Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-628-932/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-12-07
Bylos Nr.: 1A-628-932/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-03347-2021-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
Nuteistasis: D. I.
Nukentėjusysis: V. A.
Civilinis ieškovas: Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Vilniaus teritorinei ligonių kasai
Advokatai: Gražina Versockienė, Audrius Pėstininkas

Kategorijos

1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-628-932/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03347-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Valentinai Strokinienei,nuteistajam D. I. ir jo gynėjui advokatui Audriui Pėstininkui,

nukentėjusiajam V. A. ir jo atstovei advokatei Gražinai Versockienei (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonių būdu),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. bei jo gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, uždraudžiant bausmės atlikimo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiuoju V. A. ir įpareigojant neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiojo V. A. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš D. I. priteista nukentėjusiajam V. A. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš D. I. priteista civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai 19,06 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos, nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajam V. A. priteista iš D. I. 1651,65 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad D. I. 2021 m. sausio 29 d., apie 19.20 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo kieme, tarpusavio žodinio konflikto metu tyčia dešine ranka sugriebė V. A. už plaukų, abiejų rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip tris kartus pastarajam į krūtinės sritį bei vienos rankos kumščiu sudavė vieną kartą į veidą, tokiu būdu padarydamas gleivinės nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, nežymiai sutrikdė V. A. sveikatą. Šiais savo veiksmais D. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų bei atsiliepimo į juos teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. I. gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkes teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, kadangi D. I. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir skundžiamame nuosprendyje padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 2 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti pažeidimai. Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, prašoma, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 3 dalimi, priteisti D. I. iš valstybės išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti.

Atsiliepimas

2.1. Skunde pirmiausia pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. I. inkriminuoti veiksmai – sugriebimas už plaukų ir sudavimas į krūtinę sukėlė V. A. skausmą, bet ne sužalojimą ar susargdinimą, ką patvirtino ekspertas K. Z. (K. Z.), taip pat ir nukentėjusysis V. A.. Skundžiamame nuosprendyje šią inkriminuotą aplinkybę – fizinio skausmo sukėlimą – teismas apsvarstė, tačiau jos įrodyta nepripažino, jokių pasekmių dėl šių inkriminuotų veiksmų įrodytomis pripažintos veikos aplinkybių išdėstyme teismas nenustatė ir nenurodė. Atsižvelgiant į tai, tvirtinama, kad įrodytais pripažinti veiksmai – sugriebimas už plaukų, sudavimas į krūtinės sritį nukentėjusiajai – negali būti nusikaltimo sudėties požymiai, kadangi nenustatytos dėl šių veiksmų įrodytomis pripažintos pasekmės. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl įrodytais pripažintų materialios veikos veiksmų nesant pasekmių konstatavimo neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, kas yra esminis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas. Įrodytais pripažinti veiksmai – sugriebimas ranka už plaukų ir sudavimas abiejų rankų kumščiais ne mažiau nei tris kartus V. A. į krūtinės sritį – šalintini iš įrodytomis pripažintos veikos aplinkybių išdėstymo.

2.2. Gynėjas pažymi, kad D. I. nebuvo inkriminuota, jog jis vienos rankos kumščiu vieną kartą sudavė V. A. į veidą, tokiu būdu padarydamas jam gleivinės nubrozdinimą viršutinėje lūpoje. D. I. buvo inkriminuota aplinkybė, jog jis abiem rankų kumščiais vieną kartą sudavė V. A. į veidą. Gynyba teisminio bylos nagrinėjimo metu visą dėmesį sutelkė būtent į dviejų rankų kumščių sudavimo specifiką. Nuteistasis ir jo gynėjas gynybos strategiją formavo tiksliai pagal pareikštą kaltinimą, inkriminuotų aplinkybių specifiką. Gynėjui nekyla abejonių, kad jų gynybos strategija ir veiksmai proceso eigoje būtų buvę kitokie, jei D. I. būtų inkriminuota aplinkybė, kad jis lūpos sužalojimą padarė vienos rankos kumščiu. Taip pat pažymima, kad V. A. nebuvo nustatyti jokie kūno sužalojimai, išskyrus šašą lūpoje ir sužalojimą plaštakoje, dėl to gynyba didžiausią dėmesį skyrė būtent šiai kaltinimo aplinkybei. Minėtų faktinių aplinkybių pakeitimas į sudavimą vienos rankos kumščiu yra esminis, reikalaujantis kitokios gynybos strategijos, toks pakeitimas atliktas nepasinaudojant nė viena iš BPK 256 straipsnyje numatytų procedūrų. Gynyba niekaip nebuvo įspėta dėl šių esminių faktinių aplinkybių pakeitimo galimybės, todėl niekaip negalėjo tikėtis negalėjo, kad šios faktinės aplinkybės gali būti pakeistos, juo labiau, kad pats nukentėjusysis V. A. nurodė, kad jam sužalojimas padarytas abiem rankų kumščiais, o jokių kitų sužalojimo atsiradimo įrodymų byloje nėra.

2.3. Skunde įrodinėjama, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas, užtikrinančias gynybos teises. Skundžiamu nuosprendžiu D. I. nuteistas dėl veiksmų, kurie jam niekada nebuvo inkriminuoti, kas pripažintina esminiu nuteistojo gynybos teisių suvaržymu. Įrodyta pripažintos veikos aplinkybes – vienos rankos kumščiu sudavimas vieną kartą V. A. į veidą, tokiu būdu padarant pastarajam gleivinės nubrozdinimą viršutinėje lūpoje – šalintinos iš įrodytomis pripažintų veikos aplinkybių išdėstymo.

2.4. Toliau skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria tarp D. I. ir V. A. kilęs konfliktas įvertintas kaip muštynės. D. I. niekada neneigė žodžiu konfliktavęs su V. A., dalyvavęs abipusiame apsistumdyme, tačiau niekada neparodė sudavęs smūgį V. A., puldamas ar gindamasis. Teismas nuteistojo smurto veiksmus grindė ne tik V. A. parodymais, tačiau ir D. I. pateiktu nagrinėjamo įvykio garso įrašu, liudytojo A. N. (A. N.) parodymais, tačiau nei nukentėjusiojo, nei liudytojo parodymai neįrodo, kad nuteistasis smurtavo. A. N. įvykio vietą paliko susistumdymo stadijoje, teismas tą pačią konflikto stadiją (iki smurto veiksmų prasidėjimo), užfiksuotą garso įraše, skundžiamame nuosprendyje taip pat vertina kaip susistumdymą. Atsižvelgdamas į tai, gynėjas akcentuoja, kad šioje stadijoje nebuvo nei muštynių, nei smurtavimo. V. A. (pagal kaltinimą taip pat ir D. I.) smurtavimas prasidėjo vėliau, nei D. I., nei V. A. niekada nebuvo kaltinami susistumdymo stadijoje atlikę kažkokius veiksmus. Besiginčijančių asmenų apibusis apsistumdymas (ne smūgių sudavimas) savaime nėra nusikalstamas, dėl to niekas iš konfliktuojančių nesiskundė, susistumdymo veiksmai niekam neinkriminuoti. Tuo tarpu apylinkės teismas išvadas apie muštynes, smurtavimo abipusiškumą darė vertindamas A. N. parodymus, garso įrašo atkarpą tos konflikto stadijos, kai iš D. I. ir V. A. pusės nebuvo nei muštynių, nei smurtavimo.

2.5. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo būtinosios ginties institutą, tačiau nei D. I., nei jo gynėjas proceso eigoje nebuvo pasisakę apie būtinąją gintį. Nuteistojo teiginiai, kad jis gynėsi, dengdamas mušamas vietas ar bandydamas atstumti prieš jį smurtaujantį V. A., neturi nieko bendro su BK 28 straipsnyje numatytu būtinosios ginties institutu. Gynėjui nesuprantama, kokius nuteistojo teiginius teismas vertino per būtinosios ginties institutą. Antai, teismas nuteistojo atsimušimus į V. A. smūgius įvardino net ne kaip būtinosios ginties naudojimą, o smūgio sudavimo įrodymu, su kuo apeliantas nesutinka. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje detaliai aiškintasi, kuris iš asmenų pirmas išprovokavo konfliktą, nors tokia aplinkybė byloje, kurioje nėra inkriminuotas viešosios tvarkos pažeidimas, neturi jokios reikšmės sprendžiant kaltės klausimą. Pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė gindamas V. A. žodžius „varyk iš čia, durneli“, bei atitinkamai smerkdamas D. I. pasakymą „tai ji visada parašo“, dar daugiau – teismas ignoravo nuteistojo, liudytojos J. A. paaiskinimus apie iki įvykio susiklosčiusių santykių su V. A. specifiką, iššaukusią D. I. būtinumą būti šalia, J. A. bendraujant su V. A.. Šis parodytas teismo šališkumas duoda pagrindą gynybai konstatuoti, kad bylos duomenys nebuvo objektyviai ir išsamiai išnagrinėti.

