Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Vaida RailienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-208-174/2016Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00190-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.28.4.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2016 m. lapkričio 21 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Raimondo Jurkos apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir BK 294 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. V. ir A. Ž. buvo kaltinami tuo, kad savavaldžiavo, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. tuo, kad jie, būdami TŪB „(duomenys neskelbtini)“ savininkai, veikdami bendrininkų grupe, iš E. V., kuris dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku-pardavėju, 2012-03-08, apie 17 val., TŪB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gavus duomenis apie vagysčių būdu galbūt padarytą TŪB „(duomenys neskelbtini)“ žalą, t. y. jog E. V. iš TŪB „(duomenys neskelbtini)“ yra galbūt pasisavinęs 250 000 litų (72 405 Eur), savavališkai, neatlikus TŪB „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacijos ir nenustačius padarytos žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp žalos ir E. V. veiksmų, pažeisdami 1999-03-16 Nr. VIII-1087 „Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo“ 19 straipsnį (... vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai), vykdė E. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą TŪB „(duomenys neskelbtini)“ tariamą teisę į 250 000 litų (72 405 Eur) žalos atlyginimą. TŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkas-pardavėjas E. V. pasirašė 2012-03-08 paprastąjį vekselį, pagal kurį jis be sąlygų įsipareigojo iki 2012-04-06 V. V. sumokėti 125 000 litų (36 202,5 Eur), ir 2012-03-08 paprastąjį vekselį, pagal kurį E. V. be sąlygų įsipareigojo sumokėti 2012-04-06 A. Ž. 125 000 litų (36 202,5 Eur). Paminėtus vekselius V. V. ir A. Ž. 2012 m. balandžio 6–7 dienomis perdavė Plungės rajono 2-ajam notarų biurui, reikalaudami, kad šiuos vekselius E. V. apmokėtų iki 2012-04-14, nurodydami, kad neapmokėjus vekselių bus kreiptasi į notarų biurą dėl vykdymo įrašo išdavimo ir į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tokiu būdu V. V. ir A. Ž., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė E. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą TŪB „(duomenys neskelbtini)“ tariamą teisę į 250 000 litų (72 405 Eur) žalos atlyginimą ir tuo E. V. padarė didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams.

Pagal nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato R. Jurkos kaltinimą A. Ž. ir V. V. buvo kaltinami tuo, kad būdami TŪB „(duomenys neskelbtini)“ savininkai ir veikdami bendrininkų grupe, pavartodami psichinę prievartą, iš E. V., kuris dirbo TŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku-pardavėju, 2012-03-08, apie 17 val., TŪB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gavus duomenis apie vagysčių būdu galbūt padarytą TŪB „(duomenys neskelbtini)“ žalą, t. y. jog E. V. iš TŪB „(duomenys neskelbtini)“ yra galbūt pasisavinęs 250 000 Lt (72 405 Eur), savavališkai, neatlikus TŪB „(duomenys neskelbtini)“ inventorizacijos ir nenustačius padarytos žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp žalos ir E. V. veiksmų, pažeisdami 1999 m. kovo 16 d. Nr. VIII-1087 Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį (...vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai), vykdė E. V. ginčijamą TŪB „(duomenys neskelbtini)“ tariamą teisę į 250 000 litų (72 405 Eur) žalos atlyginimą, TŪB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkas-pardavėjas E. V. pasirašė 2012-03-08 paprastąjį vekselį, pagal kurį jis be sąlygų privalo 2012-04-06 A. Ž. sumokėti 125 000 litų (36 202,5 Eur), ir 2012-03-08 paprastąjį vekselį, pagal kurį E. V. be sąlygų privalo sumokėti 2012-04-06 V. V. 125 000 litų (36 202,5 Eur). Paminėtus vekselius V. V. ir A. Ž. 2012 m. balandžio 6–7 dienomis perdavė Plungės rajono 2-ajam notarų biurui reikalaudami, kad šiuos vekselius E. V. apmokėtų iki 2012-04-14, nurodydami, kad neapmokėjus vekselių bus kreiptasi į notaro biurą dėl vykdymo įrašo išdavimo ir antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Taip A. Ž. ir V. V., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė E. V. ginčijamą TŪB „(duomenys neskelbtini)“ tariamą teisę į 250 000 litų (72 405 Eur) žalos atlyginimą ir tuo E. V. padarė didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams.

