Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Nijolios Indreikienės, sekretoriaujant Neringai Gudašytei, dalyvaujant ieškovės atstovėms advokatei Sonatai Žukauskienei ir trečiajam asmeniui V. D., atsakovėms I. N. V. ir jos atstovei advokatei Dalei Peckutei, L. M. ir jos atstovei advokatei Virginijai Inai Bedarfienei, trečiajam asmeniui J. D., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių I. N. V. ir L. M. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-430-568/2010 pagal S. D. ieškinį atsakovėms I. N. V., L. M., tretiesiems asmenims J. D., T. D., V. A. D., Kauno m. 3-iajam notarų biurui dėl termino atnaujinimo, juridinio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimų iš dalies pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad faktiškai priėmė ir valdo tėvo R. D. turtą, atsiradusį po jo mirties 2001 m. gegužės 4 d., pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po A. E. D. mirties, priimti R. D. vardu, pripažinti iš dalies negaliojančiais dėl 1/3 dalies paveldėjimo teisės liudijimus – 2001 m. sausio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 382, 2001 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 10133, 2001 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 10384, 2006 m. liepos 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 9966, 2006 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 10254, 2007 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 1007.

Nurodė, kad 2001 m. gegužės 4 d. mirė ieškovės tėvas R. D. Tėvo mirties dieną ieškovė buvo nepilnametė, jos teisių niekas negynė. Palikimą priėmė faktiškai, pradėdama jį valdyti. Mirus tėvui, ji naudojosi jo kilnojamuoju turtu – baldais, patalyne, indais, knygomis, į notarą nesikreipė. 2000 m. liepos 4 d. mirė ieškovės tėvo senelė A. E. D. Jos turtą paveldėjo atsakovės – dukros I. V. ir L. M.. Ieškovės tėvas R. D. taip pat turėjo teisę paveldėti 1/3 savo senelės turto dalį, tačiau jos mirties dieną labai sirgo ir negynė savo teisių dėl sveikatos būklės. R. D. sirgo psichine liga ir nuolat gydėsi ligoninėse. Tėvo tėvas B. D. buvo miręs 1985 m. vasario 22 d., todėl jam priklausančią dalį turėjo paveldėti anūkas (1964 m. CK 573 straipsnis).

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. D. faktiškai priėmė ir valdo R. D. turtą, atsiradusį po jo mirties 2001 m. gegužės 4 d., pratęsė terminą S. D. palikimui, atsiradusiam po A. E. D. mirties R. D. vardu, pripažino iš dalies negaliojančiais dėl 1/3 dalies paveldėjimo liudijimus – 2001 m. sausio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 382, 2001 m. spalio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 10133, 2001 m. spalio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 10384, 2006 m. liepos 4 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 9966, 2006 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 10254, 2007 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, registro Nr. 1007. Nustatė, kad po tėvo mirties ieškovė liko gyventi su motina ir tokiu būdu priėmė likusius buities apstatymo, apyvokos daiktus. Po motinos A. E. D. mirties į notarinę kontorą kreipėsi tik atsakovės, nes brolis B. J. D. buvo miręs, tačiau pareiškimuose atsakovės nurodė, jog daugiau įpėdinių nėra. Konstatavo, kad 2000 m. liepos mėn. atsakovėms buvo žinoma apie kitus įpėdinius, todėl, vadovaujantis protingumo kriterijumi, atsakovės apie tai privalėjo informuoti notarę, to nepadarė ir gavo paveldėjimo teisės liudijimus. Laikė, kad ieškovė įrodė ieškinyje nurodytas aplinkybes. Sprendė, kad nėra įrodytos aplinkybės, jog R. D. savo veiksmais galėjo išreikšti valią priimti palikimą dėl savo sveikatos būsenos.

Apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 3 d. sprendimo pateikė atsakovės I. N. V. ir L. M.

Apeliaciniu skundu atsakovė I. N. V. nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Pažeistas LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnis, reglamentuojantis, kad Civilinio kodekso penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Priimdamas sprendimą, teismas vadovavosi šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso normomis, nors turėjo taikyti 1964 metų redakcijos (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Civilinio kodekso normas, reglamentavusias paveldėjimo santykius palikėjų mirties momentu.

Netaikytas 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 588 straipsnis, nustatęs, kad šešių mėnesių terminą palikimui priimti teismas gali prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Šis Civilinis kodeksas nenumatė teisės pratęsti terminą palikimui priimti. Terminas palikimui priimti pratęsiamas pagal šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 5.57 straipsnio 1 dalį, tačiau ši teisės norma negalėjo būti taikoma.