2.6. Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje pasisakoma dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo. Gynėjas pabrėžia, kad teismas nepagrindė savo išvados, jog D. I. parodymai prieštarauja kuriam nors iš bylos įrodymų, išskyrus V. A. parodymus. Dėl V. A. parodymų atitikimo kitiems byloje surinktiems įrodymams taip pat nėra jokios analizes, tik bendro pobūdžio apibūdinimai. D. I. nuo pat proceso pradžios, o ir procese prieš V. A. daug kartų nuosekliai tvirtino tas pačias aplinkybes, kas skundžiamame nuosprendyje nėra paneigta, taip pat nuosprendyje nebuvo konstatuota, jog D. I. parodymai yra nenuoseklūs. Čia skunde pažymima, kad nuteistasis (priešingai nei nukentėjusysis) niekada nevengė duoti parodymus, niekada jų nekeitė (vėlgi priešingai nei nukentėjusysis), D. I. rodė iniciatyvą užkirsti kelią smurtavimui (iškviečiant policiją), prašė įvykio liudininkų pasilikti įvykio vietoje ir nedelsdamas pateikė pareigūnams įvykio garso įrašą. Be to, D. I. parodymai neprieštarauja liudytojų J. A., A. N. parodymams, garso įrašui, teismo medicinos specialisto paaiškinimams bei išvadai, policijos pareigūnų darytiems vaizdo ir garso įrašams. Kitų įrodymų šaltinių byloje nėra. Gynėjo teigimu, teismas nenurodė, kaip D. I. parodymai prieštarauja A. N. parodymams. Teismas daug dėmesio skyrė sumenkinti ar sukritikuoti liudytojos J. A. parodymus, tačiau D. I. parodymai neprieštarauja ir šiam įrodymų šaltiniui. Taip pat teismo medicinos specialistas K. Z. patvirtino, kad, išskyrus trečdalio centimetro šašą lūpoje ir plaštakos sužalojimą, nenustatyta jokių objektyvių duomenų dėl V. A. sužalojimų. Specialistas nurodė, kad lūpos sužalojimą V. A. galėjo pasidaryti ir pats. Be to, ir teismas pripažino, kad grumtynių metu nukentėjusysis galėjo susižaloti, visgi, nepaisant to, nuosprendyje padaryta priešinga išvada, kuria konstatuota, jog pakanka įrodymų pagrįsti D. I. kaltę. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, gynėjas kaip nepagrįstą ir deklaratyvią vertina teismo išvadą, jog nuteistojo D. I. parodymus paneigia byloje surinkti irodymai.

2.7. Anot gynėjo, teismo konstatuotas V. A. parodymų nuoseklumas, teisingumas ir nuoširdumas taip pat tik deklaratyvi, niekuo nepagrįsta išvada. Pabrėžiama, jog V. A. proceso eigoje rodė itin didelę neapykantą D. I.. Nukentėjusysis, ypač 2022 m. birželio 14 d. posėdžio metu, neapykantą nuteistajam liejo ne dėl tariamai patirtų sužalojimų, o dėl to, kad D. I. vaiko akivaizdoje stojo ginti jo vaiko motiną prieš nukentėjusįjį – vaiko tėvą. Ši aplinkybė ne tik lengvai paaiškina D. I. apkalbėjimo motyvą, paneigia V. A. fizinio nukentėjimo galimybę, bet ir atsako į teismo skundžiamame nuosprendyje aptartą, garso įraše V. A. keltą klausimą: ,,tu prie mano vaiko tai darai?“. Teismas tokią nukentėjusiojo ištartą frazę įvertino kaip D. I. tiesioginės tyčios įrodymą, nors gynėjui akivaizdu, kad ši D. I. tiesioginė tyčia nebuvo nukreipta smurtauti, nuteistasis tik siekė apginti savo draugę J. A. nuo eilinio V. A. priekabiavimo.

2.8. Skunde nurodoma, kad nukentėjusysis V. A. skirtinguose procesuose laikosi skirtingų pozicijų. 2021 m. birželio 18 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad V. A. to paties įvykio metu tyčia rankomis spaudė D. I. kaklą, rankomis ir kojomis smūgiavo jam į veidą, galvą. Iš to akivaizdu, kad V. A. plaštaką susižalojo mušdamas D. I., tokios aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu iš esmės nepaneigė ir pats V. A., o prokurorė net nebepalaikė šios kaltinimo dalies. Visgi teismas šių aplinkybių neanalizavo ir sprendė esant nepakankamai įrodymų šį sužalojimą inkriminuoti D. I.. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat nutylėjo tai, kad V. A. šiame procese kategoriškai neigė tyčia smurtavęs prieš D. I., sudavęs jam smūgius, tuo tarpu jau minėtu įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad pastarasis tyčia rankomis ir kojomis talžė D. I. į veidą, galvą. Skundžiamame nuosprendyje ši kaltinimui nepatogi aplinkybė apeita paaiškinimais, kad V. A. prisipažinimas kitoje byloje savaime nereiškia D. I. nekaltumo šioje byloje. Tvirtinama nesant jokio pagrindo V. A. parodymus vertinti kaip nuoseklius, teisingus ar nuoširdžius.

2.9. Apibendrindamas skunde išdėstytus argumentus, nuteistojo gynėjas teigia, kad D. I. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, remiantis vien deklaratyviais pareiškimais, nepagrįstai sumenkinant jo parodymus ir remiantis vienintelio V. A. parodymais. Nuosprendyje įrodymai buvo vertinti atskirai, akivaizdžiai šališkai, su nutylėjimais ir bylos medžiaga neparemtais, klaidinančiais teiginiais. Didžioji dalis teismo išvadų paremtos prielaidomis, dalis išvadų prieštarauja tarpusavyje, yra nelogiškos. Be to, nuosprendyje padaryti esminiai BPK pažeidimai, D. I. nuteistas dėl veiksmų, kurie jam niekada nebuvo inkriminuoti, kita dalis įrodytais pripažintų veiksmų nesukėlė būtinų padarinių, dėl ko visos skundžiamame nuosprendyje įrodyta pripažintos veikos aplinkybės nustatytos pažeidžiant esmines baudžiamojo proceso įstatymo taisykles.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. I. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkes teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendį prašoma panaikinti ir dėl padarytų esminių BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų pažeidimų.

3.1. Nuteistasis teigia, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje yra prieštaringai nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės: nurodoma daug nuteistojo veiksmų prieš nukentėjusįjį V. A. (sugriebimas už plaukų, smūgiai kumščiais į krūtinės sritį, smūgis vienos rankos kumščiu į veidą) ir tik vienas iš šių veiksmų kilęs padarinys – gleivinės nubrozdinimas viršutinėje V. A. lūpoje. Tokia nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto keliamų reikalavimų.

3.2. Nuteistojo įsitikinimu, nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės t. y. nusikalstamos veikos padarymo būdas iš esmės skiriasi nuo kaltinime buvusių faktinių aplinkybių. Pagal kaltinimą, kuris nuteistajam buvo paskelbtas pirmosios instancijos teismui 2022 m. gegužės 23 d. atnaujinus įrodymų tyrimą, apeliantas buvo kaltinamas dviejų rankų kumščiais vieną kartą smogęs nukentėjusiam V. A. į veidą, tokiu būdu padarydamas gleivinės nubrozdinimą viršutinėje lūpoje. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo būdas (smūgis vienu kumščiu į veidą) iš esmės skiriasi nuo teisminio nagrinėjimo metu paskelbtame kaltinime įvardinto nusikalstamos veikos padarymo būdo (smūgio dviem kumščiais į veidą), kas reiškia, jog priimant nuosprendį buvo pažeisti BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimai.

3.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad įrodinėjant nuteistojo kaltę buvo remiamasi prielaidomis. Teismo teiginys, kad medicininės veido kaukės dėvėjimo faktas neleidžia teigti, kad V. A. lūpa nebuvo sumušta, tėra prielaida, kadangi medicininės veido kaukės dėvėjimo faktas lygiai taip pat neleidžia teigti, kad V. A. lūpa buvo sumušta, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Be to, teismas turėjo galimybę inicijuoti išsamesnį įrodymų tyrimą, galintį pašalinti iškilusias abejones, pavyzdžiui, iškviesti ir teisiamojo posėdžio metu apklausti įvykyje dalyvavusius policijos patrulius ar greitosios medicinos pagalbos ekipažą, kas nebuvo padaryta.

3.4. Skunde pažymima, kad teismo išvada, jog D. I. sužalojimą padarė vienos rankos kumščiu, nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Akcentuojama, kad pats nukentėjusysis V. A. savo parodymuose patvirtino, kad smūgis jam buvo padarytas abiejų rankų kumščiais, tuo tarpu teismas nepagrįstai konstatuoja tik vieną smūgį kumščiu į lūpą. Teismas visiškai ignoravo ir kvalifikuoto teismo medicinos eksperto teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kuriuose nepaneigta galimybė, jog sužalojimas galėjo būti padarytas dantimis, t. y. ir specialistui kilo abejonės, ar nukentėjusysis pats sau neįsikando, tačiau teismas neatsižvelgė į tai.

3.5. Nuteistasis akcentuoja, kad nors V. A. bandė paaiškinti, kokiais aktyviais nuteistojo veiksmais jam buvo padarytas plaštakos sužalojimas, tačiau nieko konkretaus ir įtikinamo apie plaštakos sužalojimo aplinkybes taip ir nenurodė. Nepaisant to, nuosprendyje nukentėjusiojo parodymai įvertinti kaip nuoširdūs, nesiekiant apkalbėti apelianto.

3.6. Nuteistasis pastebi, kad teismas garso įrašą vertino kaip objektyvų įrodymą, tačiau tuo pačiu pripažino ir jo ribotumą, konstatuodamas, jog iš garso įrašo nėra galimybės nustatyti, kokie smūgiai, kada ir kam buvo suduoti. Vis dėlto remdamasis tuo pačiu įrašus, teismas argumentavo abipusio konflikto buvimą, t. y. nurodė esą iš garso įrašo neabejotinai aišku, kad vyrai susižodžiavo, vyko abipusės grumtynės. Nuteistojo įsitikinimu, garso įrašas gali atskleisti žodinio konflikto eigą, tačiau niekaip patikimai negali atskleisti fizinio konflikto eigos, juo labiau, fizinio konflikto abipusiškumą. Teismo cituojami V. A. žodžiai („tu prie mano vaiko tai darai?“), anaiptol, neįrodo, kad D. I. aktyviai puolė nukentėjusįjį.

3.7. Apelianto teigimu, V. A. agresyvų nusiteikimą prieš jį (D. I.) patvirtina nuteistojo, liudytojos J. A. parodymai, dėl ko teismo teiginys, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. A. anksčiau būtu žeminęs D. I., grasinęs jam, yra neteisingas. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad V. A. D. I. pasakyta frazė „varyk iš čia, durneli“ nėra provokacija.

