Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai 2000-08-29 Seimo priimto „Lietuvos Respublikos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo“ nuostatas, kuriomis buvo sumažintas teisėjų atlyginimas, nei visas įstatymas, nei jo dalys, prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo pripažinta netekusiais galios. Kadangi įstatymo nuostatos, prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, negali būti taikomos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis). Dėl šių aplinkybių negalimas subsidiarus Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 taikymas tiems teisiniams santykiams, kuriems po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo nebetaikomos 2000-08-29 įstatymo nuostatos.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėjo kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos, įtvirtinančios teisėjų atlyginimo mažinimą pereinamuoju laikotarpiu (2001-2006 m.), - 7 str. 3 d. 1 p. dalis, 4 d., 5 d. ir 6 d., kiek tai yra susiję su teisėjų atlyginimų mažinimu pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau Įstatymo 4 str. 1 dalis (teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintus minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio koeficientus, Įstatymo 5 str. 1 dalis (teisėjams mokamas priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus nuo 1990 m. kovo 11 d.), Įstatymo 7 str. 3 d. 1 punktas (teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 m. nedidinamas) ištyrus pripažinta, kad neprieštarauja Konstitucijai. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, Teismų Tarybos buvo priimti 2003-03-07 nutarimas Nr. 84 Dėl pritarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai (2003-06-06 nutarimas Nr. 113 Dėl pritarimo papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išvadai) ir 2004-04-02 nutarimas Nr. 207 Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai. Nors Konstitucinis Teismas 2006-08-08 nutarime nurodė, kad šios metodikos yra abejotinos teisinės prigimties ir abejotinos teisinės galios, tačiau bet kuriuo atveju faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis būtent šiais nutarimais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, N. S. 123 677,97 litus, V. A. 28 645,68 litus, R. B. 32 483,19 litus. Pažymėjo, kad iš priteistinų sumų išskaičiuotini mokesčiai. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuluotus teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principus, kurie reiškia, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007-02-21 nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga yra viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje precedento galią N. S. reikalavimų dalyje priteisti dalį atlyginimo kaip teismo pirmininkei turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008. Teismas vadovavosi minėta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Pažymėjo, kad vienas esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 m.), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ekspertizės akte ekspertai apibrėžė ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma (agreguotais dydžiais, tad tik apytiksliai). O „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). Šalies kredito reitingai pakankamai tiksliai ir patikimai atspindi finansinę padėtį valstybėje – kredito reitingų agentūros kruopščiai įvertina tiek esamą padėtį, tiek ateities lūkesčius. „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Valstybės pajamos didžiąja dalimi susideda iš mokestinių įplaukų, kurios gaunamos apmokestinant gyventojų pajamas, įmonių pelną, vartojimą, pajamas iš įvairių rinkliavų ir kitų mažesnes įplaukas generuojančių mokesčių. Kalbant apie valstybės pajamas, gera ekonominė padėtis sąlygoja tai, kad įmonės dirba pelningai, gyventojai uždirba pajamų, vartoja – kitaip tariant, aukštas ekonominio aktyvumo lygis leidžia surinkti daugiau įplaukų į biudžetą apmokestinant ekonominį aktyvumą. Ir, priešingai, ekonominio aktyvumo mažėjimas gali sąlygoti finansinės padėties pablogėjimą. Tačiau sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti ir dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos. Tai reiškia, kad blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą. Tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Jei valstybės finansinė padėtis blogėja, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje, tai vyksta dėl blogo valstybės finansų tvarkymo. Ir, priešingai, esant blogai ekonominei padėčiai, finansinė padėtis valstybėje gali būti kontroliuojama, jei valstybės institucijos laiku imasi adekvačių priemonių sureaguoti į pablogėjusią ekonominę padėtį ir ima itin konservatyviai planuoti biudžeto pajamas ir išlaidas. Taigi, kalbant apie finansinę ir ekonominę padėtį, galimos įvairios variacijos: finansinė padėtis valstybėje gali būti bloga, esant gerai ekonominei padėčiai, ir gera, esant blogai ekonominei padėčiai, tiek finansinė, tiek ekonominė padėtys gali būti blogos arba geros. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle. Tačiau net 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo, t. y. valstybės biudžeto, būklę – valstybės biudžeto pajamų vykdymas, biudžeto deficitas absoliučia suma, valdžios sektoriaus skola bei šios skolos dalis nuo BVP – nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Apibendrinant 1997 ir 1999 metų finansinę bei ekonominę padėtį valstybėje, patikimai galima teigti, kad padėtis 1999 metais buvo blogesnė nei 1997 metais (ekspertizės akto išvadų 15 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime (bylos Nr. 01/05) konstatavo, kad visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė-finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė-finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę-finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės-finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000–2001 metams; neigiamas minėtos ekonominės ir finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavęs, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos Valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, kas padaryta nebuvo.