Dėl netinkamo BK 294 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

1.2. Dėl didelės žalos požymio

1.3. Dėl A. Ž. ir V. V. savavališkų veiksmų pavojingumo ir nusikalstamo pobūdžio

Taigi šios su vaizdo kameromis susijusios aplinkybės teismo buvo nutylėtos, tačiau jos turi būti ištirtos, siekiant tinkamai ir objektyviai įvertinti kaltinamųjų veiksmų pavojingumą bei subjektyvųjį kriterijų – tyčią, savavališkai reikalaujant menamos pinigų sumos.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372/2014).

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318/2013).

Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad ne tik apkaltinamojo, tačiau ir išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Tai, kad šioje byloje yra ypač reikšminga įvertinti liudytojų parodymų nenuoseklumus dėl kaltinamųjų veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių, akivaizdu iš toliau dėstomų liudytojų parodymų kontraversiškumo.

Akivaizdu, kad kaip liudytoja apklausta bendrovės buhalterė V. D. siekė palengvinti kaltinamųjų, kuriems yra pavaldi, padėtį, kadangi apibūdindama nukentėjusiojo E. V. būseną ji nebuvo nuosekli – vienoje byloje ji tikino, jog E. V. buvo ramus, jo būsena buvo natūrali, kitoje teigė, kad E. V. buvo sutrikęs, išsigandęs. Manytina, kad šios būsenos ir jų reikšmė visos bylos kontekste skiriasi, kadangi nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prieš jį buvo sukurta tokia aplinka, jog jis nesugebėtų tinkamai pasirinkti savo elgesio varianto. Juo labiau, kad per visą laiką (apie pusantros valandos) į patalpą, kurioje buvo apribota jo laisvė judėti, vaikščiojo bene 7 žmonės, kamantinėdami dėl to, kas įvyko, ir skatindami parduoti turtą.

Be to, liudytoja V. D. nevienareikšmiškai aiškino, kas pasakė apie 250 000 Lt sumą kaip žalą TŪB „(duomenys neskelbtini)“, neva padarytą E. V. veiksmais. Šioje byloje liudytoja aiškina, kad jie taip susitarė, tačiau baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-363/2013 ji buvo kategoriškesnė, teigdama, kad būtent E. V. įvardijo 250 000 Lt sumą kaip neva pagrobtą iš įmonės. Tuo tarpu kaltinamasis A. Ž. nė vienoje apklausoje negalėjo patvirtinti, jog girdėtų E. V. įvardijant neva pagrobtą 250 000 Lt sumą.

Taip pat liudytoja nėra vienareikšmė dėl filmavimo kamerų, dėl kurių šioje baudžiamojoje byloje teigė nieko nežinojusi, o štai baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-363/2013 ji sakė, kad žinojo ir netgi konkrečiai nurodė, jog yra reklamos, kuriose užrašyta: „Jus stebi vaizdo kameros“. Minėta liudytoja šioje byloje sąmoningai ar ne, tačiau apie tai nekalba ir neigia žinojusi, jog patalpos buvo filmuojamos.

Liudytoja V. D. skirtingai nurodė ir kitos dienos aplinkybes, t. y. 2012-03-09 įvykius. Šioje byloje liudytoja teigia, kad E. V. motinai atėjus pas V. V., ši norėjo pasikviesti ir vyrą, tačiau baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-363/2013 ji teigia, kad būtent V. V. iniciatyva buvo pakviestas ir E. V. tėvas. Taip pat V. V. pasiūlė tėvams laiduoti už sūnų.

Kaltinamojo V. V. parodymai taip pat yra nenuoseklūs. Dėl kamerų, kurios filmavo patalpą – kabinetą, kuriame E. V. buvo prašoma išimti pinigus, rašyti paaiškinimus ir vekselį, V. V. šioje byloje teigia, kad 2012-03-08 buvo įjungtas vaizdo įrašas, bet atjungė, kai norėjo parodyti E. V., tačiau jis atsisakė žiūrėti, ir jo jau nebejungė. Vadinasi, vaizdo įrašas buvo įjungtas. Kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-181-363/2013 V. V., duodamas parodymus, vėlgi painiojasi, nurodydamas, kad siūlė E. V. atjungti kameras ir pažiūrėti įrašus, tačiau jis atsisakė, taigi išeitų, kad kameros taip ir nebuvo išjungtos visą laiką, kol vyko diskusija dėl neva grobiamų pinigų. Tokią versiją patvirtino kaltinamasis A. Ž. minėtoje baudžiamojoje byloje, nors šioje byloje to nepatvirtino. Tačiau vėliau V. V., duodamas parodymus, tuo pačiu metu teigia, kad kamerą atjungė tada, kai paėmė pinigus, nurodydamas, kad yra užfiksuotas jo įėjimas. Taigi tampa nebeaišku, kodėl kaltinamieji stengiasi nuslėpti reikšmingą įrašą, kuris tarsi galėtų patvirtinti jų poziciją, jog išties jokio spaudimo prieš E. V., siekdami gauti piniginę sumą kaip žalos atlyginimą, kuri nebuvo nustatyta, nevartojo. Apeliantas pažymi, kad visų parodymų metu buvo akcentuojamas E. V. turtas, kurį net ir 2012-03-08 buvo skatinama parduoti, kad tik atiduotų niekuo nepagrįstą žalos atlyginimą.

Be to, nesuprantama, kodėl Skuodo rajono apylinkės teismas absoliučiai nepasisakė dėl liudytojų A. V., B. V. ir V. V. parodymų, kurie iš esmės skiriasi nuo kaltinamiesiems palankių liudytojų parodymų dėl tokių aplinkybių kaip nukentėjusiojo E. V. laisvės suvaržymo, laisvo elgesio varianto pasirinkimo ir pan. Tačiau teismas išskirtinai vadovaujasi būtent kaltinamiesiems palankių liudytojų parodymais, darydamas galutines išvadas. Taigi akivaizdu, kad teismas nesivadovavo principinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurios įpareigoja vertinti įrodymų (tiek kaltinančių, tiek teisinančių) visumą, juos aptarti ir nurodyti, kodėl vieni duomenys laikytini patikimais įrodymais, o kiti atmetami kaip nepatikimi, bei kartu pažeidė ir nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus.

Išdėstyti argumentai, apelianto teigimu, rodo, kad žemesniosios instancijos teismas neišsamiai vertino byloje surinktus duomenis, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, o savo išvadas selektyviai ir tendencingai grindė kaltinamiesiems palankiais suinteresuotų asmenų parodymais, tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintųjų V. V. ir A. Ž. gynėjas advokatas Marius Navickas prašo nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato R. Jurkos apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nukentėjusysis E. V. ir jo atstovas advokatas R. Jurka prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintieji V. V. ir A. Ž. bei jų gynėjas advokatas M. Navickas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Plungės rajono apylinkės teismo 2016-03-30 nuosprendžiu, nukentėjusiojo V. V. atstovo apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai V. V. bei A. Ž. išteisino dėl savavaldžiavimo, jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012-03-08 V. V. ir A. Ž., būdami TŪB „(duomenys neskelbtini)“ bendrasavininkais, turėdami įtarimų, kad bendrovėje pardavėju-vadybininku dirbantis E. V. galbūt savinasi bendrovei priklausančius pinigus, nusprendė 2012-03-08 atlikti kontrolinį užpirkimą, po kurio, dalyvaujant jų pakviestiems liudytojams V. G. ir R. G., pas E. V. buvo rasti bendrovei priklausantys 1 014 litų, gauti iš pirkėjų, kurių E. V. nebuvo įnešęs į bendrovės kasą. Tą pačią dieną V. V. ir A. Ž. bei E. V., pastarajam prašant nesikreipti į policiją dėl jo neteisėtų veiksmų pasisavinus bendrovės pinigus ir A. Ž. bei V. V. sutikus, parašė pasiaiškinimus, kuriuose patvirtino pasisavinęs bendrovės pinigus ir pasirašė bendrovės buhalterės V. D. paruošus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriais įsipareigojo iki 2012-04-06 V. V. ir A. Ž. sumokėti kiekvienam po 125 000 litų (36 202,50 Eur). Kitą dieną pas V. V. atvykę E. V. tėvai B. V. ir V. V. derybų būdu susitarė su V. V. būti sūnaus prisiimtų įsipareigojimų laiduotojais, tačiau vėliau persigalvojo, tada E. V. kreipėsi su pareiškimu į policiją. Nustatyta ir tai, kad minėtus vekselius V. V. ir A. Ž. 2012 m. balandžio 6, 7 dienomis perdavė Plungės rajono 2-ajam notarų biurui, reikalaudami, kad šiuos vekselius E. V. apmokėtų iki 2012-04-14, nurodydami, kad neapmokėjus vekselių bus kreiptasi į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tačiau dėl bylinėjimosi tiek šioje, tiek ir kitoje baudžiamojoje byloje dėl TŪB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėto lėšų pasisavinimo, taip pat ir civiline tvarka pagal nukentėjusiojo V. V. pateiktą ieškinį A. Ž. ir V. V. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais vykdomieji įrašai pagal pasirašytus vekselius išduoti nebuvo ir priverstinis išieškojimas nebuvo pradėtas.