Sprendimo rezoliucinėje dalyje neištaisytas aiškus rašymo apsirikimas (CPK 276 straipsnio 2 dalis). Ginčijamame sprendime yra nurodyta pratęsti terminą S. D., a/k (duomenys neskelbtini) palikimui, atsiradusiam po A. E. D. mirties R. D. vardu, tačiau praleistas žodis „priimti“.

Pažeistas CPK 265 straipsnis, nes sprendime nėra aiškiai išdėstyta, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

Sprendime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovė ieškinio nepagrindė ir jų neįrodinėjo. Ieškinyje nurodyta, kad terminas palikimui priimti praleistas dėl to, kad šešių mėnesių laikotarpiu, kuomet R. D. turėjo priimti palikimą, labai sirgo ir gydėsi ligoninėse, o ne dėl to, kad R. D. galėjo ar negalėjo suvokti savo veiksmų prasmės, juos valdyti. Šias sprendime nurodytas aplinkybes gali pagrįsti tik ekspertai, tačiau ieškovė neprašė paskirti R. D. psichiatrinę ekspertizę. R. D. buvo veiksnus, neturėjo invalidumo, todėl ši aplinkybė negali būti pripažinta svarbia pratęsti terminui palikimui priimti.

Neteisingai įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai – medicininiai dokumentai, kuriuose yra gydytojų įrašai apie ieškovės tėvo sveikatos būklę. R. D. dėl savo psichinės ligos paskutinį kartą buvo gydytas nuo 2000 m. kovo 31 d. iki 2000 m. gegužės 3 d. Po senelės A. E. D. mirties R. D. ligoninėje gydėsi tik 32 dienas dėl kepenų susirgimo, kur ir mirė (po 10 mėnesių po senelės mirties). Dėl to aplinkybė, kad dėl gydymosi ligoninėse jis negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į palikimą, yra nepagrįsta ir negali būti pripažinta svarbi. Sprendime nenurodyta, kokios reikšmingos bylai aplinkybės buvo nustatytos iš liudytojų parodymų.

Negali būti pripažinta svarbia aplinkybė, kad 2000 m. gegužės mėn. ieškovė buvo nepilnametė ir negalėjo tinkamai apginti savo teisių. 2000 m. gegužės mėn. ir ieškovės prosenelė, ir jos tėvas buvo gyvi, palikimas tuo metu neatsirado. 2000 m. liepos 4 d. mirus jos prosenelei, ieškovė taip pat neturėjo teisių į jos palikimą, nes negalėjo paveldėti nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą.

Neįvertinta, kad R. D. po senelės mirties netapo paveldėtoju. Įstatymo nustatyta tvarka neįgyvendinęs teisės į palikimą, ieškovės tėvas tokią teisę prarado.

Neatsižvelgta, kad termino praleidimo priežastis pagrindžiančias aplinkybes turi nurodyti ir jų svarbą įrodyti palikimą siekiantis priimti įpėdinis. Šį teiginį įrodo 588 straipsnio nuostatos, „Laikinųjų notarinių veiksmų atlikimo taisyklių“, patvirtintų Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 362, 40 punktas, kuriame nurodyta, kad įpėdinio, nepriėmusio palikimo per įstatymo nustatytą palikimui priimti terminą, be kreipimosi į teismą pareiškimas apie palikimo priėmimą gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu visi kiti palikimą priėmusieji įpėdiniai su tuo sutinka ir pateikia notarui sutikimus raštu. Į teismą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo kreipėsi ne pats įpėdinis, o ieškovė. Ieškinyje ji nenurodė, kokiu pagrindu pareiškė reikalavimą pratęsti terminą palikimui priimti tėvo vardu, atstovavimo fakto ir jai suteiktų teisių atstovauti tėvą nepagrindė. Dėl to patenkinus jos ieškinį, pažeistos atstovavimą reglamentuojančios teisės normos (Civilinio kodekso 2 knygos III dalis), nes tik tinkamo atstovo sudarytas sandoris tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.

Sprendžiant, jog juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ieškovė priėmė palikimą po tėvo mirties, nustatymui pakanka to, jog ieškovė, likusi gyventi su motina, priėmė likusius buities apstatymo, apyvokos daiktus, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pagal 574 straipsnį įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenys nepaveldimi, o pereina įstatyminiams įpėdiniams, nepriklausomai nuo jų eilės ir paveldimos dalies, jeigu jie gyveno kartu su palikėju iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Palikimo priėmimu nelaikoma naudojimasis buities apstatymo ir apyvokos daiktais ar jų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006). Darytina išvada, kad ieškovė po tėvo mirties nepriėmė palikimo faktiškai jį pradėjusi valdyti, nes jo nebuvo.

Nepagrįstai netaikytas ieškininės senaties terminas, nors atsakovės prašė jį taikyti. Ieškovė praleido naikinamąjį terminą, nustatytą Civilinio kodekso 5.8 straipsnyje.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliaciniu skundu atsakovė L. M. nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Neįvertinta, kad palikėjos A. E. D. vaikaitis R. D. palikimo atsiradimo metu neturėjo teisės paveldėti A. E. D. turto. Pagal tuo metu galiojusią CK 573 straipsnio redakciją, A. E. D. mirties dieną tik atsakovės L. M. ir N. I. V. buvo pirmos eilės įpėdinės (1 dalies 1 punktas). Atsakovių brolis, B. D. buvo miręs 1985 m. Palikėjo vaikaičių teisė paveldėti buvo nustatyta CK 573 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad antros eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė. Atsakovės palikimą priėmė, jo neatsisakė. Įstatyme nebuvo numatyta paveldėjimo atstovavimo teisė, kuri yra numatyta naujo CK 5.12 straipsnyje. CK 573 straipsnio 4 dalyje numatyta teisė palikėjo vaikaičiams ir provaikaičiam paveldėti tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymą. Šaukiamos eilės įpėdiniu šiuo atveju laikytinas ieškovės tėvas, kuris yra priskirtas prie antros eilės įpėdinių ir turėjo teisę paveldėti tik nesant pirmos eilės įpėdinių.

Nepagrįstai ieškovei pratęstas terminas palikimui atsiradusiam po A. E. D. mirties priimti R. D. vardu, nes pagal tuo metu galiojusią CK 573 straipsnio redakciją vaikaičiai negalėjo paveldėti esant pirmos eilės įpėdiniams, R. D. nebuvo išreiškęs savo valios palikimui priimti – nesikreipė į notarą, nepradėjo turto valdyti (1964 m. CK 587 straipsnis), termino pratęsimas nesukels teisinių pasekmių.

Neteisingai nustatyta, kad ieškovė faktiškai priėmė ir valdo R. D. turtą, atsiradusį po jo mirties. R. D. mirties dieną 2001 m. gegužės 4 d. ieškovei buvo vienuolika metų ir 9 mėnesiai. Ji, būdama neveiksni, negalėjo suvokti jokių paveldėjimo reikalų. R. D. neturėjo turto, kurį galėtų paveldėti jo įpėdiniai. R. D. šeima gyveno jo motinai V. D. priklausančiame, jos baldais apstatytame bute. R. D. piktnaudžiavo alkoholiu, nedirbo ir turto nebuvo įsigijęs. Ieškovės motina neatliko jokių veiksmų dėl savo sutuoktinio palikimo priėmimo.

Praleistas vienerių metų terminas paveldėjimo teisės liudijimams, išduotiems atsakovėms, ginčyti (CK 5.8 straipsnis).

Fakto nustatymas, kad ieškovė, būdama 11 metų, priėmė palikimą, atsiradusį po jos tėvo R. D. mirties, prieštarauja CPK 444 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nes negali sukelti teisinių pasekmių.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. N. V. prašo patenkinti atsakovės L. M. apeliacinį skundą. Nurodo, kad ieškovė praleido vienerių metų terminą paveldėjimo teisės liudijimams, išduotiems L. M. ir I. N. V., ginčyti (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnis, CK 5.8 straipsnis). Mano, kad šis terminas yra naikinamasis. Mirus ieškovės tėvui R. D., įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ji pati ar jos įstatyminė atstovė motina J. D. nepriėmė palikimo, nes nesikreipė į notarų biurą su pareiškimu. Ieškovė nepriėmė palikimo ir faktiškai pradėjusi jį valdyti, nes tuo metu ji buvo nepilnametė, R. D. su šeima gyveno jo motinai V. D. priklausančiame bute, kuriame baldai ir kiti namų apyvokos daiktai priklausė motinai.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovės L. M. apeliacinio skundo argumentą apie R. D. nebuvimą senelės A. E. D. įpėdiniu po pastarosios mirties.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2000 m. liepos 4 d. mirusi A.E. D. turėjo tris vaikus – atsakoves ir sūnų B. J. D. ( 2001 m. gegužės 4 d. mirusio ieškovės tėvo R. D. tėvą), kuris mirė 1985 metais. A.E. D. testamento nepaliko. A.E. D. palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 573 straipsnio ( 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo redakcija) pirmoji ir antroji dalys nustatė, kad palikėjo vaikaičiai yra antrosios eilės įpėdiniai, šaukiami paveldėti pagal įstatymus, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba šie nepriėmė palikimo ar jo atsisakė, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmosios eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. CK 573 str. ketvirtoji dalis įtvirtino, kad palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. Vadovaujantis šia įstatymų leidėjo nuostata ir kasacinio teismo praktika civilinėse bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl paveldėjimo atstovavimo teise, nagrinėjamoje byloje taikytiname palikimo atsiradimo dieną galiojusiame 1964 m. CK 573 straipsnyje buvo nustatytos dvejopos mirusio asmens vaikaičių paveldėjimo pagal įstatymą taisyklės, tačiau nepanaikintas paveldėjimas atstovavimo teise, įtvirtintas šio straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje G. M., J.M, J. T. ir kt. v. S. K. ir J.D., bylos Nr. 3K-3-535/2006). Paveldėjimas atstovavimo teise įtvirtintas ir šiuo metu galiojančio 2000 m. CK 5.12 straipsnyje. 2009 m. lapkričio 2 d. kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009 pagal S.M. ir M.M. ieškinį atsakovams E. P. ir B.L. dėl palikimo priėmimo pradedant jį valdyti juridinio fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu ir mainų sutarties pripažinimo negaliojančia, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, pirmosios eilės įpėdiniams priėmus palikimą pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 2 dalį, antros eilės įpėdiniai paveldėti nešaukiami, tačiau tokiu atveju turi būti taikoma 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalis, pagal kurią palikėjo vaikaičiai paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus.

Aptartoji apeliantės pozicija nesudaro pagrindo daryti išvadą apie kitų skundo argumentų nepagrįstumą.

Iš dalies sutiktina su apeliacinių skundų motyvais dėl netinkamos apylinkės teismo išvados ieškininės senaties termino paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti.

Neaiški priešpaskutinė pirmosios instancijos teismo sprendimo pastraipa, kurioje pasisakoma dėl ieškininės senaties termino. Neįvardindamas asmens, dėl kurio turto paveldėjimo ginčijimo termino pasisako ( ieškovės tėvo ir jo senelės), teismas pripažino, kad iki ieškininės senaties termino pabaigos ieškovė į teismą nesikreipė ir rėmėsi jos nepilnametystės faktu, tačiau nekonstatavo, kad ieškininės senaties terminas yra atnaujinamas. Sprendimo teiginys apie ieškinio pareiškimą 2008 m. lapkričio 6 d., jau pilnai suvokiant savo veiksmus ir, vadovaujantis protingumo kriterijumi, vertinant tai kaip ieškovės valios išreiškimą, nėra susietas su išvada, kurią teismas padarė ar bent jau siekė padaryti, todėl apie ieškininės senaties eigos pradžią, pabaigą, ieškovės turėjimą sužinoti apie ieškinyje nurodomą pažeistą teisę ir faktinį sužinojimą teisėjų kolegija sprendžia iš faktinių bylos aplinkybių ir ieškovės paaiškinimo.

2000 m. Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., 5.8 straipsnis nustatė, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos, arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Šio CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnis įtvirtino, kad CK 5.8 straipsnis taikomas, jeigu, įsigaliojus CK, dar nebuvo pasibaigęs 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškininės senaties terminas. A.E. D. palikimas atsirado jos mirties momentu 2000 m. liepos 4 d. ( 1964 m. CK 568 str.), todėl ginčo atveju taikytinas 2000 m. CK įsigaliojimo dieną nepasibaigęs vienerių metų terminas ( paveldėjimo teisės liudijimai išduoti 2001 m. spalio 12 ir 19 dienomis).

Tuo vadovaujantis darytina išvada, kad apie pažeistą teisę ieškovė, atstovaujama įstatyminės atstovės (motinos J. D.), turėjo sužinoti ir ieškinį dėl palikimo teisėtumo ginčijimo pareikšti per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo arba paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo. Aplinkybė, kad nepilnametystės laikotarpiu jos motina negynė dukters civilinių teisių, nurodytų ieškinyje, galėjo būti vertinama kaip pagrindas praleistam ieškininės senaties terminui atnaujinti, tačiau ieškovė tokio prašymo pirmosios instancijos teisme nepareiškė.

S. D. tapo pilnamete (duomenys neskelbtini). Nuo šios datos savo civilines teises galėjo pradėti įgyvendinti savarankiškai ir turėjo sužinoti apie pažeistas paveldėjimo teises ( CK 2.5 str. 1 d.). Ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo ji pareiškė 2009 m. balandžio 29 d., pirminį pareiškimą, kuriame teigė apie atsakovių turimus paveldėjimo teisės liudijimus ir pridėjo tai patvirtinančią 2008 m. spalio 30 d. notarės pažymą - 2008 m. lapkričio 6 d. Tuo vadovaudamasi, teisėjų kolegija ieškininės senaties termino eigos pradžia laiko ieškovės sužinojimą apie atsakovėms išduotus paveldėjimo teisės liudijimus – 2008 m. spalio 30 d. Ieškinį dėl šių liudijimų nuginčijimo pareiškus 2009 m. balandžio mėnesį, vienerių metų ieškininės senaties terminas atsakovių paveldėjimo teisės liudijimams ginčyti nebuvo praleistas.

Netinkamas taikymas ieškininę senatį reglamentuojančių CK normų bei CPK 270 straipsnio reikalavimo nurodyti teismo tuo klausimu nustatytas aplinkybes bei išvadas nėra ta priežastis, dėl kurios apeliacine tvarka peržiūrimas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nusprendęs apie ieškovės teisę mirusio tėvo vardu pratęsti terminą priimti palikimui, kurio mirties metu neturėjo tėvas ir tuo tikslu nustatęs tėvo palikimo ( namų apyvokos daiktų) priėmimo faktą, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė 1964 m. CK 568, 569, 587, 588 straipsnių nuostatas ( CPK 330 straipsnis).

A. E. D. mirė 2000 m. liepos 4 d., R. D. – 2001 m. gegužės 4 d., todėl jų turto paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. Civilinio kodekso normos ( CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio pirmoji dalis).

Ieškovės atstovės neteisingai teigia, kad, mirus tėvui, S. D. įgijo teisę paveldėti jo turtinę teisę prašyti prailginti terminą priimti palikimui, atsiradusiam po tėvo senelės mirties.

1964 m.CK neapibrėžė paveldėjimo sąvokos. 2000 m. CK 5.1 straipsnis įtvirtino, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą. Paveldimi materialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos ( 1,2 dalys), vienok ši sąvoka neleidžia spręsti, jog R. D. paliko dukteriai jos nurodomą teisę. Palikimo atsiradimo laiku pagal 1964 m. CK 569 straipsnio pirmąją dalį yra palikėjo mirties momentas. Iš to seka, kad mirusio asmens įpėdiniai įgyja teisę paveldėti tik tą jo turtą ar turtines bei kai kurias asmenines neturtines teises, kurias palikėjas mirties momentu turėjo. R. D., CK 587 straipsnio nustatyta tvarka neįgyvendinęs teisės į palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notariniam organui apie palikimo atsiradimą, savo mirties momentu prarado teisę į 1964 m. CK 588 straipsnio suteikiamą teisę prailginti terminą palikimui priimti. LR įstatymai nenumato įpėdinystės teisės atstovauti mirusįjį asmenį, atliekant veiksmus, kuriuos pagal tų veiksmų prigimtį galėjo atlikti tik teisnus asmuo – fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus ( CK 2.2 straipsnio pirmoji dalis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra įrodytos aplinkybės, kad R. D. dėl sveikatos būklės būtų galėjęs išreikšti savo valią priimti minimą palikimą ir dėl to jo vardu pratęsęs terminą palikimui priimti, padarė CPK 263 straipsnyje nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo kriterijų neatitinkančią išvadą.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacine tvarka peržiūrimu sprendimu dėl R. D. palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Pagal CK 444 straipsnio pirmąją dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Iš šalių paaiškinimų ir rašytinių įrodymų nustatyta, kad mirties momentu R. D. neturėjo jokio turto, išskyrus namų apyvokos daiktus ( televizorių, kompiuterį, knygas, stalą ir pan.; t. 2 b.l. 27). Šie daiktai buvo jo motinos V. D. bute, kuriame gyveno ieškovė ir jos motina J. D., dėl namų apyvokos daiktų paveldėjimo ginčo nėra. Palikimo priėmimo faktą ieškovė prašo nustatyti todėl, kad, anot jos atstovės, faktas sukels juridines pasekmes – galimybę prailginti terminą mirusiojo tėvo vardu jo senelės palikimui priimti. Kaip minėta, tokia asmeninė ar turtinė teisė ieškovei atsirasti negali, todėl minimam tikslui prašomas nustatyti palikimo priėmimo faktas juridinės reikšmės neturi. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į atsakovių paaiškinimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apie tai, kad, mirus A.E. D., pas notarę jos kreipėsi kartu su R. D., tačiau notarė pastarajam išaiškinusi apie paveldėjimo atstovavimo teise nebuvimą. 1964 m. CK 587 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Bylos nagrinėjimo ribas nustato ieškinio pagrindas ir dalykas. Nagrinėjamos bylos ieškiniu nėra teigiama, jog R. D. po savo senelės mirties faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad R. D. būtų padavęs pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notarų biurui arba įstatymo nustatyta tvarka apskundęs notarės atsisakymą tokį pareiškimą priimti ( CPK 512 straipsnyje nustatytas naikinamasis terminas apskųsti notaro veiksmams yra pasibaigęs), todėl prašomo nustatyti R. D. palikimo priėmimo fakto juridinė reikšmė negali būti vertinama tuo aspektu, kurio byloje ieškovė nenurodo.

Atsižvelgiant į tai, kad R. D. priklausiusių namų apyvokos daiktų paveldėjimas nesukels ieškovei jos pageidaujamų pasekmių bei kad teismų praktikoje palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo asmeninių buitinių daiktų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006), teisėjų kolegija sprendžia, palikimo priėmimo faktas ginčijamu sprendimu neteisingai nustatytas kaip turintis teismo nurodytą juridinę reikšmę.

Netinkamas materialinės ir procesinės teisės normų taikymas apsprendė neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškinio pagrįstumo, todėl sprendimas panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinys atmestinas ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktas). Dėl šios priežasties neanalizuotinos apeliaciniuose skunduose minimos aplinkybės apie rašymo apsirikimus pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir netinkamą vertinimą R. D. sveikatos būklės įrodymų, dėl kurios jis praleido terminą palikimui priimti.

Atmetus ieškinį, iš ieškovės atsakovėms priteistinos bylinėjimosi išlaidos ( I. V.: advokato pagalbos išlaidos 500 Lt t. 2 b.l. 18, 500 Lt t. 3 b.l. 9, žyminis mokestis už apeliacinį skundą 500 Lt t. 3 b.l. 6; L. M.: advokato pagalbos išlaidos 1500 Lt t. 2 b.l. 19, 1000 Lt t. 3 b.l. 17, išlaidos už skelbimus 135 Lt, 66 Lt, 175 Lt t. 2 b.l. 20 - 21, žyminis mokestis už apeliacinį skundą 300 Lt t. 3 b.l. 11). Valstybei iš ieškovės priteistina žyminio mokesčio dalis, nuo kurios apeliantės buvo iš dalies atleistos, paduodant apeliacinį skundą, ir visas žyminis mokestis, kuris turėjo būti sumokėtas, paduodant ieškininį pareiškimą dėl paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimo ( nors ieškovė t. 2 b.l. 67 dėl materialinės padėties prašė iš dalies atleisti nuo šio mokesčio mokėjimo, turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų nepateikė, apylinkės teismas šio klausimo nesprendė). 3 proc. nuo patikslinto ieškinio kainos 70134,91 Lt sudaro 2104 Lt ( CPK 80 str. 1 d. 1 p.) Bendra apeliaciniu skundu ginčijama suma – neturtinis ginčas ( žyminis mokestis apeliacijos metu - 133 Lt) ir 70134,91 Lt dydžio turtinis ginčas ( žyminis mokestis – 2104 Lt). Apeliantės yra sumokėję 800 Lt žyminio mokesčio, todėl valstybei iš ieškovės priteistina 1437 Lt žyminio mokesčio už apeliacinius skundus, 10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 28,35 Lt – apeliacinės instancijos teisme ( CPK 88 straipsnis, 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti 2010 m. kovo 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą.

Priimti naują sprendimą. Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės S. D. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 1500 ( vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei I. N. V. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 3176 ( tris tūkstančius šimtą septyniasdešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei L. M. ( a.k. (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš ieškovės S. D. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 3541 ( tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt vieną ) Lt žyminio mokesčio ir 38,35 ( trisdešimt aštuonis Lt 35 ct) Lt procesinių dokumentų įtiekimo išlaidų valstybei.