1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Lietuvos Respublikos Seimas pasisakė, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 23 ir 27 straipsnių nuostatomis, 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“. Juo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką. Šio nutarimo 1.1 punktu nustatė Lietuvos Respublikos teismų teisėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos Respublikos apeliacinio teismo, apygardų bei apylinkių teismų teisėjų) tarnybinius atlyginimus pagal 1-jį priedą, 1.2 punktu – teisėjų tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką pagal 2-jį priedą. Nutarimo Nr. 666 1-sis priedas nustatė, kad miestų ir rajonų apylinkių teismų pirmininko tarnybinio atlyginimo koeficientas – 33 bazinės mėnesinės algos dydžiai, o teisėjų- 28 bazinės mėnesinės algos dydžiai; 2-sis priedas nustatė, kad teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką apskaičiuojami tokiu būdu: nuo 1 iki 3 metų ištarnauto laiko – priedas nemokamas, ištarnavus nuo 3 iki 5 metų- mokamas 10 (tarnybinio atlyginimo procentais) priedas, nuo 5 iki 10 metų – 20 priedas, nuo 10 iki 15 metų – 35 priedas, nuo 15 iki 20 metų – 45 priedas, nuo 20 iki 25 metų – 55 priedas, nuo 25 iki 30 metų – 65 priedas, ištarnavus 30 metų ir ilgiau – 75 priedas. Vyriausybės 1998-04-01 nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta 105 Lt bazinė mėnesinė alga, o Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 m. gegužės 1 dienos bazinė mėnesinė alga buvo padidinta iki 115 litų. 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta bazinė mėnesinė alga – 128 Lt. Nuo 2000 m. rugsėjo 7 dienos teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr.VIII-1904, kurio:

1) 2 str. 2 d. 7 punktas nustatė, kad šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos taikomi miestų ir rajonų apylinkių teismų teisėjams;

2) 2 str. 2 d. 1-3 punktai nustatė, kad teisėjų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, vienkartinės priemokos;

3) vadovaujantis 4 str. 1 dalimi, teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio koeficientus; šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos MMA;

4) 7 str. 3 d. 1 punktas nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę: A = C (1 – M ), čia: A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis; M – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai mažinantis buvusį darbo užmokestį; nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai: 2001 m. I pusmečio – 0,2, II pusmečio – 0,4, 2002 m. I pusmečio – 0,65, II pusmečio – 09; šio straipsnio 3 dalies 5 punktas nustatė, kad teisėjams, kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę: A=[ (B–C) x D] +C, čia: A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis; B – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis; D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį darbo užmokestį; nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai: 2000 m. – 0, 2001 m. – 0,1, 2002 m. – 0,3, 2004 m. – 0,7, 2005 m. – 0,9;

5) Įstatymo 7 str. 4 dalis nustatė, kad pereinamuoju laikotarpiu į valstybės politiko, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, kuriose dydis C reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį; šio straipsnio 5 dalis nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti mokamas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; pagal šio straipsnio 6 dalį, skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį pereinamuoju laikotarpiu, taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis;

6) Įstatymo 8 straipsnis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus 9 straipsnį, kuris numatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė per du mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo „Valstybės žiniose“ parengia ir pateikia Seimui įstatymų, susijusių su šiuo įstatymu, pakeitimų ir papildymų įstatymų projektus, įsigalioja nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taip pat pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d. nuo minėto Konstitucinio Teisimo nutarimo paskelbimo dienos t.y. nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo normos negali būti taikomas.

