Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimo ir 2016 m. rugsėjo 13 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ ieškinį atsakovui J. S. dėl nuosavybės teisių gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Šiaulių melioracija“ ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą J. S. per penkias kalendorines dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išardyti aikšteles (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), juosiančias metalo konstrukcijų tvoras, įpareigoti atsakovą leisti ieškovei naudotis ir disponuoti aikštelėmis b5 ir b6, esančiomis (duomenys neskelbtini), nustatyti, kad, atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo per penkias kalendorines dienas nuo įsiteisėjimo dienos, ieškovė turi teisę atlikti tuos veiksmus atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas, pripažinti negaliojančia 2012 m. vasario 27 d. sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nuo jos sudarymo momento. Nurodė, kad nuo 2012 metų pradžios atsakovas J. S. nebūdamas aikštelių savininku, metalinių konstrukcijų tvora aptvėrė ieškovui nuosavybės teise priklausančius inžinierinius statinius - kiemo aikšteles Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnyba 2012-02-27 sutartimi išnuomojo atsakovui valstybinę žemę, esančią po ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis aikštelėmis. Ginčijamasis sandoris sudarytas pažeidžiant 1999-03-09 Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 28, 2.4, 34-37 punktų reikalavimus ir turi būti pripažįstamas negaliojančiu CK 1.81 str. pagrindu, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai.

Atsakovas J. S. prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti 2011-12-07 pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2. punktų dalį, kurioje nurodyta, kad stoginės sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina yra 60000,00 Lt negaliojančia; pripažinti ieškovės ir atsakovo įstatymų reikalaujamos formos nesilaikant sudarytą sandorį galiojančiu, t. y. pripažinti, kad 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko už bendrą 66000,00 Lt kainą stoginę-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo aikšteles, pažymėtas (duomenys neskelbtini) (plotas 1764,60 kv. m.), (duomenys neskelbtini) (plotas 105.40 kv. m.), ir aikštelės (duomenys neskelbtini) (plotas 2009 kv. m.) 1648/2009 dalį, kurių dalis aikštelių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrame plote yra 3879/10671; 2011-12-07 ieškovo ir atsakovo žodiniu susitarimu 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeista, nustatant kad stoginės - sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betoninių aikštelių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) aikštelės (duomenys neskelbtini) dalies (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendra kaina yra 60000,00 Lt, atsakovas sandorį visiškai įvykdė - sumokėjo ieškovui 60000,00 Lt. Nurodė, kad sandoriai sudaryti iš esmės suklydus. Pirkimo pardavimo sutartyje ieškovė nenurodė, kad atsakovui išnuomojamame valstybinės žemės sklype yra jam priklausančios aikštelės. Atsakovas nurodo, jog įgydamas sandėlį stoginę atsakovas vertino, kad danga aplink ir po įgyta stogine sandėliu yra jo priklausiniai, nors jam buvo reikalinga ir stogine, bet gaterį planavo laikyti aikštelėje, vertindamas situacija suklydo, nes pagal viską negalėjo tikėtis, kad yra kitaip. Vos tik nusipirkęs aikšteles ir stoginę, apsitvėrė tvora, nes taip buvo saugiau ir kad pašaliniai nevaikščiotų po teritoriją ir neįvyktų nelaimingi atsitikimai. Mano, kad ieškovė neturi nuosavybės teisės į jo nurodytas aikšteles, nes jis aikšteles ir stoginę yra nusipirkęs ir už visa tai sumokėjęs 60000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, priteisė iš ieškovės UAB ,,Šiaulių melioracija“ atsakovui J. S. 3440,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš ieškovės UAB ,,Šiaulių melioracija“ 96,41 Eur bylinėjimosi išlaidų, sprendimui įsiteisėjus, panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi ieškovės UAB „Šiaulių melioracija“ turtui. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. papildomu sprendimu papildė Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. priimtą sprendimą, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė: „1. Pripažinti 2011-12-07 pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2. punktų dalis, kurioje nurodyta, kad stoginės sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina yra 60000,00 Lt negaliojančia, nes sandoris sudarytas suklydimo įtakoje. 2. Pripažinti, kad ieškovo UAB „Šiaulių melioracija“ ir atsakovo J. S. įstatymų reikalaujamos formos nesilaikant sudarytas sandoris galioja, t. y. pripažinti, kad 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko už bendrą 66000,00 Lt kainą stoginę-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo aikšteles, pažymėtas (duomenys neskelbtini) (plotas 1764,60 kv. m.), (duomenys neskelbtini) (plotas 105.40 kv. m.), ir aikštelės (duomenys neskelbtini) (plotas 2009 kv. m.) (duomenys neskelbtini) dalį, kurių dalis aikštelių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrame plote yra 3879/10671; 2011-12-07 ieškovo ir atsakovo žodiniu susitarimu 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeista, nustatant, kad stoginės - sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betoninių aikštelių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) aikštelės (duomenys neskelbtini) dalies (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendra kaina yra 60000,00 Lt, atsakovas sandorį visiškai įvykdė - sumokėjo ieškovui 60000,00 Lt. 3. Grąžinti atsakovui J. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 728,97 Eur (septynių šimtų dvidešimt aštuonių eurų, 97 centų) žyminio mokesčio permoką, sumokėtą mokėjimo kvitais 2014-05-16 ir 2014-06-09 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos“.

