Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorėms Ingai Dildienei ir Rasai Medveckajai, dalyvaujant ieškovui A. J., ieškovo atstovui advokatui J. S., atsakovo atstovams advokatui Petrui Ragauskui ir įgaliotam atstovui V. D., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tanagra LT“ dėl netesybų priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ priešieškinį ieškovui A. J. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas NUSTATĖ:

ieškovas A. J. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Tanagra LT“ nesutikdamas su 2020 m. sausio 30 d. darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. DGKS-714 ir reikalaudamas iš atsakovės priteisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas. Nurodė, kad atsakovė kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją su ieškiniu A. J. ir prašė atlyginti 6348,54 Eur žalą. Darbdavys žalą kildino iš 2019 m. spalio 1 d. vykusio įvykio, kurio metu autošaltkalvis P. S. apgadino transporto priemonę Infinity valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Darbdavio įsitikinimu, ieškovas, kaip serviso vadovas, yra atsakingas už kito darbuotojo veiksmais padarytą žalą solidariai, nes nesukontroliavo situacijos kitam darbuotojui vairuojant kliento automobilį. Ieškovas A. J. su darbdavio reikalavimais nesutiko ir pareiškė priešpriešinius reikalavimus, prašydamas priteisti iš atsakovės neišmokėtą darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas ir neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu sumažinti jo atžvilgiu priteistinas netesybas iki pusantro mėnesio laikotarpio. Teigia, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu uždelsimo laikotarpis jau siekė tris mėnesius. Mano, kad komisija, pažeisdama DK 147 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai nutraukė netesybų skaičiavimą skundžiamo sprendimo priėmimo momentu, nors jos turi būti skaičiuojamos iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju, tačiau ne daugiau negu už šešis mėnesius. Pažymėjo, kad pagal naujojo DK 147 straipsnio 2 dalį, įstatymo leidėjas nusprendė, kad būtent 6 mėnesiai yra protingas, proporcingas bei teisingas maksimalus netesybų skaičiavimo laikotarpis, todėl netesybas reiktų mažinti tik egzistuojant labai išimtinėms bei išskirtinėms aplinkybėms. Ieškovas mano, kad tokių išimtinių aplinkybių byloje nustatyta nėra. Priešingai, netesybų sumažinimas neskatina darbdavio kuo greičiau atsiskaityti su silpnesne bei labiau pažeidžiama darbo santykių šalimi. Tą patvirtina ir tai, kad darbdavys jokių sumų, tame tarpe ir skubiai vykdytinų, ieškinio pateikimo dienai ieškovui nėra sumokėjęs (el. b. l. 1–3, t. I).

Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovas pilnai palaikė ieškinio reikalavimus. Ieškovas paaiškino, kad dirbo serviso vadovu, santykiai su darbdaviu klostėsi gerai, ginčo įvykio dieną jis dirbo servise kabinete, bendravo telefonu su klientu, kai išgirdo mašinos dūžių garsus. Tada sureagavo į situaciją, suprato, kas įvyko. Teigia, kad darbdavys visiškai nepagrįstai jį apkaltino dėl šio įvykio, nes iš tiesų jis niekaip negalėjo sukontroliuoti autošaltkalvio veiksmų; jam buvo nurodyta solidariai su vairavusiu autošaltkalviu atlyginti žalą. Pripažįsta, kad buvo supažindintas su pareigine instrukcija, žinojo visą darbo specifiką, taip pat ir pasitikėjo P. S., nes jis buvo ilgametis darbuotojas, be abejo, turėjo vairuotojo pažymėjimą, nebuvo galima įsivaizduoti, kad jam gali nutikti toks atsitikimas kai sumaišė pedalus, nesukontroliavo stabdžių. Ieškovas paaiškino, kad buvo servise žodinis susitarimas, kad meistrai įvarinėtų remontui transporto priemones, tačiau šiuo atveju tai net nebuvo toks veiksmas, kaip įvarymas ar išvarymas. Mašinos remontu konkrečiu metu užsiėmė P. S., ir kad jis galėtų imtis veiksmų dėl važiavimo užvedus transporto priemonę, niekas negalėjo numatyti. Vertina, kad be pagrindo darbdavys žalą siekia išieškoti iš ieškovo, nes jis jokiais veiksmais neprisidėjo prie žalos padarymo. Ieškovas paaiškino, kad iškvietė policiją, įformino įvykį. Ieškovas stebėjosi, kad atsakovė neturėjo veiklos draudimo, nes anksčiau jo darbinėje patirtyje servisai savo veiklą apsidraudę buvo, kadangi tai susiję su padidinta rizika. Ieškovas nurodė pasiaiškinimo nerašęs darbdaviui, nes jau buvo apsisprendęs dėl šio įvykio išeiti iš darbo. Darbdavys jam nesumokėjo galutinio darbo užmokesčio. Prašo priteisti iš darbdavio skolą, netesybas, atmesti žalos reikalavimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Priešieškinis atmetamas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių ir atstovų paaiškinimų nustatyta, kad UAB „Tanagra LT“ ir A. J. 2019 m. sausio 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 22, pagal kurią ieškovas priimtas dirbti į UAB „Tanagra LT“ Vilniaus miesto autocentro serviso vadovo pareigas. Darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovui 1605,83 Eur darbo užmokestį (neatskaičius mokesčių) (el. b. apyrašo b. l. 16–17). Kartu su darbo sutartimi ieškovas taip pat susipažino ir pasirašė automobilių serviso viršininko pareiginius nuostatus, patvirtintus UAB „Tanagra LT“ direktoriaus 2018 m. gegužės 1 d. įsakymu (el. b. apyrašo b. l. 29).

Pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2019 m. spalio 1 d. pažymą dėl eismo įvykio Nr. 2, 2019 m. spalio 1 d. įvyko eismo įvykis, adresu (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. ROIK 07-19-9509807. Įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė Infinity FX 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilis Škoda Fabia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir pakeliami vartai (el. b. apyrašo b. l. 30). Dėl šio eismo įvykio fakto byloje ginčo nėra. Eismo įvykio aplinkybes patvirtino tiek ieškovas A. J., tiek liudytuoju apklaustas automobilį Infinity vairavęs darbuotojas autošaltkalvis P. S..

Dėl įvykio, autošaltkalvis P. S. ir UAB „Tanagra“ 2019 m. spalio 2 d. sudarė susitarimą, kuriuo P. S. pripažino kaltę dėl 2019 m. spalio 1 d. įvykusio eismo įvykio. Šalys sutarė, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė Infinity FX 35, įmonės automobilis Škoda Fabia, įvažiavimo vartai, apgadinta tvora ir UAB „Algauta“ priklausančio pastato siena. Šalys susitarė, kad padaryta žala bus išskaičiuojama iš P. S. gaunamo darbo užmokesčio (el. b. apyrašo b. l. 28). Kaip nurodyta susitarime, P. S. sutiko atlyginti visą autoįvykio metu UAB „Tanagra“ padarytą žalą.

Atsakovė 2019 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 85 įpareigojo ieškovą A. J. iki 2019 m. spalio 3 d. 13 val. pateikti pasiaiškinimą, atsakant į įsakyme nurodytus klausimus, kodėl servise autošaltkalviai važinėja su klientų automobiliais, kodėl jis neprižiūri servise darbo saugos ir disciplinos, kas atlygins UAB „Tanagra“ padarytus nuostolius, kodėl ieškovas pažeidė darbo tvarkos taisykles ir pareiginius nuostatus (el. b. apyrašo b. l. 19). Byloje duomenų, jog ieškovas būtų pateikęs pasiaiškinimą, nėra. Ieškovas A. J. dar prieš šį minėtą darbdavio įsakymą, 2019 m. spalio 1 d. pateikė darbdaviui rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad eismo įvykio metu kalbėjosi telefonu serviso priėmimo kambaryje, kai išgirdo didelį triukšmą. Išėjęs į serviso salę, ieškovas pamatė sudaužytus serviso vartus ir automobilį Infinity FX 35, atsitrenkusį į tarnybinį automobilį Škoda Fabia (el. b. apyrašo b. l. 20).

Atsakovės direktorius rašytine viza sutiko atleisti ieškovą iš darbo po 20 kalendorinių dienų, po inventorizacijos ir atsiskaitymo už padarytą žalą (el. b. apyrašo b. l. 18).

UAB „Tanagra LT“ direktoriaus 2019 m. spalio 23 d. įsakymu dėl atleidimo iš darbo Nr. 90, ieškovas 2019 m. spalio 23 d. atleistas iš serviso vadovo pareigų, nurodant išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas (el. b. apyrašo b. l. 69).

Darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, darbuotojo prašymu (el. b. apyrašo b. l. 88).

UAB „Tanagra LT“ teikė darbo ginčų komisijai prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo iš ieškovo, o A. J. darbo ginčų komisijai pateikė priešpriešinį reikalavimą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. DGKS-714 darbo bylose Nr. APS-131-23800 ir Nr. APS-131-619 UAB „Tanagra LT“ reikalavimas buvo atmestas, o A. J. priešpriešinis reikalavimas buvo patenkintas iš dalies (el. b. apyrašo b. l. 14–82).

Sujungus šalių reikalavimus, ginčas byloje sprendžiamas dėl darbdavio tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju jį atleidžiant iš darbo, netesybų priteisimo ir dėl darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo, jos įskaitymo į galutinį atsiskaitymą su atleidžiamu darbuotoju.

Dėl atsiskaitymo su ieškovu jį atleidžiant iš darbo

Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Nors šalių darbo sutartyje, jos 1.3 punkte buvo įtvirtinta sąlyga, jog darbo užmokestis sumokamas vieną kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio paskutinės darbo dienos, o atleidimo iš darbo atveju­­, darbdavys privalo visiškai atsiskaityti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos, pripažintina, kad tokia sąlyga prieštarauja DK normoms, ir sumokant galutinį atsiskaitymą darbuotojui, darbdavys privalo vadovautis Darbo kodekso normomis, įtvirtinančiomis galutinį atsiskaitymą paskutinę darbo dieną.

Atsakovė su ieškovu neatsiskaitė nei paskutinę darbo dieną, nei vėliau, savo valia padariusi įskaitymą dėl 2019 m. spalio 1 d. eismo įvykio, pripažinusi ieškovą kaltu dėl žalos padarymo.

Tokio įskaitymo atlikti darbdavys neturėjo teisės, todėl neatsiskaitymas su ieškovu nutraukiant darbo sutartį pripažintinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Iš ieškovo pateiktos banko sąskaitos išrašo matyti, kad jam 2019-10-25 atsakovė pervedė 951,83 Eur darbo užmokesčio (el. b. apyrašo b. l. 55). Be to, atsakovė jau po darbo santykių pasibaigimo, ginčui persikėlus nagrinėti į teismą, dviem pavedimais 2020-03-03 ir 2020-03-17 ieškovui sumokėjo, atitinkamai, 300 Eur ir 951,83 Eur darbo užmokesčio (el. b. apyrašo b. l. 111).

Vertinant duomenis apie atliktus mokėjimus, byloje pateiktą 2020 m. birželio 18 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį A. J., bei esančią informaciją apie suteiktą nedarbingumą 2019-10-03 – 2019-10-25 laikotarpiu, laikytina, kad 2019-10-25 ieškovui buvo pervestas darbo užmokestis už 2019 m. rugsėjo mėnesį (el. b. apyrašo b. l. 46, 55-56). O 2019 m. spalio mėnesiui buvusi priskaičiuota išmokėjimui suma 847,68 Eur (priskaičiuota prieš mokesčius suma 1369,40 Eur) ieškovui pervesta nebuvo. 2020 metų kovo mėnesį atlikti mokėjimai susiję su darbo ginčų komisijos sprendimo dalies, nukreiptos skubiam vykdymui, įvykdymu.

Byloje nėra ginčo dėl ieškovui apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio, sudarančio per mėnesį 1549,11 Eur, kai vidutinis vienos darbo dienos užmokestis 74,12 Eur (apskaičiuota vadovaujantis 2017-06-21 LR Vyriausybės nutarimu Nr.496 patvirtintu vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo aprašu) (el. b. apyrašo b. l. 46).

Iš pateiktų duomenų apie ieškovui apskaičiuotą darbo užmokestį ir atliktus mokėjimus, darytina išvada, kad atsakovė atleidžiant ieškovą iš darbo nesumokėjo jam 1369,40 Eur priskaičiuoto darbo užmokesčio už 2019 m. spalio mėnesį (kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas). Ši suma priteistina iš atsakovės ieškovo naudai.

Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

Įvertinus darbuotojui nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršijančią jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio sumos, ieškovui netesybos skaičiuotinos 1 369,40 Eur x 6 mėn. = 8 216,4 Eur. Teismas vertina, jog atsakovės atlikti 2020 m. kovo mėnesį mokėjimai nebuvo įvykdyti kaip geranoriškai sumokėtas darbo užmokestis, o tik darbo ginčų komisijos sprendimo skubios dalies įvykdymas, todėl netesybos paskaičiuojamos už maksimalų šešių mėnesių terminą. Tačiau, atsižvelgiant į šalių interesų pusiausvyrą, siekiant netesybų priteisimo kaip adekvataus kompensacinio mechanizmo įgyvendinimo, laikantis DK 24 straipsnyje įtvirtintų sąžiningumo, bendradarbiavimo, nepiktnaudžiavimo teise principų ir kad netesybos kaip sankcija darbdaviui būtų efektyvi ir pasiektų tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, bei nepažeistų darbdavio interesų, priteistina netesybų suma mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-365/2010; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).

Teismas daro išvadą, jog 5 000 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų suma atitiktų adekvačios sankcijos darbdaviui dėl neatsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju dydį, todėl tokia galutinė netesybų suma ir priteistina iš atsakovės ieškovo naudai.

Kartu, pažymėtina, kad atsakovei išmokant ieškovui priteistas sumas (vykdant teismo sprendimą), turi būti įvertintos jau darbuotojui sumokėtos sumos, kaip darbo užmokestis, po ieškovo atleidimo iš darbo.

Taigi, atsakovės kaip darbdavio pareiga išlieka bendradarbiauti tiek su darbuotoju, kuriam išmokamos susijusios su darbo santykiais sumos, tiek su Socialinio draudimo fondo valdyba, nurodant, patikslinant esant būtinumui, apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas, tiek su darbo ginčų komisijos sprendimą, teismo sprendimą vykdančiu antstoliu, kad darbuotojo naudai išieškomos sumos būtų tokios, kokios nurodytos vykdomuosiuose dokumentuose, bei atitinkamai sumokėjus darbdaviui privalomus mokesčius ar nurodant, jog dalis sumų jau yra sumokėta.

Dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo ir atliktos išskaitos

Kaip minėta anksčiau teismo sprendime, atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymo, padaryti išskaitos iš ieškovo darbo užmokesčio, vertindama, kad ieškovas padarė žalos įmonei.

DK 150 straipsnis reglamentuoja atvejus, kai gali būti daromos išskaitos iš darbo užmokesčio. Tai yra atvejai: 1) grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms; 2) grąžinti sumoms, permokėtoms dėl skaičiavimo klaidų; 3) atlyginti žalai, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė darbdaviui; 4) išieškoti atostoginiams už suteiktas atostogas, viršijančias įgytą teisę į visos trukmės ar dalies kasmetines atostogas, darbo sutartį nutraukus darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (šio kodekso 55 straipsnis) arba dėl darbuotojo kaltės darbdavio iniciatyva (šio kodekso 58 straipsnis). Straipsnio 3 dalis numato, kad darbdavys turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą.

Kaip jau nustatyta byloje, 2019 m. spalio 1 d. autoserviso, kuriam vadovavo ieškovas, patalpose, vykdant transporto priemonės Infinity FX 35, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remonto darbus, serviso darbuotojas autošaltkalvis P. S. sukėlė autoįvykį, kurio metu apgadino pačią remontuojamą transporto priemonę Infinity, kitą automobilį Škoda Fabia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat įvažiavimo vartus.

Dėl šio autoįvykio, P. S. su UAB „Tanagra“ sudarė susitarimą dėl žalos atlyginimo. Ieškovas A. J. žalos atlyginti nesutiko, jokio susitarimo su darbdaviu nepasirašė, pasiprašė atleidžiamas iš darbo, ir darbdavys, tenkinęs jo prašymą, atleido ieškovą iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu 2019 m. spalio 23 d.

Sutinkamai su DK 150 str. 2 d. 3 p., darbdavys negalėjo išskaityti iš darbuotojo darbo užmokesčio žalos atlyginimo (neišmokėdamas darbo užmokesčio kaip galutinio atsiskaitymo), jo atleidimo dienai net nebuvus aišku, koks žalos dydis padarytas, bei kokios atsakomybės pagrindu ir kokia apimtimi, ar apskritai, ieškovas yra atsakingas dėl įvykio metu darbdaviui padarytų nuostolių.

Remiantis DK 156 straipsnio 1 dalimi, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos. Straipsnio 2 dalis nustato, kad dėl išskaitos, kuri viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį, arba jeigu praleisti išskaitos terminai, darbdavys žalos atlyginimo turi reikalauti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad darbdavys būtų informavęs ieškovą apie konkrečią įmonei padarytą žalą, nurodydamas ją piniginės išraiškos forma, kartu informuodamas, kokio dydžio išskaitą ir kokiu pagrindu atlieka iš jo darbo užmokesčio.

Darbdaviui savavališkai ir nesant teisėto pagrindo padarius išskaitą, toks veiksmas negali būti pripažintas teisėtu.

Atsakovė, siekdama pagrįsti patirtą žalą, pateikė į bylą 2019 m. spalio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą AMK Nr. 01240 dėl garažo vartų montavimo (1487,60 Eur), 2020 m. sausio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą AMK Nr. 01345 dėl vartų montavimo (512,40 Eur), AB „Lietuvos draudimas“ 2019 m. spalio 28 d. pranešimą dėl išmokos išieškojimo Nr. R0002281070 (5231,19 Eur), įmonės automobilio Škoda Fabia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 4 d. remonto sąmatą Nr. 2359 (1989,22 Eur) ir išankstinę sąskaitą/sąmatą Nr. 17633 (1275,81 Eur) (el. b. apyrašo b. l. 31–34, 77). Atsakovė taip pat pateikė Paysera sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 8 d. iki 2020 m. sausio 17 d. (el. b. apyrašo b. l. 42).

Teismo posėdžio metu aiškinantis aplinkybes apie atsakovei padarytą žalą dėl eismo įvykio, atsakovės atstovai tiksliai negalėjo įvardinti, kokio dydžio nuostolius UAB „Tanagra LT“ patyrė, paaiškindami, kad su AB „Lietuvos draudimas“ tebesitęsia ginčas dėl 5231,19 Eur draudimo išmokos dydžio, automobilis Škoda Fabia priklauso UAB „Tanagra“, t.y. kitai įmonei, tik susijusiai su atsakove, ir jie patys jį suremontavo (el. b. apyrašo b. l. 32-34). Įvažiavimo vartų sugadinimo ir remonto išlaidas patvirtinantys įrodymai taip pat pilnai nepagrindžia dėl įvykio atsakovei padarytos žalos dydžio, jos priežastinio ryšio su ieškovo veiksmais (el. b. apyrašo b. l. 31, 120, 128-130).

Savo priešieškinyje atsakovė nurodo iš P. S. išieškanti jo trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio 5 171,87 Eur dydžio žalą, o visai žalai siekiant apie 10 927 Eur, iš ieškovo išieškotina žala sudarytų 5 755,13 Eur, tačiau taip pat būtų apribota 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio suma ir sudarytų 4 817,49 Eur.

Pagal teisminę praktiką, žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra fakto klausimas, priklausantis nuo konkrečių aplinkybių, todėl teismas jį privalo individualiai nustatyti, nes tik tuo atveju, jeigu materialinė žala darbdaviui konkretaus darbuotojo neteisėta veika yra padaroma, šiam darbuotojui gali atsirasti pareiga tą žalą atlyginti. Pagal proceso įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, padarytos žalos dydį privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017, 23 punktas).

Taigi, būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti ieškovo, kaip darbuotojo, padarytos žalos, apibrėžiančios jo materialinę atsakomybę darbdaviui, dydį.

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas teismo išvadas, pripažįstama, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė žalos dydžio.

Pažymėtina, kad byloje apklausus liudytoju tiesiogiai eismo įvykį padariusį atsakovės darbuotoją P. S., bei įvertinus byloje esantį jo susitarimą su UAB „Tanagra“ dėl visos autoįvykio metu UAB „Tanagra“ padarytos žalos atlyginimo, kyla abejonės, kokio dydžio žalos atlyginimo reikalaujama iš ieškovo, atsakovei neteikus įrodymų, kokio dydžio žala jau išieškota dėl šio eismo įvykio, kartu prašant ieškovą pripažinti solidariai su P. S. atsakingu dėl padarytos žalos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „Tanagra“ ir UAB „Tanagra LT“ yra du skirtingi juridiniai asmenys, todėl P. S. susitarimas su UAB „Tanagra“, bei tuo pačiu pagrindu reikalaujamas priteisti žalos atlyginimas iš ieškovo A. J. UAB „Tanagra LT“ naudai byloje nėra niekaip paaiškinamas ar pagrindžiamas kokiais nors susitarimais tarp šių dviejų juridinių asmenų.

Pagal CK 6.245 straipsnį, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė gali būti sutartinė ir deliktinė. Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Darbo kodekso normos, reglamentuojančios žalos atlyginimą darbo teisiniuose santykiuose numato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). DK 152 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose įtvirtinta, kad atsižvelgiama į žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika. Tai yra, darbuotojo civilinės atsakomybės kilimui būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.245 – 6.249 straipsniai).

Remiantis CK 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Ieškovo pareigas pagal darbo sutartį įtvirtino Automobilių serviso viršininko pareiginiai nuostatai (el. b. apyrašo b. l. 29). Atsakovė teigia, jog ieškovas pažeidė pareiginių nuostatų 2.7 punktą (garantuoti klientų automobilių saugumą ir priežiūrą), leidęs autošaltkalviui vairuoti kliento automobilį ir neužtikrinęs autoserviso darbuotojo tinkamo parinkimo tokiam veiksmui. Šią aplinkybę atsakovė įrodinėja į bylą pateiktais serviso darbuotojų rašytiniais paaiškinimais, kad eiliniams darbuotojams buvo suteikiama teisė perstatinėti klientų transporto priemones, serviso vadovas į tai nekreipdavo dėmesio (el. b. apyrašo b. l. 21-26).

DK 154 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta tyčia. Bendroji taisyklė yra ta, kad darbuotojas yra ribotos atsakomybės subjektas - jo materialinė atsakomybė darbdaviui ribojama trimis vidutiniais mėnesiniais darbo užmokesčiais, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžiu (DK 153 straipsnio 1 dalis). Didelio neatsargumo sąvokos Darbo kodeksas nepateikia ir konkrečiu atveju tai yra vertinamasis kriterijus, tačiau iš teismų praktikos galima konstatuoti, kad dideliu neatsargumu laikomi asmens veiksmai, kurių jis nebūtų padaręs, jeigu būtų laikęsis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

Teismas, vertindamas ieškovo pareiginius nuostatus, kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, liudytojo P. S. parodymus, šalių paaiškinimus, sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovas negali būti pripažintas kaltu dėl kliento transporto priemonės apgadinimo ir dėl to padarytos žalos, kadangi iš įvykio aplinkybių matyti, jog ieškovas niekaip negalėjo įtakoti autošaltkalvio P. S. veiksmų, jam įsėdus į transporto priemonę ir nesugebėjus jos saugiai vairuoti, kas buvo nustatyta ir iš paties P. S. parodymų. Tos aplinkybės, kad P. S. neseniai buvo patyręs artimo žmogaus netektį, kas galėjo turėti įtakos jo atidumui darbe ar faktas, kad jis niekad nebuvo vairavęs transporto priemonės su automatine pavarų dėže, konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl ieškovo atsakomybės, įtakos jokios neturi.

Iš tiesų, pagal byloje nustatytas aplinkybes, ieškovo veiksmų negalima vertinti net kaip didelio neatsargumo dėl eismo įvykio. Jo pareiginės instrukcijos 2.7 punktas negali apimti visų situacijų dėl automobilių saugumo ir negali būti suabsoliutinama ieškovo pareiga dėl automobilių saugojimo. Tai akivaizdu iš faktinių aplinkybių, iš serviso darbo specifikos, jog absoliuti kontrolė tokiu atveju yra neįmanoma. Raktelių palikimas transporto priemonėje, jų reikalingumas remonto metu užvedant automobilį, tikrinant tam tikrus jo mechanizmų veikimo principus ir pan. yra būtina darbo, remonto sąlyga, su tuo susijusi ir darbdaviui tenkanti gamybinė, ekonominė rizika, dėl to sutiktina su ieškovo argumentais, kad savo veiklą rūpestingas darbdavys turėtų apsidrausti. Šiuo atveju, pripažinti ieškovą kaltu dėl kito darbuotojo veiksmų, nėra jokio teisėto pagrindo. Priešieškinio reikalavimai atmetami, atsakovui neįrodžius ieškovo civilinės atsakomybės sąlygų.

Sutinkamai su DK 231 straipsnio 7 dalimi, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

LR CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovas pateikė įrodymus ir prašo priteisti 1488,30 Eur patirtas išlaidas advokato pagalbai byloje (el. b. apyrašo b. l. 117-118, 140-141).

Atsakovas pateikė įrodymus apie 1621,40 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai byloje ir išlaidas dėl sumokėto 108,40 Eur žyminio mokesčio (el. b. apyrašo b. l. 132-138).

Sprendimas yra priimtas ieškovo naudai, todėl ieškovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vertinant išlaidas pagal įkainius, nustatytus teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (įsakymo redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.), siejant koeficientus su Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje, pripažintina, kad išlaidos neviršija maksimalių dydžių, bei atsižvelgiant į advokato darbą byloje, teiktų paslaugų ir apmokėjimo už jas detalizavimą, bylos apimtį, spręstų klausimų sudėtingumą, sprendžiant vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, bei pagal tenkintus ieškovo reikalavimus, atmestą atsakovo priešiešieškinį, ieškovui iš atsakovės priteistina visa 1488,30 eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma, nepriteisiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovo atsakovės naudai.

Valstybės naudai iš atsakovės priteistinos teismo patirtos 5,15 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 96 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 259 – 260 straipsniais, 263 – 265 straipsniais, 279 straipsniu, 307 straipsniu, teismas

NUSPRENDĖ:

ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovo priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“, j.a.k. 300567256, ieškovo A. J., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai 1369,40 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt devynis eurus 40 euro centų, suma nurodyta neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“, j.a.k. 300567256, ieškovo A. J., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų, suma nurodyta neatskaičius mokesčių) netesybų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“, j.a.k. 300567256, ieškovo A. J., a.k. (duomenys neskelbtini), naudai 1488,30 Eur Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 30 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“, j.a.k. 300567256, valstybės naudai 5,15 Eur (penkis eurus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, arba sąskaitą Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią banke AB SEB, įmokos kodas – 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. DGKS-714 darbo bylose Nr. APS-131-23800 ir Nr. APS-131-619 laikyti netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.