- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-56-300/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41943-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- E. A.
- Advokatai
- Irmantas Motužis
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 90 MGL (4 500,00 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per 6 mėnesius.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į E. A. paskirtą bausmę (baudą) įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laiką nuo 2020 m. spalio 20 d. 01.08 val. iki 13.30 val. (viena para) ir E. A. nustatyta galutinė bausmė – 88 MGL (4 400 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metus, šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 20 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant E. A. priklausančią nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. A. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. spalio 19 d., apie 22.50 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, vairavo motorinę transporto priemonę - automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimą, pagal kurį, policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentracijos, taip, vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai – iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. A. gynėjas adv. I. Motužis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - E. A. išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje arba netenkinus prašymo išteisinti E. A., nuosprendį pakeisti ir sumažinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą iki 1 metų 6 mėnesių.
2.1. Teigia, kad nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas ignoravo bylos duomenis, vienareikšmiškai rodančius, kad neblaivumo tikrinimą atlikti reikalavę policijos pareigūnai, neturėdami jokio pagrindo, neatliko teisės aktuose imperatyviai nurodytų būtinų veiksmų, po kurių tik atlikimo galimas neblaivumo tikrinimas, t. y. rodančius, kad reikalavimas tikrintis neblaivumą nebuvo teisėtas. Taigi E. A. buvo nuteistas nesant jo kaltės - iš esmės už tai, kad nevykdė neteisėtų policijos pareigūnų nurodymų. Nesutinka su teismo išvada, kad E. A. pažeidė KET 17 punkto reikalavimą, nes tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, tiek Lietuvos Respublikos Generalinio komisaro įsakymu 2019 m. kovo 25 d. Nr. 5-V-242 patvirtinto Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos nuostatos vienareikšmiškai reiškia, jog prieš tikrindamas neblaivumą policijos pareigūnas privalo pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką įvertinti bendrą asmens būklę ir tik ją įvertinęs bei to pasėkoje pagrįstai įtaręs, kad asmuo neblaivus, policijos pareigūnas, prieš tai dar ir privalomai paklausęs, prieš kiek laiko asmuo vartojo alkoholį bei įvertinęs asmens nurodytą alkoholio vartojimo laiką bei laikydamasis alkoholio kiekio matuoklio gamintojo instrukcijoje nurodytų sąlygų, įgyja teisę reikalauti atlikti neblaivumo tikrinimą. Principas „draudžiama viskas, kas nėra leista“ nesuteikia policijos pareigūnams teisės nesilaikyti teisės aktais numatytų minėtų procedūrų, būtinų prieš išreiškiant reikalavimą vairuotojui pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, o bylos duomenys rodo, jog jų nesilaikyti nebuvo jokių tiek faktinių, tiek teisinių pagrindų.
2.2. Nurodo, kad visi bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog policijos pareigūnai (tiek O. M., tiek M. B.) nesilaikė minėtų teisės normų imperatyvų – reikalaudami atlikti tikrinimą alkotesteriu, neatliko E. A. bendros būklės vertinimo, nepaklausė, prieš kiek laiko E. A. vartojo alkoholį. Būtent, apklausiamas E. A. parodė, kad reikalaudami pasitikrinti neblaivumą alkotesteriu, policijos pareigūnai neatliko ir nesiūlė jam atlikti jokių Bendros asmens būklės įvertinimo metodikoje nurodytų bendros asmens būklės įvertinimo veiksmų - ar gali eiti tiesia linija - pėda po