3.8. Nuteistasis tvirtina, kad priesaiką davęs nukentėjusysis apklaustas teisme melavo, pastarojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžiu nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms. Nukentėjusysis neigė tyčia sudavęs nuteistajam į veidą, aiškino tik bandęs apsiginti, teigė, kad nuteistajam pagriebus už plaukų labai skaudėjo, dalis plaukų buvo išrauta. Be to, nukentėjusysis davė melagingus parodymus ir akistatos metu, teigdama, jog neva tik bandė atstumti D. I., nespardė jo. Tokie nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, apeliantas kelia klausimą dėl V. A. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį.

3.9. Nuteistasis taip pat teigia, kad garso įrašas buvo vertinamas selektyviai, nutylint gynybai naudingas aplinkybes. Visiškai ignoruojamas garso įraše užfiksuotas faktas, jog būtent V. A. pirmasis agresyvia forma pasiūlė D. I. „pasikalbėti" – ir tai įvyksta praėjus tik 12 sekundžių po garso įraše užfiksuoto žodinio konflikto pradžios (atkarpa nuo 7:59 iki 8:12). Šis faktas paneigia nuolat pasikartojančius V. A. teiginius, kad D. I. nežinia ko siekdamas agresyviai iššoko iš laiptinės, netikėtai pradėjo jį stumti su vaiku ant rankų. Iš garso įrašo galimą daryti išvadą, kad žodinis konfliktas peraugo į fizinį konfliktą stebint liudytojui A. N., kadangi girdisi ir pastarojo išsakytos frazės. Garso įrašas akivaizdžiai paneigia V. A. kartotus teiginius, jog nusileidžiant nuo laiptų D. I. jį laikė už striukės, o, nusileidus i apačią, iš karto ėmė smūgiuoti kumščiais V. A. į krūtinę. Iš garso įrašo taip pat girdėti, kad V. A. pats ragino D. I. kelti prieš jį rankas, provokavo konfliktą. Teismas taip pat neįvertino garso įraše girdimų šalia buvusių asmenų pasisakymų, kurie patvirtina, jog vienintelis smurtautojas buvo V. A..

3.10. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nuosprendyje nepašalintos reikšmingos abejonės dėl V. A. patirtų sužalojimų, fizinio skausmo. Teismas nepagrįstai pasitikėjo nukentėjusiojo parodymais, dėl to nuosprendyje liko daug nepašalintų abejonių. Nuteistasis kelią klausimą, ar smūgis kumščiu gali sukelti tokį nežymų sužalojimą lūpoje. Pabrėžiama, jog liko neatmesta galimybė, kad nukentėjusysis galėjo pats įsikąsti į lūpą, pastarojo nurodyti teiginiai, kad iš lūpos bėgo kraujas, yra objektyviai nepagrįsti. Iš to seka, kad teismas neišsiaiškino galimo lūpos sužalojimo padarymo mechanizmo, nesulygino jo su kitais duomenimis ir tokiu būdu liko nepašalintos abejonės dėl po tokio smūgio tikėtinų daug didesnių sužalojimų, neatsižvelgta į teismo medicinos eksperto parodymus. Niekuo nepagrįsti ir nukentėjusiojo teiginiai apie tempimą už plaukų, smūgius į krūtinę.

3.11. Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tiesiog patikėjo V. A. parodymais, jog visas konfliktas virto muštynėmis. Tuo tarpu jo (D. I.) parodymai apie tai, kad jo veiksmai buvo tik žodiniai įžeidimai, stumdymasis su V. A., tačiau nevartojant jokio smurto, nepagrįstai atmesti. Taip pat ir kiti įrodymai (liudytojų parodymai, garso įrašas) niekaip nepatvirtina muštynių fakto, o yra tik prielaidos.

Atsiliepimas

3.12. Tolesnėje skundo dalyje nurodomi teiginiai dėl skundžiamo nuosprendžio motyvų, susijusių su būtinosios ginties vertinimu. Pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios pagrįstų nuteistojo teiginius dėl būtinybės gintis, tačiau nuosprendyje taip ir neįvardinta, kokiais gi teiginiais nuteistasis aiškino būtinumą gintis. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalimi būtinoji gintis suvokiama kaip tam tikra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkanti veika, padaryta ginantis ar ginant kitus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi būtinoji gintis yra dėl formaliai nusikalstamų veiksmų, padarytų ginantis. BK 140 straipsnio kontekste tokie veiksmai turėtų būti smūgiai arba kitokie veiksmai, kuriais sukeliami kūno sužalojimai ar fizinis skausmas. Vertindamas skundžiamo nuosprendžio motyvus, apeliantas įžvelgia prieštaravimas, kadangi vienu metu teismas mini kažkokius „kaltinamojo teiginius dėl būtinybės gintis“, kitu metu jau tvirtina, kad „D. I. neigė sudavęs smūgius V. A.“. Aptaręs savo parodymus (jų metu tvirtino jokių gynybinių veiksmų neatlikęs, tik tuo metu, kai buvo smaugiamas, bandė nustumti nuo savęs nukentėjusįjį, trankė jam per rankas), apeliantas kelia klausimą, ar jo (nuteistojo) pavartotas terminas „gynybinis veiksmas“ yra susijęs su būtinąja gintimi, ar ne. Pažymi, kad nurodytas jį smaugiančio V. A. atstūmimas savo esme net formaliai nepanašus į nusikalstamą veiksmą, be to, V. A. parodymuose nemini patyręs fizinį skausmą ar sužalojimus tada, kai D. I. bandė jį atstumti. Analogiška situacija ir dėl kito momento, t. y. kai nukentėjusiajam smaugiant, D. I. „trankė jam per rankas“; šiuo atveju V. A. taip pat neakcentuoja, kad patyrė sužalojimus ar fizinį skausmą tuo metu, kai D. I., bandydamas jį atsistumti, trankė per rankas.

3.13. Skunde keliamas klausimas dėl smaugimo veiksmo pavojingumo. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu V. A. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl to, kad tyčia rankomis suspaudė D. I. kaklą, akivaizdu, kad šis veiksmas yra mirtinai pavojingas. Tokiomis aplinkybėmis D. I. patyrė akivaizdų ir pavojingą kėsinimąsi į savo gyvybę, iš teisinės būtinosios ginties perspektyvos būtų buvę visiškai legalu, jei atsakydamas į tokius veiksmus nuteistasis būtų sudavęs nukentėjusiajam pilnaverčius smūgius ar ėmęsis kitų formaliai nusikalstamos veikos požymius atitinkančių veiksmų. Visgi faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad nuteistasis neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, nesudavė jokių smūgių, bandymas atsistumti ar bandymas rankomis atmušti smaugiančiojo rankas negali būti laikomas smūgiais. Tokiu būdu daroma išvada, kad apelianto parodymuose minimas terminas „gynybinis veiksmas“ nėra susijęs su būtinąja gintimi, jis nėra nusikalstamas, tai nebuvo smūgiai ar kiti fizinį skausmą sukeliantys veiksmai. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ne bet koks fizinis kontaktas su kito žmogaus kūnu yra laikytinas fizinio skausmo sukėlimu. D. I. atlikti bandymai atsistumti ar numušti jį smaugiančio V. A. rankas buvo tik natūrali reakcija, norint išsisukti nuo pavojingo smaugimo veiksmo. Tą pagrindžia ir nešališko liudytojo A. N. parodymai, juose liudytojas, kuris matė pradinę konflikto frazę, teigė, kad tuo metu niekas smūgių nebuvo sudavęs. Be to, liudytojas neminėjo matęs, kad nuteistasis pavojingai stumtų V. A. nuo laiptų, peštų šiam plaukus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas tvirtina neatlikęs būtinajai ginčiai būdingų veiksmų, jo nurodyti veiksmai (atstūmimas, trankymas per rankas) savo intensyvumu nesukėlė nukentėjusiajam jokių neigiamų padarinių, liudytojas A. N. tuose veiksmuose nematė nei smūgių, nei fizinio skausmo sukėlimo.

3.14. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nesigilino į baudžiamosios bylos medžiagą, nepagrįstai nustatė tariamų muštynių momentą, vadovavosi tik V. A. parodymais, kurie akivaizdžiai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, dėl to toks nuosprendis yra nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Nesutikdamas su teismo vertinimu, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, apeliantas nurodo parodymuose esančius skirtumus, taip pat aptaria, kad nukentėjusiojo parodymai neatitinka byloje esančių įrodymų (skirtumai ir neatitikimai išsamiai analizuojami kartu prie skundo esančiame priede – lentelėje).

4. Atsiliepimu į nuteistojo bei jo gynėjo advokato apeliacinius skundus nukentėjusiojo V. A. atstovė advokatė Gražina Versockienė prašo apeliacinius skundus atmesti.

4.1. Atstovė nesutinka su apeliantų argumentais, kad sugriebimas už plaukų ir trijų smūgių sudavimas į krūtinę nesukėlė nukentėjusiajam jokių sužalojimų ar susargdinimų, atnaujinus įrodymų tyrimą, šie veiksmai neva nebuvo vertinami. Tokie apeliantų argumentai prieštarauja rašytinei bylos medžiagai. 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi atnaujinus įrodymų tyrimą, teismas nurodė, jog D. I. gali būti papildomai inkriminuotos faktinės aplinkybės (pasekmės), turinčios reikšmės nusikalstamai veikai kvalifikuoti, t. y. tai, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, tarpusavio žodinio konflikto metu tyčia dešine ranka sugriebė V. A. už plaukų, abiejų rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip tris kartus pastarajam į krūtinės sritį, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi praplėtė kaltinimą ne dėl naujų veiksmų, bet dėl pasekmių, kuriuos šie veiksmai sukėlė (t. y. fizinį skausmą). Pirmos instancijos teismas pažymėjo, jog „kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, efektyviai gintis, prašyti pertraukos pasirengti gynybai“, todėl įrodymų tyrimas buvo atnaujintas, nuteistojo gynėjo prašymu į teisiamąjį posėdį buvo pakartotinai šaukiamas teismo ekspertas K. Z..

