- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-41-875/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Vidmantas Mylė, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- R. J.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės ir Laisvydo Zederštremo,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 4 mėnesiams, uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju R. J..
Bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo probacijos tarnyboje dienos.
Išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. J. nuteistas už tai, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2022 m. kovo 2 d. apie 13.50 val. (duomenys neskelbtini), ketvirto aukšto bendro naudojimo koridoriuje, tyčia ne mažiau kaip 6 kartus koridoriuje buvusia lenta sudavė nukentėjusiajam R. J. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - muštinę žaizdą kairėje plaštakoje, poodines kraujosruvas kairiame smilkinyje, kairiame petyje, kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje ir kairėje plaštakoje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. spalio 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jam dalyvaujant.
2.1. Skunde teigiama, jog teismas nepilnai ir visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
2.2. Nurodo, kad byloje pripažintas nukentėjusiu R. J. įsiveržė į jo gyvenamąjį būstą ir trenkė kumščiu į veidą, tuomet R. J. išvarė iš savo gyvenamosios patalpos. Šias aplinkybes patvirtina ne tik jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, bet ir liudytojos V. U., kuri tuo metu buvo jo bute. Išvijus R. J. iš gyvenamosios patalpos konfliktas nesibaigė, kadangi R. J. agresyviai priekaištavo dėl jam nesuprantamų aplinkybių. R. J. nepažinojo, jį matė pirmą kartą. Be to, R. J. buvo akivaizdžiai neblaivus. Kadangi nukentėjusysis buvo agresyvus, skambino bendruoju pagalbos telefonu išsikviesti policijos pareigūnus. Norėjo jį sulaikyti po nusikaltimo padarymo (įsiveržimo į gyvenamąją vietą ir fizinio smurto prieš jį naudojimo) ir sulaukti policijos pareigūnų, todėl neišleido jo iš patalpų. R. J. buvo agresyvus, puolė jį, ką patvirtina ir kiti byloje apklausti liudytojai ir bijodamas jo agresyvumo, kuris pasireiškė aktyviais veiksmais bandant pasišalinti, turėta lenta trinktelėjo per ranką. Aplinkybę, kad nedelsiant skambino bendruoju pagalbos telefonu patvirtina byloje esantis skambučio įrašas, taip pat šiame įraše yra užfiksuota svarbi informaciją apie tai, kad jau kviesdamas policijos pareigūnus nurodė, kad R. J. neišleidžia. Kad jo veiksmai buvo teisėti, pagrindžia ir BPK 140 straipsnyje numatytos sąlygos.
2.3. Argumentuoja tai, kad pirmos instancijos teismas remiasi vaizdo įrašu, kurį pateikė nukentėjusysis, tačiau priimdamas nuosprendį teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad vaizdo įraše yra pateiktas tik fragmentas, kuris yra neišsamus ir neatspindi visos buvusios situacijos. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo teisėtumo ir jėgos naudojimo sulaikant asmenį. Teismas analizavo būtinosios ginties ribas, tačiau kitų minėtų jo veiksmų pilnai neišanalizavo.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas palaikė nuteistojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
6. Nuteistasis A. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013).
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi, net jei asmens veiksmai formaliai atitinka objektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (mušant ar kitaip smurtaujant asmeniu sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata), asmens veiksmuose nesant tyčios elemento baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą BK straipsnį negalima. Skundžiamame Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad analizuojamoje situacijoje A. J. veiksmuose nustatytas subjektyvusis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – tyčia, nesutikti su tokia teismo išvada, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
9. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. J. kaltu dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas duomenų pripažinimo įrodymais ir įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka. Teismas, įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, padarė pagrįstą ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad nežymus sveikatos sutrikdymas R. J. padarytas tyčiniais A. J. veiksmais, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
10. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu jo neatkartoja, o pažymi pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo A. J. atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
11. Analizuojant bylos medžiagą nustatyta, kad A. J. kaltės nepripažino ir parodė, kad V. U. snaudė, jis buvo kitam kambaryje, įėjo žmogus į kambarį, šuo pradėjo loti, durys buvo atrakintos ir trenkė kelis kartus. Išmetė už durų ir pradėjo filmuoti, pats norėjo filmuoti, tačiau, kad jis nepabėgtų, pasiėmė lentą ir su ta lenta jam sako: „ko tu čia atėjai?“, jį matė pirmą kartą. Matėsi, kad žmogus išgėręs ar pavartojęs. Tyrėja pasiūlė, kad nutrauks ikiteisminį tyrimą, tai ir pripažino. Trenkė su lenta, nes norėjo pabėgti, klausė: „kodėl tu atėjai pas mane“, o kai jis nefilmavo, metė maišą ir puolė ant jo, matė kitas kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto. Norėjo sulaikyti, kad nepabėgtų, tai ne tik policijos reikalas, pasielgė pilietiškai. Koridoriuje ir jis smūgiavo ir R. J.. Mieste turėjo konfliktą, sakė, kad atsiųs žmones, galvojo, kad atsiuntė, kad atvyko susidoroti, būtų šovęs, sako, kad nuomojama trečiam aukšte, buvo šoke (1 t. b. l. 181-185). Apklaustas tyrimo metu, A. J. nurodė, kad pas jį atėjo nepažįstamas vyriškis, tarp jų kilo konfliktas, paėmęs koridoriuje buvusią lentą neleido prie jo priartėti ir ta lenta jam sudavė kelis kartus (bandė apsiginti). Labai gailisi, kad jam sudavė lenta (1 t. b. l. 96).
12. Nukentėjusysis R. J. teisme parodė, kad nuėjo, paskambino į duris, pasakė: „kodėl jūs terorizuojat mano nuomininkus?“, bet į tą butą nebuvo įėjęs, A. J. stumtelėjo jį, paėmė pagalį nuo durų. Pradėjo ginčytis, A. J. sutrenkė į petį ir į galvą, buvo atlikta ekspertizė, lentos buvo koridoriuje. Su lenta davė per ranką, iškrito telefonas, kai filmavo, iškrito maišelis ir tada kažkur trenkė, tada jau nebebuvo skirtumo kur, kai gavo smūgius lenta, kiek spėjo, nufilmavo. Įvykio dieną sugyventinės nematė, į butą nebuvo įėjęs, šuns nematė, bent nepamena, kažkaip neužfiksavo nieko apie šunį. Su lenta davė 4 kartus. Jis jo neišleido, sakė, kad laukia policijos, jis norėjo išeiti, nemėgėjas muštynių. Nesitikėjo, kad bus konfliktas, todėl iškart nefilmavo (1 t. b. l. 181-185).
13. Aplinkybė, kad prieš R. J. A. J. atliko kaltinime nurodytus veiksmus neginčytina, kadangi tą patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ir bylos medžiaga. Asmens apžiūros protokole užfiksuota R. J. kūno apžiūra, kurios metu nustatyta, jog ant R. J. galvos smilkinio srityje yra 2,5 cm guzas, ant dešinės rankos riešo ir kairės rankos plaštakos išorinės dalies yra apie 2 cm dydžio odos nubrozdinimai (1 t. b. l. 31-36). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nurodyta, kad R. J. nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t. b. l. 44). Taip pat pareigūnų Body kamerose užfiksuoti duomenys, kurių metu pareigūnei paklausus R. J. dėl sužalojimų ant rankų, jis patvirtina, kad juos padarė A. J..
14. Esminė aplinkybė, kurią kvestionuoja nuteistasis yra tai, kad jis veikė esant būtinajai ginčiai.
15. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).
16. Būtinoji gintis nėra teisėta ir tuomet, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016). Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).
17. Nuteistasis A. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad R. J. įsiveržė į jų butą ir trenkė jam į veidą, tačiau tokios aplinkybės paneigtinos paties nuteistojo parodymais, bei skambučiu į BPC. Apklausiamas teisme nurodė, kad mieste turėjo konfliktą, sakė, kad atsiųs žmones, galvojo, kad atsiuntė, kad atvyko susidoroti (1 t. b. l. 181-185). Apklaustas tyrimo metu, A. J. nurodė, kad pas jį atėjo nepažįstamas vyriškis, tarp jų kilo konfliktas, paėmęs koridoriuje buvusią lentą neleido prie jo priartėti ir ta lenta jam sudavė kelis kartus (bandė apsiginti) (1 t. b. l. 96). Be to, iš pokalbio BPC matyti, kad paskambinęs A. J. nurodo, kad žmogus veržiasi pro duris, ima telefoną, išgėręs koliojasi (67-68), tačiau apie tai, kad prieš jį smurtauja ar jam gresia realus pavojus, neužsiminė. Liudytoja V. U. teisme parodė, kad R. J. negiliai buvo įėjęs, vienas žingsnis (1 t. b. l. 181-185). Be to, tyrimo metu nurodė, kad A. J. iš karto puolė prie to vyro ir išstūmė lauk, apie tai, kad R. J. pirmas sudavė A. J. smūgį, nenurodė (1 t. b. l. 55). Atkreiptinas dėmesys į paties nuteistojo parodymų nenuoseklumą: apklausiamas teisme teigė, kad R. J. pirmas puolė ant jo ir trenkė į veidą, skambindamas BPC, smūgio nenurodė, atvykusiems į įvykio vietą pareigūnams nurodė, kad R. J. puolė ant žmonos, po to, kad sudavė jam į veidą. Svarbus ir R. J. pateikto vaizdo įrašo apžiūros protokolas iš kurio matyti, kad R. J. filmuojant A. J., pastarasis siekia išmušti telefoną jam iš rankų. R. J. artinantis prie A. J., pastarasis jį su lazda pora kartų atsistumia. Po to, trenkia lazda per telefoną ir vaizdui dingus, girdisi tik tarpusavio konfliktas, tikėtina, perėjęs į fizinį kontaktą, t. y., konflikto metu agresija matyti iš nuteistojo A. J., o ne iš nukentėjusiojo.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus daro išvadą, kad byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju bei patvirtina A. J. tyčinę kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtinoji gintis galima tik esant kėsinimuisi, o šiuo atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo fizinio pajėgumo gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingo asmens (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-173/2011). Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme tvirtino, kad pirmas smūgių nuteistajam nesudavė. Tuo tarpu nuteistasis savo atliktus veiksmus traktuoja kaip gynybinį atsaką. Tokie nuteistojo aiškinimai neįtikina teisėjų kolegijos, kad šiuo atveju nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi tokių duomenų byloje nenustatyta. A. J. sužalojo R. J. ne gindamasis ir išstumdamas R. J. iš kambario, o puolamaisiais veiksmais su lenta suduodamas smūgius, kurie nukentėjusiojo kūne padarė sužalojimus. Todėl A. J. veiksmai šiuo atveju buvo nukreipti ne į siekimą apsiginti, jaučiant realią grėsmę savo sveikatai ar nuosavybei, o į konfliktinės situacijos sprendimą tyčiniu smurtu, todėl negali būti vertinami kaip asmens veikimas besiginant nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.
19. Taigi, nagrinėjamu atveju įvertinus aukščiau aptartus duomenis, baudžiamojoje byloje esančią medžiagą (vaizdo ir garso įrašus, fotonuotraukas, policijos suvestinių duomenis, pareiškimą - protokolą) bei nustačius, kad nuteistasis susiklosčiusioje konfliktinėje situacijoje vadovavosi agresyviais, pykčio vedamais interesais, darytina išvada, jog A. J. šiuo atveju nekilo teisė į būtinąją gintį, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi. Nuteistojo veiksmai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam, buvo atlikti tyčia, siekiant ne apsiginti, o nukentėjusiajam sukelti fizinį skausmą.
20. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė BPK nuostatų pažeidimų, kadangi atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnio nuostatas, BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį ir tikslus, įvertino ir nukentėjusio provokuojantį elgesį bei paskyrė padaryto nusikaltimo pavojingumui adekvačią – laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas artimą minimui.
21. Atsižvelgiant į išdėstytą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. spalio 27 d. nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Ši nuostata apeliantui buvo išaiškinta ir 2023 m. sausio 10 d. nutartyje, kuria jam paskirtas gynėjas. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).
23. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).
24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 10 d. nutartimi A. J. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas M. Švažas. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 6 d. gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam A. J. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 80 Eur išlaidų.
25. Pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią materialinę padėtį. Šiuo atveju A. J. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo finansinė padėtis yra itin bloga. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas kaip nepagrįstas, į suteiktų paslaugų apimtį sprendžiama, kad prašoma priteisti išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti suma yra pagrįsta, nėra per didelė, atitinka teisingumo bei protingumo principus, todėl pripažįstamos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš A. J..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo A. J. valstybės naudai 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.