- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 2S-489-513/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02188-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irma Čuchraj
- Ieškovas
- UAB „Agrovet“
- Atsakovas
- AB „Klaipėdos vanduo“, AB „Klaipėdos rajono vandenys“, Klaipėdos rajono savivaldybei
Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 2-24-3-02188-2013-6
NUTARTIS
2014 m. gegužės 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Agrovet“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-27 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Agrovet“ ieškinį atsakovėms AB „Klaipėdos vanduo“, AB „Klaipėdos rajono vandenys“ ir Klaipėdos rajono savivaldybei dėl civilinio teisinio santykio pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimus: 1) pripažinti, kad AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ de facto ir de jure vykdo šių įmonių reorganizavimo į vieną regioninį viešojo vandens tiekėją veiksmus, ir pripažinti AB „Klaipėdos vanduo“ ir AB „Klaipėdos rajono vandenys“ prievolę užbaigti reorganizavimo procedūras; 2) pripažinti, kad Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono savivaldybių teritorijoje viešojo vandens tiekėjo funkcijas faktiškai vykdo vienas regioninis vandens tiekėjas; 3) pripažinti, kad atsakovei AB „Klaipėdos vanduo“ perduotos viešojo vandens tiekėjo funkcijos ir visos buvusio vandens tiekėjo teisės bei pareigos in corpore.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-12-27 nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį CPK 137 str. 2 d. 1 p. Teismas, remdamasis LITEKO duomenimis, nustatė, kad Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-617-123/2013, Nr. 2-1154-460/2013, Nr. 2-1474-112/2013, Nr. 2-12976-613/2013, kuriose šalys savo reikalavimus iš esmės grindžia 2011-11-08 tarp AB „Klaipėdos vanduo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės sudaryta Viešųjų paslaugų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo – teikimo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje sutartimi. Argumentavo, kad ieškovės reikalavimai taip pat grindžiami minėta 2011-11-08 tarp AB „Klaipėdos vanduo“ ir Klaipėdos rajono savivaldybės sudaryta Viešųjų paslaugų – geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo – teikimo Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje sutartimi, pagal kurią atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“ nuo 2012 m. be konkurso pradėjo vykdyti veiklą Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono savivaldybių teritorijose ir teikia viešąsias geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas, o ginčas kyla dėl to, kad, ieškovės nuomone, atsakovė AB „Klaipėdos vanduo“ naudojasi visomis iš buvusios vandens tiekėjos UAB „Klaipėdos rajono vandenys“ (šiuo metu pertvarkytos į AB) perimtomis teisėmis ir vykdo jos turėtas funkcijas, tačiau neigia kartu su jomis perėmusi ir buvusios vandens tiekėjos pareigas, kaip tai įpareigoja padaryti įstatyme numatytos taisyklės, todėl elgdamasi nesąžiningai reiškia įvairius ieškinius, tuo pažeisdama UAB „Agrovet“ teisėtus interesus. Ieškovės nuomone, neišsprendus byloje keliamų reikalavimų dėl visų teisių ir pareigų in corpore perėmimo iš UAB „Klaipėdos rajono vandenys“, neįmanoma teisingai ir tinkamai išnagrinėti tarp ieškovės ir atsakovų kitose bylose vykstančių teisinių ginčų bei pasiekti civilinio proceso tikslus. Teismas, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovės pareikšti tarpusavyje glaudžiai susiję materialiai reikalavimai reiškia ne ką kitą, kaip faktų, reikalingų ginčams tarp tų pačių šalių kitose bylose spręsti, pripažinimą, todėl tokio pobūdžio reikalavimai negali būti nagrinėjami kaip atskiri savarankiški materialiniai teisiniai reikalavimai, šie faktai turi būti tiesiogiai nagrinėjami ir nustatinėjami tose byloje, kurioje sprendžiami konkretūs ginčai dėl teisės.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Agrovet“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-12-27 nutartį panaikinti ir ieškovės ieškinį priimti. Ydinga laiko teismo išvadą, jog ieškovės pareikšti tarpusavyje glaudžiai susiję materialiai reikalavimai, reiškia ne ką kitą, kaip faktų, reikalingų ginčams tarp tų pačių šalių kitose bylose spręsti, pripažinimą. Teigia, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai suvaržomi ieškovės teisėti interesai. Teismas pažeidė dispozityvumo principą. Pažymi, kad jokie teisės aktai imperatyviai neįpareigoja ieškovės reikšti ieškinį su nurodytais reikalavimais dėl civilinio teisinio santykio pripažinimo kitose nagrinėjamose civilinėse