2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai. Pagal ją apylinkės teismo teisėjams (pareiškėjams) darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal LR Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir LR teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, apskaičiuotos pagal 2000-08-29 Įstatymą. Minėta metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydį, jo skaičiavimo tvarką. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 1 priede įtvirtintus koeficientus. Nustatytas koeficientas dauginamas iš bazinės mėnesinės algos, o ne iš nutarime nurodyto pastovaus dydžio. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga. Atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2 priede. Teisėjams iki šiol skaičiuojama alga pagal šį Vyriausybės nutarimą, kuriame nenurodytas bazinės mėnesinės algos dydis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą.

Teisėjų atlyginimai skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 1 priede įtvirtintus koeficientus.

Bazinės mėnesinės algos dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai buvo patvirtinta 105 litų bazinė mėnesinė alga. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino bazinę mėnesinę algą iki 115 litų, o nuo 2008-01-01 bazinės algos dydis yra 128 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023).

Minėti norminiai aktai, tiek ir kiti aktai, nenumato išlygų, kad teisėjams, kintant BMA, taikoma BMA, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (koeficientas 105) ir kad koeficientas neturi didėti. Iš esmės, atlyginimų teisėjams nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio, reiškia atlyginimų mažinimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnio (2002 m. liepos 2 d., 2004 m. lapkričio 4 d., 2005 m. gegužės 19 d., 2006 m. birželio 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiame nutarime pasisakyta, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti (inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to). Vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti. Taigi, ir taikant teisę, apylinkių teismų pirmininkai, nepriklausomai nuo to, kada pradėjo dirbti (iki nustatant koeficientą 2,5 ar jį sumažinus iki 1,75), įgijo teisę gauti atlyginimą apskaičiuotą taikant koeficientą 2,5 ir ši teisė turi būti ginama.

Teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės N. S. už laikotarpį nuo 2004 m. gegužės mėn. iki 2008-09-30 įskaitytinai nusprendė priteisti 123 677,97 Lt (b. l. 8-9), V. A. už laikotarpį nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30 įskaitytinai – 28 645,68 Lt (b. l. 6-7), R. B. už laikotarpį nuo 2005-10-01 iki 2008-09-30 įskaitytinai – 32 483,19 Lt (b. l. 10-11). Pažymėjo, kad atlyginimų skirtumas priteisiamas su mokesčiais, kurie turės būti išskaičiuoti vykdymo procese.

Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą Nr. X-1761. Įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame įstatymo paskirtį, nustatoma, kad šio įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų nesumokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1991 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Šiuo įstatymu nespręstas klausimas dėl atlyginimų skirtumo, susidariusio netinkamai taikant BMA, grąžinimo. Be to, minėtas įstatymas neužkerta kelio pareiškėjams ginti savo pažeistas teises teismine tvarka.

Teismas atmetė pareiškėjų skundo dalis dėl atsakovų įpareigojimo nuo 2008 m. spalio 1 d. skaičiuoti ir mokėti pareiškėjoms teisėjų atlyginimą taikant padidėjusį bazinį mėnesinį atlyginimą. Pažymėjo, kad 2008 m. lapkričio 6 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą Nr. X-1771, kuriuo nustatė teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką.

2009 m. gruodžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, atsižvelgiant į tai, kad byloje esančiose pažymose (b.l. 6-11) nėra pakankamai duomenų tam, kad galima būtų apskaičiuoti pareiškėjoms nesumokėtą atlyginimą ir siekiant surinkti šiuos bylai svarbius įrodymus, atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės ir įpareigotas Biržų rajono apylinkės teismas pateikti pažymą laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (imtinai) apie teisėjų N. S., V. A., R. B. negautą atlyginimą (taikant bazinės mėnesinės algos dydį – 105 litus), susidariusį tuo pagrindu, kad teisėjų atlyginimas buvo neteisėtai nustatytas ir apskaičiuojamas remiantis 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktu, nustačiusio 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio priedą, ir 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sumažinusio miestų ir rajonų apylinkių teismų pirmininkų tarnybinius atlyginimus (koeficientą).