4.2. Nesutinkama su nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomu teiginiu, kad fizinio skausmo sukėlimą teismas tik apsvarstė, tačiau jo įrodytu nepripažino. Konstatuojant nuteistojo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos epizodo teismas darė išvadą, kad yra įrodyta, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos pasekmės – fizinis skausmas – V. A. sukeltas būtent jo nurodytu būdu, t. y. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarpusavio žodinio konflikto metu D. I. tyčia dešine ranka sugriebus V. A. už plaukų, abiejų rankų kumščiais sudavus ne mažiau kaip tris kartus į krūtinės sritį. Tokie padariniai byloje nustatyti remiantis nukentėjusiojo ir specialisto K. Z. parodymais, dėl ko gynėjas skunde nepagrįstai teigia, kad šiuos veiksmus būtina šalinti iš įrodyta pripažintos veikos aplinkybių išdėstymo.

4.3. Nukentėjusiojo atstovė, nesutikdama su skundo argumentais, jog nuteistajam nebuvo inkriminuota, kad jis rankos kumščiu sudavė vieną smūgį, atkreipia dėmesį, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad viršutinę lūpą nukentėjusiajam sužalojo būtent nuteistasis. Pirmosios instancijos teismas atliko kaltinimo patikslinimą, nurodydamas, kad šis sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas vienu smūgiu į veido sritį, o ne dviem smūgiais. Atstovė pastebi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė, kodėl kaltu dėl šio nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo pripažįsta būtent nuteistąjį, todėl šių aplinkybių kontekste toks kaltinimo patikslinimas nėra esminis ar keičiantis kaltinimo esmę.

4.4. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, išanalizavo ir įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai patikrino nuteistojo nurodytą įvykio versiją, nuosprendyje išdėstė įrodymų įvertinimo motyvus, kuriais konstatavo, kad nuteistasis smurtaudamas prieš nukentėjusįjį ne tik sužalojo jo sveikatą, bet ir sukėlė jam fizinį skausmą. Vien tik nuteistajam nepalankus procesinio sprendimo priėmimas savaime BPK ar BK normų nepažeidžia.

4.5. Nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vyko muštynės, akcentuojant, kad liudytojas A. N. įvykį matė tik susistumdymo stadijoje, o J. A. muštynių išvis nematė. Atstovės teigimu, gynyba visgi nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kadangi sprendžiant, jog vyko muštynės, buvo atsižvelgta į garso įraše užfiksuotus žodžius, taip pat garsus, iš kurių buvo akivaizdu, kad nuteistasis nukentėjusįjį puolė ne mažiau nei nukentėjusysis nuteistąjį. Vykusias muštynės patvirtina ir byloje esantis J. A. ir nukentėjusiojo skambutis Bendrajam pagalbos centrui.

4.6. Nors ir nuteistasis įrodinėjo, kad nukentėjusysis davė teismui žinomai melagingus parodymus, kadangi esą norėdamas pasirodyti geresniu nepaminėjo savo nusikalstamų veiksmų, nustatytų ankstesniu jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu, tačiau teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiojo kaltė dėl nuteistojo sveikatos sutrikdymo ir/ar skausmo sukėlimo kitoje byloje savaime nepašalina nuteistojo kaltės dėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo nagrinėjamoje byloje, ką patvirtina byloje ištirti įrodymai.

Atsiliepimas

4.7. Nukentėjusiojo atstovė nuteistojo apeliacinį skundą vertina kaip akivaizdžių objektyvių faktų neigimą, kas matyti iš nuteistojo teiginių, kuriais tvirtinama, jog priimant nuosprendį neva nepašalintos reikšmingos abejonės dėl nukentėjusiojo patirtų sveikatos sužalojimų ir fizinio skausmo. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas itin kruopščiai vertino nuteistojo veiksmų pasekmes nukentėjusiojo sveikatai ir priežastinį ryšį, buvo atnaujinęs įrodymų tyrimą, siekiant papildomai ištirti fizinio skausmo sukėlimo aplinkybes. Nuteistasis savo suduotų smūgių įtaką nukentėjusiajam nepagrįstai vertina pagal savo ir nukentėjusiojo fiziologinius ypatumus, darbo pobūdį. Tokie argumentai yra nelogiški bei absurdiški. Atstovė neabejoja, kad dviejų suaugusių ir sveikų vyrų muštynės, kurių metu nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį smūgiais, nukentėjusiajam ne tik sukėlė fizinį skausmą, bet ir sveikatos sužalojimus.

5. Posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo D. I. ir jo gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliaciniai skundai tenkinami

6. Nagrinėjamoje byloje apeliantai prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi D. I. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus pažeidimus. Atsižvelgdamas į tai, kad tiek nuteistojo, tiek jo gynėjo apeliaciniuose skunduose yra pareikšti analogiški prašymai ir išdėstyti iš esmės tapatūs argumentai, apeliacinės instancijos teismas motyvus dėl abiejų skundų dėstys bendrai.

7. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ir jų visumą vertino netinkamai, dėl ko, spręsdamas D. I. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai pastarąjį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis naikintinas ir D. I. priimtinas naujas – išteisinamasis – nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad nepasitvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės ir D. I. nepadarė nusikalstamos veikos, apeliantų argumentai dėl padarytų BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų pažeidimų tampa neaktualūs, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako ir dėsto motyvus, susijusius su įrodymų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu.

Žemesnės instancijos teismas

8. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018).

9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nukentėjusiojo V. A., liudytojo A. N. parodymais, vaizdo bei garso įrašais, specialisto išvada, konstatavo, kad D. I. tyčia dešine ranka sugriebė V. A. už plaukų, abiejų rankų kumščiais sudavė ne mažiau kaip tris kartus pastarajam į krūtinės sritį bei vienos rankos kumščiu vieną kartą sudavė į veidą ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia neginčijamai konstatuoti, jog D. I. atliko paminėtus smurtinius veiksmus ir sukėlė V. A. fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą – gleivinės nubrozdinimą viršutinėje lūpoje.

10. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo bei kartu su juo gyvenančios buvusios nukentėjusiojo sutuoktinės J. A. yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Tarp nukentėjusiojo ir jo buvusios sutuoktinės vyko civilinis ginčas dėl bendravimo su jų mažamete dukra nustatymo tvarkos (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-12123-1040/2021). Šioje nagrinėjamoje byloje esantis garso įrašas, užfiksuoti parodymai patvirtina, kad buvę sutuoktiniai iki šiol nesutaria dėl bendravimo tvarkos su vaiku, vienas kitam reiškia dėl to pretenzijas. Nesutarimai vyksta ir tarp nuteistojo bei nukentėjusiojo, kurie vienas kitą kaltina provokacijomis, neteisėtu elgesiu, kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Svarbu pabrėžti ir tai, kad nukentėjusysis V. A. yra pripažintas kaltu kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuota, kad pastarasis, to paties konflikto metu smurtaudamas prieš D. I., nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Pagal formuojamą teismų praktiką tokiais atvejais šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai) ir tik kitų įrodymų kontekste, atsižvelgiant į tai, jog konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018).

Žemesnės instancijos teismas

11. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo D. I. parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo, atmetė, kaip paneigtus byloje surinktais kitais įrodymais. Šioje vietoje apeliantai skunduose pagrįstai akcentuoja, kad D. I. nuo pat proceso pradžios nuosekliai nurodė tas pačias aplinkybes, jo parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, išskyrus V. A. parodymus, o nuteistojo nurodoma įvykių seka lieka nepaneigta.

12. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, o vėliau ir kaip įtariamasis D. I. parodė, kad V. A., kaip ir buvo sutarta, atvyko pasiimti dukrą. J. A. išvedus dukrą į lauką, jis lydėjo sugyventinę ir laukė, kol bus perduotas vaikas. Stovėdamas laiptinėje, išgirdo, kad buvęs jo sugyventinės sutuoktinis stengiasi išprovokuoti konfliktą, priekaištaudamas J. A. dėl nustatytos bendravimo su dukra tvarkos. Norėdamas nutraukti konfliktą, jis išėjo iš laiptinės ir V. A. pasakė „gana replikuoti“, o nukentėjusysis jam liepė nesikišti ir pasišalinti. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. A. netikėtai sugriebė jį už kaklo ir ėmė spausti, tuomet jis stengėsi rankomis atstumti V. A. nuo savęs, įvyko susistumdymas. Pro šalį ėjo nepažįstamas vaikinas, kuris juos išskyrė ir paprašė pasitraukti nuo durų, kad galėtų įeiti į laiptinę. Vėliau jie nusileido laiptais ir, tęsiantis konfliktui, V. A. kumščiu sudavė du smūgius į veido sritį, o jis, dengdamasis rankomis bei bandydamas rankomis nustumti vyriškį, gynėsi. Po gautų smūgių suklupus, V. A. koja smūgiavo jam į galvos sritį, pajautė, kad iš galvos bėgo kraujas (1 t., b. l. 140, 2 t., b. l. 9-10). Akistatos metu D. I. laikėsi anksčiau duotų parodymų, tvirtino, kad jis V. A. nesudavė nė vieno smūgio (2 t., b. l. 16-19). Pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu D. I. parodė, kad jis stovėjo prie laiptinės durų. Jam išėjus iš laiptinės, kilo konfliktas su V. A., po ko pastarasis griebė jį už kaklo ir pradėjo spausti prie laiptinės durų. Jis stūmė nukentėjusįjį rankomis, bandė kažkaip išsivaduoti. Pro šalį ėjo liudytojas A. N., kuris norėjo praeiti į laiptinę, ir konfliktas aprimo. Vėliau jis (D. I.) ir V. A., nulipę laiptais, stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjosi. Matė, kad V. A. agresyvėja, kalbėdamiesi jie vėl sukonfliktavo, jis sakė J. A. kviesti policiją. V. A. jam trenkė, buvo prakirsta lūpa, veidas kruvinas, jis suklupo. Kaip tik tuo momentu ėjo du nepažįstami vyrai, kurie nuo jo atitraukė V. A.. Jis pats (D. I.) už plaukų nukentėjusiojo negriebė, jokių smūgių jam nesudavė, nepripažino padaręs V. A. sužalojimus. Visas jo elgesys buvo tik gynimasis, bandė nusistumti nukentėjusįjį ir trankė jam per rankas, tačiau jokių smūgių nesudavė (2 t., b. l. 188-190).