pėdos, ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs), neklausė, prieš kiek laiko jis vartojo alkoholį. Liudytojai policijos pareigūnai O. M. ir M. B. taip pat nepatvirtino, kad tokie veiksmai su E. A. būtų atlikti. Teismo posėdyje ištirtas policijos pareigūnų naudotos BODY kameros vaizdo ir garso įrašo turinys neabejotinai patvirtina ne tik tai, jog minėti pareigūnai prieš siūlydami E. A. tikrintis neblaivumą alkotesteriu (ir po to) net neketino atlikti ir neatliko minėtų privalomų prieš tikrinimą veiksmų, tačiau netgi ir tai, jog susivokę, kad tokių veiksmų nėra atlikę, sąmoningai nusprendė ir toliau nesiūlyti E. A. jų atlikti, o tiesiog „forminti atsisakymą“. Būtent, vaizdo ir garso įraše užfiksuota, kad policininkai 22.54 val. reikalauja asmenis išlipti iš automobilio, ir jau už minutės E. A., išvertus ant žemės jo turėtus daiktus, liepiama sėsti į policijos automobilį, dar už minutės, net nepareikalavus tikrintis neblaivumą, pareiškiama, jog jis šiuo momentu jau yra sulaikytas, dar už dviejų minučių atnešamas alkotesteris ir reikalaujama tikrintis. Įrašo turinys rodo, kad E. A. buvo sulaikytas dar net nepasiūlius jam pasitikrinti alkotesteriu ir nesant tam jokio teisinio pagrindo (nenustačius jokių nusikaltimo požymių), jo neklausiama, prieš kiek laiko jis vartojo alkoholį, net neužsimenama apie tokių privalomų bendros asmens būklės vertinimo veiksmų, kaip ėjimas tiesiai pėda už pėdos, palietimas nosies pirštu, atlikimą - tiesiog reikalaujama tikrintis alkotesteriu. Įraše taip pat užfiksuota, kad 23.21 val. vienas iš pareigūnų klausia kito „ar girdi, tuos neblaivumo akto nustatymo veiksmus?“, o kitas atsako, „ne, iš kur tau jis bus veiksnus, juk parašėm, kad neveiksnus, ka ons atisaka“. Viso įrašo turinys aiškiai atskleidžia, kad policijos pareigūnai bendros asmens būklės vertinimo neatliko ir to net nesiūlė E. A. (apklausti liudytojai O. M. ir M. B. visiškai neprisiminė, ar buvo atliekami minėti privalomi prieš tikrinimą veiksmai ir ar juos iš viso buvo siūlyta atlikti). Dėl to teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada „kadangi E. A. atsisakė bendrauti su pareigūnais ir vykdyti bet kokius jų nurodymus, akivaizdu, kad jis atsisakė atlikti ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkte ir Tvarkos aprašo 5.1 punkte nustatytos veiksmus“, yra prieštaraujanti bylos duomenims. Iš nuosprendžio matyti, jog teismas laiko, kad teisinės valstybės principas, be kita ko, reiškiantis, kad institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, gali būti ignoruojamas - pareigūnai gali sau leisti nepaisyti teisės normų imperatyvų ir neatlikti jiems privalomų prieš asmens neblaivumo tikrinimą veiksmų, ir tuo pačiu perkelia kaltę E. A. atsisakius vykdyti Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkte ir Tvarkos aprašo 5.1 punkte nurodytus privalomus policijos pareigūnams veiksmus, kurių atlikimo pareigūnai iš E. A. nereikalavo ir apie kurių atlikimą E. A. net nebuvo informuotas. Pažymi, jog minėtame vaizdo įraše užfiksuota, jog E. A. policijos pareigūnams reikalaujant tikrintis alkotesteriu komunikuoja su pareigūnais - teigia nepūsiantis į alkotesterį, tačiau tuo pat metu sako, kad nevengia patikrinimo, nėra apsisprendęs, nori pakvėpuoti grynu oru, o vienam iš policijos pareigūnų pasakius, kad jis bus vežamas neblaivumo patikrinimui į ligoninę, E. A. tam neprieštarauja, po to, kaip patvirtino patys pareigūnai, būtent E. A. pageidavimu jis ir pristatytas neblaivumo tikrinimui į ligoninę - joks E. A. elgesys nesudaro pagrindo teigti, kad pareigūnai, prieš atlikdami tikrinimą alkotesteriu, nebūtų turėję objektyvių galimybių atlikti minėtus jiems privalomus prieš tikrinimą veiksmus, kurių jie neatliko. Taigi teismo išvada, jog E. A. atsisakė atlikti ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkte ir Tvarkos aprašo 5.1 punkte nustatytos veiksmus, yra neatitinkanti bylos aplinkybių.
