- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-11
- Bylos Nr.
- A-3054-662/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00112-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- R. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą dėl atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė) nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose nebuvo atskiro sanitarinio mazgo, todėl jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, jis galėjo būti stebimas kameroje esančių asmenų bei pareigūnų pro kamerų duryse įrengtus stebėjimo langelius. Be to, Areštinės kamerose nebuvo užtikrinamas būtinas minimalus gyvenamas plotas. Tokios kalinimo sąlygos sukėlė psichologinį sukrėtimą, dėl to pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko gyvenimas.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo kalinamas vienas arba su vienu, dviem ar trimis asmenimis. Areštinėje pareiškėjui kameros ploto dažniausiai tekdavo tiek, kiek numato teisės aktai. Sanitarinių mazgų Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, todėl atitinka teisės aktų techninius reikalavimus. Tai patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento (toliau – ir NVSC) 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas. Panevėžio AVPK pažymėjo, jog veikiančioms areštinėms higienos normos kitokio sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Teiginiai, jog nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, yra nepagrįsti, nes kamerose sanitariniai mazgai yra atskirti sienele, yra kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus, sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d. – 2018 m. balandžio 30 d., policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas 2017 m. lapkričio 20 d. kameroje Nr. 21 (plotas 11,50 kv. m) vienas; nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. – kameroje Nr. 7 (plotas 15,19 kv. m) vienas; nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. – kameroje Nr. 7 su vienu asmeniu; nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2017 m. gruodžio 14 d. – kameroje Nr. 7 vienas; 2018 m. sausio 18 d. – kameroje Nr. 7 vienas; nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2018 m. sausio 22 d. – kameroje Nr. 10 (plotas 8,58 kv. m) vienas; 2018 m. kovo 29 d. – kameroje Nr. 3 (plotas 21,38 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 3 d. – kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 3 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. – kameroje Nr. 3 su dviem asmenimis; nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 26 d. – kameroje Nr. 1 (plotas 18,53 kv. m) su vienu asmeniu; nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. – kameroje Nr. 9 (plotas 11,70 kv. m) su vienu asmeniu.
8. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 58 punktas nustato, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas nustatė, kad kameros Nr. 1 sanitarinio mazgo plotas 1,29 kv. m, kameros Nr. 3 – 1,18 kv. m, kameros Nr. 7 – 1,44 kv. m, kameros Nr. 9 – 1,39 kv. m, kameros Nr. 10 – 1,32 kv. m, kameros Nr. 21 – 1,27 kv. m. Teismas, atsižvelgęs į Taisyklių 58 punkte įtvirtintą gyvenamojo ploto dydžio skaičiavimo taisyklę, sprendė, kad pareiškėjui kalint Panevėžio AVPK Areštinėje teko nuo 15,19 kv. m iki 5,16 kv. m ir Taisyklių 58 punktas pažeistas nebuvo.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). EŽTT yra konstatavęs ir tai, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12) ir kt.). Analogiškas aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2299-525/2019; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2164-415/2019).
10. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK Areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis, sudarytos sąlygos sanitarinius mazgus užsidengti audeklu, jį pritvirtinant prie įrengtų kabliukų.
11. Teismas sprendė, kad įrengtomis pertvaromis sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti (izoliuoti) nuo gyvenamosios patalpos dalies, todėl tinkamai neužtikrino suimtojo privatumo, nes jis galėjo būti matomas kartu esančių suimtųjų ir kamerą per duryse įrengtą langelį stebinčių policijos pareigūnų. Tai vertinama kaip pareiškėjo teisių pažeidimas, sukėlęs jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu. Užuolaida iš audeklo taip pat nebuvo pakankama priemonė, užtikrinanti privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu 33 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.
12. Teismas neabejojo, kad dėl policijos įstaigos areštinės kamerose nesudarytų privatumą užtikrinančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nenustatęs, kad pažeidimas turėjo reikšmingą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei ar psichologinei būsenai ar sukėlė kitokią reikšmingą žalą, kitus reikšmingus kriterijus, teismas darė išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtai neturtinei žalai adekvati suma yra 50 Eur.
III.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir pareiškėjo R. M. reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti, pripažinti teisės pažeidimo faktą kaip pakankamą satisfakciją patirtai žalai atlyginti.
Atsiliepimas
14. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad visą ginčo laikotarpį – 33 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais Areštinės kamerose. Atsakovo teigimu, tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas, jo privatumas negalėjo būti pažeidžiamas. Pareiškėjas neįvardijo konkrečių aplinkybių dėl patirtų pažeminimų neužtikrinant jam privatumo, į įstaigos administraciją su skundais dėl tokių pažeidimų nesikreipė. Nenustatyta aplinkybių, kad Panevėžio AVPK pareigūnai sąmoningai netinkamai elgėsi su pareiškėju, o tam tikri apribojimai ir nepatogumai yra neišvengiama suėmimo pasekmė. Teismas nenustatė reikšmingų pasekmių pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Todėl nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą.
15. Pareiškėjas R. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Byloje kilo ginčas dėl 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. M. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad kalinimo Panevėžio AVPK Areštinėje metu pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (tualetu).
18. Apeliacinį skundą padavė atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo bei nustatytu privatumo pažeidimu, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas.
19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
20. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).
21. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Panevėžio AVPK Areštinės kamerose pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai aptarė suformuotą teismų praktiką dėl sanitarinių mazgų įrengimo policijos areštinių kamerose ir pagrįstai ja rėmėsi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pripažįstama, kad policijos areštinių kamerose sanitarinių mazgų atitvėrimas nuo likusio kameros ploto 120–130 cm aukščio pertvaromis, o atvirą erdvę tarp kameros sienos ir pertvaros uždengiant audeklu, kuriuo, kaip ir šioje byloje, privalo pasirūpinti pats areštantas, nes Areštinė tuo neaprūpina (b. l. 21), pripažįstamas netinkamu privatumo užtikrinimu (žr., pvz., 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK Areštinės kamerose neatitiko reikalavimų, kad būtų užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tiek tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kalėjo su kitais asmenimis, tiek ir tuo laikotarpiu, kai buvo vienas. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas negalėjo būti matomas pareigūnų. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
25. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
26. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Panevėžio AVPK Areštinės kamerose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, nagrinėjamu atveju būtų pagrindas pareiškėjui priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tačiau vadovaujantis non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, nesant byloje pateikto pareiškėjo apeliacinio skundo, atsakovo padėtis negali būti bloginama.
28. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.