Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius aukščiau nurodytų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog kalinimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Vertinant skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotu aiškinimu, jog, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose); asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d. - 2018 m. balandžio 30 d., laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės, galioja nuo 2017 m. balandžio 4 d. ).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 58 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Panevėžio AVPK pateikė dokumentus su duomenimis, patvirtinančiais, kokiais laikotarpiais, kuriose kamerose bei kokio ploto ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje, sanitarinio mazgo plotą (b. l. 15, 19-20). Išanalizavus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad R. M. Areštinėje buvo laikomas 2017 m. lapkričio 20 d. kameroje Nr. 21 (plotas 11,50 kv. m) vienas; nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. laikytas kameroje Nr. 7 (plotas 15,19 kv. m) - vienas; nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. kameroje Nr. 7 - su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. kameroje Nr. 7 - vienas; 2018 m. sausio 18 d. laikytas kameroje Nr. 7 - vienas; nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 22 d. kameroje Nr. 10 (plotas 8,58 kv. m) - vienas; 2018 m. kovo 29 d. kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m) - su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. kameroje Nr. 3 - su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. kameroje Nr. 3 - su dviem asmenimis; nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. kameroje Nr. 1 (plotas 18,53 kv. m) - su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 26 iki 2018 m. balandžio 30 d. laikytas kameroje Nr. 9 (plotas 11,70 kv. m) - su vienu asmeniu.

Taisyklių 58 punktas nustato, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Atsižvelgus į atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie Areštinės kamerų sanitarinių mazgų plotus, sprendžiama, kad kameros Nr. 1 sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m, kameros Nr. 3 - 1,18 kv. m, kameros Nr. 7 - 1,44 kv. m, kameros Nr. 9 – 1,39 kv. m, kameros Nr. 10 - 1,32 kv. m, kameros Nr. 21 – 1,27 kv. m. Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 58 punkte įtvirtintą gyvenamojo ploto dydžio skaičiavimo taisyklę, sprendžia, kad pareiškėjui aukščiau nurodytais laikotarpiais kalint Panevėžio AVPK areštinėje teko nuo 15,19 kv. m iki 5,16 kv. m.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu R. M. teisė į Taisyklių 58 punkte nustatytą policijos areštinėje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto dydį nebuvo pažeista.

Be to, pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino ir iš to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kadangi sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai Areštinės kamerose įrengti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktu. Pagal šios teisės normos nuostatas, policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema.

Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). EŽTT yra konstatavęs ir tai, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.). analogiškas aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2164-415/2019).

Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirti 120-130 cm aukščio pertvaromis. Panevėžio AVPK teigimu, areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos sanitarinius mazgus užsidengti audeklu, jį pritvirtinant prie įrengtų kabliukų, tačiau pareiškėjas tokia galimybe nesinaudojo (b. l. 16).

Teismas, vadovaudamasis suformuota EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, sprendžia, kad įrengtomis pertvaromis sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti (izoliuoti) nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl tinkamai neužtikrino suimtojo privatumo, nes jis galėjo būti matomas kartu esančių suimtųjų ir kamerą per duryse įrengtą langelį stebinčių policijos pareigūnų. Tai vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, sukėlęs jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu.

Vertinant atsakovės atstovo atsiliepimo teiginius, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktu tokių privatumo užtikrinimui taikomų priemonių vertinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017); pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas, tik suteikiant galimybę užsidengti paties pasirūpintu audiniu, nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017). Be to, teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad asmens teisė į privatumą naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu negali būti paneigta saugumo užtikrinimu areštinės kamerose, todėl policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu, t. y. 33 paras, buvo pažeista R. M. subjektinė teisė į privatumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁴⁴⁴-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018 ir kt.).

Teismas neabejoja, kad dėl policijos įstaigos areštinės kamerose nesudarytų privatumą užtikrinančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, teismas sprendžia, kad nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

Įvertinus byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustačius, kad pažeidimas turėjo reikšmingą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei ar psichologinei būsenai ar sukėlė kitokią reikšmingą žalą, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais bei atsižvelgiant į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), daroma išvada, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtai neturtinei žalai adekvati suma yra 50 Eur. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgiama į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.