2.3. Apeliantas skunde teigia, kad iš nuosprendžio matyti, kad teismas savo išvadas dėl to, kad E. A. atsisakė atlikti Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkte ir Tvarkos aprašo 5.1 punkte nurodytus privalomus policijos pareigūnams veiksmus yra neatitinkančios BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalavimų - tokios išvados kildinamos ne iš bylos duomenų. Minėtų bylos duomenų visetas rodo, jog nėra jokio pagrindo laikyti, kad policijos pareigūnai, reikalaudami pasitikrinti E. A. neblaivumą, elgėsi teisėtai (Vyriausybės nustatyta tvarka), dėl ko nėra jokio pagrindo laikyti, jog E. A. privalėjo vykdyti neteisėtą reikalavimą tikrintis alkotesteriu, o nevykdydamas tokio neteisėto reikalavimo pats elgėsi neteisėtai ir pažeidė KET 17 punktą. Nesant teisinio pagrindo reikalauti, kad E. A. vykdytų ne teisės aktais nustatyta tvarka reiškiamus reikalavimus tikrintis neblaivumą alkotesteriu, E. A. nubaudimas prieštarautų vienai pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų – kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis).
2.4. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog E. A. siekė išvengti neblaivumo patikrinimo. Nurodo, kad BODY kameros vaizdo įraše užfiksuota, jog E. A. teigia nepūsiantis į alkotesterį, tačiau tuo pat metu sako, kad nevengia patikrinimo, yra neapsisprendęs, nori pakvėpuoti grynu oru, kas tik patvirtina E. A. parodymus, jog jis baiminosi, kad alkotesterio parodymai gali būti netikslūs dėl ką tik išgerto alkoholio („bijojau, kad išgertas alkoholio kiekis turės įtakos įpūtimui, nes praėjo labai mažai laiko, todėl ir nepūčiau į alkotesterį), o vienam iš policijos pareigūnų pasakius, kad jis bus vežamas neblaivumo patikrinimui į ligoninę, E. A. tam neprieštaravo, po to, kaip patvirtino patys pareigūnai, būtent E. A. pageidavimu jis ir pristatytas neblaivumo tikrinimui į ligoninę. Apklaustas E. A. parodė, kad jis įvykio dienos vakare buvo išgėręs apie pusantros stiklinės alaus, o prieš pat sėsdamas už vairo išgėrė taurelę degtinės, todėl, tuojau būdamas sustabdytas policijos pareigūnų šiems tuojau pat reikalaujant tikrintis alkotesteriu, baiminosi, kad prieš pat vairavimą išgertas alkoholis gali iškraipyti alkotesterio parodymus, dėl to, pareikšdamas, jog „nepūs“ ir teigdamas, kad yra neapsisprendęs, siekė „pratempti laiko“, o ne išvengti tikrinimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas M. B. parodė, kad teisės aktai reikalauja vairuotojo paklausti, prieš kiek laiko asmuo vartojo alkoholį, nes jei prieš 10-15 min. vartojo alkoholį, tuomet reikia palaukti 15 min. prieš tikrinimą. Kaip minėta, jau iš karto po automobilio sustabdymo pradėjus reikalauti E. A. tikrintis alkotesteriu, klausimas dėl alkoholio vartojimo laiko nebuvo užduotas nei karto, o toks neteisėtas pareigūno elgesys, turint omenyje, kad alkoholį E. A. vartojo prieš pat vairavimą, galėjo įtakoti E. A. sprendimą nesitikrinti alkotesteriu. Vaizdo įrašo turinys patvirtina E. A. parodymus, kad vienas iš policijos pareigūnų E. A. dar įvykio vietoje pasakė, jog jis bus pristatomas neblaivumo patikrinimui į ligoninę, dėl to E. A. neprieštaravo. Vaizdo įrašo turinys paneigia teismo teiginį, kad E. A. buvo informuotas apie tai, kad ligoninėje neblaivumo patikrinimas būtų atliekamas E. A. lėšomis. Iš vaizdo įrašo matyti, kaip O. M. ar M. B. E. A. nesutinkant tikrintis alkotesteriu, bet tvirtinant, kad tikrintis neatsisako, pasako, kad „tai vešim į ligoninę“, o E. A. tam neprieštarauja, po to, 23.32 val. kito policijos ekipažo pareigūnas sako O. M. ar M. B., kad jie nepamirštų E. A. „pasiūlyti į ligoninę“, po to O. M. ar M. B. atsako, kad „pasiūlėm ir tuojau dar kartą pasiūlysim“ bei pasakoja, kad „aš jo klausiau, ar atsisakai - nieko nesako, tyli“, po to kito ekipažo pareigūnas pasiūlo „prašyti, įtikinti“ - tuo video įrašas ir baigiasi, jame neužfiksuota, ar E. A. dar kartą buvo siūloma vykti į ligoninę, tačiau patys policijos pareigūnai O. M. ir M. B. parodė, kad į ligoninę E. A. buvo vežamas būtent jo paties iniciatyva. Nors pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad E. A. pristatymui į ligoninę neblaivumo patikrinimui nebuvo teisinio pagrindo, tačiau minėtos aplinkybės rodo, kad iš pareigūno sužinojęs, kad bus pristatomas į ligoninę neblaivumo patikrinimui, E. A. turėjo pagrindą manyti, kad neblaivumo tikrinimo procedūra dar tik bus atliekama, o jo elgesys