Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (veika padaryta T. T.) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį (veika padaryta T. G.) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. J. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, subendrinta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir A. J. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 9 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 75 straipsniu, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestinas.

10. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliantas pateiktame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, veiksmų kvalifikavimo, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų bausmių rūšių bei dydžių, subendrintos bausmės dydžio, tačiau mano, jog jam, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas turėjo būti atidėtas.

11. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pastebėtina, jog teismų praktikoje yra prižįstama, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kuri galima tik tais atvejais, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-895/2016, 2K-115-648/2016 ir kt.).

12. Nagrinėjamu atveju A. J. buvo pripažintas kaltu padaręs vieną ir pasikėsinęs padaryti du apysunkius nusikaltimus, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Taigi, be jokių abejonių, egzistuoja BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyti formalieji bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai. Vis tik BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos įpareigoja teismą nustatyti ir tai, ar nuteistajam atidėjus bausmės vykdymą gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas sulaikys nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar jis bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas laikysis įstatymų ir nebenusikals ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Svarstant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą yra būtina atsižvelgti tiek į aplinkybes, susijusias su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek į aplinkybes apibūdinančias nuteistąjį, jo elgesį prieš nusikalstamų veikų padarymą ir po jų padarymo. Prognozuoti, kaip nuteistasis elgsis ateityje, ar visi bausmės tikslai galės būti pasiekti atidėjus jos vykdymą galima tik įvertinus praeityje įvykusius faktus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad A. J. atidėti paskirtos bausmės vykdymo nėra pagrindo.

13. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, buvo viena iš sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir mažinti subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino, jog, siekiant atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą buvo įnešta 150 Eur (kiekvienam nukentėjusiajam skirta po 50 Eur nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti). Skundžiamame nuosprendyje buvo atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis dirba (atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis dirba tik nuo 2019 m. balandžio 10 d.), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, jo motinai dėl sveikatos būklės reikalinga artimųjų priežiūra. Taigi iš esmės į visus teigimai nuteistąjį apibūdinančius faktus buvo atsižvelgta.

14. Nuteistasis A. J. padarė tris nusikalstamas veikas nuosavybei, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, viena nusikalstama veika buvo baigta, o dvi nutrūko pasikėsinimo stadijoje, visos nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia. Pažymėtina, jog apelianto nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio pobūdžio, t. y. nuteistasis pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog sužinojęs, kaip, panaudojus technines priemones, galima pagrobti automobilį, įsigijo tokią priemonę ir darė nusikalstamas veikas (t. 2, b. l. 86-87). Be to, A. J. anksčiau yra baustas administracine tvarka, ne kartą teistas, taip pat ir už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą. Paskutiniu nuosprendžiu A. J. už apysunkio nusikaltimo padarymą buvo paskirta bauda, t. y. švelnesnė bausmė nei buvo skiriamos anksčiau, tačiau jis ir vėl nusikalto. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis išvadų nedaro, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės, yra linkęs nusikalsti.

15. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog faktai, kurie buvo aptarti šio procesinio sprendimo 13 ir 14 pastraipose, leidžia konstatuoti, kad A. J. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką turėjo būti skiriama BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta griežčiausia bausmė, t. y. laisvės atėmimas. Pažymėtina, jog nuteistajam už baigtą nusikaltimą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra mažesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis, o už pasikėsinimus padaryti nusikalstamas veikas buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra artimi baudžiamajame įstatyme numatytai minimaliai šios bausmės ribai. Apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad A. J. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė, nei BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris galėtų būti skiriamas net ir už vienos nusikalstamos veikos padarymą, be to, ji dar buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi neigiamai A. J. charakterizuojantys duomenys leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai skirti jam laisvės atėmimo bausmes, o teigiamai jį apibūdinantys duomenys leido mažinti skiriamų bausmių dydžius už atskirus nusikaltimus bei nustatyti teisingą subendrintą bausmę, t. y. buvo pasiektas kompromisas, apie kurį nurodoma apeliaciniame skunde. Tuo pačiu konstatuotina, jog aptartų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą atidedant.

16. Aplinkybės, kad nuteistasis pasižada daugiau nenusikalsti, o jo apsisprendimui nenusikalsti didelę įtaką turėjo sugyventinė, kuri iškėlė ultimatumą dėl netinkamo jo elgesio, nėra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti jos vykdymą atidedant. Kaip jau minėta, apie asmens galimus pokyčius ateityje galima spręsti tik iš jo ankstesnio elgesio, taip pat ankstesnis asmens elgesys leidžia nustatyti, kokios baudžiamajame įstatyme numatytos priemonės turi būti taikomos, siekiant pozityvių rezultatų. Šiuo atveju nuteistojo ankstesnis elgesys, daromi teisės pažeidimai, jų intensyvumas, net ir įvertinus teigiamai jį apibūdinančias aplinkybes, kelia rimtų abejonių dėl jo sugebėjimo vykdyti savo pažadą. Pastebėtina, jog iš nuteistojo sugyventinės parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji su nuteistuoju gyvena apie tris metus. Vis tik per tuos tris metus A. J. padarė keturis nusikaltimus, kas rodo, kad sugyventinės teigiama įtaka nuteistajam nėra pakankama tam, jog efektyviai keistų jo nusikalstamus polinkius. Pažymėtina, jog nuteistasis ir be savo sugyventinės ultimatumų pagal savo gyvenimišką patirtį turėjo ir turi suprasti nusikalstamų veikų žalingumą įstatymo saugomoms vertybėms, o jo teiginys, kad apsisprendimui daugiau nenusikalsti turėjo įtakos sugyventinės pozicija, rodo kritiško požiūrio į nusikalstamas veikas bei gebėjimo savarankiškai koreguoti elgesį stoką. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad yra nusikaltęs ir tais laikotarpiais, kai turėjo darbą. Taigi šis faktas rodo, jog darbinė veikla taip pat nėra ta aplinkybė, kuri galėtų patikimai užtikrinti tai, kad nuteistasis laikysis teisės aktų reikalavimų ir nenusikals, užtikrins kitų bausmės tikslų įgyvendinimą.

17. Akivaizdu, jog, atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, sumažės nuteistojo galimybės bendrauti su sugyventine, motina ir pan., atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Vis tik A. J. su laisvėje esančiais asmenimis turės galimybę bendrauti ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, tačiau tai privalės daryti taip, kaip numato teisės aktų nuostatos. Tuo pačiu pabrėžtina, jog dėl galimybių bendrauti su savo artimaisiais sumažėjimo yra kaltas pats nuteistasis. Pareiga atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą neišnyks net ir A. J. atlikus laisvės atėmimo bausmę.

18. A. J. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės, jo asmenybę bei socialinį pavojingumą apibūdinantys duomenys, jo polinkį nusikalsti patvirtinančios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik nuteistajam realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę. Esant aptartų aplinkybių visumai, keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 9 d. nuosprendžio nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo A. J. apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.