13. Iš tokių nuteistojo nurodytų įvykio aplinkybių matyti, kad D. I. pripažino, kad tarp jo ir V. A. kilo konfliktas, abu asmenys vienas kitą įžeidinėjo, vartojo necenzūrinius žodžius, agresyviai elgėsi, vyko tarpusavio grumtynės, kurių metu nukentėjusysis naudojo smurtą prieš apeliantą. Pastarasis (D. I.) atitinkamai tvirtino pats jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavęs. Nuteistojo parodymai viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, esminės aplinkybės nurodytos tapačiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo parodymai nėra neginčytinai paneigti byloje surinktais įrodymais.

14. Iš proceso metu duotų nukentėjusiojo V. A. parodymų matyti, kad pastarasis tvirtino, jog tai būtent D. I. tempė jį už plaukų ir sudavė smūgius į krūtinę bei lūpą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. A. parodė, kad, atvykęs prie buvusios sutuoktinės namų ir iš jos paėmęs vaiką, pradėjo eiti link automobilio. Tuo metu iš už laiptinės durų iššoko D. I. ir sarkastiškai išrėkė jam į nugarą frazę, kurią išgirdęs šiam atitinkamai atsakė. D. I. pribėgęs stvėrė už vienos jo rankos, nepaisydamas to, kad jo (V. A.) rankose buvo mažametis vaikas, bei, nereaguodamas į vaiko išgąstį, nuteistasis, prilaikydamas jį už vienos rankos, agresyviai pradėjo priekaištauti dėl to, kad pastarajam nepatinka, kaip jis (nukentėjusysis) atsakė šiam į sarkastišką frazę. Nesuprato, kodėl D. I. jį taip įžūliai užkalbino. Žodinio konflikto su D. I. metu klausė, ko pastarajam iš jo reikia, bet išgirsdavo tas pačias jam adresuojamas frazes, nors visą konfliktą iniciavo pats D. I.. Konfliktas įsiplieskė, į jo (V. A.) prašymus nekelti prieš jį kumščių D. I. nereagavo, todėl įvyko muštynės. Motina, laikydama rankose vaiką, stebėjo konfliktinę situaciją, o, jai pasibaigus, kartu su D. I. pasišalino į butą bei iškvietė policiją (1 t., b. l. 36-37). Papildomai apklausiamas V. A. anksčiau duotų parodymų nekeitė, papildomai nurodė, kad grumtynių metu ant laiptų D. I. dešine ranka jam buvo sugriebęs už plaukų ir taip sukėlė fizinį skausmą. Nusileidus nuo laiptų, nuteistasis kumščiais sudavė jam iki trijų kartų į krūtinę, nepaisant to, kad jis (V. A.) ir prašė nekelti prieš jį kumščių, tačiau D. I. ir toliau smūgiavo. Ketvirtu smūgiu D. I. pataikė jam į veidą ir prakirto lūpą, po to jis pats, bandydamas apsiginti, galimai pataikė D. I. kumščiu į veidą, po ko šis suklupo ir, rankomis laikydamas už kojų, bandė jį (V. A.) pargriauti. Nukentėjusysis išsilaisvino, tačiau jokių spyrių D. I. į galvos sritį nesudavė, tuo konfliktas ir baigėsi (1 t., b. l. 40-42). Akistatos metu nukentėjusysis laikėsi anksčiau duotų parodymų (2 t., b. l. 16-19). Teisiamojo posėdžio metu V. A. parodė, kad vykstant pirminei konflikto stadijai, stovint ant laiptų D. I. stvėrė jį už rankos, po to prisispaudė prie krūtinės, griebė už kaklo, o, jam atsistūmus, nuteistasis pagriebė jį už plaukų, dalį jų išrovė, dėl ko, V. A. teigimu, jis juto skausmą. Nukentėjusysis vėl atstūmė nuo savęs D. I., pasiūlė nusileisti nuo laiptų, jiems besileidžiant D. I. laikė jį už striukės, o nusileidus apie tris kartus trenkė į krūtinę, ketvirtu smūgiu abiem kumščiais sudavė ir į lūpą, smūgis buvo stiprus, praskėlė lūpą, ji stipriai ištino ir kraujavo (2 t., b. l. 164-166).

Žemesnės instancijos teismas

15. Tokioje situacijoje, kai nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymai vienas kitam akivaizdžiai prieštarauja, ypač svarbūs tampa kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad liudytojo A. N. parodymai, garso ir vaizdo įrašai, teismo medicinos specialisto išvada ir iš dalies Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžiu, kuriuo V. A. pripažintas kaltu dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo, nustatytos aplinkybės yra patikimi įrodymai, kurie patvirtina nukentėjusiojo duotus parodymus ir, kaip nurodoma, aiškiai paneigia nuteistojo keliamas versijas. Teisėjų kolegija su tokiomis išvadomis nesutinka ir pritaria apeliantų argumentams, kad D. I. parodymai iš esmės neprieštarauja paminėtiems įrodymų šaltiniams, kurie, be kita ko, nepatvirtina ir nukentėjusiojo V. A. nurodytų aplinkybių.

16. Liudytojas A. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 88), tiek teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 181-190) parodė, kad D. I. su V. A. aikštelėje prie laiptinės durų vienas kitą stumdė, abu šaukė, vartojo keiksmažodžius, jokių smūgių nebuvo. Liudytojui paprašius leisti praeiti ir konfliktuojantiems asmenims nusileisti į apačią, jie vienas kitą paleido ir pradėjo leistis laiptais žemyn, o jis (A. N.) nuėjo namo. Taigi šis liudytojas matė būtent pirminę konflikto stadiją, kai nuteistasis su nukentėjusiuoju tik stumdėsi ir vienas kitam išsakė necenzūrinius žodžius, tolimesnė konflikto eiga ir kiti veiksmui A. N. nėra žinomi, todėl liudytojo nurodytos aplinkybės nei prieštarauja, nei patvirtina konfliktavusių asmenų parodymų dalį, būtent dėl kurios kyla ginčas. Be to, šis liudytojas nurodė, kad konfliktą iš arti stebėjo ir moteris, t. y. J. A..

17. Apklausta kaip liudytoja J. A. iš esmės patvirtino aplinkybes, dėl kurių nėra ginčo, t. y. liudytoja nurodė, kad jos sugyventinis ir buvęs sutuoktinis konfliktavo, grūmėsi, stumdėsi, tačiau, kai jie nusileido laiptais, ji pasislėpė už namo kampo, kad kartu buvęs vaikas nieko nematytų, todėl ir pati nematė visos įvykio eigos (2 t., b. l. 182-186). Liudytoja nurodė tik mačiusi ant žemės gulintį sugyventinį ir buvusio sutuoktinio smūgius pastarajam (D. I.), tačiau tokios nurodytos aplinkybės taip pat neleidžia daryti išvadų, kad D. I. atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Be to, ir pirmosios instancijos teismas J. A. parodymus laikė neinformatyviais ir jais nesivadovavo.

18. Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas garso įrašas, kuris pradėtas įrašinėti dar iki konflikto pradžios, įrašas buvo daromas ir viso konflikto metu, įrašą darė nuteistasis D. I.. Pirmosios instancijos teismas šį garso įrašą vertino gana dviprasmiškai. Viena vertus, apylinkės teismas konstatavo, kad iš pateikto garso įrašo nėra galimybės nustatyti, kokie smūgiai, kada ir kam buvo suduoti, kita vertus, remdamasis įrašu sprendė, kad jis patvirtina V. A. parodymus ir tai, kad D. I. ne tik gynėsi, bet ir aktyviai puolė. Nuteistojo apeliaciniame skunde yra pateikta gana išsami garso įrašo, nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymų analizė, teisėjų kolegija, išanalizavusi garso įrašą ir sugretinusi jį su byloje esančių asmenų parodymais, sutinka su apeliantais, jog garso įraše užfiksuotos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad D. I. atliko smurtinius veiksmus prieš V. A.. Garso įrašas neabejotinai patvirtina, kad tarp D. I. ir V. A. kilo žodinis konfliktas, abu vyriškiai vartojo necenzūrinius žodžius vienas kito atžvilgiu, vienas kito nuolat klausinėjo „ko tu nori, ką darai“. Be to, girdisi vis intensyvėjantis konfliktas, abipusių grumtynių, susistumdymo garsai, tačiau vien toks girdimas triukšmas neleidžia spręsti, kad V. A. buvo suduoti smūgiai. Patys konfliktuojantys asmenys taip pat kalbasi tik apie provokacijas, susistumdymą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas V. A. išsakytą frazę „tu prie mano vaiko tai darai?“ ir D. I. atsakymą „o ką tu prie mano moters darai?“ vertino kaip D. I. tiesioginę tyčią patvirtinančius teiginius, nors paminėtos frazės buvo išsakytos konfliktui dar tik vykstant laiptinės aikštelėje (šalia laiptų), kur tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis parodė, kad toje vietoje vyko tik grumtynės, jokie smūgiai nebuvo suduoti. Be to, po šių išsakytų frazių į laiptinę netrukus ėjo ir liudytojas A. N., garso įraše girdisi, kaip jis konfliktuojančių asmenų prašo leisti praeiti. Duodamas parodymus A. N. kaip tik patvirtino, kad tuo metu, kai jis ėjo, vyrai tik stumdėsi, jokių kitų veiksmų nebuvo, po to jie laiptais leidosi žemyn. Iš garso įrašo taip pat galima suprasti, kad po liudytojo žodžių abu konfliktuojantys asmenys netrukus nusprendžia leistis laiptais žemyn.

19. Taigi iki aptarto konflikto momento nėra jokio pagrindo išvadai dėl D. I. tiesioginės tyčios ir smurtinių veiksmų. Tolimesnėje konflikto stadijoje vėl girdisi nuteistojo ir nukentėjusiojo kaltinimai vienas kitam provokacijomis, klausimai vienas kitam „ko čia stumdaisi“, frazės, jog kiekvienas „imsis veiksmų“. Pastebėtina, kad nukentėjusysis laikėsi pozicijos, jog, nusileidus laiptais žemyn, D. I. kumščiais tris kartus sudavė jam į krūtinę, nukentėjusysis tuo tarpu prašė D. I. nekelti prieš jį kumščių, tačiau pastarasis ketvirtu sudavė jam į veidą ir praskėlė lūpą. Visgi iš garso įrašo turinio galima spręsti, kad nusileidę laiptais D. I. ir V. A. dar kurį laiką konfliktavo žodžiais (garso įrašo dalis nuo 09.18 min.), vienas kitą klausinėjo „ko stumdaisi“ (beje, tai, kad yra stumdomas, pirmasis nurodo D. I.). Vienu metu nukentėjusysis prašo nuteistojo ramiai jį išklausyti (garso įrašo dalis 09.58 min.), čia pat to paties paprašo ir D. I., abu sako frazes „tu ramiai klausyk“, „tu irgi ramiai klausyk“, po ko vėl prasideda aiškinimasis. Abu asmenys kalba pakeltais balsais, vartoja keiksmažodžius, abu vienas kito klausia „ar nori muštis?“, vienas kitam siūlo pakelti kumščius (priešingai nukentėjusiojo parodymams, kurių metu pastarasis tvirtino prašęs D. I. nekelti kumščių, iš įrašo girdėti, kaip ir V. A. siūlo nuteistajam prieš jį pakelti kumščius) ir dar po kelių frazių apsikeitimo bei D. I. prašymo kviesti policiją, kam nukentėjusysis prieštarauja, D. I. nurodžius jo nestumdyti (garso įrašo dalis 10.44 min.), pasigirsta riksmai, triukšmas, neaiškūs balsai (garso įrašo dalis nuo 10.50 min.). Taigi nors garso įrašas ir patvirtina, kad D. I. buvo agresyvus ir priešiškai nusiteikęs nukentėjusiojo atžvilgiu, taip pat kaip ir nukentėjusysis prieš nuteistąjį, tačiau iš girdimų grumtynių garsų, riksmų ir konfliktuojančių asmenų vienas kitam išsakomų frazių, bendro pokalbio turinio, negalima daryti aiškios išvados, kad D. I. būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajam V. A..

20. Apeliantai pagrįstai atkreipia dėmesį ir į policijos pareigūnų darytus vaizdo įrašus, kurie nepaneigia nuteistojo parodymų. Pirmosios instancijos teismas vaizdo įrašus vertino kaip objektyvius įrodymus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų ir to, kad apeliantas būtų atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Pirmiausia pažymėtina tai, kad į įvykio vietą policijos pareigūnai atvyko konfliktui jau pasibaigus, kai D. I. su sugyventine buvo nuėję į butą. Atvykusius pareigūnus pasitiko V. A., kuris pareigūnams nurodė, kad nuteistasis griebė jam už kaklo, pradėjo smaugti, po ko jis, t. y. V. A., sudavė nuteistajam į veidą ir šis kartu su savo sugyventine pabėgo į butą. Tolimesnėje pokalbio su pareigūnais dalyje V. A. tik aiškinasi bendravimo su vaiku tvarką ir nenurodo jokių kitų reikšmingų aplinkybių dėl įvykusio konflikto su nuteistuoju. Taigi tokios vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės taip pat niekaip nepaneigia nuteistojo parodymų, o dar gi ir kelia abejones dėl paties nukentėjusiojo parodymų patikimumo.

21. Pirmosios instancijos teismas kaip vienu iš patikimų įrodymų, be kita ko, rėmėsi ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu, kuriuo V. A. pripažintas kaltu dėl D. I. nežymaus sveikatos sutrikdymo, nustatytomis aplinkybėmis. Visgi čia pabrėžtina, kad minimoje kitoje baudžiamojoje byloje D. I. laikėsi iš esmės identiškos pozicijos kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje, todėl jau nustatytos aplinkybės vertinant V. A. veiksmus, savaime neleidžia daryti išvados, kad tyčinius smurtinius veiksmus atliko ir D. I.. Skundžiamame nuosprendyje kaip tik ir pažymėta, kad V. A. prisipažinimas smurtavus prieš D. I. nėra pastarąjį teisinanti aplinkybė, tačiau tai taip pat nėra ir D. I. kaltinanti bei jo smurtinius veiksmus patvirtinanti aplinkybė.

22. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad šioje nagrinėjamoje byloje D. I. parodymai nėra paneigti ir lieka pakankamai pagrįstų abejonių, pirmiausia, dėl aplinkybių, susijusių su skundžiamame nuosprendyje konstatuotu fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajam V. A.. Nors pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu ir parodė, kad D. I. sugriebė jį už plaukų ir kumščiais bent tris kartus sudavė į krūtinę, dėl ko V. A. jautė fizinį skausmą, tokia nukentėjusiojo pozicija kelia abejonių ir nėra pakankamai nuosekli. Pirmiausia, atvykusiems policijos pareigūnams iškart po įvykio nukentėjusysis teigė, kad D. I. jį tik sugriebė už kaklo ir smaugė, apie jokį fizinį skausmą, kilusį tempiant už plaukų ir suduodant į krūtinę (apie tai išvis neužsiminė), nenurodė. Į įvykio vietą buvo iškviesti ir greitosios medicinos pagalbos medikai, tačiau pastarųjų pagalbos V. A. neprireikė (1 t., b. l. 128), o pats V. A. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad medikams parodė savo lūpą ir skundėsi plaštakos skausmais (2021 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 23.40 iki 24.00). Tą patį įvykio vakarą (praėjus porai valandų) nukentėjusysis nuvyko į medicinos įstaigą ir skundėsi kairės plaštakos ir dešinio peties skausmais, galvos svaigimu, pykinimu (1 t., b. l. 55-56). Praėjus kiek daugiau nei dviem paroms, V. A., kreipdamasis į policijos komisariatą, nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu D. I. jam sumušė galvą ir praskėlė lūpą (1 t., b. l. 23). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą (2021 m. vasario 1 d.) V. A. nenurodė apskritai jokių sužalojimų, tik teigė, kad tarp jo ir D. I. kilo muštynės (1 t., b. l. 36-37). Po daugiau nei dviejų mėnesių apklaustas papildomai (2021 m. balandžio 15 d), taip pat ir duodamas parodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. A. jau tvirtino, kad nuteistasis ji sugriebė už plaukų ir abiejų rankų kumščiais iki 3 kartų trenkė į krūtinę, dėl ko jis juto fizinį skausmą (1 t., b. l. 41). Visgi nukentėjusiojo nurodomos pastarosios aplinkybės kelia pakankamas abejones dėl fizinio skausmo sukėlimo. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad pastarasis teigė, jog dėl smūgių į krūtinę jam liko nedidelės raudonos dėmės, nors medicinos įstaigos, į kurią nukentėjusysis atvyko praėjus vos keletui valandų nuo įvykio, pateiktame dokumentų išraše nėra užfiksuota, kad nukentėjusysis turėjo nusiskundimų krūtinės srityje, juo labiau, nėra duomenų apie krūtinės srityje esančias nurodytas dėmes (1 t., b. l. 55-56). Dar po kelių dienų apžiūrimas eksperto K. Z. nukentėjusysis apie nusiskundimus krūtinėje nieko neminėjo, atitinkamai ir specialisto išvadoje nebuvo nurodyti jokie duomenys, susiję su bent kokio pobūdžio poveikiu į nurodytą kūno sritį (1 t., b. l. 60-62). Nors nukentėjusysis nurodė, kad nusileidus laiptais netrukus jam buvo suduoti smūgiai į krūtinę, po kurių jis nuteistojo neva prašė nekelti rankų (primintina, kad garso įrašo turinys tokių nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina, o, priešingai, juos paneigia), tačiau, kaip aptarta anksčiau, iš garso įrašo galima suprasti, jog V. A. ir D. I., nulipus laiptais žemyn, pastarieji dar kurį laiką agresyviai kalbėjosi, vienas kitam išsakytos frazės nekelti rankų buvo gerokai vėliau ir tik po jų kilo grumtynės.

23. Taigi tokios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės kelia pakankamas abejones dėl smūgių į krūtinę sudavimo. Be to, tokias abejones tik sustiprina nukentėjusiojo nenuosekli pozicija dėl paties fizinio skausmo sukėlimo. Viena vertus, nukentėjusysis teigė, kad nuteistajam abiem rankų kumščiais sudavus į krūtinę, jis juto skausmą (2 t., b. l. 165), jam „skaudėjo šiek tiek krūtinę“ (2021 m. lapkričio 22 d. teisiamojo posėdžio garso įrašo dalis nuo 34.40 min. iki 35.00 min), tačiau tuo pačiu, atsakinėdamas į klausimus, teigė, kad po įvykio viskas jam buvo gerai, skaudėjo tik ranką (2021 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 26.50 val. iki 27.20 min). Be kita ko, 2022 m. sausio 5 d. teisiamojo posėdžio metu pastarasis tvirtino negalintis pasakyti „kaip ten buvo su ta krūtinės ląsta, skausmą pajuto tikrai ne iš karto“ (2 t., b. l. 187). Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas kilo žiemos metu, kai nukentėjusysis buvo pakankamai storai apsirengęs, abu konflikto dalyviai besistumdydami buvo prisispaudę tiek prie laiptinės durų, tiek prie sienos bei vienas prie kito, kas galėjo lemti fizinio skausmo pojūtį. Be to, nukentėjusiojo nurodomas smūgių momentas (netrukus po to, kai nulipo laiptais žemyn) taip pat kelia abejonių, kadangi garso įraše tuo metu girdisi tik agresyvus pokalbis. Taigi visos anksčiau aptartos aplinkybės neleidžia konstatuoti, kad D. I. tyčia rankų kumščiais sudavė nukentėjusiajam į krūtinės sritį, kas sukėlė pastarajam fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

24. Skundžiamame nuosprendyje fizinio skausmo sukėlimas motyvuojamas ir tuo, kad nuteistasis dešine ranka sugriebė nukentėjusiajam už plaukų. Tokia aplinkybė yra nurodyta V. A. parodymuose. Pastarasis nors ir ne nuo proceso pradžios, tačiau apklaustas papildomai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje teigė, jog konflikto metu D. I. griebė jam už plaukų ir dalį jų išrovė. Tai, kad dėl plaukų tempimo jam buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis pirmą kartą įvardino tik 2021 m. balandžio 15 d. apklausoje, tuo tarpu dar vėlesnės ikiteisminio tyrimo apklausos metu aiškino, kad fizinis skausmas jam kilo dėl praskeltos lūpos bei ištinusios plaštakos (1 t., b. l. 45), teisminio nagrinėjimo metu V. A. atitinkamai vėl tvirtino jautęs skausmą (1 t., b. l. 163-166).

25. Neatmetant nukentėjusiojo parodymų, kad konflikto metu nuteistasis galėjo jam sugriebti už plaukų, tokia aplinkybė dar nereiškia, kad dėl to nukentėjusiajam buvo sukeltas toks fizinis skausmas, kuris gali būti vertinamas baudžiamosios atsakomybės ribose. Pažymėtina, kad fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas ir neteisėtas. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad sugriebimas už plaukų (jei toks buvo atliktas) buvo momentinis veiksmas vykstant grumtynėms, kai nukentėjusysis nusistūmė nuteistąjį. Nei įvykio metu, nei vėliau atvykęs pas medikus nukentėjusysis neįvardino, kad jam buvo tempiami plaukai, o dalis jų net ir išrauta (tokių duomenų nėra nei medicinos dokumentų išraše, nei specialisto išvadoje), kas atitinkamai leistų spręsti apie aptariamo fizinio veiksmo intensyvumą, didesnį skausmingumą. Medicininiuose dokumentuose nurodyta diagnozė – galvos sumušimas objektyviai nesietina su nukentėjusiojo įvardintu sugriebimu už plaukų (nėra duomenų, kad nuteistasis būtų sudavęs smūgius į šią kūno dalį, tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusysis, įvardinamas plaukų patempimas galvos sumušimo sukelti negalėjo, sumušimo žymių galvoje nenustatė ir medicinos ekspertas). Tokiu būdu byloje be paties nukentėjusiojo parodymų nėra jokių kitų aiškių įrodymų, patvirtinančių minėtus V. A. teiginius, o ir paties nukentėjusiojo pozicija tiek dėl skausmo šaltinio, tiek skausmo kilimo momento nebuvo nuosekli, dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, kad nukentėjusiajam V. A. buvo sugriebta už plaukų, jam suduoti anksčiau nurodyti smūgiai į krūtinės sritį, tokiu būdu sukeliant baudžiamosios atsakomybės ribas siekiantį fizinį skausmą. Be kita ko, pažymėtina, kad medicinos dokumentų išraše skausmo įvertinimas 7 balais yra susijęs su galvos sumušimu, dešinio peties, kairės plaštakos skausmu (nukentėjusysis skundėsi skausmu šiose kūno dalyse), tuo tarpu pirmosios instancijos teismo konstatuotas fizinio skausmo sukėlimas grindžiamas smūgių į krūtinę sudavimu bei sugriebimu už plaukų. Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo remtis medicinos dokumentų išrašo duomenimis dėl skausmo įvertinimo.

26. Skundžiamu nuosprendžiu D. I. nuteisimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalį, yra grindžiamas ir tuo, kad apeliantas vienos rankos kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą ir taip padarė šiam gleivinės nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, t. y. nežymiai sutrikdė V. A. sveikatą. Dėl pastarųjų aplinkybių apklausiamas nukentėjusysis tvirtino, kad D. I. abiejų rankų kumščiais sudavė jam į veidą (lūpą), bent vienas kumštis tikrai pataikė į lūpą, smūgis buvo stiprus, prakirto lūpą, bėgo kraujas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 270/2021 (01) konstatuota, kad V. A. nustatyta poodinė kraujosruva kairėje plaštakoje, gleivinės nubrozdinimas viršutinėje lūpoje. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais prieš atvykstant į gydymo įstaigą (1 t., b. l. 60-62). Lūpos patinimas ir kraujosruvos nurodytos ir medicinos dokumentų išraše (1 t., b. l. 55), pats nukentėjusysis taip pat akcentavo, jog lūpa buvo stipriai ištinusi ir kraujavo.

27. Nors ir nėra ginčo, kad V. A. buvo padarytas viršutinės lūpos gleivinės nubrozdinimas, ką patvirtina objektyvūs bylos įrodymai, tačiau duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nurodytas sužalojimas buvo padarytas būtent tyčiniais smurtiniais nuteistojo veiksmais, nėra pakankamai. Nukentėjusiajam nustatytas nubrozdinimas viršutinėje lūpoje yra nežymus, tik 0,3x0,1 cm dydžio, nors nukentėjusysis aiškino, kad jam į lūpą suduotas smūgis buvo labai stiprus. Apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas K. Z. nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis, tačiau tuo pačiu kategoriškai neatmetė ir to, kad sužalojimas galėjo būti padarytas ir dantimis (1 t., b. l. 181-190). Būtent tokią versiją kėlė nuteistasis, tvirtindamas, kad nukentėjusysis galėjo pats įsikąsti ar kitaip susižaloti, kas, atsižvelgus į minimalų nubrozdinimą, konflikto eigą, grumtynes, prisispaudimą prie durų, sienos, nėra atmestina. Be to, pats nukentėjusysis nurodė, kad įvykio vietoje buvo daug sniego, slidu, jis buvo paslydęs ir parkritęs, kas tik dar labiau sustiprina savęs susižalojimo galimybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis teigė, jog lūpa kraujavo, jo kaukė irgi buvo su krauju (2021 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 58.05 min. iki 58.15 min.), nors, kaip matyti iš policijos pareigūnų vaizdo įrašų, V. A. dėvima šviesi medicininė kaukė gerai matosi vaizdo įraše, ant kaukės nėra nei kraujo, nei kitokių žymių. Abejonių kelia ir nukentėjusiojo nurodytas lūpos sužalojimo momentas, kai nukentėjusysis tvirtino, kad smūgis į lūpą suduotas po ankstesnių trijų smūgių į krūtinę ir jau išreiškus prašymą nekelti prieš jį rankų. 19 pastraipoje teismas aptarė garso įraše užfiksuotą nurodytą konfliktą dalį, iš įrašo galima spręsti, kad tuo metu vyko dar tik žodinis konfliktas, grumtynių garsai pasigirsta tik vėliau, būtent tų grumtynių metu V. A. panaudoja prieš D. I. smurtinius veiksmus, už kuriuos 2021 m. birželio 18 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Čia tikslinga pažymėti, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis kategoriškai neigė tyčia smurtavęs prieš D. I.. Anot nukentėjusiojo, jis gynėsi, tyčia nei į veidą, nei į galvą nesudavė, nespyrė. Tokie nukentėjusiojo parodymai akivaizdžiai neatitinka įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kuriomis konstatuota, kad to paties konflikto metu V. A. tyčia rankomis suspaudė D. I. kaklą, kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį, taip pat vieną kartą į kairės pusės galvos sritį bei vieną kartą spyrė į kairės pusės galvos sritį. Nors ši parodymų dalis tiesiogiai ir nėra susijusi su D. I. veiksmų vertinimu, tačiau ji turi reikšmės bendrai sprendžiant dėl V. A. parodymų patikimumo.

28. Taigi visų anksčiau aptartų aplinkybių visuma neleidžia daryti neginčijamos išvados, kad V. A. nustatytas gleivinės nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo padarytas tyčiniais D. I. veiksmais, be to, kaip nurodyta 22–25 pastraipose aptartais byloje nėra pakankamai neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog D. I. veiksmais nukentėjusiajam V. A. buvo sukeltas fizinis skausmas. Konstatuoti nuteistojo kaltę remiantis vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurie nėra visiškai nuoseklūs ir neatitinka garso įraše užfiksuotų aplinkybių, o nukentėjusysis ir nuteistasis dėl konfliktiškų ir priešiškų santykių yra neabejotinai suinteresuoti bylos baigtimi, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju lieka nepaneigti nuteistojo parodymai, kad jis nesudavė nukentėjusiajam tyčinių smūgių nei į krūtinę, nei į veidą, negriebė už plaukų. Papildomai pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas dalį nuosprendyje išdėstytų motyvų skyrė būtinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio kontekste aptarimui. Vis dėlto, kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis viso proceso metu nuosekliai neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, savo veiksmus, kuriuos nors ir buvo įvardinęs kaip gynybinius, nurodė tik kaip nukentėjusiojo stumdymą bei bandymą nuo jo atsimušti, tačiau ne suduoti smūgius. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad tokie nuteistojo parodymai neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams, o nukentėjusiojo parodymai nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, detalesnis būtinosios ginties aptarimas nėra tikslingas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovė akcentavo, kad garso įraše yra girdimos frazės, patvirtinančios muštynes. Tokie pastaba nėra neteisinga, garso įraše, jau pasibaigus konfliktui, išties girdimi D. I. žodžiai „aš gyniausi, jis puolė mane, aš puoliau jį, nu gyniausi“ (tokius žodžius nuteistasis sako bendraudamas su J. A.), tačiau vien tokios iš bendro įvykio konteksto selektyviai paimtos frazės, nėra pagrindas išvadai, kad nuteistasis sudavė tyčinius smūgius nukentėjusiajam. Baigiamojoje kalboje atstovė muštynių buvimą grindė ir liudytojos J. A. bendrajam pagalbos centrui nurodytomis aplinkybėmis, o būtent tai, kad paskambinusi ji pranešė apie tai, kad vyksta muštynės, nors iš pačių konflikto dalyvių, liudytojų parodymų, akivaizdu, kad tuomet jokių muštynių nebuvo.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai kelia pakankamas abejonės dėl kaltinamojo kaltės, tų abejonių pašalinimui išnaudotos visos galimybės. Tokiu atveju, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį, taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pvz., 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

30. Dėl visų anksčiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino D. I. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – D. I. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

31. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis V. A. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (2 t., b. l. 157-159), Vilniaus teritorinė ligonių kasa reiškė civilinį ieškinį dėl 70,72 Eur žalos atlyginimo už V. A. gydymą (1 t., b. l. 93-94). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir V. A. priteisė 500 Eur neturtinei žalos atlyginti, o Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 19,06 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismui išteisinus D. I. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiojo ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas

32. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusiojo V. A. atstovė prašė iš D. I. priteisti nukentėjusiajam jo patirtas 1 651,65 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (2 t., b. l. 146-156, 3 t., b. l. 59-62). Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino pilnai ir iš nuteistojo priteisė nukentėjusiajam nurodytą sumą advokato paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo atstovė prašė nukentėjusiajam priteisti dar 1 064,80 Eur už advokato paslaugas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (atitinkamai buvo pateikti teisinių paslaugų pobūdį apibūdinantys dokumentai ir mokėjimo pavedimas) (3 t., b. l. 137-139). Apeliacinės instancijos teismui priėmus D. I. išteisinantį nuosprendį, atmestinas nukentėjusiojo atstovės advokatės prašymas dėl visų nukentėjusiojo patirtų išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo.