bylose. Teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovės reikalavimai negali būti nagrinėjami kaip atskiri savarankiški materialiniai teisiniai reikalavimai, ir to teisės aktais nepagrindžia. Ieškinyje reiškiami reikalavimai, susiję su juridinių asmenų reorganizavimu, ir teismas nutartyje iš esmės sutinka dėl keliamų reikalavimų priskirtinumo civiliniam procesui ir nurodo, kad šie reikalavimai turi būti nagrinėjami kitose civilinėse bylose, kuriose sprengiami šalių ginčai. Teigia, kad atsidūrė aklavietėje, nes negali realizuoti teisės kreiptis į teismą. Pažymi, kad kitas civilines bylas nagrinėjusi teisėja N. V. G. buvo nurodžiusi, jog dėl bylų sudėtingumo ir didelės apimties naujų reikalavimų nepriims, ir nurodė visus ginčus tarp šalių spręsti kreipiantis į teismą su naujais ieškiniais ir keliant atskiras bylas. CPK 141 str. 4 d., 143 str. 3 d. normos nustato, kad teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo pakeitimo, taip pat dėl atsisakymo priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama, nes šaliai yra palikta galimybė reikšti atskirą ieškinį, ir ieškovė šia teise naudojasi.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį dėl civilinio teisinio santykio pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos teisme reglamentuoja CPK 137 str. normos. CPK 137 str. 2 d. 1 p. nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą, prašymą), jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Taigi, nurodytos teisės normos pagrindu atsisakyti priimti ieškinį galima tik tada, kai: 1) byla apskritai nepriskirtina teismui (ginčo nepriklauso spręsti teismui); 2) byla nenagrinėtina civilinio proceso tvarka (pagal CPK 1, 22 str. nepriskirtina nagrinėti civilinio proceso tvarka).
CPK 5 str. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas absoliutus ir negali būti aiškinamas kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, laikantis įstatyme numatytų ieškinio (priešieškinio) pareiškimo formos ir turinio reikalavimų (CPK 111 str., 135 str.), kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teismo pareiga, vadovaujantis civilinio proceso tikslais (CPK 2 str.), imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad ši asmens subjektinė teisė būtų įgyvendinta tinkamai. Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko, reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens (ieškovo) iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys (priešieškinys), teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp jų ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Tuo tarpu ieškinio priėmimo stadijoje teismas turi nustatyti tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, t. y. patikrinti, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą (gali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu, turi atitinkamus įgalinimus, jeigu kreipiasi į teismą kito asmens vardu) ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai (CPK 137 str.), kad perspektyvoje vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 str.), būtų įgyvendintas nepaneigiant asmens pažeistų teisių gynybos, teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų civilinio proceso principų.
Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs minėtose civilinėse bylose Nr. 2-617-123/2013, Nr. 2-1154-460/2013, Nr. 2-1474-112/2013, Nr. 2-12976-613/2013 nagrinėtinų materialinių teisinių reikalavimų pobūdį, ieškovės reiškiamų reikalavimų turinį ir jų pagrindimą, daro išvadą, jog šiuo atveju ieškiniu iš esmės siekiama fakto, jog AB „Klaipėdos vanduo“ reorganizavosi ir / ar yra reorganizuota į vieną ūkio subjektą, nustatymo, turint tikslą šį faktą panaudoti kitose minėtose civilinėse bylose kaip įrodymą. Įvertinęs tai, vadovaudamasis proceso teisingumo, koncentracijos ir ekonomiškumo principais, teismas sprendžia, jog ieškovės reikalavimus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip faktų, reikalingų ginčams tarp tų pačių šalių kitose bylose spręsti, pripažinimą, o ne kaip atskirus savarankiškus materialinius teisinius reikalavimus, nagrinėtinus teisme civilinio proceso tvarka. Juolab kad akivaizdu, jog teismas, nagrinėdamas ginčus tarp šalių, turės teisę ir pareigą vertinti aplinkybę dėl minėtos reorganizacijos pagrįstumo ir teisėtumo pagal apeliantės pateiktus dokumentus šiose bylose.
Pagal šioje nutartyje pateiktus argumentus ieškovės (apeliantės) atskirasis skundas atmetamas, nes jame išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Taip pat pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Remiantis išdėstytais motyvais, skundžiamos nutarties naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.