Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

3. Pareiškėjas A. G., minėta, prašo teismo priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas jo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K (nuo 2019-04-01 Lukiškių TI-K teises ir pareigas po reorganizacijos perėmė Vilniaus pataisos namai) nuo 2019-03-07 iki 2019-06-25.

4. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.).

Pagal administracinių teismų praktiką, neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai – valstybės viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį esminė sąlyga, todėl šios sąlygos buvimas (nebuvimas) paprastai byloje nustatinėjamas pirmiausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-69/2012). Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) lemia, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-416-525/2017; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146-309/2013; ir kt.).

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo pasakytina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; ir kt.).

5. Pirmiausia pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje aplinkoje, t. y. pasivaikščiojimų kiemelių stoguose, sienų konstrukcijose, elektros laidų ir šiluminių trasų įrangoje, yra asbesto, todėl mano, kad buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje. Tai kėlė pavojų jo sveikatai ir galėjo atsirasti nepagydoma liga.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Tačiau visuotinai žinoma, kad Lukiškių TI-K buvo pastatytas ir įrengtas dar iki 2001 m. sausio 1 d., kai tokio ribojimo dėl asbesto naudojimo statybinėse medžiagose nebuvo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; kt.).

Pareiškėjas tik bendrai nurodo, kad jo gyvenamojoje aplinkoje buvo asbesto, tačiau nenurodo, jog medžiagos, kuriose, pasak jo, yra asbesto, būtų sugadintos, sulaužytos ir pan., tai leistų teigti, jog asbesto plaušeliai galimai išsiskiria į aplinką bei kelia pavojų asmenų sveikatai. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo sveikata būtų pablogėjusi dėl minėtų aplinkybių.

Kita vertus, atsakovės atstovas 2020-01-20 pateiktame paaiškinime aiškiai nurodė, kad statinių, komunikacijų ir įrenginių konstrukcijose asbesto nėra, naudojama cemento pjuvenų (cetrio) plokštė. Teismas neturi pagrindo šiais paaiškinimais netikėti.

6. Pareiškėjas nurodė, kad tik vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo sudaryta galimybė visą kūną nusiprausti duše po karštu vandeniu. Kalinimo įstaigoje būdavo sudarytos sąlygos sportuoti, kameros nuolat perpildytos, jos blogai vėdinamos, tad poreikis nusiprausti buvo didelis. Pareiškėjo manymu, esančios sąlygos, kai nebuvo galimybės dažniau nusiprausti, yra antisanitarinės, kankinančios ir žeminančios garbę ir orumą.

Lietuvos higienos normos Nr. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015), 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), 4 punkte nustatyta, kad Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše; gyvenamuosiuose korpusuose esančiomis dušo patalpomis suimtieji ir nuteistieji gali naudotis iki 15 minučių (5 punktas). Taip pat iš minėto Tvarkos aprašo matyti, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys išvedami nusiprausti į dušą pagal nustatytą grafiką (6 punktas). Jeigu iš suimtojo ar nuteistojo gaunama informacija, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti duše, atsižvelgiant į priežastis ir aplinkybes, organizuojamas tokio asmens išvedimas nusiprausti į dušą (Tvarkos aprašo 12 punktas).

Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam dėl sveikatos būklės reikėtų naudotis dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę; byloje tokių duomenų irgi nėra.

Pareiškėjas dar teigia, kad įkalinimo įstaigoje buvo sudarytos sąlygos sportuoti, tad poreikis nusiprausti buvo didelis. Tačiau tai, kad Lukiškių TI-K buvo sudarytos sąlygos suimtiesiems ir nuteistiesiems sportuoti, automatiškai neįrodo, jog pareiškėjas realiai sportavo ir kad jam buvo iškilęs poreikis dažniau praustis po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, jog jis realiai aktyviai užsiėmė sportu, tad nėra ir pagrindo daryti išvadą, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nes negalėjo po sporto nusiprausti. Be to, kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų, nuteistųjų (suimtųjų) išvedimas į mankštos kambarį buvo priderintas prie jų išvedimo nusiprausti į dušą grafiko (b. l. 89; Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į mankštos kambarį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas, patvirtintas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2017-07-24 įsakymu Nr. 1-212, b. l. 52–54).

Dėl perpildytų kamerų ir jų vėdinimo pasisakoma kitose šio sprendimo dalyse.

7. Pareiškėjas teigia, kad kamerose buvo pasenusios metalinės lovos, netinkamos normaliai gulėti.

Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam.

Teismas pažymi, kad nei minėtos Taisyklės, nei kiti teisės aktai konkretaus metalinių gultų eksploatavimo termino nenustato.