reikalaujant, kad jis, kaip žadėta, būtų pristatytas į ligoninę, rodo jo siekį, kad neblaivumo tikrinimas visgi įvyktų, nes priešingu atveju E. A. prašymas nebūtų logiškai paaiškinamas. Bylos duomenys patvirtina E. A. parodymus, jog jis, būdamas pristatytas į ligoninę, neturėjo su savimi piniginės, dėl to negalėjo sumokėti už tikrinimą - piniginė su kitais daiktais buvo paimta dar įvykio vietoje (vaizdo įrašo 23.17 val. užfiksuota, kad pareigūnai sako paėmę E. A. piniginę). E. A. parodė ir tai, kad jis, neturėdamas piniginės ir supratęs, kad piniginę paėmę pareigūnai jos su savimi nėra atsinešę, ligoninėje prašė, kad jam būtų išrašyta sąskaita už neblaivumo tikrinimo paslaugas. Pažymi, kad tiek O. M., tiek M. B. parodė, kad jie neprisimena, ar E. A. su ligoninės darbuotojais siekė susitarti dėl galimybės už tikrinimo paslaugas sumokėti vėliau, o vaizdo įraše iš viso nėra užfiksuotas joks E. A. buvimo ligoninėje turinys. Taigi, E. A. parodymai dėl to, kad jis siekė susitarti dėl apmokėjimo už tikrinimą, siekė, jog jam būtų atliekamas neblaivumo tikrinimas ligoninėje, nėra paneigti jokiais bylos duomenimis. Vaizdo įrašo duomenys, priešingai, nei teigia teismas, nepatvirtina, kad dar įvykio vietoje E. A. buvo paaiškinta apie galimybę pasitikrinti neblaivumą savo lėšomis - kaip minėta, įraše užfiksuota, kad E. A. įvykio vietoje buvo informuotas tik apie tai, kad jis bus vežamas neblaivumo patikrinimui į ligoninę ir tam neprieštaravo. Tokiomis teismo išvadomis teismas vėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Taip pat apeliantas teigia, kad minėtų duomenų visuma rodo, kad E. A. neturėjo tikslo išvengti neblaivumo nustatymo, todėl jo veiksmuose nėra tyčios, būtinos kvalifikuojant veiką pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
2.5. Gynėjas skunde teigia, kad teismas netinkamai pritaikė BK 68 straipsnio nuostatas, nustatydamas draudimą vairuoti transporto priemones 2 metus. Nurodo, kad teismas, nustatydamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metams, neatsižvelgė į teismų praktikoje nustatytas reikšmingas aplinkybes, be to, neaišku, kokiu pagrindu nurodė, kad negali būti pateisinamas vienerių metų šios teisės atėmimo terminas asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką naudojantis specialiąją teise apsvaigus nuo alkoholio. Nurodo, kad teismų praktikoje, nustatant teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą reikšmingomis laikomos tiek veiką, tiek kaltinamojo asmenybę charakterizuojančios aplinkybės, akcentuojamas kaltinamojo, kaip vairuotojo, drausmingumas, neblaivumo laipsnis veikos metu, nusikalstama veika sukelti padariniai. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad E. A. niekada neteistas, iki įvykio nebuvo padaręs jokių administracinių nusižengimų, o tai rodo jį buvus drausmingą vairuotoją ir leidžia veiką vertinti kaip atsitiktinio pobūdžio. Pastebi, kad bet kuriuo atveju reikšminga atsižvelgti ir į E. A. neblaivumo tikrinimą ketinusių atlikti pareigūnų veiksmų neprofesionalumą - akivaizdu, jog neteisėti pareigūnų veiksmai sąlygojo situacijos, kurioje E. A. nesutiko įvykio vietoje tikrintis alkotesteriu, kilimą. Atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, jog E. A. neblaivumas būtų siekęs 1,51 prom. (pareigūnai nustatė tik neblaivumo požymius, be to, iš vaizdo įrašo matyti, jog policijos pareigūnai įvykio vietoje taip pat išreiškė nuomonę, jog E. A. neblaivumas gali ir nesiekti ribos, nuo kurios numatyta baudžiamoji atsakomybė), dėl vairavimo įvykio metu nenustatytas joks KET pažeidimas, išskyrus, dėl kurio nuteistas šioje byloje, nepadaryta jokia žala. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą manyti, jog konkrečiu atveju 2 metų uždraudimo naudotis specialiąja teise terminas šią baudžiamojo poveikio priemonę E. A. daro per griežtą, dėl ko šis terminas turi būti mažintinas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
5. Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
6.1. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl E. A. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį padarė įvertinęs byloje įrodymų visumą, pateikė motyvuotas išvadų dėl įrodymų vertinimo, kodėl tiki vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta, vertina kritiškai, laiko juos tik prielaidomis, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl E. A. kaltės pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.
