Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-12-15 · Civilinė byla Nr. 2A-2929-104/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-15
Bylos Nr.
2A-2929-104/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08548-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
Atsakovas
H. G.
Ieškovas
D. K.
Kategorijos
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2929-104/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08548-2014-1Procesinio sprendimo kategorija: 30.10.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. dalinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15641-905/2014 pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovei H. G. dėl iškeldinimo iš buto ir nuostolių už naudojimąsi butu atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas D. K. prašė iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini); sprendimo dalį dėl iškeldinimo nurodyti vykdyti skubiai; priteisti iš atsakovės 350 Lt per mėnesį nuostolius už naudojimąsi butu laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 4 d. iki atsakovės iškeldinimo. Nurodė, kad nuo 2014 m. vasario 4 d. jis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas buto esančio (duomenys neskelbtini), savininku. Įregistravimo pagrindas – 2014 m. sausio 30 d. įvykusios varžytynės, kurių metu parduotas atsakovei nuosavybės teise priklausęs butas. Anot ieškovo, atsakovė be jokio teisinio pagrindo toliau gyvena nurodytame bute ir juo naudojasi.

Atsiliepimas

Atsakovė H. G. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad kitoje civilinėje byloje ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą. Neišsprendus jos pareikštų ieškinio reikalavimų dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, negali būti tenkinami šioje byloje pareikšti ieškovo reikalavimai. Atsakovės nuomone, ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, t. y. atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų; be to, kol neišnagrinėta civilinė byla dėl varžytynių akto teisėtumo, lieka neaišku, kam iš tikrųjų daroma žala – ieškovui ar atsakovei.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. daliniu sprendimu ieškinį tenkino – iškeldino atsakovę H. G. su jai priklausančiu turtu iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. sausio 30 d. įvyko varžytynės, kurių metu ieškovui parduotas atsakovei nuosavybės teisėmis priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 2014 m. vasario 3 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Ieškovo nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2014 m. vasario 4 d. Ginčo bute iki šiol gyvena ir juo naudojasi atsakovė.

Nustatęs, kad ieškovui nuosavybės teisėmis priklausančiame bute atsakovė gyvena be teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo, kaip buto savininko, teisės taip yra pažeidžiamos. Atsakovės argumentus dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ginčijimo teismas atmetė ir nurodė, kad tai nepateisina atsakovės gyvenimo ieškovo bute ir nepaneigia konstatuoto ieškovo nuosavybės teisių pažeidimo. Pažymėjo, kad pripažinus negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, tiek teisiškai, tiek faktiškai butas būtų grąžinamas atsakovei. Taip pat pažymėjo, jog atsakovei nuosavybės teisėmis priklauso kitas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Todėl padarė išvadą, kad ginčo butas nėra vienintelis atsakovės būstas.

Šalies argumentai

Atsakovė H. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. dalinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – neiškeldinti atsakovės H. G. su jai priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas neatidėdamas teismo posėdžio ir priimdamas skundžiamą dalinį sprendimą atsakovei nedalyvaujant. Paaiškino, kad teismo posėdžio metu, sirgo atsakovės globotinė, kuri dar yra naujagimis, tačiau šių priežasčių teismas nepripažinimo svarbiomis ir teismo posėdžio neatidėjo, nors visi dokumentai, patvirtinantys atsakovės nurodomas aplinkybes, teismui buvo pateikti laiku. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, pateisinančių jos gyvenimą ieškovui priklausančiame bute. Nurodo, kad teismas priimdamas dalinį sprendimą žinojo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-15794-910/2014 dėl 2014 m. vasario 3 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Minėtos bylos nagrinėjimas nėra baigtas, todėl teismas, konstatuodamas, kad pažeistos ieškovo kaip buto savininko teisės, neįvertino tos aplinkybės, kad ir apeliantės kaip buto savininkės teisės yra pažeistos parduodant butą iš varžytynių. Taip pat nesutinka su teismo padaryta išvada, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra vienintelis ir paskutinis apeliantės būstas. Teismas padarydamas tokią išvadą neįsitikino, ar butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra tinkamas gyventi, ar nėra varinės būklės, ar jame gali gyventi nepilnamečiai atsakovės globotiniai, t.y. visiškai nepaisė nepilnamečių vaikų interesų.

