Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Diana Butrimienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Grinda“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl statinio (kelio) trūkumų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką taikant minėtą teisės normą yra nurodęs, kad minėtoje teisės normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t.y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad minėtai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014).

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – KĮ) 2 str. 3 d. apibrėžta kelio sąvoka: tai inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantis kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme. Minėto straipsnio 8 d. apibrėžta kelio priežiūros sąvoka: nuolatiniai kelio darbai siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) važiuojamąją kelio dalį ir kitus kelio įrengimus, kad šie objektai atliktų savo funkcijas, prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai būtų techniškai tvarkingi. Vieno ar kelių kelio struktūrinių įrenginių sugriuvimas ar įstatymo nustatytų reikalavimų neatitinkantis konstrukcijų trūkumas, dėl kurio asmeniui padaroma žalos, sudaro pagrindą taikyti kelio savininkui (valdytojui) CK 6.266 str. 1 d. nustatytą griežtąją civilinę atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014 yra konstatavusi, kad CK 6.266 str. 1 d. prasme kelio trūkumas – tai kelio įrenginių komplekso, jo dalies ar atskiro įrenginio statybinių konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl statybos normų pažeidimų ar netinkamos konstrukcijų priežiūros ar dėl kitų priežasčių, nepriklausančių nuo savininko (valdytojo) valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad duobė, buvusi ginčo kelio važiuojamojoje dalyje, dėl kurios įvyko eismo įvykis, yra kelio konstrukcijų trūkumas, atsiradęs dėl netinkamos kelio konstrukcijų priežiūros (CPK 178, 185 str.). Atsižvelgiant į tai, ginčo kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, savininko (valdytojo) atžvilgiu nagrinėjamu atveju taikytina griežtoji atsakomybė CK 6.266 str. 1 d. pagrindu.

KĮ 4 str. 3 d. nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 6 str. 32 p. kaip vieną iš savarankiškų savivaldybių funkcijų įtvirtina – savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugaus eismo organizavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 p. nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Pagal minėto aprašo 12.1 p., kelius prižiūrintys asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas. Taigi, minėtų teisės normų pagrindu konstatuotina, kad vietinės reikšmės keliai ir gatvės, esantys Vilniaus mieste, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, todėl būtent jai nustatyta pareiga vietinės reikšmės kelius ir gatves prižiūrėti bei remontuoti, kad jie atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Kita vertus kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 str. 2 d. skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 str. suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013). Pagal CK 6.266 str. 2 d. preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011). Minėta prezumpcija nustatyta tam asmeniui, kuris nuosavybės teisę ar valdymą yra paviešinęs – įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui. Šios nuostatos nepašalina galimybės kreditoriui ar skolininkui, kuriam nustatyta prezumpcija, įrodinėti, kad konkretus asmuo yra faktinis objekto savininkas ar valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013). Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį juridiniams asmenims savivaldybių turtas patikėjimo teise gali būti perduodamas pagal turto patikėjimo sutartį savivaldybių funkcijoms įgyvendinti ir tik tais atvejais, kai šie juridiniai asmenys pagal įstatymus gali atlikti savivaldybių funkcijas. Sprendimą dėl turto perdavimo patikėjimo teise kitiems juridiniams asmenims priima savivaldybės taryba. Šiuo atveju atitinkamo tarybos spendimo nebuvo. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kelio valdymas turi būti suprantamas kaip objekto (nagrinėjamu atveju - kelio) turėjimas savo žinioje ir teisė savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo šiam objektui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. e3K-7-105-687/2016). Teismas įvertinęs Sutarties sąlygas, kurios galiojo 2017 m. rugpjūčio 24 d. eismo įvykio metu, daro išvadą, jog trečiajam asmeniui nebuvo perduotas kelio valdymas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme, Tokiu būdu, trečiasis asmuo pagal Sutartį neįgijo teisės savarankiškai spręsti dėl ūkinio bei fizinio poveikio darymo keliui, o tik įsipareigojo atlikti techninės priežiūros darbus, t.y. gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas, kaip kelio Dubliškių g., Vilniuje, savininkas yra tinkamas atsakovas ir remiantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi yra atsakingas už žalą padarytą dėl šio kelio trūkumų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų formuojamojoje praktikoje kitose bylose, kuriose buvo analizuojamos analogiškos sutarties tarp atsakovo ir trečiojo asmens nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020; 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-562-577/2020; 2020 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-430/2020, 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1598-430/2020).