Teismas sprendė, kad buvo siekiama parduoti objektus ir parduota ne tik stoginė – sandėlis, bet ir aikštelės su visomis ten esančiomis komunikacijomis, tai atitiko abiejų šalių valią, dėl to nei vienai iš šalių nekilo abejonių ir 60000 Lt buvo sumokėta būtent už tai. Tai patvirtino ir trečiojo asmens V. R. pateikti paaiškinimai, kad tokiu būdu buvo sudaryta apie 10 sandorių, neperkant statinio. Atsakovo ir trečiųjų asmenų paaiškinimai yra nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems, tai liudija ir atitinkamas šalių elgesys, ieškovės veiksmai užsakant paskirstymo plano sudarymą A. S. įmonėje, kuriame nurodytos parduodamų aikštelių ribos, kuriame buvo pažymėta sandoriu perleistam statiniui naudoti reikalinga žemės sklypo dalis; žemės sklypas, esantis po ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis aikštelėmis, šalių parašai šiame plane, 2011-05-24 sutarties tekstas tai patvirtina, be to, mokama kaina atitiko ne tik kainą už stoginę – sandėlį, kurio vertė tik apie 5000-10000 Lt, t. y. vos ne dešimt kartų mažesnė, nei sumokėta atsakovo, bet ir už aikšteles, nuo pirminės sutarties, t. y. 2011-05-24 sutarties kaina skyrėsi tik 6000 Lt. Be to, atsakovas ir tretieji asmenys – B. J. ir K. A. nurodė priežastis, kodėl kaina buvo sumažinta, po notarinio stoginės – sandėlio sudarymo atitinkami UAB „Šiaulių melioracija“ veiksmai, atsisakymas valstybinės žemės nuomos - ieškovės 2011 m. gruodžio 11 d. pateiktas prašymas Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriui dėl žemės nuomos sutarties atsisakymo ir pateikto paskirstymo plano, kuriuo ji prašė sumažinti išnuomotą valstybinės žemės plotą iki 0,8153 ha (1,1229 ha-0,4126 ha=0,8153 ha); tą pačią dieną atsakovo Šiaulių žemėtvarkos skyriui pateikto prašymo išnuomoti jam žemės sklypo dalį – 0,4126 ha, t. y. lygiai tą pačią valstybinės žemės sklypo dalį, kurios nuomos atsisakė ieškovė; 2012 m. vasario 27 d. Žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui J. S. buvo išnuomota 0,4126 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalis, aikštelių aptvėrimas tvora po notarinio sandorio sudarymo, nuo to laiko J. S. mokami mokesčiai už šios žemės nuomą, visa tai patvirtina, kad J. S. laikė savo nuosavybe ne tik stoginę – sandėlį, bet ir aikšteles ir turėjo pagrindo taip elgtis. Nors atsakovas ir turėjo galimybę susipažinti pas notarą su pirkimo-pardavimo sutarties tekstu, pagrįstai tikėjosi, kad jame įrašytos nuostatos atitinka pradinės sutarties, t. y. atsakovo ir ieškovės sudarytos 2011 m. gegužės 24 d. pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), nuostatas, kurios dalykas buvo nekilnojamojo daikto kiti statiniai – kiemo aikštelės Nr. 5 pagal žemės sklypo paskirstymo planą, sudarytą 2011 m. kovo 15 d., taip pat esamą pastatą kartu su rekonstrukcijos projektu. Kadangi aikštelių nebuvo galima pirkti be pastatų, ką patvirtino ne tik atsakovas, bet ir tretieji asmenys B. J., K. A., V. R., atsakovas pagrįstai galvojo, kad ne pastatas yra aikštelių priklausinys, o būtent aikštelės. Tretieji asmenys B. J. ir K. A. paaiškino, kad aikštelės nebuvo įrašytos į įmonės balansą, jiems nebuvo žinoma, kad Registrų centre 2003-04-23 buvo pateiktas prašymas ir aikštelės įregistruotos kaip atskiras turtas, nes 2000 m. jos nurašytos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniais skundais ieškovė UAB „Šiaulių melioracija“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės UAB „Šiaulių melioracija“ patikslintą ieškinį tenkinti, o atsakovo J. S. patikslintą priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą, atsakovo J. S. prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo netenkinti, priteisti iš atsakovo visas ieškovo turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Apeliaciniai skundai grindžiamas šiais argumentais:

Kasacinės instancijos teismas grąžino pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti tik pirmąjį priešieškinio reikalavimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti 2011-12-07 pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2 punktų dalį, kurioje nurodyta, kad stoginės sandėlio (unikalius Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina 60 000 Lt, negaliojančia. Tačiau po bylos grąžinimo iš kasacinės instancijos teismo, pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėjo visus atsakovo pareikšto priešieškinio reikalavimus, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 293 straipsnio 3 punktą. Ir negana to, nagrinėjo bei tenkino atsakovo net nepareikštus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio nuostatos bei taikymo praktika nenumato galimybės ginčyti atskirus sandorio elementus, pvz. dalyką, kainą ar šalis, ir juos keisti, kaip kad to siekia atsakovas.

Byloje esant VĮ RC NTR centrinio duomenų banko duomenims bei VĮ RC NTR atstovo paaiškinimui apie tai, kad UAB „Šiaulių melioracija“ nuosavybės teisės į Aikšteles buvo įregistruotos 1995-07-14 Savivaldybės valdybos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2003-04-23 Statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, kad įrašas valstybiniame registre dėl UAB „Šiaulių melioracija“ nuosavybės teisių įregistravimo į Aikšteles galioja nuo 2003-05-07, kad prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruoti Aikšteles kaip UAB „Šiaulių melioracija“ turtą valstybiniame registre 2003-04-23 pateikė tuometinis UAB „Šiaulių melioracija“ direktorius G. S. M., kad 2003-05-09 UAB „Šiaulių melioracija“ buvo išduotas valstybinio registro pažymėjimas apie tai, jog bendrovės daiktinės teisės į Aikšteles įregistruotos, teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad 2011 metais UAB „Šiaulių melioracija“ valdymo organai nežinojo apie tai, jog yra Aikštelių savininkai. Juo labiau, kad šiuo atveju oficialūs rašytiniai įrodymai buvo ginčijami tik trečiųjų asmenų B. J. ir K. A. paaiškinimais, kuriais pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį oficialius įrodymus nuginčyti netgi negalima.

Teismas taikė CK 1.90 straipsnyje nenumatytas sandorio negaliojimo pasekmes. Pripažinęs sutartį negaliojančia dėl suklydimo (CK 1.90 str. teisniu pagrindu), teismas turėjo spręsti restitucijos taikymo klausimą, o ne modifikuoti patį sandoris.

Teismas nepagrįstai konstatavo, jog abi sutarties šalys turėjo siekį parduoti ne tik stoginę, bet ir Aikšteles. Atidžiai ir objektyviai susipažinus su bylos medžiaga galima teigti, kad Aikštelės, kaip derybų dalykas, minimos tik 2011-05-04 sutartyje, o visuose kituose dokumentuose apie jas nekalbama. Todėl byloje nustatyta faktinė situacija leido spręsti apie tai, jog Aikštelės buvo tik derybų, bet ne paties pirkimo-pardavimo sandorio (sutarties) dalykas.

Ieškinys turėjo būti tenkinimas, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti taisyklių 2.2; 28; 34; 34.3; 35; 36 ir 37 punktų pažeidimai. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius turėjo galimybes ir pareigą patikrinti atsakovo pateikto plano duomenų atitikimą realybei. Tačiau dėl nenustatytų priežasčių to neatliko kokybiškai, dėl ko sudarė su atsakovu neteisėtą valstybinės žemės nuomos sutartį. Net ir nenustačius skyriaus kaltės, ginčijamoji žemės nuomos sutartis vis tiek negali būti laikoma teisėta, nes atsakovui išnuomota žemė yra po ieškovui nuosavybės teise priklausančiais statiniais.

Apie atsakovo reikalavimą pripažinti 2011-05-24 sutartį galiojančia, t. y. jog minimo sandorio pagrindu atsakovas tapo stoginės ir aikštelių savininku, teismas nieko nepasisako. Absoliučiai jokių šio reikalavimo pagrįstumo motyvų, kurie būtų minėti sprendime, nėra nurodyta ir papildomame sprendime. Todėl Papildomo sprendimo neteisėtumo pagrindu ieškovas laiko CPK 277 str. 1 d. 2 p. nuostatų pažeidimą. Mano, kad sprendimo rezoliucinės dalies trūkumai priimant papildomą sprendimą aplamai negalėjo būti taisomi.