6.2. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Taigi ši nusikalstama veika apibūdinama keliais alternatyviais veiksmais, kurių bent vieno konstatavimas pakankamas baudžiamajai atsakomybei kilti. Taip pat teismų praktikoje yra išaiškinta, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo. Konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinių teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-35-648/2015). Dėl to priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą (pvz., kad jis yra blaivus ir kt.), reikšmės neturi. Tiek administracinei, tiek ir baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kilti pakanka to, kad asmuo tokių veiksmų neatlieka (nepučia į alkoholio matavimo prietaisą, neduoda kraujo mėginio ir pan.).
6.3. E. A. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis vairavo automobilį ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
Žemesnės instancijos teismas
6.4. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra tai, kad policijos pareigūnų reikalavimas tikrintis neblaivumą buvo neteisėtas, nes policijos pareigūnai nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, Lietuvos Respublikos Generalinio komisaro įsakymu 2019 m. kovo 25 d. Nr. 5-V-242 patvirtinto Policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintos Bendros asmens būklės įvertinimo metodikos reikalavimų, bei tai, kad E. A. neatsisakė, kad jam girtumas būtų patikrintas gydymo įstaigoje.
6.5. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtinto policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo 5 punkte nurodyta, kad policijos pareigūnas, nustatęs asmens neblaivumo požymių (iš burnos sklindantis alkoholio kvapas (šiam požymiui nustatyti gali būti naudojamas bekontaktis alkoholio detektorius), neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai): 5.1. pagal Bendros asmens būklės įvertinimo metodiką įvertina bendrą asmens būklę (išskyrus atvejus, kai to neįmanoma padaryti dėl asmens sveikatos būklės): ar gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos; ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs); 5.2. pagrįstai įtaręs, kad asmuo neblaivus, pasiūlo pasitikrinti neblaivumą ir žodžiu paaiškina asmeniui atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius; 5.3. prieš tikrindamas paklausia, prieš kiek laiko asmuo vartojo alkoholį; 5.4. įvertinęs asmens nurodytą alkoholio vartojimo laiką ir laikydamasis alkoholio kiekio matuoklio gamintojo instrukcijoje nurodytų sąlygų, atlieka tikrinimą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1312 patvirtintos bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 2 punkte nurodyta, ar asmuo yra neblaivus ir (ar) apsvaigęs, vertinama pagal šiuos požymius: 2.1. iš burnos sklindantį alkoholio kvapą; 2.2. neadekvačią elgseną; 2.3. nerišlią kalbą; 2.4. nekoordinuotus judesius. Minėtos metodikos 3 punkte nurodyta, kad esant 2 punkte nurodytiems požymiams, vertinama bendra asmens būklė (išskyrus atvejus, kai teisės aktai nustato kitaip arba to neįmanoma atlikti dėl asmens sveikatos būklės): 3.1. ar gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos; 3.2. ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs). Iš šių paminėtų teisės nuostatų matyti, kad policijos pareigūnas nustatęs asmens neblaivumo požymius, vertina bendrą asmens būklę, t. y. ar gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos; 3.2. ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai O. M. ir M. B. parodė, kad sustabdžius automobilį, iš karto iš vairuotojo vietos išlipo automobilio vairuotojas E. A., kuris akivaizdžiai matėsi, kad yra neblaivus, nes svirduliavo, bendraujant su juo, iš burnos sklido alkoholio kvapas, jis kalbėjo nerišliai, todėl atsinešė ir pasiūlė alkotesteriu nusistatyti neblaivumą. Liudytojų O. M. ir M. B. parodymus patvirtina vaizdo įrašas iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų (t. 1, b. l. 57–60). Iš byloje esančio 2020-10-19 23.30 val. surašyto neblaivumo nustatymo akto matyti, kad E. A. buvo nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai (t. 1, b. l. 90). Kaip iš šio neblaivumo nustatymo akto matyti, bendra asmens būklė E. A. nebuvo įvertinta, t. y. nebuvo nustatyta, ar jis gali eiti tiesia linija, stovėdamas pirštu pataikyti į nosies galą. Tai, kad įvykio vietoje policijos pareigūnai neįvertino bendros E. A. būklės, o net kelis kartus siūlė neblaivumą pasitikrinti alkotesteriu, nelaikytina, kad reikalavimas neblaivumą tikrintis alkoholio matavimo prietaisu, buvo neteisėtas, nes tiek pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtinto policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo 5 punkto, tiek ir pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1312 patvirtintos bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 3 punkto nuostatas bendros asmens būklės įvertinimas nėra privalomas. Be to, pastebėtina, kad vairuotojas turi teisę atsisakyti atlikti veiksmus, kuriais atliekamas bendras asmens būklės įvertinimas.