CK 6.1015 str. 1 d. suteikta teisė draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalos atsiradimą asmens, jeigu ko kito nenustatyta draudimo sutartyje. Nagrinėjamu atveju, ieškovas dėl minėto eismo įvykio išmokėjęs 133,18 Eur dydžio draudimo išmoką, pareiškė regresinį reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui (atsakovei). Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo duobė, buvusi Vilniuje, (duomenys neskelbtini)., nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais ženklais. Byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio metu automobilio valdytoja būtų važiavusi neleistinu greičiu, staigiai ir neatsargiai manevravęs (CPK 178 straipsnis). Teismui taip pat nepateikta įrodymų, patvirtinančių T. T. kaltę autoįvykyje (CPK 178 straipsnis). Iš byloje pateikto 2019 m. gruodžio 4 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimo Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog objektyvių įrodymų dėl transporto priemonės valdytojos T. T. kaltės nėra. Taigi nustatyta, jog automobilio valdytojo veiksmuose įvažiuojant į duobę nebuvo neatsargumo ir neatidumo (Kelių eismo taisyklių 4, 9 punktai), nes nematydama jokių ženklų, įspėjančių apie kelio defektą, ji neturėjo pareigos važiuoti lėčiau nei leistinu maksimaliu greičiu (Kelių eismo taisyklių 133 punktas), nei pareigos sulėtinti greitį ar stabdyti, nei pareigos apvažiuoti nematomą kliūtį (Kelių eismo taisyklių 8-11 punktai). Byloje pateiktų įrodymų visuma ir jais nustatytos eismo įvykio aplinkybės neleidžia teismui konstatuoti, jog automobilis buvo apgadintas dėl vairuotojos didelio neatsargumo, todėl nėra pagrindo netaikyti atsakovo civilinės atsakomybės ar sumažinti žalos dydį. Ieškovo patirtų nuostolių faktas ir dydis patvirtintas žalos bylos medžiagoje esančiomis transporto priemonės Mercedes Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuotraukomis, žalos sąmata ir mokėjimo nurodymu. Nustatyta, kad apskaičiuojant žalos atlyginimo dydį remonto darbų kaina (263,18 Eur) buvo sumažinta 130,00 Eur dydžio franšize. Duomenų, kad draudikas netinkamai atliko savo pareigas, tirdamas draudžiamąjį įvykį, ar kad buvo suinteresuotas nepagrįstai didelės draudimo išmokos išmokėjimu, byloje nėra, todėl abejoti jo pateiktais įrodymais, remiantis vien atsakovo deklaratyviais teiginiais, teismas neturi pagrindo. Atsakovė nepaneigė fakto, kad prašoma priteisti žala yra realiai patirta ir susijusi su įvykiu (CPK 178 str.). Atsakovė ir trečiasis asmuo, kvestionuodami prašomos priteisti žalos dydžio pagrįstumą, nepateikė įrodymų, kad nurodytos detalių ir remonto darbų kainos neatitinka vidutinių rinkos kainų, nepateikė jokių alternatyvių žalos nustatymo apskaičiavimo būdų (CPK 178 straipsnis). Remiantis išdėstytu bei vadovaujantis minėtomis teisės normomis, ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 133,18 Eur žalai atlyginti.

Ieškovas prašo priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo reikalavimo atlyginti žalą iki visiško žalos atlyginimo įvykdymo bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. CK 6.37 str. nustatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Ieškovo prašymas priteisti 5 proc. dydžio palūkanas nuo reikalavimo atlyginti žalą iki visiško žalos atlyginimo įvykdymo atmestinas, kaip nepagrįstas. Ieškovo naudai iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 133,18 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 7 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas patyrė 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., ieškovo naudai iš atsakovo priteistina 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, į. k. 188710061, 133,18 Eur (vieną šimtą trisdešimt tris eurus 18 ct) žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 133,18 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 7 d. dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,00 Eur (penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.