Ieškovas ginčijo ir nuginčijo tik įsigyto turto kainą, bet ne turto įsigijimo 2011-12-07 sutarties pagrindu faktą. Todėl teismui patenkinus šį reikalavimą, susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai atsakovas stoginės savininku taptų net pagal dvi pirkimo-pardavimo sutartis. 2011-05-24 dienos sutartis yra ne pagrindinė, bet preliminarioji. Kaip matyti iš minimos preliminariosios sutarties turinio, būsimo sandorio objektas buvo stoginė ir aikštelės, o jų kaina nurodyta 66 000 litų. Vykdant šią preliminariąją sutartį, 2011-12-07 atsakovui parduota stoginė už 60 000 litų. Byloje nesant tinkamų įrodymų apie tai, jog 60 000 litų buvo mokėti ne už stoginę-sandėlį, o už aikšteles, CK 1.93 str. aptartų pasekmių taikymas negalimas.

Tretieji asmenys B. J. ir K. A. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjimo dalyku civilinėje byloje buvo priešieškinio dalis, kuria reikalaujama pripažinti 2011.12.07 pirkimo - pardavimo sutarties 3.1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2 punktų dalį, kurioje nurodyta, kad stoginės - sandėlio kaina yra 60 000,00 Lt, negaliojančia, taip pat priešieškinio reikalavimas pripažinti įstatymų reikalaujamos formos nesilaikant sudarytą sandorį galiojančiu, todėl pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tiksliai pagal įstatymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Prieš sudarant notarinę pirkimo - pardavimo sutartį, buvo kreiptasi į įmonės buhalterę dėl betoninių aikštelių dokumentų, tada paaiškėjo, kad betoninės aikštelės nurašytos 2000-iais metais. Sandorio sudarymo momentu jos jau buvo nusidėvėjusios ir jų vertė buvo nulinė.

Su J. S. sudarytoje 2011.05.24 pirkimo - pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti kaip parduodami daiktai keičiami nebuvo, t. y. ir sudarant 2011.12.07 pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), šalys laikė, kad J. S. yra parduodama stoginė - sandėlis ir dvi betonuotos aikštelės bei aikštelės dalis. Parduodami daiktai, jų ribos buvo užfiksuotos 2011.03.15 A. S. IĮ parengtame žemės sklypo paskirstymo plane pažymėta Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant valstybinės žemės plotą, kurio nuomos atsisakė UAB „Šiaulių melioracija“.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos pateiktais atsiliepimais prašo atmesti ieškovės apeliacinius skundus. Atsiliepimai grindžiami šiais argumentais:

Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjo atsakovo J. S. ieškinį tik toje bylos dalyje, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi grąžino bylą pirmosios instancijos teismui.

Teismas priimto sprendimo motyvuojamojoje dalyje išvardijo, kuriuos atsakovo J. S. priešieškinio reikalavimus kokioje dalyje tenkina ir pateikė tokio sprendimo motyvus.

Teismas teisingai įvertino valstybinės žemės nuomos sudarymo aplinkybes, ieškovės ir atsakovo veiksmus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomą, ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 2012-02-27 valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovas J. S. pateiktais atsiliepimais prašo atmesti apeliacinius skundus ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėjo tuos priešieškinio reikalavimus, kuriuos pakartotiniam nagrinėjimui grąžino Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

CK 1.90 str. nėra įtvirtintas draudimas pripažinti negaliojančia dalį sandorio.

Tretieji asmenys B. J., K. A. nurodė priežastis, dėl kurių jie buvo įsitikinę, kad aikštelių įrašyti į notarinę pirkimo - pardavimo sutartį negalima. Tretieji asmenys patvirtino, kad buvo įsitikinę aikšteles esant priklausiniu. B. J., K. A. neatliko veiksmų su aikštelėmis Nekilnojamojo turo registre, todėl nepaneigta, kad jiems nebuvo žinoma apie aikštelių kaip pagrindinio daikto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. 1995-07-14 Savivaldybės valdybos sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) aikštelės nurodytos kartu su kitais priklausiniais - „kiemo įrenginiai“, kas patvirtina, kad aikštelės neturėjo savarankiškos paskirties ir buvo skirtos tarnauti teritorijoje esantiems statiniams. Ši aplinkybė patvirtina, kad aikštelių statusas laikui bėgant keitėsi ir iš esmės jos galėjo būti vertinamos kaip priklausiniai. Ieškovės teiginiai, kad ieškovės valdymo organų nariai B. J., K. A. nesitarė su J. S. dėl aikštelių pardavimo, o dabar teigia, neva aikštelės buvo parduotos J. S., yra nepagrįsti.