33. Apeliaciniu skundu ir papildomai pateiktu prašymu D. I. gynėjas advokatas prašo iš valstybės D. I. priteisti proceso išlaidas už nuteistajam suteiktas paslaugas. Apeliaciniame skunde gynėjas konkrečios pinigų sumos neįvardina, tačiau atskirai pateiktame prašyme nurodoma, kad patirtų išlaidų suma yra 5 777 Eur (3 t., b. l. 137-147).

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“ konstatavo, kad esamu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, BPK 106 straipsnis nuo 2022 m. gegužės 1 d. buvo papildytas 3 dalimi, kurioje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

35. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pripažintas nepagrįstu ir naikinamas, o D. I. priimamas išteisinamasis nuosprendis, yra pagrindas spręsti D. I. proceso metu turėtų išlaidų advokato paslaugoms atlyginti klausimą.

36. Pagal kasacinio teismo praktiką dėl advokato darbo apmokėjimo turi būti sprendžiama ir tais atvejais, kai asmuo yra išteisinamas dėl jam pareikštų kaltinimų – teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir kitas svarbias aplinkybes, gali sumažinti išteisintajam atlygintinų proceso išlaidų dydį, pateikdamas tokio sprendimo motyvaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-216-628/2021, Nr. 2K-43-387/2022). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-247-976/2018, Nr. 2K-313-489/2019 ir Nr. 2K-43-387/2022). Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdamas į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022).

37. Nagrinėjamu atveju D. I. gynėjas advokatas Audrius Pėstininkas apeliacinės instancijos teismo prašo atlyginti ne tik apeliacinio proceso metu patirtas proceso išlaidas, bet ir kompensuoti tas išlaidas, kurias D. I. patyrė už jo gynybą ankstesnėse proceso stadijose. Sprendžiamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą praktiką, kurioje aiškinama, jog „sprendžiant dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, svarbu ne tik jų būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, bet ir tai, kurioje proceso stadijoje jos buvo patirtos. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 98 straipsnio nuostatos tai sieja su prašymo dėl atitinkamų išlaidų atlyginimo priteisimo pateikimo momentu. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, nurodoma, jog prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir atitinkamus įrodymus šalys gali pateikti bet kuriuo proceso metu, iš karto dėl visų išlaidų ar dalimis, svarbu, kad kiekvienos instancijos teisme tai būtų padaryta iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Toks reglamentavimas nustatytas siekiant užtikrinti proceso operatyvumą bei koncentruotumą ir pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-35-248/2016, Nr. e3K-3-130-1075/2022).

38. Atsižvelgus į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikytinas CPK nuostatas bei į pateikto prašymo turinį, jo pareiškimo laiką, matyti, kad dėl ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo metu patirtų gynybos išlaidų advokatas prašymą priteisti išlaidas buvo pateikęs dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi prašymas dėl pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu patirtų atstovavimo išlaidų priteisimo negali būti laikomas pavėluotu ir kartu su prašymu dėl apeliacinio proceso metu patirtų proceso išlaidų spręstinas šioje bylos proceso stadijoje, išskyrus dalį išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, dėl kurių priteisimo prašymas buvo pateiktas bylai esant jau apeliacinės instancijos teisme.

39. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų, pirmosios instancijos teismo buvo prašoma priteisti D. I. naudai 3 660,25 Eur kaip pastarojo patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (3 t., b. l. 34). Apylinkės teismui atitinkamai buvo pateiktos ir D. I. suteiktų teisinių paslaugų ataskaitos, kuriose detaliai nurodyta, kokios teisinės paslaugos buvo teiktos, taip pat pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad D. I. savo gynėjui pervedė 5 254,21 Eur (3 t., b. l. 36-57). Kaip matyti iš PVM sąskaitų faktūrų, iki 2022 m. birželio 6 d. D. I. gynėjo paslaugos kainavo 5 253,41 Eur, atlikti pavedimai patvirtina, kad nuteistasis atskirais pavedimais šiuos pinigus pervedė gynėjui (tiesa, bendra pervestų pinigų suma yra 0,8 Eur didesnė). Taigi iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad D. I. gynybos išlaidos ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo metu iki 2022 m. birželio 6 d. kainavo 1 593,16 Eur daugiau negu prašoma priteisti patirtų išlaidų. Po 2022 m. birželio 6 d. pirmosios instancijos teisme toliau vyko bylos nagrinėjimas ir iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų matyti, kad D. I. papildomai patyrė dar 786,50 Eur gynybos išlaidų. Vis dėlto prašymas priteisti ir šią išlaidų dalį buvo pateiktas tik 2022 m. lapkričio 5 d., t. y. bylai esant jau apeliacinės instancijos teisme, todėl pagal formuojamą teismų praktiką ši prašymo dalis vertintina kaip pavėluota ir tokios išlaidos nepriteistinos.

40. Apeliacinio proceso metu D. I. gynėjui advokatui sumokėjo 1 331 Eur už suteiktas teisines paslaugas, kartu yra pateikta ir ataskaita, kurioje detaliai nurodomas teisinių paslaugų turinys, PVM sąskaita faktūra ir banko sąskaitos išrašas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos metu pateiktas prašymas buvo priteisti 3 660,25 Eur ir vėliau iki bylos išnagrinėjimo nebuvo teikta jokių papildomų prašymų, o apeliacinio proceso metu patirtos išlaidos siekia 1 331 Eur, laikytina, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl 4 991,25 Eur dydžio išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo.

41. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad D. I. gynėjas teisines paslaugas pradėjo teikti 2021 m. balandžio 27 d., t. y. nuo įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 3, 8-9). Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teismui pateiktų sąskaitų už teisines paslaugas turinio spręstina, kad ikiteisminio tyrimo metu gynybos paslaugos daugiausiai apėmė dalyvavimą procesiniuose veiksmuose (apklausose, akistatoje), taip pat teikiant konsultacijas, rengiant prašymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įvyko septyni teisiamieji posėdžiai, iš kurių penkiuose buvo atliekamas įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, atsikirtimai, kaltinamojo paskutinis žodis. Be to, teismas, jau išėjęs į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo, atnaujino įrodymų tyrimą, papildomai apklausė ekspertą, buvo pakartotinai sakomos baigiamosios kalbos. Byla nesudėtinga, jos apimtis nedidelė (iš viso 3 tomai), proceso dalyvių nedaug, nagrinėta viena nusikalstama veika, įrodymų tyrimas iš esmės nedidelės apimties (apklausti kaltinamasis, nukentėjusysis, 2 liudytojai, ekspertas, peržiūrėti byloje esantys įrašai). Pabrėžtina, jog gynėjas aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, uždavinėjo klausimus, teikė prašymus, paruošė motyvuotą baigiamąją kalbą, išnagrinėjus bylą surašė išsamų apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, gynėjas sakė baigiamąją kalbą, atsikirtimus. Sprendžiant išlaidų priteisimo klausimą, atsižvelgtina ir į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (gynėjo apeliacinio skundo esminiai argumentai pripažinti pagrįstais). Papildomai pabrėžtina, kad dėl suteiktų teisinių paslaugų yra pateiktos išsamios teisinių paslaugų ataskaitos, išskyrus vieną ataskaitą, kurioje nurodyta bendra paslaugų trukmė, t. y. 13.25 val., tačiau aprašant teisines paslaugas nurodyta tik tai, kad buvo kontaktuota su D. I. dėl baudžiamojo proceso, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, kas viso truko 00.30 val., tuo tarpu dėl kito sugaišto laiko ir suteiktų konkrečių paslaugų nenurodyta jokios informacijos (3 t., b. l. 39), nors pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje visa paslaugų kaina įvertinta gana ženklia suma –1 381,41 Eur suma (3 t., b. l. 40), kuri ir buvo sumokėta gynėjui.

42. Atsižvelgdama į visus anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma 5 777 Eur suma už suteiktas teisines paslaugas negali būti tenkinama pilnai, pirmiausia, dėl pavėluotai pateikto prašymo priteisti dalį patirtų išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, dalis prašomų priteisti išlaidų nepagrįsta duomenimis, nurodančiais teiktų teisinių paslaugų turinį. Dėl nurodytų aplinkybių prašymas atlyginti aptariamas išlaidas tenkintinas iš dalies, priteisiant D. I. 3 670,34 Eur proceso išlaidų suteiktoms teisinėms paslaugoms apmokėti. Vadovaujantis 2022 m. balandžio 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 429, patvirtinto „Prašymų atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas paslaugas baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo tvarkos aprašo“ 2.1 papunkčiu, prašymus dėl priteistų išlaidų atlyginimo nagrinėja ir išlaidas atlygina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, todėl šios išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo D. I. ir jo gynėjo advokato Audriaus Pėstininko apeliacinius skundus tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. I. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo V. A. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Nukentėjusiojo V. A. atstovės advokatės Gražinos Versockienės prašymą priteisti iš D. I. 2 716,45 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atmesti.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros D. I. 3 670,34 Eur proceso išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis