dėl lygtinio paleidimo pagal senos redakcijos BVK 157 straipsnį (b. l. 45, 46). Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2012-11-05 skundą, 2012-11-29 raštu Nr. 2S-5667 „Dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų“ informavo pareiškėją, kad nepriklausomai nuo pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo laiko, nuo turimų vaikų skaičiaus, lygtinis paleidimas gali būti taikomas tik pagal šiuo metų galiojančias BVK nuostatas, taip pat nurodė, kad nei kreiptis į Konstitucinį Teismą, nei įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją taikyti pareiškėjui lygtinį paleidimą vadovaujantis iki 2012-07-01 galiojusiais reikalavimais, nėra jokio teisinio pagrindo (b. l. 18, 19).

Pareiškėjas 2013-11-18 Vilniaus pataisos namų direktoriui pateikė prašymą (reg. Nr. 29-707(1) pristatyti jį teismui dėl lygtinio paleidimo pagal senos redakcijos BVK 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą (b. l. 42). Vilniaus pataisos namai, atsakydami į pareiškėjo 2013-11-18 prašymą, 2013-12-13 raštu Nr. V2-656(1) „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, kad nors BVK 3 straipsnio 3 dalis nustato, kad bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo padėtį numatantis įstatymas, tačiau Kauno apygardos teismas 2007-12-14 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1Sk-460/2007 išaiškino, kad bausmių vykdymo sąlygas ir tvarką nustato BVK ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai, tuo tarpu Baudžiamasis kodeksas (toliau – BK) nereglamentuoja lygtinio paleidimo sąlygų, o taip pat jame nėra normos, nustatančios kokiomis aplinkybėmis ar kokiems asmenims lygtinis paleidimas negali būti taikomas, nėra jokio galiojančio teisės akto, kuris nustatytų kitas – švelnesnes sąlygas, išskyrus BVK. Taip pat nurodė, kad kitos galiojančios normos nėra, todėl šiuo atveju nėra įstatymų kolizijos ir taikoma ta teisės norma, kuri galioja bausmės vykdymo metu, o pareiškėjo atveju, lygtinio paleidimo sąlygas ir tvarką nustato BVK šiuo metu galiojanti redakcija (b. l. 41). Nesutikdamas su Vilniaus pataisos namų 2013-12-13 raštu Nr. V2-656(1) pareiškėjas 2013-12-17 Kalėjimų departamento direktoriui pateikė skundą (reg. data 2013-12-23 Nr. 2G-4266), prašydamas panaikinti šį Vilniaus pataisos namų raštą ir įpareigoti Vilniaus pataisos namų administraciją pristatyti pareiškėją teismui pagal senos redakcijos BVK 157 straipsnį. Skunde nurodė, kad jam turi būti taikomas tokios redakcijos BVK, kuris galiojo nusikaltimo padarymo metu , t. y. 2007 metais (b. l. 38–40). Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2013-12-17 skundą, 2014-01-16 raštu Nr. 2S-332 „Dėl Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų“ nurodė, kad Kalėjimų departamentas palaiko Vilniaus pataisos namų administracijos poziciją, kad pareiškėjui taikomas lygtinis paleidimas, pagal šiuo metu galiojančias BVK normas (b. l. 43).

Pareiškėjas su 2014-04-18 prašymu Nr. 29-199(1) „Dėl lygtinio paleidimo“ kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, kuriame nurodė, kad naujos redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatos pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikomos, kadangi jos sunkina pareiškėjo teisinę padėtį. Formalus pagrindas lygtiniam paleidimui yra 2011-02-06, ir prašė vadovaujantis BVK 157 straipsniu jį lygtinai paleisti (b. l. 57). Vilniaus pataisos namai, atsakydami į pareiškėjo 2014-04-18 prašymą Nr. 29-199(1), 2014-05-02 raštu Nr. 42-522(1) „Dėl prašymo“ informavo pareiškėja, kad Komisija gavo analogiško turinio pareiškėjo 2013-11-18 prašymą, į kurį buvo išsamiai atsakyta Vilniaus pataisos namų 2013-12-13 raštu Nr. V2-656(1) „Dėl prašymo“, todėl pakartotinai į prašymą nebus atsakoma (b. l. 24).

Komisija 2014-09-15 nutarime Nr. 59-241 „Dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo nuteistajam“ pažymėjo, kad teismų praktikoje šiuo metu susidariusi situacija, kad tiek apylinkės, tiek apygardos teismai skirtingai aiškina bausmių vykdymą reglamentuojančių įstatymų galiojimą laike. Kadangi bylos dėl lygtinio paleidimo kasacine tvarka neskundžiamos, nusistovėjusios praktikos dėl BVK teisės normų nėra ir nurodė, kad L. J. lygtinio paleidimo klausimas, jei jis nustatyta tvarka pateiks prašymą, bus svarstomas Komisijoje vadovaujantis BVK 157 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2012-07-01 (b. l. 15–17).

4. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad, jo nuomone, Vilniaus pataisos namų administracija nepagrįstai nurodytais raštais atsisakė teikti jį svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų, motyvuodama tuo, kad nuo 2012-07-01 įsigaliojus naujos redakcijos BVK 157 straipsniui lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos buvo galimas tik faktiškai atlikus 2/3, o ne 1/3 paskirtos bausmės, kaip tai buvo nustatyta iki to galiojusios redakcijos BVK 157 straipsnyje (įstatymo Nr. IX-2338 redakcija, galiojusi nuo 2004-07-08 iki 2012-07-01). Taip pat, pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamentas jam padarė turtinę ir neturtinę žalą, priimdamas sprendimus dėl pareiškėjo skundų, teiktų dėl minėtų Vilniaus pataisos namų administracijos raštų.

Vadinasi, šioje byloje, pirmiausia, būtina nustatyti, ar Vilniaus pataisos namų pareigūnai, nurodytais raštais atsisakydami teikti pareiškėją Komisijai svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų, o Kalėjimų departamentas, atmesdamas pareiškėjo teiktus skundus dėl tokių Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų kaip nepagrįstus, atliko neteisėtus veiksmus ir ar dėl to pareiškėjui buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti Vilniaus pataisos namų pareigūnų ir Kalėjimų departamento raštų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

5. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis be jau šiame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, nustatyta, kad:

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs L. J. skundą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus pavaduotojo Aleksejaus Liniovo 2013-12-12 sprendimo Nr. 42-656/1, kuriuo atsisakyta pristatyti L. J. svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų panaikinimo ir įpareigojimo Komisiją svarstyti L. J. prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos (bylos Nr. TS-118-818/2014), 2014-07-09 nutartimi (b. l. 68–70) nuteistojo L. J. skundą patenkino, Vilniaus pataisos namų administracijos 2013-12-13 sprendimą Nr. 42-656 (I) atsisakymą teikti jį svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų panaikino ir Komisiją įpareigojo svarstyti jo prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą. Šioje nutartyje teismas, be kita ko, pažymėjo, kad „BVK yra baudžiamasis įstatymas. Nuo 2004-07-08 iki 2012-07-01 galiojo BVK 157 straipsnio redakcija, kurioje buvo numatyta, kad gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia), – kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, o nuo 2012-07-01 panaikinta, kad gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia). Taigi naujoji BVK 157 straipsnio redakcija sunkina nuteistojo teisinę padėtį. L. J. nuteistas Kauno apygardos teismo 2008-09-12 nuosprendžiu ir bausmę atlieka nuo 2007-06-06. Jis nuteistas ir bausmę atlikinėjo galiojant BVK 157 straipsnio redakcijai, kuria gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų nuteistieji, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia. Teismas daro išvadą, kad nuteistojo atžvilgiu teismas negalėjo taikyti naujojo įstatymo, kuris jo teisinę padėtį sunkina ir neturi grįžtamosios galios. Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką (Kauno apygardos teismo 2012-09-05 nutartis byloje Nr. 1S-1533-238/2012, 2011-03-23 nutartis byloje Nr. 1S-342-290/2011)“. Ši Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra įsiteisėjusi.

Vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-09 nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. TS-118-818/2014, pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Vilniaus pataisos namų buvo perduotas svarstyti Komisijai, kuri jį apsvarsčiusi priėmė 2014-09-15 nutarimą Nr. 59-241 (toliau – ir Nutarimas Nr. 59-241), kuriuo nutarė netaikyti nuteistajam L. J. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK (galiojusio iki 2012-07-01) 157 straipsnio 3 dalies 1 punktą, motyvuodama tuo, kad, vadovaujantis BVK 3 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus, bausmių vykdymo teisėje netaikoma švelnesnio įstatymo galiojimo atgaline data taisyklė, o įstatymų leidėjui sugriežtinus lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas, jokios kolizijos bausmių vykdymo įstatymuose šiuo atveju nėra ir, sprendžiant lygtinio paleidimo klausimą taikomas šio klausimo nagrinėjimo metu galiojantis įstatymas. Komisija Nutarime Nr. 59-241, be kita ko, nurodė, kad L. J. lygtinio paleidimo klausimas, jei jis nustatyta tvarka pateiks prašymą, gali būti svarstomas Komisijoje vadovaujantis BVK 157 straipsnio redakcija, galiojančia nuo 2012-07-01. Pareiškėjas Nutarimą Nr. 59-241 apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014-10-24 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. TS-156-754/2014 pareiškėjo skundą atmetė, ir, be kita ko, konstatavo, kad: BVK yra procesinės teisės normas reglamentuojantis įstatymas ir jo nuostatos atgal negalioja; įstatymų leidėjui pakeitus BVK 157 straipsnio nuostatas ir jas sugriežtinus, L. J. 2014-09-15 neatitiko įstatymo numatytų lygtinio paleidimo pagrindo ir sąlygų, todėl Lygtinio paleidimo iš pataisos komisijos jo lygtinio paleidimo klausimas svarstomas nebuvo; vadovaujantis BVK 3 straipsnio 1 dalimi bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius įstatymus ir galiojant tik vienam lygtinio paleidimo pagrindus ir sąlygas reglamentuojančiam įstatymui, įstatymų kolizijos nėra, todėl, esant šiuo metu galiojančiam bausmių vykdymo reglamentavimui, L. J. 2014-09-15 negalėjo būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, kadangi jis siekė būti paleistas lygtinai atlikus 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės; suėjus 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės L. J. gali pateikti Komisijai prašymą svarstyti jo lygtinio paleidimo klausimą pagal galiojančią įstatymo redakciją.

Komisija, remdamasi 2014-12-11 posėdžio protokolu Nr. 58-77 bei vadovaudamasi BVK 164 straipsnio 2 dalimi, apsvarsčiusi nuteistojo prašymą lygtinai paleisti jį iš pataisos įstaigos, socialinio tyrimo išvadą, įvertinusi nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, jam taikytas socialinės reabilitacijos priemones bei jų įvykdymo rezultatus, nusikalstamo elgesio riziką, nustatytą pagal OASys metodiką, kitas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos sprendimui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo tikslingumo, 2014-12-15 nutarimu Nr. 59-324 (toliau – Nutarimas Nr. 59-324) nutarė netaikyti nuteistajam L. J. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pareiškėjas L. J. dėl šio nutarimo pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris šį skundą išnagrinėjo ir 2015-01-16 nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. TS-12-891/2015, pareiškėjo skundo netenkino. Šioje nutartyje Vilniaus miesto apylinkės teismas, be kita ko, konstatavo, kad, nuteistasis L. J. atitinka formaliuosius lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos kriterijus, tačiau įvertinęs nustatyta aplinkybes, atsižvelgęs į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, siekiamus paskirtos bausmės tikslus, įvertinęs ir visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo atliktų adekvačią jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bausmę, kurią, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė teismas, ir kuri paveiktų nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, nes tik tuomet bus pasiekta bausmės paskirtis, taip pat atsižvelgęs į prokuroro nuomonę, likusią pakankamai ilgą neatliktos bausmės dalį sprendžia, kad šiuo metu dar nėra galimybės nuteistąjį L. J. taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, nuteistojo lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos šiai dienai dar neužtikrintų bausmės tikslų realizavimo bei teisingumo principo įgyvendinimo, L. J. skundą atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2015-02-23 galutine ir neskundžiama nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1S-181-365/2015, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-16 nutartį paliko galioti.

6. Nurodytas aplinkybes įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, darytina išvada, kad dėl nuo 2012-07-01 įsigaliojusios naujos redakcijos BVK 157 straipsnio taikymo teismų praktika nėra vieninga, todėl Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento pateiktas šios nuostatos aiškinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Neteisėtais nelaikytini ir šių institucijų pareigūnų veiksmai pareiškėjui išaiškinant jo prašymo teikti jį svarstymui dėl lygtinio paleidimo iš pataisos namų pateikimo metu galiojusios redakcijos BVK 157 straipsnio nuostatas ir jų taikymą. Teismas nenustatė, kad nagrinėdami pareiškėjo prašymus dėl lygtinio paleidimo pareigūnai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nebūtų įvykdę jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba būtų veikę nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teismas pabrėžia, kad sprendžiant dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ypač svarbu yra tai, kad, kaip nustatyta šioje byloje, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-09 nutartį, pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos Vilniaus pataisos namų buvo perduotas svarstyti Komisijai, kuri Nutarimu Nr. 59-241 nutarė netaikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, o Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-10-24 nutartimi šį nutarimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Taip pat tai, kad pareiškėjui lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos pagal BVK 157 straipsnio 2 dalies 3 punktą netaikytas ir Nutarimu Nr. 59-324, o, nagrinėdamas šio nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusia 2015-01-16 nutartimi, atsižvelgęs į nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu, siekiamus paskirtos bausmės tikslus, įvertinęs ir visuomenės interesą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo atliktų adekvačią jo padarytoms nusikalstamoms veikoms bausmę, kurią, įvertinęs visas aplinkybes, paskyrė teismas, ir kuri paveiktų nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, nes tik tuomet bus pasiekta bausmės paskirtis, taip pat atsižvelgęs į prokuroro nuomonę, likusią pakankamai ilgą neatliktos bausmės dalį, nutarė, kad dar nėra galimybės pareiškėją taisyti neizoliuotą nuo visuomenės, o nuteistojo lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos dar neužtikrintų bausmės tikslų realizavimo bei teisingumo principo įgyvendinimo. Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl to, jog pareiškėjo prašymas dėl lygtinio paleidimo Komisijai buvo perduotas svarstyti tik vykdant įsiteisėjusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-09 nutartį, pareiškėjui atsirado jo nurodyta žala.

Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, kurie, jo nuomone, pagrindžia jo skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumą. Tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą. Todėl dėl kitų pareiškėjo argumentų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V.v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

5. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestinas nenustačius būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento pareigūnų veikos ir žalos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.