Atsiliepimas

Ieškovas D. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė pažymą apie tai, kad serga jos globotinė pateikė tik teismo posėdžio dieną. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė dėl globotinės ligos pobūdžio negalėtų dalyvauti teismo posėdyje ar neturėtų galimybės pasirūpinti tinkamu savo atstovavimu. Pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-15794-910/2014 atsakovė naudojasi teisininko paslaugomis, tačiau šioje byloje atstovavimu nesirūpina. Atsakovė nei procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių aplinkybių, galinčių turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nors atsakovė ir teigia, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino ir neįsitikino, ar butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra tinkamas gyventi jai ir jos globotiniams, tačiau pažymi, kad šiuos faktus teismas nustatinėjo byloje Nr. 2-6113-934/2012 ir uždraudė išieškojimą vykdymo procese būtent iš buto esančio (duomenys neskelbtini). Minėta nutartis yra įsiteisėjusi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. sausio 30 d. įvykusiose varžytynėse ieškovui D. K. buvo parduotas atsakovei H. G. nuosavybės teisėmis priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini). 2014 m. vasario 3 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas. Ieškovo nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2014 m. vasario 4 d. Tačiau bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki šiol gyvena ir juo naudojasi atsakovė.

Pažymėtina, kad CK 4.37 str. 1 d. išskiria tris skirtingus savininko teisių įgyvendinimo būdus: tai teisė valdyti nuosavybės teisių objektą, teisė jį naudoti ir teisė juo disponuoti. Savininkas gali perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises (CK 4.37 str. 2 d.). Nekilnojamojo daikto savininko prarasta galimybė faktiškai naudotis daiktu neturi būti tapatinama su valdymo, kaip vieno iš nuosavybės teisės elementų (CK4.37 str.), praradimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reiškiamus reikalavimus kvalifikavo taikydamas CK 4.98 str. nuostatas, t. y. kaip negatorinį ieškinį. Pažymėtina, kad asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju abi šios aplinkybės byloje yra įrodytos. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, nebūdamas sutartinių santykių dalyviu, gali ginti savo turtines teises neprievoliniais teisiniais savo teisių gynimo būdais, nes jo nevaržo jokie sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai su atsakove, kuri naudojasi ieškovo turtu be jo sutikimo ar leidimo. Tokiu atveju ieškovo teisė ginama CK nustatytais būdais, ir vienas iš jų, kaip minėta, kad pagal CK 4.98 str. savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos savininko teisės pažeidimus, nes šalių nesieja jokia sutartis, todėl atsakovų iškeldinimas iš ieškovui (savininkui) priklausančių patalpų laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu, nes šio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų atlaisvinimas. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad turtas, t.y. butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovui – D. K. (b. l. 4, 5). Vadinasi, jis turi teisę reikalauti, kad atsakovė išsikeltų iš buto. Svarbu atkreipti dėmesį, kad ieškovas nėra davęs sutikimo atsakovei gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl atsakovė neturi teisės užimti ieškovui priklausančių gyvenamųjų patalpų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atsakovė po įvykusių varžytynių savo noru neišsikėlusi iš ginčo buto, pažeidė ieškovo teisę naudotis įsigytu turtu.

Apeliantė nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant nepilnamečių vaikų interesus. Anot apeliantės, teismas padarydamas išvadą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra vienintelis apeliantės būstas, neįsitikino, ar butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra tinkamas gyventi, ar nėra varinės būklės, ar jame gali gyventi nepilnamečiai atsakovės globotiniai. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p. nustato, kad vaiko teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas ir vaiko teisę į būstą bei jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog iškeldinus ją iš ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto, bus pažeistos nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą. Tuo labiau, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6113-934/2012 (b.l. 59-60) konstatuota, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apeliantė negyvena ir teismo nustatyta, jog negali būti išieškoma būtent iš apeliantei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovė būtų kreipusis į ieškovą dėl nuomos, panaudos sutarčių sudarymo ar ėmusis kitų priemonių užtikrinti savo globotinių interesus – teisę į gyvenamąjį būstą.

Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog teismui yra pateikusi ieškinį dėl 2014 m. vasario 3 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu (civilinė byla Nr. 2-15794-910/2014), tačiau sprendimas byloje dar nėra priimtas. Todėl, tik teismui priėmus sprendimą, jog varžytynių aktas yra teisėtas, atsirastų teisinis pagrindas atsakovę iškeldinti iš ginčo buto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas savininko teisių gynimo, o ne turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu klausimas, todėl aplinkybė, jog apeliantė kreipėsi dėl 2014 m. vasario 3 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovės apeliacinis skundas taip pat yra grindžiamas procesinės teisės normų pažeidimu – apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo bylą išnagrinėjo jai nedalyvaujant. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį apeliantei išnagrinėjo 2014 m. liepos 10 d. posėdyje, pasinaudojęs procesine galimybe iš parengiamojo teismo posėdžio pereiti į bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 231 str. 5 d.). 2014 m. liepos 10 d. parengiamąjį teismo posėdį (posėdžio laiką ir vietą) apeliantei buvo pranešta tinkamai, dėl to ginčo nekilo. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, netenkinęs apeliantės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Procesinės teisės normų pažeidimo šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė, tokio pažeidimo neįrodė ir apeliantė. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neteisingai išsprendęs bylą.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. dalinio sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo dalinis sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. dalinį sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Natalja CikotoAntanas RudzinskasRūta Veniulytė-Jankūnienė