6.6. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. V-1312 patvirtintos bendros asmens būklės įvertinimo metodikos 4 punktą esant pagrįstiems įtarimams, kad asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs, jo patikrinimas tęsiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo ir leidžiamos etilo alkoholio koncentracijos darbo metu nustatymo“ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (su vėlesniais pakeitimais, galiojusiais įvykio metu) 6 punkte nurodyta, kad siekdami nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo ar administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra blaivus, policijos pareigūnai pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką įvertinę bendrą asmens būklę ir pagrįstai įtarę, kad asmuo neblaivus, toliau atlieka Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus, t. y. policijos pareigūnai transporto priemonės vairuotojui, nusikalstamos veikos padarymu įtariamam asmeniui ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, prieš jį tikrindami ar pristatydami į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, žodžiu paaiškina jam atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius, bei policijos pareigūnai tikrina transporto priemonės vairuotoją, nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį ar administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį arba, esant Taisyklių 3 punkte nustatytiems pagrindams, atlieka Taisyklių 9 punkto pirmojoje pastraipoje nurodytus veiksmus (t. y. nedelsdami, bet ne vėliau kaip per valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo, įvykio vietos apžiūros protokolo, laikino sulaikymo protokolo ar administracinio sulaikymo protokolo surašymo, išrašo siuntimą į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros ir pristato šiuos asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą). Iš šios taisyklės normos matyti, kad, jei asmuo neatsisako tikrintis, policijos pareigūnai atlieka jo tikrinimą. Pagal minėtų taisyklių 2.3 punktą neblaivumo tikrinimas (toliau – tikrinimas) – tai policijos pareigūnų veiksmai, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra neblaivus. Taip pat pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 5-V-242 patvirtinto policijos pareigūnų veiksmų nustatant asmens neblaivumą ar apsvaigimą tvarkos aprašo 9.2.2 punkto nuostatas policijos pareigūnas, tikrintis sutikusiam asmeniui, ne tik išsiaiškinęs, kada ir kiek jis gėrė alkoholio, neblaivumą patikrina alkoholio matavimo prietaisu, bet ir pasiūlo atlikti veiksmus: ar jis gali eiti tiesia linija – pėda po pėdos, ar stovėdamas gali pirštu pataikyti į nosies galą (atsimerkęs ir užsimerkęs). Taigi, tik tikrintis sutikusiam asmeniui, yra užduodami klausimai, kada jis ir kiek išgėrė alkoholio, pasiūloma atlikti veiksmus bendram asmens būklės įvertinimui bei neblaivumas asmeniui patikrinamas alkotesteriu. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad policijos pareigūnai O. M. ir M. B., nustatę E. A. neblaivumo požymius (iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba), E. A. siūlė neblaivumą tikrintis alkotesteriu, tačiau E. A. ne kartą atsisakė tai daryti, nurodydamas, kad „vieną kartą jau pūtė ir prisipūtė“, kitų priežasčių, kodėl atsisako tikrintis neblaivumą nenurodė bei vengė bendrauti su policijos pareigūnais, juos ignoravo, nepasirašė neblaivumo nustatymo akte. Tokias aplinkybes patvirtina liudytojų O. M., M. B. parodymai, apžiūros protokole peržiūrėjus policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašą, užfiksuoti duomenys, neblaivumo nustatymo akte užfiksuoti duomenys bei iš dalies paties E. A. parodymai teisme. Taigi, šie paminėti duomenys patvirtina, kad E. A. nesutiko būti tikrinamas policijos pareigūnų, t. y. ne tik nesutiko neblaivumą pasitikrinti alkoholio matavimo prietaisu, bet ir atlikti veiksmus, kuriais remiantis atliekamas bendras asmens būklės įvertinimas. E. A. vengimas neblaivumą pasitikrinti užfiksuotas neblaivumo nustatymo akte, taip pat vengimas užfiksuotas ir policijos pareigūnų „Body“ kamerų darytame vaizdo įraše.