Pagal pateiktus duomenis matyti, kad kiekvienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (gultai) kiekvienam suimtajam; lovos (gultų) matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m).

Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo laikomas septyniose skirtingose kamerose. Pareiškėjas teigdamas, kad kamerose buvo pasenusios metalinės lovos (gultai), nedetalizuoja, kokiose konkrečiai kamerose buvo netinkamos lovos, taip pat nenurodo kitų individualizuojančių aplinkybių.

Byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų lovų, o pastaroji būtų nepagrįstai atsisakiusi tenkinti tokį prašymą. Teismas pažymi, kad bet kokie daiktai natūraliai pasensta, tačiau ne kiekvienas pasenęs daiktais yra netinkamas naudoti; daiktai gali sugesti ir pan., svarbu, ar apie tai pranešus administracijai buvo reaguojama, ar buvo keičiami netinkami naudoti daiktai ir pan. Vien tai, kad lova ar kitas daiktas yra pasenęs ar sugedęs, automatiškai nereiškia, jog yra sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.

Taigi, šiuo aspektu taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, taip pat kitas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti.

8. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo išduodami valymo reikmenys kameroms tvarkyti. Kameros tvarkymas turėdavo vykti rytais nuo 7.00 val. iki 7.30 val., tačiau valymo reikmenys tik kartais būdavo išduodami apie 9.00 val. ryte, taigi, dažnai jų tekdavo laukti.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias, pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Dėl galimybės palaikyti švarą kamerose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad turi būti vertinama, ar asmenų prašymu tardymo izoliatorius išduodavo tam tikslui būtiną valymo inventorių, ar pareiškėjas bent kartą pateikė tokį prašymą arba kad toks jo prašymas buvo atmestas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016).

Visų pirma akcentuotina, kad pareiškėjas savo nusiskundimo nedetalizuoja, t. y. konkrečiai nenurodė, kokiomis dienomis jam nebuvo išduoti ar buvo išduoti pavėluotai valymo reikmenys. Antra, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, kad jis būtų žodžiu ar raštu kreipęsis į įstaigos administraciją dėl valymo priemonių išdavimo ir jog jam būtų atsisakyta išduoti. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2019-03-13 kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių tik dėl asmens higienos priemonių jam išdavimo, bet ne dėl kameros valymo priemonių išdavimo. Be to, kaip matyti iš bylos, įstaiga 2019-03-18 raštu pareiškėjui atsakė, kodėl jo prašymas negali būti tenkinamas; teismas mato, kad atsakymas buvo pagrįstas. Trečia, atsakovės atstovas nurodė, kad į visas kameras buvo išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės (šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė), taip pat dezinfekavimo ir plovimo priemonės. Teismas šiais paaiškinimais neturi pagrindo netikėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai. Be to, net ir laikant, kad kartais nebuvo išduoti valymo reikmenys, tai savaime nereiškia neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas visiškai nepagrindė jam neturtinės žalos atsiradimo fakto dėl minėtų veiksmų.

9. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros plotas, kameros nuolat buvo perpildytos, jis neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo neremontuotos, birėjo tinkas, laikėsi pelėsis, kai kuriose kamerose buvo įmontuotos grotos, kameros turi būti vėdinamos ir pan.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, konkrečiai jų 13–17 punktai. Pagal Taisyklių 14.1 punktą, kameroje turi būti langas, kad patektų natūrali dienos šviesa; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nustato, be kita ko, tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, pvz., jos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. To paties teisės akto 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo teiginio, kad kameros buvo neremontuotos, birėjo tinkas ir buvo matyti pelėsių, visiškai nedetalizuoja; kalbant apie patalpų vėdinimą, pasakytina, kad pareiškėjas apskritai teigia, jog patalpos turi būti vėdinamos, tačiau šis jo pasakymas iš esmės nėra teiginys, jog kameros buvo nevėdinamos. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas septyniose skirtingose kamerose, tad neaišku, kokioje kameroje galėjo būti nurodomi pareiškėjo pažeidimai. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis tuo klausimu į administraciją ar kurią nors kitą minėtas sąlygas kontroliuojančią instituciją, pvz., Nacionalinės visuomenės sveikatos centrą. Dar daugiau, kaip matyti iš bylos, pastaroji institucija net keletą kartų atliko operatyvią visuomenės sveikatos saugos kontrolę Vilniaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu. Iš surašytų patikrinimo aktų ir jų priedų (b. l. 27–33, 42–43, 47–48) matyti, kad buvo tikrintos ir dvi kameros, kuriose tam tikru laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. kamera Nr. 332 ir Nr. 275, tačiau pareiškėjo nurodomų pažeidimų nustatyta nebuvo. Vilniaus pataisos namai neigia pareiškėjo nurodomus pažeidimus.

11. Pareiškėjas dar nurodo, kad netinkamai buvo aprūpintos kameros, jose nebūdavo reikiamų daiktų, trūko inventoriaus, pvz., spintelių daiktams susidėti, todėl jis savo asmeninius daiktus ir maistą turėjo laikyti dėžėse. Be to, per daiktus ir grotas negalėjo prieiti prie lango.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 punktas).

Pareiškėjas detaliai ir konkrečiai nenurodė, kokiose kamerose kokių daiktų trūko. Vien pasakymas, kad trūko spintelių daiktams susidėti, yra nekonkretus, nes visiškai neaišku, kurioje konkrečioje kameroje jų trūko, primintina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas septyniose skirtingose kamerose, kiek tose kamerose buvo spintelių ir pan. Taip pat į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl kokių nors baldų ir daiktų trūkumo kamerose, kuriose jis buvo kalinamas atlikdamas bausmę.

Atsakovės atstovas nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos metalinės lovos (matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m, 1,33 kv. m), jos pritvirtintos prie grindų, taburetės (suoliukai) (matmenys – apie 0,3 m x 0,3 m, 0,7 kv. m), stalai (matmenys – apie 0,6 m x 0,5 m, 0,3 kv. m), lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti; atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, taip pat higienos reikmėms susidėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nenustatyta, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (t. y. kamerose Nr. 114, 332, 275, 366, 356, 110 ir 290), būtų trūkę minėtų Taisyklių 14.6–14.8 punktuose, taip pat kituose šių Taisyklių punktuose ir (ar) kituose teisės aktuose nurodytų baldų ar daiktų.

Teismas taip pat pažymi, kad apskritai pareiškėjo teiginiai yra gan prieštaringi, kadangi jis teikia ir nusiskundimus dėl baldų ir daiktų trūkumo kamerose, bet kartu nurodo, jog per daiktus negali prieiti prie lango. Dėl grotų įrengimo teismas pasisakė šio sprendimo 10 punkte, t. y. jos buvo įrengtos teisėtai ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Taigi, atsižvelgiant į kamerose buvusius baldus, jų užimamą plotą, kamerų plotą ir kt., pareiškėjo teiginiai, jog jis negalėjo prieiti prie lango, atmestini kaip nepagrįsti.

12. Pareiškėjas teigia, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, neatskirtas nuo likusios kameros dalies, todėl kameroje nuolat tvyrojo blogas kvapas, be to, jam naudojantis sanitariniu mazgu galėjo stebėti pareigūnai ir kiti asmenys; taip pat esant tokioms sąlygoms jis turėjo valgyti, gyventi, miegoti.

Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

13. Pareiškėjas nurodo, kad atvykus į Lukiškių TI-K jam dažnai tekdavo laukti 2–7 valandas laikino sulaikymo ar patalpinimo kamerose, kuriose jis buvo laikomas su kitais dviem asmenimis, ir dėl mažo šių kamerų ploto jam buvo apribota galimybė judėti, tekdavo stovėti nuo 2 iki 5 val.

Pareiškėjas savo nurodomo pažeidimo tinkamai nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kiek kartų jis trumpalaikio laikymo kameroje buvo uždarytas, kokiose konkrečiai patalpose, nenurodo asmenų pavardžių, su kuriais buvo kartu uždarytas, ir pan. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų nusiskundimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas atvykęs į Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpalaikio laikymo patalpoje nepažeidžiant nurodyto 2 valandų termino. Atsižvelgęs į byloje nustatytus duomenis teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo, t. y. neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Kita vertus, pareiškėjas minėtoje kameroje buvo laikinai uždarytas tik du kartus, tad jeigu ir laikant, kad buvo padaryti pažeidimai, tačiau epizodai buvo labai trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; tad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

14. Pareiškėjas nurodė, kad, išvykstant į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš jo buvo paimami asmeniniai daiktai. Grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jam tekdavo laukti, kol bus grąžinti daiktai. Daiktai dažnai būdavo grąžinami tik kitą darbo dieną, nes sandėlininko darbo vietoje nebūdavo.

15. Pareiškėjas teigia, kad iš jo nuolat būdavo paimamas minkštasis inventorius (antklodė, pagalvė, čiužinys ir kt.), todėl dienos metu turėjo sėdėti ant šalto metalinio gulto arba stovėti, kad nesušaltų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje reglamentuojama nuobaudos – perkelti nuteistąjį į kamerų tipo patalpas – vykdymo ypatumai. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktą, nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis); patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.