Tretieji asmenys V. R. ir G. R. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Tiek J. S., tiek jų atveju, sudarant pastatų pirkimo - pardavimo sutartis UAB „Šiaulių melioracija“ priskyrė prie pastatų betonines aikšteles ir atsisakė po jomis esančios valstybinės žemės nuomos. Tai patvirtina UAB „Šiaulių melioracija“ iniciatyva parengtas žemės sklypo planas, valstybinės žemės sklypo nuomos sutarčių pakeitimai, pirkimo- pardavimo sutartis, kaina.

V. R. patvirtina, kad 2011-03-24 buvo UAB „Šiaulių melioracija“ valdybos pirmininko B. J. kabinete, kuriame buvo G. S. M., K. A., B. J., V. R., J. S..

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje teisėjų kolegijos nustatyta, kad ieškovė UAB „Šiaulių melioracija“ ir atsakovas J. S. 2011 m. gegužės 24 d. sudarė preliminarią sutartį, kurios dalykas yra nekilnojamojo daikto kiti statiniai – kiemo aikštelės Nr. (duomenys neskelbtini) pagal žemės sklypo paskirstymo planą, sudarytą 2011 m. kovo 15 d., kurios bendras plotas 3765 kv. m., aikštelės ribose tvorų bei esamo pastato apie 100 kv. m. kartu su rekonstrukcijos projektu pardavimas, bendra kaina 19 114,92 Eur (66 000 Lt). Taigi, bylos šalys susitarė, kad kiemo aikštelė ir stoginė atiteks atsakovui už 19 114,92 Eur. Ieškovė UAB „Šiaulių melioracija“ ir atsakovas J. S. 2011 m. gruodžio 7 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą notarės G. Š., kuria ieškovė pardavė, o atsakovas nusipirko stoginę-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), parduodamas daiktas yra 3.2944 ha bendro ploto valstybiniame žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Pirkimo pardavimo sutartyje pažymėta, kad 2003 m. rugsėjo 15 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu ieškovei buvo išnuomota 1,7057 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalis, esanti bendrai naudojamame 3,2944 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Vertinant 2011 m. liepos 25 d. susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini), 2012 m. vasario 27 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad nuomojamas ieškovei plotas buvo pakeistas: buvo išnuomota 0,8153 ha ploto valstybinės žemės sklypo dalis, esanti bendrai naudojamame 3,2944 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini).

Ieškovė teigia, kad atsakovas neleidžia jai naudotis nuosavybės teise pagal 2003 m. žemės planą ir nekilnojamojo turto duomenų banko išrašą priklausančiomis aikštelėmis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Atsakovas byloje įrodinėja, kad jis 2011 m. gruodžio 7 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi nupirko ne tik stoginę, bet ir aikšteles, kurios buvo pažymėtos 2011-03-15 žemės paskirstymo plane numeriu (duomenys neskelbtini), už visą turtą sumokėjo 17 377,20 Eur (60 000 Lt). Atsakovo teigimu, kaina buvo sumažinta dėl aikštelėse esančių šiukšlių, atliekų, kurias reikėjo sutvarkyti, atsakovas visą laiką teisėtai naudojosi aikštelėmis, aptvėrė jas tvora po to, kai buvo pasirašyta valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, be to pažymėjo, kad stoginė be aikštelių kaip statinys neturi paskirties ir nereikalinga.

Dėl grąžintos pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti bylos apimties

Ieškovė teigia, kad kasacinės instancijos teismas grąžino pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti tik pirmąjį priešieškinio reikalavimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti 2011-12-07 pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2 punktų dalį, kurioje nurodyta, kad stoginės sandėlio (unikalius Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina 17 377,20 Eur (60 000 Lt), negaliojančia. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo kitus atsakovo pareikšto ir išnagrinėto priešieškinio reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeista Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis pagal atsakovo J. S. priešieškinio reikalavimą dėl sandorio negaliojimo suklydus ir atmestas šis priešieškinio reikalavimas, panaikino ir šią bylos dalį grąžino Šiaulių apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Kitas Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. nutarties dalis paliko nepakeistas. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas faktiškai savo išvadas grindė kelių 2011 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties punktų lingvistine analize, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, t. y. neįvertino įrodymų visumos, nepašalino įrodymų prieštaringumo, nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių. Pažymėjo, kad byloje taip pat nebuvo vertinti šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, nepasisakyta dėl sutarties kainos, kuri šešiasdešimt kartų viršija stoginės-sandėlio vidutinę rinkos vertę ir tik 6000 Lt (1737,72 Eur) skiriasi nuo kainos, kuri buvo nustatyta 2011 m. gegužės 24 d. pardavimo sutartyje. Nurodė dėl trečiųjų asmenų paaiškinimų, kad į įmonės balansą nebuvo įtrauktos aikštelės, o buvo tik stoginė ir kt., taip pat teismo nebuvo tirtas šalių elgesys po sutarties sudarymo ir kitos svarbios aplinkybės.

Kasacinio teismo argumentai teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo tuos priešieškinio reikalavimus ir bylą ta apimtimi, kuria pakartotiniam nagrinėjimui grąžino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vertintina, kad reikalavimas pripažinti įstatymų reikalaujamos formos neatitinkantį sandorį galiojančiu, yra išvestinis iš reikalavimo pripažinti 2011-12-07 pirkimo-pardavimo sutarties 1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2. punktų dalį, kurioje nurodyta, kad stoginės sandėlio kaina yra 60 000,00 Lt, negaliojančia. Taigi, apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 293 straipsnio 3 punktą. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ginčo ribų (CPK 135 str. 1 d 4 p.), pažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 str.), kadangi teismas tenkino atsakovo nepareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas perdavė bylą pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti atsakovo J. S. priešieškinio reikalavimų dalyje, dėl sandorio negaliojimo suklydimo pagrindu (CK1.90 straipsnis).

Dėl suklydimo sudarant sandorį

Apeliantė teigia, kad CK 1.90 straipsnio nuostatos bei taikymo praktika nenumato galimybės ginčyti atskirus sandorio elementus. Pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnio 4 dalimi apibrėžta, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Atsakovas priešieškinyje prašė pripažinti 2011 m. gruodžio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį negaliojančia dėl suklydimo, nurodydamas, kad jis iš esmės suklydo, jog kiemo aikštelė ir stoginė yra neatsiejami t.y. stoginės-sandėlio priklausinys ir ją ištinka pagrindinio daikto likimas. Todėl, anot jo, ir susitarime yra nurodyta ne tik stoginės-sandėlio, bet ir kiemo aikštelės kaina, tvirtino, jog vien stoginė-sandėlis jam nebuvo reikalinga, šį statinį jis pirko dėl kiemo aikštelių, jeigu ne jos, tai šio sandorio iš viso nebūtų įvykę. Taigi, iš esmės atsakovas įrodinėjo, kad jis suklydo dėl sandorio esmės, t. y. dalyko, perkamo objekto apimties ir kainos.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo J. S. argumentą, kad CK 1.90 straipsnyje nėra įtvirtintas draudimas pripažinti negaliojančia sandorio dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.96 straipsnyje įtvirtinta, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Pažymėtina, kad kiekvieno sandorio atveju būtina nustatyti tikrąją šalių valią, t. y. ko šalys siekė sudarydamos sandorį. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliantės teiginį, kad teismas, pripažinęs sutartį negaliojančia dėl suklydimo, turėjo spręsti restitucijos taikymo klausimą, o ne modifikuoti patį sandoris. Pažymėtina, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Be to, atsakovas nereikalaudamas taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalies pasekmių, prašė pakeisti teisinį santykį ir pripažinti, kad 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas pardavė, o atsakovas nupirko už bendrą 66000,00 Lt kainą stoginę-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo aikšteles bendrame 3879/10671 plote. CK 1.93 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jeigu viena iš šalių įvykdė sandorį (konkrečiu atveju apmokėjo visą kainą), o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas turi teisę pripažinti sandorį ar jo dalį galiojančia.

Siekiant nustatyti, kokia buvo tikroji šalių valia, t. y. ar šalys tarėsi vien dėl stoginės pirkimo, ar į pirkimą sutarė įtraukti ir ginčo aikšteles, negalima apsiriboti vien sutarties teksto ar mokėjimo dokumento lingvistine analize. Tai, kad kiemo aikštelės registruose yra įregistruotos kaip savarankiškas nekilnojamasis daiktas savaime nepatvirtina, kad atsakovas negalėjo suklysti dėl perkamo objekto apimties. Esminis aspektas nagrinėjamoje byloje yra tai, jog byloje esantys įrodymai, jų visuma, patvirtina, kad ieškovė siekė parduoti aikšteles, o atsakovas siekė jas įsigyti. Vertinant, kam priklauso ginčo aikštelės, nagrinėjamas ne tik notarinės 2011 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties tekstas, bet ir kiti, šalių valią bei susitarimo apimtį pagrindžiantys įrodymai: 2011 m. gegužės 24 d. preliminari sutartis, ieškovės užsakytas žemės sklypo planas, parengtas 2011 m. kovo 15 d., kasos pajamų orderiai, iš kurių nustatyta, kad atsakovas sumokėjo avansą, kas rodo, jog 17 377,20 Eur (60 000 Lt) suma buvo sumokėta dar iki sandorio pas notarą patvirtinimo, t. y. iki 2011 m. gruodžio 7 d., šalių, liudytojų parodymai. Atkreiptinas dėmesys, jog tretieji asmenys K. A., B. J. nurodė, kad UAB „Šiaulių melioracija“ buhalterijoje nustačius, kad betonuotos aikštelės 2000 m. buvo nurašytos, jų nėra įmonės balanse, buvo vertinta, kad aikštelės dėl šių priežasčių negalėjo būti, kaip įrenginiai, įtraukti į 2011 m. gruodžio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Trečiųjų asmenų parodymais, sutarties šalims buvo aišku, jog atsakovas įsigyja ne tik stoginę, bet ir aikšteles, kadangi 17 377,20 Eur (60 000 Lt) kaina už nebaigtą statyti stoginę yra nereali, jos reali kaina yra nuo 1448,10 Eur (5000 Lt) iki 2896,20 Eur (10 000 Lt).

Teisėjų kolegijos vertinimu, esminis dalykas yra tai, kad nekilnojamojo objekto - įrenginių įsigijimas turi būti derinamas su žemės sklypo, kuriame yra objektai, valdymo teisėmis. Šalių vėlesni, po pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo vykdyti teisiniai veiksmai patvirtina, kad ieškovas perleido ir ginčo aikštelių žemės sklypo nuomos teises. Iš 2011 m. kovo 15 d. žemės sklypo paskirstymo plano matyti, kad kiemo aikštelė Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėta prie atsakovo įsigytos stoginės sandėlio ir šalia jo. Ieškovė UAB „Šiaulių melioracija“ Nacionalinei žemės tarnybai 2011 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą, prašydama nutraukti žemės nuomos sutartį, sumažinant plotą pagal pateiktą žemės sklypo paskirstymo planą (duomenys neskelbtini) iki 0,8153 ha, t. y. atsisakė 0,4126 ha. Atkreiptinas dėmesys, kad tą pačią dieną atsakovas J. S. pateikė prašymą išsinuomoti tokio pat dydžio žemės sklypą, kurio atsisakė UAB „Šiaulių melioracija“. Nacionalinė žemės tarnyba 2012 m. vasario 22 d. įsakymu išnuomojo valstybinės žemės sklypo dalį 0,4126 ha ploto J. S.. Žemės nuomos sutartis su atsakovu J. S. buvo sudaryta 2012 m. vasario 27 d. ir tik po žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymo, atsakovas apsitvėrė teritoriją tvora.

Byloje teisėjų taip pat pažymi, kad ieškovės atstovai, buvęs valdybos pirmininkas B. J. ir buvęs direktorius K. A., palaiko atsakovo poziciją dėl aikštelių įsigijimo. Pastebėtina, kad trečiasis asmuo V. R. nurodė, jog analogiškomis aplinkybėmis buvo sudaryta apie 10 sandorių, o neperkant statinio, atskirai neparduodavo ir aikštelių. Tai, kad aikštelės buvo įregistruotos nekilnojamojo turto registre kaip savarankiški objektai, nepaneigia anksčiau nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kadangi duomenys registruose atlieka tik išviešinamąją funkciją.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus įrodymus, daro išvadą, kad bylos šalių veiksmai sudarė pagrįstą pagrindą atsakovui tikėtis, jog pas notarą pasirašytoje pirkimo pardavimo sutartyje yra perkeltos 2011 m. gegužės 24 d. pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), nuostatos, kad sutarties dalykas buvo nekilnojamojo daikto kiti statiniai – kiemo aikštelės Nr. (duomenys neskelbtini) pagal žemės sklypo paskirstymo planą, sudarytą 2011 m. kovo 15 d., taip pat esamą pastatą kartu su rekonstrukcijos projektu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pabrėžė aplinkybes, kad atsakovas, tretieji asmenys B. J., K. A., V. R. nurodė, jog aikštelių nebuvo galima pirkti be pastatų, kad atsakovas suprato, jog aikštelės yra pastato priklausinys. Kaip jau minėta, tretieji asmenys, susiję su ieškove, B. J. ir K. A. paaiškino, kad aikštelės nebuvo apskaitytos kaip turtas, jiems nebuvo žinoma, kad Registrų centre 2003-04-23 buvo pateiktas prašymas ir aikštelės įregistruotos kaip atskiras turtas, nes bendrovės balanse jos nefigūravo, 2000 m. buvo nurašytos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas priimto sprendimo motyvuojamojoje dalyje išvardijo, kuriuos atsakovo J. S. priešieškinio reikalavimus kokioje dalyje tenkina ir pateikė tokio sprendimo motyvus, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. papildomas sprendimas yra neteisėtas. Pažymėtina, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. liepos 18 d. sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodė, kokius atsakovo priešieškinio reikalavimus tenkina, o jų nenurodymą sprendimo rezoliucinėje dalyje ištaisė priimdamas papildomą sprendimą, t. y, teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo CPK 277 straipsniu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2011-12-07 pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), 3.1, 3.2, 3.2.1, 3.2.2. punktų dalį, kurioje nurodyta, kad stoginės sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaina yra 60 000,00 Lt negaliojančia, nes sandoris sudarytas suklydimo įtakoje. Teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė pardavė, o atsakovas nupirko už bendrą 66 000,00 Lt kainą stoginę-sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo aikšteles, pažymėtas (duomenys neskelbtini) (plotas 1764,60 kv. m.), (duomenys neskelbtini) (plotas 105.40 kv. m.), ir aikštelės (duomenys neskelbtini) (plotas 2009 kv. m.) 1648/2009 dalį, kurių dalis aikštelių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrame plote yra 3879/10671. Pripažino, kad 2011-12-07 ieškovės ir atsakovo žodiniu susitarimu 2011-05-24 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeista, nustatant kad stoginės - sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir betoninių aikštelių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) aikštelės (duomenys neskelbtini) dalies (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendra kaina yra 60 000,00 Lt. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kokiu konkrečiu įstatymo straipsniu rėmėsi darydamas išvadą, jog ieškovės ir atsakovo sudarytas sandoris nesilaikant įstatymų reikalaujamos formos, yra galiojantis, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas sandorį visiškai įvykdė, t. y. sumokėjo ieškovei 60 000,00 Lt. Teismas taip pat detaliai pasisakė dėl suklydimo, nurodydamas, kad sutartis sudaryta klaidingai manant, jog betoninės aikštelės (duomenys neskelbtini) nėra įregistruotos kaip nekilnojamasis daiktas nekilnojamojo turto registre, kad betoninių aikštelių kaip priklausinių statusas nulemtas vien betoninių aikštelių ir sandėlio stoginės funkcinio ryšio ir kad šiam ryšiui neprieštarauja betoninių aikštelių teisinė registracija, kad suklydo dėl sutartyje nurodytos daiktų kainos, kadangi notarinės formos pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, jog 60 000,00 Lt kaina yra mokama už stoginę-sandėlį, nors iš tikro šalys susitarė, kad nurodyta 60 000,00 Lt bendra kaina yra mokama už stoginę - sandėlį ir betonines aikšteles (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) aikštelės (duomenys neskelbtini) dalis. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismui tenkinus nurodytus priešieškinio reikalavimus susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai atsakovas stoginės savininku taptų net pagal dvi pirkimo-pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju abi sutartys, tiek pagrindė, tiek preliminarioji, yra vertintina kaip vienas susijęs sandoris, kadangi juo perleidžiamas tas pats objektas.

Teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia 2012 m. vasario 27 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje trečiųjų asmenų parodymais nustatyta, kad toks planas buvo rengiamas UAB „Šiaulių melioracija“ užsakymu ir lėšomis, nes būtent ieškovė sprendė, kiek parduodant kiekvieną pastatą ar kitą statinį turėtų būti perleidžiama valstybinės žemės nuomos teisės. Vertintina, kad būtent ieškovė buvo suinteresuota statinių pardavimu ir valstybinės žemės nuomos teisės perleidimu. Byloje nustatyta, kad ieškovė prieš 2011-12-07 sandorio sudarymą užsakė paskirstymo planą A. S. įmonėje, nurodė parduodamo turto ribas, pateikė prašymą 2011 m. gruodžio 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriui dėl žemės nuomos sutarties atsisakymo ir pateikė paskirstymo planą, prašė sumažinti išnuomotą valstybinės žemės plotą iki 0,8153 ha. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog valstybės institucija negali atsakyti už tą situaciją, kurią sukūrė pati UAB „Šiaulių melioracija“ pateikusi prašymus sumažinti jai išnuomotą valstybinės žemės sklypo dalį pagal jos pačios užsakymu parengtą Paskirstymo planą ir neatskleidusi informacijos atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai apie savo turto (kiemo aikštelių) buvimą, todėl ir valstybinės žemės nuomos sutartis, sudaryta su atsakovu J. S. 2012-02-27 sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), laikytina teisėta ir pagrįsta.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas J. S. prašo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas, kurias sudaro 700 Eur ir 200 Eur (127, 165 b. l., 7 t.) už pateiktus atsiliepimus. Teisėjų kolegija priteisia iš ieškovės UAB „Šiaulių melioracija“ atsakovo J. S. naudai 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialiosios teisės normas, tinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, todėl ieškovės apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimas ir 2016 m. rugsėjo 13 d. papildomas sprendimas paliekami nepakeisti, o ieškovės UAB „Šiaulių melioracija“ apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. liepos 18 d. sprendimą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių melioracija“ (į. k. 175788722) atsakovui J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.