6.7. KET 17 punktas, kurio reikalavimo pažeidimas inkriminuotas E. A., numato pareigą vairuotojui policijos pareigūno reikalavimu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Byloje nustatyta, kad reikalavimą tikrintis neblaivumą E. A. davė policijos pareigūnai, vykdydami savo, kaip policijos pareigūnų pareigas, kurias reglamentuoja šiame teismo sprendime minimų teisės aktų nuostatos. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad policijos pareigūnų O. M. ir M. B. reikalavimas E. A. neblaivumą pasitikrinti alkoholio matavimo prietaisu, buvo teisėtas ir pagrįstas ir šio reikalavimo E. A. nevykdė. Iš paties E. A. paaiškinimų teisme matyti, kad jis neblaivumą pasitikrinti alkoholio matavimo prietaisu vengė siekdamas prablaivėti, t. y. jis išreiškė savo valią nesitikrinti neblaivumo, kai buvo galimybė tokį patikrinimą atlikti.
6.8. Taip pat apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad E. A. neatsisakė, kad jam girtumas būtų patikrintas gydymo įstaigoje. Pastebėtina, kad asmens medicininė apžiūra gydymo įstaigoje girtumui, neblaivumui ar apsvaigimui nustatyti atliekama ir į gydymo įstaigą asmuo, jei yra sulaikytas, policijos pareigūnų pristatomas, jei asmuo nesutinka su jam atlikto tikrinimo rezultatais, t. y. nesutinka su alkoholio matavimo prietaisu nustatytu girtumo laipsniu arba asmens tikrinimo objektyviai neįmanoma atlikti. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta, kad E. A. nesutiko būti tikrinamas, nors tikrinimą objektyviai buvo galima atlikti, todėl policijos pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo E. A. pristatyti medicininei apžiūrai į gydymo įstaigą. Be to, 2020-10-20 neblaivumo nustatymo akte nurodyta, kad E. A. informuotas, kad nesutikdamas su tikrinimo rezultatais ne vėliau kaip per valandą po to, kai atliktas tikrinimas, gali pats kreiptis, o jei yra sulaikytas – prašyti būti pristatomas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų atlikta medicininė apžiūra savo lėšomis (t. 1, b. l. 90). Teisme E. A. teigė, kad jis ligoninėje prašė išrašyti jam sąskaitą, kurią jis apmokėtų už jo apžiūrą ligoninėje, nes jo piniginė buvo paimta policijos pareigų sustabdžius jo automobilį. Liudytojai O. M. ir M. B. parodė, kad E. A. buvo nuvežtas į ligoninę, nes E. A. pareikalavo nuvykti į ligoninę, jog jam būtų paimtas kraujas, bet nuvykus E. A. nurodė, kad neturi lėšų susimokėti, neprašė jam duoti paimtą piniginę, o jie neturėjo teisinio pagrindo surašyti siuntimą gydytojams patikrinti E. A. apsvaigimą. Tai, kad gydymo įstaigoje nebuvo atlikta E. A. medicininė apžiūra ir nebuvo patikrintas jo neblaivumas, nėra pagrindas pripažinti, kad E. A. iš viso neatsisakė tikrintis neblaivumą, nes kaip jau minėta, jis automobilio sustabdymo metu vengė pasitikrinti neblaivumą.
7. Įvertinus tai, kad E. A. išreiškė savo valią nesitikrinti neblaivumo, kai buvo galimybė tokį patikrinimą atlikti, t. y. kad jis tyčia vengė neblaivumo patikrinimo, į tai, kad policijos pareigūnų reikalavimas pasitikrinti neblaivumą buvo teisėtas, daroma išvada, kad E. A. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, byloje surinktus įrodymus įvertino teisingai ir padarė pagrįstą išvadą, kad E. A. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes vairavo transporto priemonę ir, pažeisdamas KET 17 punkto reikalavimą atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, t. y. vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir E. A. išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.
8. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. A. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Be to, apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neginčija E. A. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio.
9. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. A. gynėjas prašo nuosprendį pakeisti ir E. A. sumažinti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą iki 1 metų 6 mėnesių.
9.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), viena iš tokių priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, iš jų – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padaro nusikalstamą veiką (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise galimas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014). BK 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas baudžiamojo poveikio priemones skiria laikydamasis šio skyriaus, t. y. IX skyriaus „Baudžiamojo poveikio priemonės ir jų skyrimas“, nuostatų. Baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, įvertinant visas tam reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį, ir tai yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju E. A., vairavusiam transporto priemonę ir vengusiam neblaivumo patikrinimo, uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones dvejus metus. Kaip iš skundžiamo nuosprendžio matyti, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. A. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą vairuoti transporto priemones bei nustatant jos dydį (2 metams) įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančios E. A. padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumą bei nuteistojo asmenybę.
9.2. Byloje nustatyta, kad E. A. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Iš bylos matyti, kad E. A. yra vedęs, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotoju, anksčiau nebuvo teistas, per paskutinius penkerius metus administracine tvarka nebuvo baustas, tačiau iš Liteko duomenų matyti, kad nuteistasis už analogiško, kaip ir skundžiamame nuosprendyje nurodyto KET pažeidimo padarymą, administracine tvarka buvo baustas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-06-18 nutarimu už 2012-05-26 padarytą pažeidimą (ATPK 126 straipsnio 4 dalis) ir Telšių rajono apylinkės teismo 2012-09-27 nutarimu už 2011-12-02 padarytą pažeidimą (ATPK 126 straipsnio 4 dalis) ir už šiuos pažeidimus jam buvo paskirtos ne tik baudos, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 2 metams bei 2 metams 6 mėnesiams. Kaip iš šių paminėtų aplinkybių matyti, išvadų iš ankstesnių baustumų E. A. nepadarė, nes vėl padarė analogišką pažeidimą – vairuodamas transporto priemonę vengė neblaivumo patikrinimo. Nors už šiuos padarytus pažeidimus paskirtas nuobaudas E. A. yra įvykdęs, tačiau šie duomenys nuteistąjį charakterizuoja kaip nedrausmingą vairuotoją, darantį analogiško pobūdžio teisės pažeidimus. Be to, iš bylos matyti, kad E. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, nes, kaip pats pripažino teisme ir tai patvirtina liudytojų S. S., A. V., su kuriais nuteistasis kartu vartojo alkoholinius gėrimus, policijos pareigūnų parodymai, jis automobilį įvykio metu vairavo būdamas neblaivus ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius, vengė neblaivumo patikrinimo. Būtent paties nuteistojo tyčiniais veiksmais – vengiant neblaivumo patikrinimo, nebuvo nustatytas tikslus jo girtumo laipsnis. Taip pat pažymėtina, kad E. A. savo elgesio kritiškai nevertina, nesigaili, o tik stengiasi keldamas įvairias versijas dėl bylos aplinkybių sušvelninti savo teisinę padėtį arba išvengti baudžiamosios atsakomybės. Įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių ir atsižvelgiant į tai, kad E. A. jau ne kartą yra baustas už analogiško pobūdžio pažeidimus (vairavo transporto priemonę ir vengė neblaivumo patikrinimo), teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu E. A. paskirtas draudimas dvejus metus vairuoti transporto priemones yra proporcinga baudžiamojo poveikio priemonė E. A. padarytam nusikaltimui ir atitinka nuteistojo asmenybę bei turės taisomąjį poveikį nuteistajam, padės jam suvokti šios teisės turėjimo teikiamus privalumus, jos vertę bei tokią teisę turinčio asmens atsakomybę. Dėl to keisti skundžiamą nuosprendį ir sutrumpinti E. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones terminą, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.
10. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl nuteistojo E. A. gynėjo apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo E. A. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio.