- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-03
- Bylos Nr.
- 1A-548-319/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11384-2016-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Vygaudas Molis, Artūras Špilkovas
- Kategorijos
- 2.4.6.1Nutarties pakeitimo ir panaikinimo pagrindai (BPK 326 str. 5 d. 1-5 p.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – 30 (trisdešimties) MGL, tai yra 1129,80 (tūkstančio šimto dvidešimt devynių eurų ir 80 ct) eurų, dydžio bauda.
A. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista A. V. iš V. K. 300 (trys šimtai) eurų atstovavimo išlaidoms atlyginti. Likusi ieškinio dalis atmesta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
V. K. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 8 d., apie 11.00 val., vairuodamas automobilį ,,Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas (duomenys neskelbtini) turgavietės teritorijoje esančioje adresu . (duomenys neskelbtini) , pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 114 punktų reikalavimus tuo, kad važiuodamas atbuline eiga nedavė kelio kitiems eismo dalyviams ir kliudė ėjusią pėsčiąją I. V., ją sužalodamas. Eismo įvykio metu sužalotai pėsčiajai I. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.Kauno apylinkės teismas, priimdamas V. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaltei pagrįsti įrodymų pakanka. Sprendimą dėl nukentėjusiojo bei jo atstovo reikalavimo paskirti papildomą teismo medicininę ekspertizę, teismas argumentavo tuo, kad posėdžio metu buvo ne tik ištirtos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Teismo medicinos specialistų išvados Nr. M 453/2016(02), G996/2016(02), bet ir apklausti specialistai, kurie kategoriškai teigė, kad I. V. mirties priežastis buvo ne autoįvykio metu patirtos traumos, o dešinio inksto hidronefozė, kas komplikavosi į šlapimo takų infekciją, todėl papildomų ekspertizių skirti nėra būtina. Dėl civilinio ieškinio teismas pasisakė, kad draudimo bendrovė ,,Seesam Insuranse AS“ Lietuvos filialas dėl šio draudiminio įvykio yra išmokėjusi 1410,78 eurų L. Š. (A. V. seseriai), 2275,74 eurus A. V., 5351,02 eurą Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos. Daugiau niekas pretenzijų nereiškė. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas Nr. IX – 378 (2007 m. birželio 11 d. redakcija) bei 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokėjimo taisyklės draudimo bendrovę įpareigoja išmokėti draudimo išmoką žalos, dėl kurios padarymo kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, atlyginimui. Dėl to nukentėjęs asmuo privalo kreiptis į draudimo bendrovę.Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo A. V. atstovas prašo pakeisti 2017 m. gegužės 18 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir V. K. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, priteisti A. V. iš V. K. 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
3.1. Apeliantas nurodo, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia eismo dalyvis, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. V. K. padarė nusikalstamą veiką naudodamasis specialia teise, t. y. vairuodamas automobilį sukėlė autoįvykį, dėl ko I. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau kaip teismo posėdžio metu paaiškino specialistas Žydrūnas Mėgelaitis, kad eismo įvykio metu patirta trauma galėjo paūminti visas ligas, ir dėl to gali įvykti mirtis, todėl tarp V. K. padarytos nusikalstamos veikos ir atsiradusių padarinių - I. V. mirties, yra priežastinis ryšys ir V. K. veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai netenkino jo prašyme dėl papildomos teismo medicininės ekspertizės skyrimo, kas būtų pašalinę abejones ir neaiškumus.
3.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo sprendimu dėl civilinio ieškinio. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau - TPVCAPD) įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra: nuo 2012 m. birželio 11 d. - 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Teismų praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad didesnė nei TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta maksimali suma neturtinei žalai atlyginti iš draudiko negali būti priteisiama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2011, 2K-317/2014, 2K-389/2014, Nr. 2K- 52-942/2016). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis, yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią normą, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus ir kt.). Apeliaciniame skunde prašoma A. V. priteisti iš V. K. 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad prašoma neturtinė žala viršija 5 000 eurų, todėl ji negali būti priteista iš draudimo bendrovės, o turi būti priteista iš kaltininko.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nuteistojo gynėjas skundo nepalaikė ir prašė jį atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo
5. Kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su nuteistojo veikos kvalifikavimu, daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jo autorius nesutinka su V. K. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir teigia, kad, tirdamas bylą teismas nepanaikino visų abejonių, nepagrįstai netenkino nukentėjusiojo prašymo skirti papildomą teismo medicininę ekspertizę, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Kolegija konstatuoja, kad priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos išsamiai ir nuosekliai įvertinus bylos įrodymų visetą, remiantis tik objektyviais faktiniais duomenimis.
5.1. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą (pažeidimus) ir kad būtent dėl šio pažeidimo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, šiame BK straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), tiesioginis priežastinis ryšys tarp kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių buvimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-699/2016).
5.2. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad V. K. 2016 m. kovo 8 d., apie 11.00 val., vairuodamas automobilį ,,Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas . (duomenys neskelbtini) turgavietės teritorijoje esančioje adresu . (duomenys neskelbtini) , važiuodamas atbuline eiga nedavė kelio kitiems eismo dalyviams ir kliudė ėjusią pėsčiąją I. V., ją sužalodamas. Dėl to, kad nuteistasis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 114 punktų reikalavimus ginčo byloje nėra, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Ginčas kyla dėl to, kokias pasekmes nukentėjusiajai I. V. iššaukė Kelių eismo taisyklių 9, 114 punktų reikalavimų pažeidimas, t. y. neteisėti V. K. veiksmai. Apelianto vertinimu, nors jo motinos I. V. mirtis ištiko ne nuo per autoįvykį patirtų sužalojimų, tačiau patirtos traumos turėjo tiesioginės įtakos jos turėtų ligų paūmėjimui, dėl ko galėjo įvykti mirtis, taigi, tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių – I. V. mirties, yra priežastinis ryšys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, įvykio tyrimo metu buvo atliktos dvi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus Teismo medicinos specialistų išvados Nr. M 453/2016(02) ir G996/2016(02), pirmoji dar jai esant gyvai, antroji, jau po mirties (1 tomas, 70 - 90 b. l.). Šiose abiejuose specialisto išvadose nedviprasmiškai ir kategoriškai konstatuota, kad eismo įvykio metu I. V. padaryti sužalojimai, kurie ekspertizės metu buvo nustatyti, atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o mirtis ją ištiko dėl ligos. Ekspertas nurodė, kad patirta trauma įtakojo jos būklės pablogėjimą, tačiau tarp traumos ir išsivysčiusios komos priežastinio ryšio nėra. Specialistas Ąžuolas Sutkus teismo posėdžio metu patvirtino savo pateiktą išvadą ir paaiškino, kad nukentėjusiosios būklė po patirtų traumų gydymo buvo pagerėjusi, atsistatė kvėpavimo funkcijos, todėl tolimesniam gydymui išvežta į intensyvios terapijos skyrių. Specialistas Žydrūnas Mėgelaitis teismo posėdžio metu paaiškino, kad autopsiją atliko praėjus pusantro mėnesio po galimo eismo įvykio. Jis nustatė tuos pačius traumos metu padarytus sužalojimus kaip ir minėtose specialisto išvadose ir pažymėjo, jog konkretaus sužalojimo, kuris galėjo būti padarytas per autoįvykį ir kad būtų mirtinas, nebuvo nustatyta. Specialistas patvirtino, kad patirta trauma galėjo paūminti visas ligas, nes po traumos nukentėjusioji turėjo gulėti fiksuotoje padėtyje, dėl to ligos paūmėja ir ligonio būklė gali pablogėti. Apeliantas savo argumentus dėl V. K. dėl jo motinos mirties grindžia tuo kad, kad būtent po eismo įvykio kai ji patyrė traumas ir pateko į ligoninę, jos sveikata labai pablogėjo, paūmėjo ligos, todėl, pasak jo, po patirtų traumų įvyko grandininė reakcija, jos būklė blogėjo, ir viskas išsivystė į mirtį. Nukentėjusysis patvirtino, kad kiek tiksliai motina turėjo diagnozių negali pasakyti, skundėsi viskuo, buvo reikalinga lęšiukų operacija, skundėsi kad kojos šąla, kad spaudimas aukštas, po gydymo įstaigas ji mėgo lankytis.
5.3. Visi aptarti duomenys patvirtina, kad eismo įvykio metu nukentėjusiosios patirti sužalojimai, dėl kurių ji buvo paguldyta į ligoninę, turėjo įtakos jos tolesnei sveikatos būklei, gulimas režimas suaktyvino lėtines ir kitokio pobūdžio turėtas ligas, viena kurių kaip pasekmė buvo jos mirtis. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaip jau buvo minėta anksčiau, priežastinis ryšio tarp padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251-693/2015). Baudžiamosios teisės doktrinoje susiformavo nuostata, jog teismas turi įvertinti ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikšmės padariniams atsirasti. Vertinant byloje nustatytas aplinkybes: eismo įvykio metu patirtų traumų pobūdį, lokalizaciją, specialistų išvadose jų įvertinimą kaip sukėlusių nesunkų sveikatos sutrikdymą, akivaizdu, kad būtent šie eismo įvykio metu patirti sužalojimai, kaip padariniai, ir siejasi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su V. K. padarytu kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji dėl patirtų traumų atsidūrė ligonėje, kur jos būklė komplikavosi, tačiau ne dėl traumų, o dėl visai kitų priežasčių (paūmėjusių ligų, garbaus amžiaus, bendro fizinio stovio ir pan.), rodo, kad jei traumos ir galėjo turėti įtakos nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimui ir dėl jų ištikusiai mirčiai, tačiau jos nebuvo tiesiogine mirties priežastinis, kas neginčijamai patvirtina, kad tarp pažeidėjo veiksmų ir nukentėjusiosios mirties nėra jokio dėsningo (būtinojo) priežastinio ryšio ir neduoda pagrindo V. K. veiką kvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis dėl V. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį pasisakė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu per baigiamąsias kalbas, o jo atstovas to prašė apeliaciniame skunde, tačiau nukentėjusioji pusė nepasinaudojo jai suteikta procesine teise ir pirmosios instancijos teisme teisminio nagrinėjimo metu BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka nepateikė teismui rašytinio prašymo pakeisti kaltinime nurodytas veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir V. K. veiką perkvalifikuoti pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, tokio prašymo jie nepateikė ir bylos nagrinėjimo apeliacines instancijos teisme metu.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, šioje baudžiamojoje byloje taikytos tinkamai. Baudžiamojo proceso įstatymas nukentėjusiuoju pripažįsta tik tokį fizinį asmenį, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 str. 1 d.).
6.1. Pažymima, kad patirtą turtinę ar neturtinę žalą privalo atlyginti už ją atsakingas asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai ir pan. Neturtinės žalos pasekmės gali būti fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.) ar (ir) dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan.). Šioje byloje analizuojamo nusikaltimo padarymu neturtinę žalą patyrė nukentėjusioji I. V., t. y. būtent jai dėl nusikalstamos veikos buvo padaryti sužalojimai. Neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėtos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-453/2011, 2K-581/2012). Tokio asmens tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo jis bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi šio asmens gyvybės atėmimo atveju. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajai mirus, A. V., kaip sūnus į procesą buvo įtrauktas nukentėjusiuoju, tačiau aukščiau aptartais duomenimis patvirtinus skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, jog jo motina mirė ne nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, skundo argumentai dėl patirtų pergyvenimų, susijusių su motinos mirtimi, niekaip negali būti siejami su nuteistuoju V. K. ir jis neprivalo už tai atlyginti, taigi, ir nukentėjusiojo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo šiuo atveju negalėjo būti tenkinamas ir priteisiamas iš V. K., nesant tam teisinio pagrindo.
6.2. Vienas iš materialiai atsakingų asmenų, išvardytų BPK 109 straipsnyje, 111 straipsnio 1 dalyje, gali būti draudimo įmonė (draudikas), su atsakingu už žalos padarymą asmeniu (pavyzdžiui, transporto priemonės valdytoju) trečiojo asmens interesais sudariusi civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Kaip matyti iš bylos duomenų, A. V. kreipėsi į draudimo bendrovę dėl neturtinės žalos, susijusios su eismo įvykiu, kurio metu nuo patirtų sužalojimų mirė jo motina, atlyginimo (t. 2, b. l. 16). Iš draudimo bendrovės transporto žalų eksperto susirašinėjimo su nukentėjusiuoju bei ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos darbuotojais, turinio matyti, kad draudimo bendrovė gavo informaciją apie eismo įvykio metu I. V. padarytus sužalojimus ir kad eismo įvykis nebuvo jos mirties priežastimi (t. 2, b. l. 11, 37-45), tačiau neturtinė žala, susijusi su šiuo eismo įvykiu, A. V. buvo įvertinta 2 000 eurų ir iš išmokos potvarkio (t. 2, b. l. 53) matyti, kad buvo atlyginta. Tai, kad draudimo bendrovė pripažino A. V. patyrus neturtinės žalos, neduoda pagrindo ją priteisti ir iš nuteistojo, nes civilinės atsakomybės draudimo atveju draudikui ir žalą padariusiam asmeniui (draudėjui) pareigos atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai).
7. Remiantis išdėstytu, Kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl keisti jį A. V. atstovo advokato Vygaudo Molio apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Vygaudo Molio apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.