Apelianto teigimu, vekselių pasirašymo metu nukentėjusiajam E. V. buvo sudaryta bauginama aplinka, tai jį paveikė psichologiškai ir sukėlė jam didelę neturtinę žalą, kurios pasekmes jis jaučia iki šiol. Tačiau pažymėtina, kad šioje byloje dėl psichinės bei fizinės prievartos pavartojimo prieš nukentėjusįjį 2014-12-02 yra priimtas prokuroro R. Milašiaus nutarimas nutraukti A. Ž. ir V. V. ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (t. 3, b. l. 59–62). Šį savo sprendimą prokuroras motyvavo tuo, kad tyrimo metu nenustačius savavaldžiavimo kvalifikuojančių požymių – psichinės ar fizinės prievartas prieš nukentėjusįjį pavartojimo, įtariamųjų veika perkvalifikuotina iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 1 dalį. Dėl šio prokuroro sprendimo buvo atmesti nukentėjusiojo V. V. atstovo skundai tiek aukštesniojo prokuroro 2015-01-08 nutarimu (t. 3, b. l. 73–77), tiek galutine ir neskundžiama Klaipėdos apygardos teismo 2015-03-18 nutartimi (t. 3, b. l. 83–84). Pažymėtina, jog pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šia nuostata įgyvendinamas draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem). Tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinėje teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Taigi sprendžiant klausimą, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą, turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, laikomasi nuostatos, kad non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Pažymėtina, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas neabejotinai prilygina nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą baigiamajam procesiniam sprendimui, todėl BPK nustatyta atskira nutraukto proceso atnaujinimo tvarka – tokiais atvejais prokuroras privalo priimti atitinkamą nutarimą (BPK 217 straipsnio 1 dalis). Šios tvarkos nesilaikymas, pradedant iš naujo vykdyti procesą dėl tos pačios veikos ir nepriklausomai kurioje bylos tyrimo stadijoje (ikiteisminio tyrimo metu ar teisme), yra pagrindas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog apylinkės teismas nepagrįstai priėmė ir nagrinėjo nukentėjusiojo kaltinimą dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo išteisintųjų veiksmuose. Tačiau, apygardos teismo vertinimu, šis teismo padarytas procesinis pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad priimtas išteisinamasis nuosprendis, nagrinėjamu atveju nėra esminis. Juolab, jog, kaip matyti iš apeliacinio skundo, jame suformuluotas prašymas panaikinti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti A. Ž. ir V. V. kaltais tik dėl BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Kita vertus, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas, priešingai savo paties reikalavimui, kartu ignoruodamas tą aplinkybę, kad įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu procesas V. V. ir A. Ž. dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra nutrauktas, apeliaciniame skunde dėsto argumentus ir dėl BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo išteisintųjų veiksmuose, nurodydamas, kad teismui priėmus nukentėjusiojo prašymą perkvalifikuoti V. V. ir A. Ž. veiką pagal nukentėjusiojo pateiktą kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, tai lėmė, kad teisminio nagrinėjimo šioje byloje ribas sudarė tiek prokuroro kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas, tiek ir nukentėjusiojo prašyme suformuluotas kaltinimas. Tačiau apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apylinkės teismas nepagrįstai priėmė ir nagrinėjo nukentėjusiojo V. V. kaltinimą V. V. ir A. Ž. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes, kaip minėta, dėl šios veikos tyrimas jiems yra nutrauktas įsiteisėjusiu prokuroro nutarimu, apygardos teismas pasisako tik dėl prokuroro jiems pareikšto kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad teismui išnagrinėjus bylą iš esmės pats prokuroras savo baigiamosiose kalbose, prašė V. V. ir A. Ž. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. nesant jų veiksmuose šio nusikaltimo požymių. Apylinkės teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį, šio nuosprendžio prokuroras apeliacine tvarka neskundė, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė palikti galioti nukentėjusiojo V. V. atstovo skundžiamą nuosprendį.

Nors apeliantas nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, išteisinamasis nuosprendis grindžiamas ne konkrečiais įrodymais (faktais), bet prielaidomis, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 301 straipsnio 3 ir 5 dalies bei 305 straipsnio 3 ir 5 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi nukentėjusiojo V. V. atstovo apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nukentėjusiojo V. V. atstovo apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Plungės rajono apylinės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nukentėjusiojo V. V. atstovas teigia, kad išteisinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad teismo išvados dėl V. V. ir A. Ž. nekaltumo nustatymo yra neteisingos, padarytos, remiantis prieštaringais V. V. ir A. Ž. bei liudytojų V. G., R. G., V. D. ir V. M. parodymais, teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištyrus įrodymų ir nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir išteisintųjų V. V. ir A. Ž. nekaltumo pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išsamios išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nukentėjusiojo V. V. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (išteisintųjų V. V. ir A. Ž. bei teisme apklaustų liudytojų V. D., V. G., R. G. bei V. M. parodymais, rašytine bylos medžiaga, joje užfiksuota informacija), kurie išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Teismas savo sprendimą išteisinti V. V. ir A. Ž. dėl savavaldžiavimo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka išteisinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nukentėjusiojo V. V. atstovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijamos teismo išvados dėl V. V. ir A. Ž. nekaltumo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nėra teisinio pagrindo. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Nukentėjusiojo V. V. atstovas apeliaciniame skunde, kaip ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pateikia savo įvykių versiją, kurią pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, atmetė kaip nepagrįstą. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, išdėstydamas subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, tačiau nenurodydamas konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.

Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apelianto skundo argumentus.

Kaip minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis E. V. pasirašė 2012-03-08 paruošus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, pagal kuriuos įsipareigojo iki 2012-04-06 V. V. ir A. Ž. sumokėti kiekvienam po 125 000 litų (36 202,50 Eur). Paminėtus vekselius V. V. ir A. Ž. 2012 m. balandžio 6, 7 dienomis perdavė notarų biurui, reikalaudami, kad šiuos vekselius E. V. apmokėtų iki 2012-04-14, nurodydami, kad neapmokėjus vekselių bus kreiptasi į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo bei į antstolių kontorą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Tačiau dėl bylinėjimosi šioje, taip pat kitoje baudžiamojoje byloje dėl TŪB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėto lėšų pasisavinimo, taip pat ir civiline tvarka pagal nukentėjusiojo V. V. pateiktą ieškinį A. Ž. ir V. V. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais vykdomieji įrašai pagal pasirašytus vekselius išduoti nebuvo ir priverstinis išieškojimas nebuvo pradėtas.

Kaip matyti ne tik iš V. V. ir A. Ž. parodymų, bet ir kaip liudytojų teisme apklaustų V. G. ir R. G., kuriuos V. V. pakvietė pabūti kviestiniais/liudytojais, fiksuojant neteisėtus E. V. veiksmus, taip pat liudytojos V. D. parodymų, parduotuvėje pokalbis tarp V. V. ir E. V. buvo ramus, niekas ant jo nešaukė, jo nebaugino ir negrasino teisėsaugos institucijomis bei kriminalinėmis bausmėmis ir nenurodinėjo, ką rašyti pasiaiškinimuose. Taip pat nurodė, kad viso įvykio metu parduotuvės durys buvo atrakintos ir E. V. bet kada galėjo išeiti, taigi jo laisvė judėti nebuvo apribota, be to, niekas nedraudė jam kalbėtis mobiliojo ryšio telefonu, tačiau jis pats ignoravo skambučius juos atmesdamas. Viso įvykio metu E. V. jautėsi ramiai, tik įvykio pradžioje buvo sutrikęs, kai patikrinus kasą pas jį buvo rasti bendrovei priklausantys pinigai, kurių jis nebuvo įnešęs į bendrovės kasą, dėl to jis prašė nekviesti policijos pareigūnų, apie tai nepranešti jo tėvams, pripažindamas, kad pats yra kaltas ir turi už tai atsakyti, bei prašė leisti pačiam atlyginti padarytą žalą bendrovei.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai remdamasis išskirtinai suinteresuotų liudytojų V. G., R. G., V. D. bei V. M. prieštaringais parodymais padarė nepagrįstą išvadą, jog neva E. V. įvykio metu pripažino pasisavinęs 250 000 litų. Tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, jokių esminių prieštaravimų tarp šių liudytojų parodymų ar esminių neatitikimų byloje nustatytoms faktinėms nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jų nenurodė ir apeliantas, o vien tai, jog, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kad V. G. ir R. G. nuomojasi patalpas iš V. V. ir A. Ž., V. D. yra jų įmonės TŪB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja, o V. M. – V. V. sūnaus draugė, savaime nėra pagrindas atmesti šių liudytojų parodymus, nes byloje nenustatytos aplinkybės, keliančios abejonių dėl šių liudytojų parodymų patikimumo. Kita vertus, natūralu, kad praėjus po įvykio ne vieneriems metams (kaip matyti, procesas truko ketverius metus), galimi neesminiai parodymų kitimai ir tai yra logiškai paaiškinama bei suprantama. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendyje išvardytų minėtų liudytojų parodymų, jie yra nuoseklūs ir logiški, jų esminės detalės tarpusavyje sutampa bei neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi.

Pasak apelianto, minimo įvykio metu jokių kviestinių asmenų nereikėjo, nes patalpose buvo įrengtos vaizdo kameros. Tačiau, kaip apklausiami teisme nurodė V. V. ir A. Ž., kviestiniai buvo pasitelkti siekiant užfiksuoti pažymėtų ir E. V. iš įmonės pasisavintų pinigų, kaip jis pats pripažino įvykio metu, radimo bei paėmimo iš jo faktą.

Apeliantas, siekdamas pagrįsti išteisintųjų veiksmų neteisėtumą, teigia, kad vekseliai buvo įforminti neatlikus įmonėje inventorizacijos ir nenustačius galutinio iš TŪB „(duomenys neskelbtini)“ pasisavintų pinigų trūkumo. Tačiau pažymėtina, kad ne tik V. V. ir A. Ž., bet ir liudytojai V. G. ir R. G., V. D. ir V. M. apklausiami teisme patvirtino, jog pats E. V., užkluptas pasisavinęs įmonės pinigus (dėl TŪB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių1 014 litų pasisavinimo E. V. nuteistas įsiteisėjusio Plungės rajono apylinkės tesimo 2014-01-20 nuosprendžiu), pripažino savinęsis pinigus iš įmonės, kurioje dirba, nurodė, kad pinigus ėmė ne kartą bei pats įvardijo pasisavintų pinigų sumą – 250 000 litų. Ši suma, kaip matyti iš 2012-03-19 TŪB „(duomenys neskelbtini)“ atlikto inventorizacijos akto, yra artima inventorizacijos metu nustatytam įmonei padarytam nuostoliui. Atsižvelgdamas į tai skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas konstatavo, kad šioje byloje pakanka duomenų padaryti išvadą, kad vekseliuose nurodyti duomenys apie TŪB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą buvo grindžiami paties E. V. nurodymu ir bendru jo ir V. V. bei A. Ž. sutarimu, pasirašius pateiktus paprastuosius vekselius. Kita vertus, ta aplinkybė, kad prieš E. V. pasirašant paprastuosius vekselius nebuvo atlikta inventorizacija ir nenustatytas priežastinis ryšys tarp padarytos žalos bei E. V. atliktų veiksmų, taip pat ir TŪB „(duomenys neskelbtini)“ realiai padarytos turtinės žalos dydis, veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, kvalifikacijai, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste esminės reikšmės neturi. Šie duomenys gali būti reikšmingi civilinėje byloje sprendžiant vekseliuose nurodytų sumų pagrįstumo klausimą.

Apelianto skunde akcentuojama aplinkybė, kad išrašyti vekseliai ne iš karto buvo įtraukti į buhalterinę apskaitą, nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi reikšmės vertinant V. V. bei A. Ž. veiksmus jiems pareikšto kaltinimo dėl savavaldžiavimo kontekste.

Apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, padarė teisingą išvadą, kad vekselių pasirašymą lėmė ne savavališki A. Ž. ir V. V. veiksmai, bet realiai TŪB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta žala. Žalos padarymas nagrinėjamu atveju buvo priežastis, leidžianti V. V. ir A. Ž. nuspręsti, ar dėl to kreiptis į teisėsaugos institucijas, ar žalos atlyginimo klausimą spręsti civilinės atsakomybės pagrindu, šiuo atveju pasirašant vekselius už pripažįstamą skolą. O visi dėl to kylantys ginčai turi būti sprendžiami civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad inkriminuojant savavaldžiavimą, be kita ko, būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos asmenų teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Tačiau, kaip matyti iš anksčiau aptartų duomenų, tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pasirašant vekselius V. V. ir A. Ž. suvokė savo veiksmus kaip neteisėtus ar savavališkus ir siekė didelės žalos nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad vekselių pasirašymo metu A. Ž. ir V. V., būdami tikrieji TŪB „(duomenys neskelbtini)“ nariai, veikė asmeninės naudos, o ne bendrijos vardu. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad jų objektyviai atlikti veiksmai savaime yra neteisėti. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visuma rodo, kad E. V. ir V. V. bei A. Ž. bendravo tarpusavio susitarimo, kurio iniciatoriumi buvo pats užkluptas padaręs nusikalstamą veiką (pasisavinęs įmonės pinigus) nukentėjusysis, pagrindu. Būtent jo paties prašymu nebuvo kviečiami policijos pareigūnai, o buvo nuspręsta pasirašyti vekselius. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog V. V. ir A. Ž. būtų pasirinkę įstatymų nenumatytą savo teisės realizavimo ar įgyvendinimo būdą.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad V. V. į policiją su pareiškimu kreipėsi tik kitą dieną ir tik po to, kai pastarojo tėvams nepavyko susitarti su V. V. dėl grąžintinos pinigų sumos bei terminų, jų vardu įforminant sūnaus E. V. vekseliais prisiimtų įsipareigojimų laidavimą.

Aptartų aplinkybių kontekste konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju V. V. ir A. Ž. veiksmuose, priešingai apelianto tvirtinimui, nėra BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – neteisėtų, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, veiksmų. Žalos padarymo faktas bei jos dydis gali būti nustatomi tik prieš tai konstatavus, kad buvo atlikti savavališki veiksmai BK 294 straipsnio prasme, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos, nors tai yra iš esmės pagrindiniai reikalavimai, atribojantys baudžiamąją atsakomybę nuo kitų atsakomybės (civilinės, administracinės) rūšių (kasacinė nutartis Nr. 2A-7-2/2010).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad. pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Priimdamas V. V. ir A. Ž. išteisinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad V. V. ir A. Ž. šioje byloje dėl kaltinimo savavaldžiavimu išteisinti pagrįstai. Nukentėjusiojo V. V. atstovo apeliacinio skundo argumentus, jog V. V. ir A. Ž. dėl kaltinimo savavaldžiavimu išteisinti nepagrįstai, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra pagrįstas ir teisėtas, nukentėjusiojo V. V. atstovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo E. V. atstovo advokato Raimondo Jurkos apeliacinį skundą atmesti.