Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-99-345/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-03-30
Bylos Nr.: 2A-99-345/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-49-3-01341-2016-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ona Gasiulytė, Henrichas Jaglinskis, Aldona Tilindienė
Ieškovas: T. D.
Atsakovas: D. S., P. S.

Kategorijos

3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-99-345/2018Teisminio proceso Nr. 2-49-3-01341-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. D. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo T. D. ieškinius atsakovams D. S., P. S. dėl skolos grąžinimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 5 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškinį ir iš atsakovo P. S. ieškovo T. D. naudai priteisė 2 867,23 Eur skolą, 191,15 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 058,38 Eur sumą nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 91,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį) (18-20 b.l., 1 t.). Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 7 d. preliminariu sprendimu patenkino ieškinį ir iš atsakovės D. S. ieškovo T. D. naudai priteisė 6 516,45 Eur skolos, 2 389,37 Eur netesybų, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 6 516,45 Eur sumą nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 134 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį) (15-16 b.l., 3 t.). Teisme 2016 m. liepos 22 d. buvo gauti atsakovų prieštaravimai (23-26 b.l., 1 t.; 20-23 b.l., 3 t.), kuriuose atsakovai D. S. ir P. S. nesutiko su pareikštu ieškiniu ir prašė galutiniu teismo sprendimu ieškovo ieškinius atmesti kaip nepagrįstus, Paskolų 1 ir 2 bei panaudų sutartis pripažinti negaliojančiomis ab initio, preliminarius sprendimus panaikinti, ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei priteisti visas atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prieštaravimuose nurodė, kad atsakovai yra ūkininkai: D. S. ūkininkauja nuo (duomenys neskelbtini) (Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)), P. S. – nuo (duomenys neskelbtini) (Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini)). Ūkio veiklai plėtoti atsakovai naudoja ne tik jiems nuosavybės teise priklausančią, bet ir nuomojamą žemę. Atsakovė 2014 m. pradžioje rajono laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) rado skelbimą, jog (duomenys neskelbtini) seniūnijoje yra išnuomojamas 21 ha dydžio žemės sklypas. Paskambinus skelbime nurodytu telefonu, atsakovė sužinojo, jog išnuomojami du ieškovui ir jo sutuoktinei priklausantys žemės sklypai, kurie ribojasi su jos dirbamais žemės sklypais. Telefonu buvo susitarta dėl sklypų nuomos sutarties sudarymo, suderinta data, susitikimo pas notarę laikas. Pirmą kartą su ieškovu susitiko 2014 m. vasario 10 d. (duomenys neskelbtini) 3-jame notaro biure ir sutiko su jo kategorišku pasiūlymu sudaryti ne nuomos, o panaudos sutartį, nes kitomis sąlygomis ieškovas nuomoti žemės nesutiko. Be to, ieškovas reikalavo, kad nuomos mokesčio tinkamam mokėjimui užtikrinti būtų sudaryta 10 861 Eur (37 500 Lt) paskolos sutartis, realiai neteikiant paskolos, kurioje būtų aiškiai apibrėžti mokėtinų nuompinigių už naudojimąsi žeme dydžiai, atsiskaitymo terminai. 2014 m. pabaigoje atsakovui, kaip jaunajam ūkininkui, trūko žemės, todėl 2014 m. gruodžio mėnesį ieškovas ir atsakovai žodžiu susitarė, kad žemės nuomos sutartis su atsakove bus nutraukta ir sudaryta nuomos sutartis su atsakovu. Valstybės įmonei Registrų centrui 2014 m. gruodžio 16 d. buvo pateiktas prašymas nutraukti ieškovo ir atsakovės sudarytą žemės sklypų panaudos sutartį. 2014 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) 3-jame notaro biure 2014 m. gruodžio 17 d. ieškovo įtikintas atsakovas sudarė žemės sklypų, kuriuos prieš tai tokiu pačiu būdu nuomojosi atsakovė (jo motina), panaudos sutartį bei ieškovo reikalavimu, nuomos mokesčio tinkamam mokėjimui užtikrinti, 880,73 Eur (3 041 Lt) paskolos sutartį, realiai neteikiant paskolos, kurioje buvo nurodyti mokėtini nuompinigiai bei atsiskaitymo terminai. Visus minėtų sutarčių sudarymo reikalus tvarkė ieškovas, o jo sutuoktinė tik pasirašydavo reikiamoje vietoje. Visus pasirašytus sandorius atsakovai suprato kaip žemės nuomos sutartis, todėl sutiko su ieškovo sąlygomis ir buvo garantuoti, kad pagal panaudos sutartis galės naudotis žeme ir paskolos sutartyse nurodytas pinigų sumas jose nurodytais terminais mokėti kaip nuompinigius. Abu sandoriai buvo sudaryti tą pačią dieną: 1) su atsakove Paskolos sutartis 1 (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės panaudos sutartis buvo sudarytos 2014 m. vasario 10 d.; žemės panaudos sutarties galiojimo terminas – iki 2019 m. birželio 1 d.; Paskolos sutarties 1 galiojimo terminas – 2018 m. birželio 1 d.; 2) su atsakovu Paskolos sutartis 2 (Notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės panaudos sutartis buvo sudarytos 2014 m. gruodžio 17 d.; žemės panaudos sutarties galiojimo terminas – iki 2020 m. balandžio 24 d.; Paskolos sutarties 1 galiojimo terminas – 2019 m. birželio 1 d. Atsakovai realiai paskolų iš ieškovo nėra gavę. Iš esmės su ieškovu susitarė dėl atlygintino naudojimosi žemės sklypais, todėl tikroji šalių valia buvo sudaryti žemės nuomos sandorius, kurių pagrindu būtų atsiskaitoma už nuomojamą žemę, o ne panaudos sutartis, kurios yra neatlygintinės ir ne paskolos sutartis, kurios yra realinės, t. y. laikomos sudarytomis nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl šalių sudaryti sandoriai turi būti aiškinami kartu. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, jog atsakovams realiai buvo perduoti Paskolos sutartyse 1 ir 2 nurodyti pinigai. Šiuo atveju tikruoju sandoriu laikytina žemės nuomos sutartis, nes būtent iš šios sutarties kylančių padarinių ir siekė šalys, o panaudos ir paskolos sutartys laikytinos apsimestiniais sandoriais, pridengiančiais nuomos sutartis, kurioms būdingas atlygintinumo požymis, šiuo atveju mokestis už žemės nuomą. Žemės panaudos ir Paskolos 1 ir 2 sutartys yra apsimestinės, todėl negaliojančios ab initio. 2014 m. gruodžio 12 d. bendru ieškovo ir atsakovės žodiniu, o vėliau ir rašytiniu sutarimu nuomos santykiai buvo nutraukti, žemės sklypai nuomos pagrindais perduoti naudoti atsakovui, todėl realūs ieškovo ir atsakovės nuomos teisiniai santykiai yra pasibaigę nuo 2014 m. gruodžio 16 d. Atsakovui 2015 m. liepos 4 d. įteiktas ieškovo pranešimas, kad 2014 m. gruodžio 17 d. žemės sklypų panaudos sutartis yra nutraukiama prieš terminą nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. dėl žemės sklypų naudojimo ne pagal paskirtį, kuriam atsakovas neprieštaravo, už žemės nuomą 2015 metais buvo atsiskaitęs todėl laikytina, kad realūs nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovo nutrūko 2015 m. rugpjūčio 10 d.Sudarydamas apsimestinius sandorius ieškovas siekė neteisėtų tikslų – nemokėti gyventojų pajamų mokesčio už nuomojamą žemę bei nesąžiningai ir neteisėtai pelnytis iš apsimestinės paskolos sutarties, todėl ieškovo elgesys neatitinka į teismą besikreipiančio asmens elgesio standarto, įtvirtinto įstatyme ir būtino įgyvendinant civilines teises bei vykdant pareigas tam, kad teismas gintų tokio asmens pažeistas teises. Prieštaravimuose nurodytas ieškovo elgesys yra ne kas kita, kaip akivaizdus piktnaudžiavimas subjektine teise, todėl teismas neturėtų jos ginti, ir prašė paskirti ieškovui baudą ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.Ieškovas pateikė atsiliepimus į atsakovų prieštaravimus (45-50 b.l., 1 t., 39-43 b.l., 3 t.), kuriuose prašė Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. ir 2016 m. liepos 7 d. preliminarius sprendimus palikti nepakeistus. Ieškovas patvirtino faktinę aplinkybę, kad laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) skelbė apie 21 ha žemės nuomą (duomenys neskelbtini), bei nurodė 1 ha nuomos kainą (370 Lt), tačiau jis nėra įpareigotas minėtam žemės sklypui sudaryti būtent nuomos sutartį. Šalys laisva valia sudarė įstatymų nustatytos formos ir turinio žemės sklypo panaudos sutartis ir jas įregistravo, kadangi žemės panaudos sutartyse nurodytas žemės sklypas buvo labai prastos agrarinės būklės, o atsakovai nenorėjo mokėti žemės nuomos mokesčio, nes tokios būklės žemė naudą pradeda duoti tik po atitinkamo įdirbimo, kuris reikalauja iš ūkininkaujančio didelių fizinių jėgų bei piniginių investicijų. Ieškovas turėjo tikslą, kad jo nuosavybei priklausantį nekilnojamąjį turtą kitas asmuo valdytų, juo naudotųsi, tačiau nedisponuotų, o atsakovai, būdami ūkininkais, turėjo tikslą gauti papildomai dirbamos žemės, kurią galėtų valdyti ir ja naudotis bei gauti iš ūkininkavimo veiklos papildomas pajamas. Ieškovas, neatlygintinai atidavęs atsakovui naudotis žemės sklypą, turi didelę naudą, kuri pasireiškia ieškovo lėšų sutaupymu, kadangi ne vien pajamos, o ir išlaidų sumažinimas bei jų sutaupymas, suteikia ekonominę naudą, kurią ieškovas tikėjosi gauti iš sudarytos su atsakovu žemės panaudos sutarties, nes neturėjo pareigos mokėti gyventojų pajamų mokesčio. Ieškovas tikėjosi, kad atsakovai dirbs minėtą žemės sklypą bei pagerins jo agrarinę būklę ir ateityje bus galima minėtą žemės sklypą nuomoti atsakovui ar kitiems norintiems ūkininkauti asmenims.Atsakovų siekis įtikinti teismą, kad tai buvo apsimestiniai sandoriai, norint pridengti žemės sklypo nuomos sandorį, yra tik noras išvengti prievolių pagal paskolos sutartį. Jeigu, kaip teigia atsakovai, buvo sudarytos panaudos ir paskolos sutartys, atsakovė 2014 m. gruodžio 16 d., atsakovas 2015 m. rugpjūčio 10 d., nutraukę panaudos sutartis, turėjo nutraukti ir paskolos sutartis, o jeigu atsakovai nesutiko šios sutarties nutraukti, tai atsakovė 2014 m. gruodžio mėnesio pabaigoje ar 2015 m. sausio mėnesio pradžioje, o atsakovas 2015 m. rugsėjo mėnesį turėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas ir ginti savo pažeistas teises, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Tarp ieškovo ir atsakovo žemės panaudos sutartis buvo nutraukta, nes atsakovas iš esmės pažeidė žemės sklypų 2014 m. gruodžio 17 d. panaudos sutarties 6.2 ir 6.2.1 punktus, t. y. sklypus naudojo ne pagal paskirtį, apie ką liudija antstolės N. J. 2015 m. birželio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Dėl to, kad atsakovai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal Paskolų 1 ir 2 sutartis, ieškovas kreipėsi į Ukmergės rajono apylinkės teismą su prašymu dėl teismo įsakymo išdavimo ir 2015 m. liepos 7 d. buvo išduoti teismo įsakymai: dėl 4 054,68 Eur (14 000 Lt) skolos išieškojimo iš atsakovės, kuri buvo sumokėjusi 1000 Lt; dėl 173,77 Eur skolos išieškojimo iš atsakovo. Šiuo metu yra priverstinis 4 054,68 paskolos dalies išieškojimas pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. teismo įsakymą iš atsakovės (civilinė byla Nr. L2-1528-759/2015; vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 173,77 EUR paskolos dalies išieškojimas pagal Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. įsakymą iš atsakovo (civilinė byla Nr.L2-1527-759/2015; vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini)) yra įvykdyti. Ieškovas pažymi, jog atsakovai galėjo reikšti prieštaravimus (CPK 439 straipsnio 1 ir 2 dalys), tačiau šia teise nepasinaudojo. Tai patvirtina, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi savarankiškos sutartys: paskola ir panauda. Be to, ieškovas iki 2016 m. birželio 21 d. buvo nustatęs papildomą terminą sutartiniams įsipareigojimams pagal Paskolos 1 ir 2 sutartis įvykdyti, tačiau atsakovai ir per papildomą terminą savo įsipareigojimų neįvykdė, nereiškė jokių pretenzijų ieškovui dėl savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų, nesikreipė į specialistus teisinės pagalbos, o aktyvių veiksmų ėmėsi tik gavę Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. ir 2016 m. liepos 7 d. preliminarius sprendimus, kad išvengtų likusių prievolių pagal Paskolos 1 ir 2 sutartis, todėl atsakovai savo prieštaravimuose pateikia tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, prielaidas bei motyvus, kurie klaidina teismą. Tai, kad atsakovai pagal minėtus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. teismo įsakymus paskolos sutartį iš dalies įvykdė, patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta atskiros savarankiškos paskolos sutartys, o šalis siejo paskoliniai santykiai. Ieškovas tvirtina perdavęs atsakovams Paskolų 1 ir 2 sutartyse nurodytas sumas, atsakovai pas notarą laisva valia pasirašė paskolos sutartis, kuriose nurodoma, jog paskolos gavėjas patvirtina, kad visą sutartyse nurodytų paskolų sumas gavo prieš pasirašant šią sutartį ir jokių pretenzijų dėl paskolos sumos perdavimo neturi ir ateityje nereikš.Atsakovai privalėjo įrodyti, jog paskolos sutarties sudarymo metu jų valia formavosi ydingai dėl ieškovo ekonominio spaudimo, tačiau tokių įrodymų byloje nepateikta. Atsakovai yra ūkininkai, vykdantys ekologinę veiklą, o atsakovė dalyvauja (duomenys neskelbtini) veikloje, rinkimuose į Seimą buvo (duomenys neskelbtini) rinkimų apygardos Nr. (duomenys neskelbtini) stebėtoja, todėl atsakovai atitinka vidutinio protingo asmens standartus ir pasirašydami žemės panaudos ir Paskolos 1 ir 2 sutartis aiškiai suprato, kad pasirašo atskiras ir savarankiškas sutartis: žemės panaudos sutartį ir paskolos sutartį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 28 d. galutiniu sprendimu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. preliminarų sprendimą ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo T. D. ieškinius atsakovams D. S. ir P. S. atmetė. Iš ieškovo T. D. priteisė atsakovei D. S. ir P. S. po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, o 13,69 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybės naudai. Taip pat priteisė iš ieškovo T. D. 1 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir 50 procentų šios baudos, t.y. 500 Eur skyrė atsakovams: D. S. – 250 Eur ir P. S. – 250 Eur. Teismas konstatavo, jog ieškovas prašo priteisti iš atsakovų skolą, susidariusią atsakovei negrąžinus pagal 2014 m. vasario 10 d., atsakovui – pagal 2014 m. gruodžio 17 d. notarinės formos paskolos sutartis suteiktų paskolų, ir sutartines netesybas. Atsakovai prašo Paskolų sutartis 1 ir 2 bei Žemės sklypų panaudos sutartis pripažinti negaliojančiomis ab initio kaip apsimestinius ir prieštaraujančius viešajai tvarkai, gerai moralei bei imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius sandorius.Teismas pažymėjo, jog ieškovas tvirtina, kad tarp šalių buvo sudarytos atskiros, savarankiškos Žemės sklypų panaudos ir Paskolos sutartys 1 ir 2, savo reikalavimą priteisti skolas pagal atsakovų negrąžintas 2014 m. vasario 10 d. ir 2014 m. gruodžio 17 d. Paskolų sutartis 1 ir 2 ir sutartines netesybas visų pirma grįsdamas šiais rašytiniais įrodymais: minėtomis notarinės formos Paskolos sutartimis 1 ir 2, kurių 1.2 punktuose nustatyta, kad paskolos davėjas perdavė paskolos sumą grynaisiais pinigais prieš šios sutarties pasirašymą. Paskolos gavėjas patvirtina, kad visą Sutarties 1.1 punkte numatytą sumą gavo prieš pasirašant šią sutartį ir jokių pretenzijų dėl paskolos sumos perdavimo neturi ir ateityje nereikš; Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. išduotais teismo įsakymais, kurių pagrindu iš atsakovės yra priverstinai išieškota 4 054,68 EUR (civilinė byla Nr. L2-1528-759/2015), iš atsakovo – 173,77 EUR (civilinė byla Nr.L2-l527-759/2015) grąžintinų paskolų sumos (10 b.l., 1 t., 9 b.l. 3 t.). Teismas atkreipė dėmesį, jog esant šalių ginčui dėl paskolinių teisinių santykių, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, šiuo atveju tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai), o tai, kad paskola grąžinta atitinkamai tenka paskolos gavėjui.Teismas konstatavo, jog ieškovas į bylą pateikė banko sąskaitų išrašus, kuriais siekia įrodyti, kad Paskolų sutarčių 1 ir 2 su atsakovais sudarymo metu disponavo jose nurodytomis pinigų sumomis. Į bylą pateikti A. D., gim. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB banko sąskaitos išrašai nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2015 m. spalio 8 d. (166-167, 160-161, 162-163, 164-165 168-169, 170-173, 174-176, 177-180, 181-182, 183-185, 185-187 b.l., 3 t.), kurioje esančias lėšas pagal 2009 m. balandžio 12 d. įgaliojimą (Notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) galėjo valdyti, jomis naudotis ir disponuoti A. D. (ieškovo tėvas) ir(ar) ieškovas (150 b.l., 3 t.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Paskolos sutarties 1 sudarymo metu (2014 m. vasario 10 d.) ieškovas reikiamos sumos (10 860,75 EUR) teismui pateiktose banko sąskaitose neturėjo.Įvertinęs tai, kad ieškovo disponuojamos į A. D. banko sąskaitą gaunamos piniginės lėšos – Nacionalinės mokėjimo agentūros išmokos mokamos periodiškai, todėl bemaž visų tuo metu turimų piniginių lėšų beprocentis skolinimas pagal skelbimą dėl nuomos į ieškovą besikreipusiai ūkininkei už tai, kad ji dirbs kelis iš daugelio ieškovui nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, keturis mėnesius (iki 2014 m. gegužės mėnesio) liekant praktiškai be pajamų savo ir šeimos poreikiams tenkinti, ūkininkauti, verslui vystyti, teismas pripažino nepakankamu įrodymu konstatuoti, kad ieškovas 2014 m. vasario 10 d. turėjo Paskolos sutartyje 1 nurodytą pinigų sumą. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas 2014 m. kovo 25 d., t.y. po mėnesio nuo Paskolos sutarties 1 sudarymo, sudarė analogišką notarinės formos paskolos sutartį (taip pat ir žemės panaudos sutartį) su Z. G. 13 901,76 Eur (48 000 Lt) sumai, 2014 m. gegužės 24 d. – su A. V. 5 074,14 Eur (17 520 Lt) sumai (53-55, 56-58 b.l., 2 t.), nors, kaip jau minėta, teismui pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad tuo laiku tokiomis piniginėmis lėšomis ieškovas nedisponavo, o ieškovo į bylą pateiktos jo su A. D. sudarytose paskolos sutartyse nurodytų pinigų sumos nėra pagrįstos įrodymais. Teismo vertinimu, ieškovo akcentuojama aplinkybė, kad atsakovai notarės akivaizdoje patvirtino Paskolos sutarčių 1 ir 2 1.2 punktuose nurodytą sąlygą dėl paskolos sumos perdavimo-priėmimo grynaisiais pinigais prieš paskolos sutarties pasirašymą, nėra pakankamu įrodymu, kad Paskolos sutartyse 1 ir 2 nurodytos paskolų sumos buvo perduotos atsakovams. Be to, kad teismui pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtino ieškovą turėjus piniginių lėšų paskolai pagal Paskolos sutartį 1 suteikti, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad: pinigų perdavimas nebuvo atliekamas notarės akivaizdoje, ką teismo posėdyje patvirtino notarė V. M.; atsakovai patvirtino supratę, kad pasirašo paskolos ir panaudos sutartis, kurios beje abiem atvejais vienu metu buvo pasirašomos notarės kabinete, nesant trečiajai panaudos sutarties šaliai D. B., ką teismo posėdyje taip pat patvirtino notarė V. M., o atsakovams tuo metu buvo reikalinga dirbama žemė didesnėms išmokoms gauti, ką teismo posėdžio metu ne kartą nurodė atsakovai, bet ir ieškovas, ir jo atstovai. Teismo vertinimu, iš esmės, išskyrus aplinkybę apie suteiktą paskolą, ieškovo duoti paaiškinimai dėl to, kokių tikslų vedinas ieškovas sudarė su atsakovais panaudos ir paskolos sutartis, atitinka žemės nuomos sandoriui keliamus reikalavimus: ieškovas perdavė atsakovams nurodytus žemės sklypus laikinai valdyti ir naudotis, o atsakovai įsipareigojo mokėti jam Paskolos sutartyse 1 ir 2 nustatytas beprocentinės paskolos sumas. Teismui konstatavus, kad Paskolos sutarties 1, kaip ir paskolų sutarčių su A. V. ir Z. G. sudarymo metu, ieškovas tokia pinigų suma beprocentiniam skolinimui, juolab tokiam ilgam laikui (penkeri metai), neturėjo galimybės disponuoti, Paskolos sutartyse 1 ir 2 nustatytos kasmet grąžintinos paskolos sumos teismo pripažįstamos nuomos mokesčiu už tai, kad atsakovai naudojosi ieškovui priklausančiais žemės sklypais. Teismas pažymėjo, jog kaip matyti iš laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) ieškovo skelbimo, būtent tokio tikslo jis ir siekė – nuomoti 21 ha žemės (duomenys neskelbtini), už 370 Lt/1ha (42 b.l., 1 t.). Teismas, ieškovo paaiškinimus dėl didelės ekonominės naudos atidavus žemės sklypą panaudai, pasireiškiančios sutaupymu ir išlaidų sumažinimu, išdėstytų aplinkybių visumoje pripažino tik kaip siekį suklaidinti teismą, kadangi panauda galima tik esant būtinai sąlygai – neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai panaudai atiduodamas žemės sklypas, priešpriešinė prievolė neatsiranda. Teismas pažymėjo, jog atsakovai kategoriškai neigė, jog prieš pasirašydami Paskolų sutartis 1 ir 2 iš ieškovo gavo minėtas pinigų sumas: atsakovė – 10 860,75 Eur, atsakovas – 3 041,01 Eur, nuosekliai tvirtindami, kad iš esmės su ieškovu susitarė dėl atlygintinio naudojimosi žemės sklypais, todėl tikroji šalių valia buvo sudaryti ne panaudos ir paskolos sutartis, o žemės nuomos sandorius, kurių pagrindu būtų atsiskaitoma už nuomojamą žemę, todėl jų sudaryti sandoriai turi būti aiškinami kartu. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog nutraukus Žemės sklypo panaudos sutartį, atsakovė ir toliau turėjo mokėti pagal Paskolos sutartį 1 po 2 172,15 Eur (7 500 Lt) per metus [2 172,15 Eur x 5 = 10 860,75 Eur], atsakovas pagal Paskolos sutartį 2 – po 173,77 Eur per metus, paskutinius metus (iki 2019 m. birželio 1 d.) – 2 345,92 Eur, t.y. lygiai tiek, kiek sudaro vienas metinis mokėjimas pagal Paskolos sutartis 1 ir 2 [2 172,15 Eur + 173,77 Eur], patvirtina atsakovų nurodytas aplinkybes dėl šalis siejusių tęstinių santykių pasikeitus žemės sklypų naudotojui, juolab kad teismo posėdžio metu nustatyta, kad atsakovų ūkininko ūkiai yra atskiri tik formaliai, tačiau faktiškai motina ir sūnus ūkininkauja kartu. Atsižvelgiant į tai, ieškovo argumentas, kad tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų sudaryti apsimestiniai sandoriai, Paskolos sutarčių 1 ir 2 sumos turėtų būti vienodos ar labai panašios, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip nepagrįstą teismas vertino ir ieškovo argumentą, kad išnuomojęs minėtus žemės sklypus, jis būtų norėjęs gauti laikraščio skelbime nurodyta naudą [370 Lt/1 ha x 21 ha x 5 m. = 38 850 Lt], kadangi rajono spaudoje pateikta oferta yra derybų objektas, ir 1 350 Lt skirtumas [38 850 Lt – 37 500 Lt] negali būti pagrindu abejoti atsakovės paaiškinimu, kad jai pavyko nusiderėti su ieškovu dėl žemės sklypų nuomos kainos, juo labiau kad po dešimties mėnesių žemės sklypų naudotoju tapus atsakovui, bendra atsakovų pagal Paskolos sutartis 1 ir 2 mokėtina metinė suma buvo jau 2 345,92 Eur (8 099,99 Lt). Ieškovas taip pat teigė, kad pinigai atsakovams buvo reikalingi technikai įsigyti, tačiau konkrečiai nenurodė, kokiai technikai atsakovams buvo reikalingi pinigai. Atsakovai šią aplinkybę kategoriškai neigė ir į bylą pateikė 2015 m. rugpjūčio 16 d. Paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad UAB „Biržų žemtiekimas“ suteikė atsakovei tikslinę 80 601,25 EUR paskolą sumokėti už ūkininko P. S. pirktą DEUTZ-FAHR traktorių Agrotron (duomenys neskelbtini) (114-116, 117 b.l., 1 t.). Ieškovas taip pat atkreipė teismo dėmesį į tai, kad atsakovei per 2014 m. buvo pareikšti aštuoni ieškiniai dėl skolos priteisimo, per 2015 m. – šeši, per 2016 m. – penki (2-7 b.l., 4 t.), tačiau šia aplinkybe neįrodinėjo, kad atsakovė paimta paskola buvo paimta skolai grąžinti. Atsakovė teisme paaiškino, kad skolos ūkininkaujant atsiranda dėl mažų pieno supirkimo kainų bei kitų būtinų išlaidų ir grąžinamos gavus Nacionalinės mokėjimo agentūros išmokas. Byloje esantis antstolės N. J. 2016 m. spalio 3 d. raštas Nr.S-9157 ir prie jo pateiktas vykdomųjų bylų sąrašas patvirtina, kad atsakovė, kad ir pradelsdama, jau yra įvykdžiusi didesnę dalį visų savo skolinių įsipareigojimus kreditoriams (109, 110-111 b.l., 1 t.).Teismas apklausęs liudytojus, konstatavo, jog abejoti liudytojos D. B. parodymais neturi jokio pagrindo, kadangi jie atitinka atsakovų, liudytojo J. M. duotus parodymus, iš dalies ir liudytojų A. V. ir Z. G. duotus parodymus bei kitus šiame sprendime jau aptartus įrodymus.Teismas pažymėjo, jog liudytoja D. B. teismui pateikė su Z. G. ir J. M. sudarytas Žemės sklypų panaudos sutartis (135-138, 139, 140 b.l., 1 t.), o notarė V. M. ieškovo ir Z. G. bei ieškovo ir A. V. pasirašytas paskolos sutartis (53-55 b.l., 56-58 b.l., 2 t.), iš kurių matyti, kad žemės panaudos ir paskolos sutartys tarp ieškovo ir Z. G. bei ieškovo ir A. V. pasirašytos tą pačią dieną. Ieškovas liudytojo J. M. apklausos metu pateikė teismui 2014 m. gegužės 14 d. raštelį, įvardintą „Pinigių išmokėjimas už nuomą“, kuriame J. M. pasižada mokėti ieškovui (25 b.l., 2 t.). Panaudos sutartys su J. M. sudarytos 2014 m. gegužės 13 d. (139, 140 b.l., 1 t.).Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nepateikė teismui patikimų įrodymų, kad ieškovo ir A. V. 2014 m. gegužės 24 d. paskolos sutarties sudarymo metu jis disponavo 5 074,14 Eur (17 520 Lt) suma, kitų byloje esančių įrodymų visumoje liudytojo A. V. parodymus pripažino nepatikimais. Teismas liudytojos Z. G. parodymus kitų byloje esančių įrodymų visumoje pripažįsta prieštaringais ir nepatikimais. Liudytoja tvirtina, kad sudarė atskiras panaudos ir paskolos sutartis, tačiau aiškindama šiuo metu susiklosčiusią situaciją aiškiai nurodo, kad dirbo žemę ir už šiuos metus yra susimokėjusi paskolą, kas patvirtina atsakovų nurodytas aplinkybes, kad žemės panaudos ir paskolos sandoriai turi būti aiškinami kartu. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdyje apklausta notarė V. M. kategoriškai paneigė liudytojos Z. G. nurodytas aplinkybes, kad ji yra mačiusi kaip ieškovas perdavė liudytojai paskolos sumą, kad Z. G. paskolą dalimis mokėjo notarės kontoroje. Be to, kaip jau minėta, ieškovas nepateikė teismui patikimų įrodymų, kad paskolos su Z. G. sudarymo metu disponavo 13 901,76 EUR (48 000 Lt) suma. Ieškovo į bylą pateiktuose banko sąskaitos išrašuose atsakovės bei liudytojų Z. G. ir A. V. mokėjimo paskirtyje nurodymai į tai, kad mokamos paskolų įmokos, teismo vertinimu, tik patvirtina, kad mokėtojai, atlikdami pavedimus, mokėjimo paskirtyje nurodė formalų mokėjimo pagrindą, kad pinigus perveda pagal pasirašytas paskolos sutartis. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir liudytojų parodymus, daro išvadą, kad šalys buvo susitarusios dėl atlygintinio naudojimosi žemės sklypais, todėl šalių sudarytos panaudos ir paskolos sutartys pripažįstamos apsimestiniais sandoriais. Įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visetą, teismas sprendė, kad atsakovai pagal žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, galiojusią nuo 2014 m. vasario 10 d, iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. su ieškovu yra atsiskaitę. Teismas atmetė kaip nepagrįstus, atsakovų teiginius, jog Paskolos sutarties 1 pasirašymo metu atsakovė perdavė ieškovui nuomos mokestį už pirmuosius metus, taip pat, kad Paskolos sutarties 2 pasirašymo metu atsakovas sumokėjęs ieškovui 1 000 Lt (nuomos mokestį už pirmuosius metus ir mokestį už panaudos sutarties pakeitimą), kadangi tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Teismas pripažino, kad atsakovai suprato, jog vietoje žemės ūkio paskirtiems žemės nuomos sutarties, kurią siekė sudaryti, sudarė su ieškovu žemės sklypų panaudos ir paskolos sutartis, žemės panaudą registravo Nekilnojamojo turto registre (88 b.l., 1 t., 52 b.l., 3 t.), kadangi turėjo tikslą žemės sklypus įtraukti į deklaruojamus žemės plotus, gauti ES paramą ir ją gavo. Teismas pažymėjo, jog atsakovai atlygintinai naudojosi ieškovo žemės ūkio paskirties žemės sklypais, todėl realiai šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, kurie, ištyrus ir įvertinus įrodymų visetą, šioje byloje nustatyti, ir tuo atveju, jeigu nebūtų nutraukti prieš terminą dėl naudojimosi žemės ūkio paskirties žeme pažeidimų, kurių atsakovai neginčijo, turėtų galimybę ir toliau galioti. Teismo vertinimu, atsakovų akcentuojama aplinkybė, kad ieškovas nemokėjo gyventojų pajamų mokesčio už nuomojamą žemę, tarp šalių susiklosčiusiems nuomos teisiniams santykiams neturi įtakos ir nėra šios bylos dalykas, todėl pripažinti Paskolos sutartis 1 ir 2 bei žemės sklypų panaudos sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio kaip prieštaraujančias viešajai tvarkai, gerai moralei ir imperatyvioms įstatymo normos, nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pareiškimo pagrindu ieškovui yra inicijuotas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį (2 b.l., 2 t., 18-21 b.l. 3 t.). Teismas įvertinęs visą tai, kas išdėstyta šiame sprendime, padarė išvadą, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. ir 2016 m. liepos 7 d. preliminarūs sprendimai panaikintini ir atsakovams pareikšti ieškiniai atmestini.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo iniciatyva šalys penkeriems metams sudarė apsimestinius panaudos ir paskolos sandorius, kuriais buvo pridengti žemės nuomos teisiniai santykiai. Ieškovui panaudos sutartį nutraukus prieš terminą (praėjus pusantrų metų nuo jos sudarymo), jis kreipėsi į teismą, reikalaudamas, kad atsakovai sumokėtų jam nuomos mokestį už visus penkerius metus kaip negrąžintas paskolas, kurios nebuvo atsakovams suteiktos, ir sumokėtų netesybas. Teismas pripažino, kad šiuo atveju ieškovas elgėsi aiškiai nesąžiningai, todėl už piktnaudžiavimą teise jam skirtina 1 000 Eur bauda už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pateikimą teismui, pusę jos (500 Eur) skiriant atsakovams, kiekvienam po 250 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (ieškovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą – palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. preliminarų sprendimą, kuriuo patenkino ieškinį ir iš atsakovo P. S. ieškovo T. D. naudai priteisė 2 867,23 Eur skolą, 191,15 Eur netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 058,38 Eur sumą nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 91,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį); bei Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. preliminarų sprendimą, kuriuo patenkino ieškinį ir iš atsakovės D. S. ieškovo T. D. naudai priteisė 6 516,45 Eur skolos, 2 389,37 Eur netesybų, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą 6 516,45 Eur sumą nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 134 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminį mokestį). Bei priteisti iš atsakovų ieškovo naudai už apeliacinio skundo padavimą sumokėtą žyminį mokestį, kuris sudaro 358,93 Eur ir 600 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

Ieškovas pirmos instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus, kad tarp jo ir atsakovų buvo sudaryta notarinės formos paskolos sutartis, taip pat pateikti prejudiciniai faktai, kad atsakovai dalį paskolos yra grąžinę savanoriškai, kad dalis paskolos išieškota priverstinai. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad paskola yra visiškai grąžinta, tačiau dalį paskols grąžinę, pradėjo neigti, kad šalis sieja paskoliniai teisiniai santykiai, bei vengia vykdyti likusią prievolės dalį. Taip pat ir liudytojos V. M. duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu, visiškai patvirtina, jog atsakovai suprato, kokias sutartis pasirašo, patviritno, jog pinigus iš ieškovo gavo, atsakovai jokių pretenzijų dėl pinigų neperdavimo nepareiškė nei notarės kabinete, nei vėliau. Notarė V. M. teismui taip pat paaiškino, jog jokių požymių nepastebėjo, kurie leistų manyti, kad šalys sudaro simuliacinius sandorius. Duomenų visetas akivaizdžiai įrodo, kad tarp šalių buvo sudaryti atskiri ir savarankiški sandoriai: panauda ir paskola, kad atsakovai visiškai suprato, kokius sandorius pasirašo ir kokios atsiranda pasekmės iš minėtų sandorių. Tačiau pirmosios instancijos teismas į minėtas faktines aplinkybes neatsižvelgė. Ieškovo teismui pateiktuose atsiskaitomosiose sąskaitų išrašuose, aiškiai įvardinti atsakovų D. S. bei P. S. mokėjimai kaip paskolos įmokos, o ne žemės nuomos įmokos. Atsakovai, ne vieną kartą vykdę įvairius mokėjimus, nurodė, jog su ieškovu atsiskaito pagal paskolos sutartis. Šios aplinkybės tik patvirtina, jog tarp šalių yra prievoliniai teisiniai santykiai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad paskoliniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovų atsirado 2014 m. vasario 10 d. ir 2014 m. gruodžio 17 d., taip pat, kad 2014 m. atsakovams trūko apyvartinių lėšų ir jiems buvo pareikšti aštuoni ieškiniai dėl skolos priteisimo. Teismas buvo įpareigojęs atsakovus pateikti buhalterinės apskaitos knygas už 2014 m. ir 2015 m., kuriose matytųsi finansinių operacijų vykdymas ir ieškovo perduotų pinigų panaudojimas, tačiau atsakovė pateikė akivaizdžiai perrašytą 2014 metų „Žaliąją knyga“, o 2015 metų taip ir nepateikė. Atsakovas teismui nepateikė nei 2014 metų, nei 2015 metų buhalterinės apskaitos knygų. Tai akivaizdūs atsakovų nesąžiningi veiksmai, kuriais buvo nuslėptos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra nurodžiusi ir patvirtinusi VMI, kad su ieškovu yra sudarytos paskolos sutartys. Todėl ir buhalterinėse knygose turėjo būti atžymos apie gautus iš ieškovo pinigus bei knygose nurodytas jų panaudojimas. Atsakovų išsakyti teiginiai bei realiai atlikti veiksmai, prieštarauja vienas kitam ir neatitinka ekonominės logikos kriterijų, t.y. atsakovė, teigdama, jog 350 Lt nuomos kaina už 1 ha jai yra per didelė, vis tiek daro sau ir ūkiui ekomiškai nenaudingus sandorius. Teismas, šališkai palaikydamas nesąžiningą atsakovų poziciją, pateisina atsakovų neaktyvius veiksmus, kurie neatitinka tikrovės faktinių aplinkybių bei yra naudingi atsakovų versijoms pateisinti. Atsakovai teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kaip pasireiškė ieškovo grasinimai, kokių neteisėtų veiksmų apeliantas ėmėsi, kad jie buvo priversti mokėti pinigus, kurių tariamai ir ir neturėjo mokėti. Teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad atsakovai prašė priteisti tik jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį teismo sprendimą, atsakovų naudai priteisė ne tik bylinėjimosi išlaidas, bet dar ir priteisdamas iš ieškovo baudą už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pateikimą teismui, pusė baudos paskyrė atsakovams, kiekvienam po 250 Eur. Priešingai, nei konstatavo teismas, ieškovas teismui pareiškė pagrįstą ieškinį ir sąmoningai veikė, kad būtų teisingai ir greitai išnagrinėta byla, apgintos jo pažeistos teisės. Laiku teikė teismui visus įrodymus, davė paaiškinimus, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, gynė savo pažeistas teises. Tuo tarpu atsakovai elgėsi nesąžiningai, klaidino teismą, tinkamai nepateikė teismui rašytinių įrodymų „Žalioji knyga“, kuriuos pateikti įpareigojo teismas. Ieškovas pateikė teismui faktines aplinkybes, kurios įrodo, kad ieškovas, neatlygintinai atidavęs atsakovams naudotis žemės sklypą, turi didelę naudą, kuri pasireiškia ieškovo lėšų sutaupymu, t.y. apie 2000 – 3000 Eur per metus, todėl teismo teiginiai, kad ieškovas neatlygintinai atidavęs svetimam žmogui naudotis žemės sklypą negali turėti naudos, kad tai atsiranda priešpriešinė prievolė iš panaudos sutarties, yra nepagrįsti bei neteisingi. Pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, neatsižvelgė į liudytojos D. B. priešiškumą apeliantui, jos santykius su atsakovais, ieškovo pateiktus argumentus, pastabas ir rašytinius įrodymus, kurie akivaizdžiai įrodo neteisingos ir tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą teismui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir klaidingai interpretavo ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus bei duotus paaiškinimus dėl piniginių srautų judėjimo atsiskaitomosiose sąskaitose, t.y. teismas pasirinktinai vertino tam tikrus duomenis, kurie yra naudingi atsakovams, tačiau nevertino sistemiškai visų duomenų, kurie akivaizdžiai įrodo ieškovo 2014-02-10 ir 2014-12-17 datai turėtas pinigines lėšas bei paskolos suteikimo galimybes. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė rungimosi principą, vertindamas šalių nenurodytus faktus, tirdamas faktus savo iniciatyva, nesudarydamas galimybės būti tinkamai išklausytam, t.y. sprendė dėl ieškovo galimybės disponuoti piniginėmis lėšomis A. V. (17520 Lt) ir Z. G. (48000 Lt) paskoloms suteikti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir apelianto paaiškinimų, akivaizdžiai matyti, kad ieškovas turėjo pakankamai piniginių lėšų, kad būtų suteiktos paskolos ne tik atsakovams D. S. (37500 Lt) ir P. S. (10500 Lt), bet ir liudytojams A. V. ir Z. G.. Taip pat ieškovas neliko be pajamų savo ir šeimos poreikiams tenkinti, ūkininkauti, verslui vystyti. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, jog liudytojo A. V. parodymai yra nepatikimi. Teismas, tinkamai neįvertinęs įrodymų viseto, taip pat padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, pripažindamas liudytojos Z. G. parodymus prieštaringais ir nepatikimais. Atsakovai, ne tik sudarydami notarinės formos paskolos sandorį, bet ir kitais savo ne vienkartiniais konkliudentiniais veiksmais (mokėjimai už 3 metus, VMI paskolinių santykių deklaravimas, pakvitavimo įrašas, mokėjimo paskirčių nurodymas), akivaizdžiai patvirtino, jog tarp šalių buvo sudaryti du atskiri savarankiški sandoriai: panauda ir paskola. Pastarąją sandorį jie iš dalies yra įvykdę.

Atsakovai D. S. ir P. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti iš ieškovo atsakovų naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą, ir pagrįstai ginčo sutartis kvalifikavo kaip apsimestinius sandorius. Taip pat tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovo duoti paaiškinimai, išskyrus aplinkybę apie Paskolos 1, 2 sutarčių sudarymą, t.y. jo argumentai, kokių tikslų vedinas ieškovas sudarė su atsakovais Panaudos 1, 2 ir Paskolos 1,2 sutartis, atitinka žemės nuomos sandoriui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.780 straipsnio, 6.875 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias sudarytos paskolos sutarties teisinę reikšmę, jos sukeliamas teisines pasekmes sandorio šalims, be to tinkamai paskirstė ieškovui ir atsakovams įrodinėjimo naštą, deramai taikė LAT praktiką. Skirtingai nei teigia apeliantas, atsakovai neginčija, jog tiek Paskolos 1 sutartį, tiek Paskolos 2 sutartį pasirašė, tačiau kategoriškai neigia gavę paskolos dalyką, nes šiais sandoriais iš tiesų aptarta nuompinigių mokėjimo tvarka. Byloje yra užtektinai duomenų išvadai, jog paskolos dalykas apskritai neegzistavo. Atsakovams nebuvo jokio poreikio kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo, nes tiek atsakovai, tiek ieškovas elgėsi atitinkamai – kaip nuomininkas ir nuomotojas iki 2015 m. vasaros. Pagal teismo įsakymus, neneigtina, atsakovai padengė priteistas sumas, bet tik todėl, jog buvo sulaukę ieškovo grasinimų, bei vylėsi, jog pastarasis daugiau neieškos lėšų, kurių realiai nėra suteikęs. Gavę preliminarius teismo sprendimus, atsakovai kreipėsi teisinės pagalbos. 2016 m. atsakovai inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą ieškovui dėl sukčiavimo, mokesčių nemokėjimo, dokumentų klastojimo. Tyrimas vyksta iki šiol. Pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, pačių šalių paaiškinimus. Taip pat apylinkės teismas analizavo, vertino ir pasisakė dėl daugelio byloje esančių rašytinių įrodymų, tyrė visus liudytojų parodymus ir įvertinęs įrodymų visumą, o ne pavienius epizodus, priėmė teisėtą, motyvuotą bei pagrįstą galutinį sprendimą. Teismas tinkamai kitų įrodymų kontekste vertino byloje apklaustų liudytojų D. B., notarės V. M., Z. G., A. V. bei J. M. parodymus. Atsakovai nurodo, jog dalies baudos skyrimas atsakovams yra pagrįsta satisfakcija už sugaištą laiką, sukeltus moralinius nepatogumus, dvasinę skriaudą. Atsakovai prieštaravimuose prašė skirti baudą už piktnaudžiavimą, taip pat aiškiai nurodė jiems priteisti absoliučiai visas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2014 m. vasario 10 d. sudarė su atsakove notarinės formos paskolos sutartį (Paskolos sutartis 1), kurioje nurodoma, kad atsakovė gavo iš ieškovo 10 860,75 Eur (37 500 Lt) paskolą, kurią įsipareigoja grąžinti iki 2018 m. birželio 1 d., kasmet iki birželio 1 d. į ieškovo banko sąskaitą pervesdama po 2 172,15 Eur (7 500 Lt). Tą pačią dieną (2014-02-10) ieškovas bei jo buvusi sutuoktinė D. B. (buvusi pavardė B. – D.) ir atsakovė sudarė Žemės sklypų panaudos sutartį, kurioje atsakovei penkeriems metams (nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2019 m. birželio 1 d.) neatlygintinai valdyti ir naudotis perduoti du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (13-16 b.l., 25-27 b.l. 3 t.). Bendru Valstybės įmonei Registrų centrui 2014 m. gruodžio 16 d. pateiktu šalių prašymu „Dėl nuomos sutarties nutraukimo“, kuriame prašoma išregistruoti 2014 m. vasario 10 d. žemės sklypo panaudos sutartį (29 b.l., 3 t.), ieškovo, D. B. ir atsakovės sudaryta žemės panaudos sutartis nutraukta ir 2014 m. gruodžio 17 d. sudaryta Žemės sklypų panaudos sutartis tarp ieškovo bei jo buvusios sutuoktinės D. B. ir atsakovo. Iš šios Žemės sklypų panaudos sutarties matyti, kad tie patys žemės sklypai (duomenys neskelbtini) neatlygintinai valdyti ir naudotis penkeriems metams (nuo 2014-12-17 iki 2020-04-29) perduoti atsakovui (28-29 b.l., 1 t). Tą pačią dieną (2014-10-17) ieškovas sudarė su atsakovu notarinės formos paskolos sutartį (Paskolos sutartis 2), kurioje nurodoma, kad atsakovas gavo iš ieškovo 3 041,01 Eur paskolą (10 500 Lt), kurią įsipareigoja grąžinti iki 2019 m. birželio 1 d., penkerius metus kasmet iki birželio 1 d. į ieškovo banko sąskaitą pervesdamas po 173,77 Eur, paskutinis mokėjimas – 2 345,92 Eur (15-16 b.l., 1 t.). Atsakovui 2015 m. liepos 4 d. įteiktas ieškovo pranešimas, kad 2014 m. gruodžio 17 d. žemės sklypų panaudos sutartis yra nutraukiama prieš terminą nuo 2015 m. rugpjūčio 10 d. dėl žemės sklypų naudojimo ne pagal paskirtį (40-41 b.l., 1 t.). Ieškovas T. D. 2016 m. birželio 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniais D. S. ir P. S., kuriais prašė priteisti iš atsakovės D. S. 6 516,45 Eur skolos, 2 389,37 Eur netesybų, 5 procentų dydžio palūkanas nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 267,18 Eur bylinėjimosi išlaidas; o iš atsakovo P. S. 2 867,23 Eur skolos, 191,15 Eur netesybų, 5 procentų dydžio palūkanas nuo 2016 m. birželio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 91,75 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 5 d. ir 2016 m. liepos 7 d. preliminariais sprendimais tenkino minėtus ieškinius. Atsakovai D. S. ir P. S. pateikė prieštaravimus, prašydami galutiniu teismo sprendimu ieškovo ieškinius atmesti kaip nepagrįstus, Paskolų 1 ir 2 bei Panaudų sutartis pripažinti negaliojančiomis ab initio, preliminarius sprendimus panaikinti, ieškovui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis bei priteisti visas atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 28 d. galutiniu sprendimu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. preliminarų sprendimą ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo T. D. ieškinius atsakovams D. S. ir P. S. atmetė. Teismas savo sprendimą iš esmės grindė tuo, kad ieškovas neįrodė, jog Paskolos sutarties 1 ir Paskolos sutarties 2 sudarymo metu jis disponavo tokio dydžio lėšomis, taip pat įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, šalys buvo susitarusios dėl atlygintino naudojimosi žemės sklypais, todėl šalių sudarytas panaudos ir paskolos sutartis pripažino apsimestiniais sandoriais. Teismas konstatavo, jog atsakovai pagal žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, galiojusią nuo 2014 m. vasario 10 d, iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. su ieškovu yra atsiskaitę. Ieškovas apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės kvestionuoja dėl teismo šališkumo, netinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, netinkamo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo. Kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti teismo posėdžio metu ištirti įrodymai, liudytojų parodymai, šalių paaiškinimai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytus sandorius, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys sprendžia, kokią sutartį sudaryti, su kuo ją sudaryti ir kokiomis sąlygomis sudaryti. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Laisva valia sudaryta sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų suderintos valios išraiška. Bet kokie veiksmai, susiję su sutarties šalies valios pažeidimu sudarant sutartį (suklydimas, apgaulė, prievarta), reiškia sutarties laisvės principo pažeidimą ir gali lemti sutarties negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-219/2016).Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškinius dėl skolos priteisimo grindė argumentais, jog 2014 m. vasario 10 d. sudarytos Paskolos sutartis 1 pagrindu atsakovė gavo iš ieškovo 10 860,75 Eur paskolą ir įsipareigojo iki 2016 m. birželio 1 d. grąžinti dalį paskolos, t. y. 2 172,15 Eur, tačiau šios pinigų sumos ieškovui negrąžino, o 2014 m. gruodžio 17 d. sudarytos Paskolos sutartis 2 pagrindu atsakovas gavo iš ieškovo 3 041,01 Eur paskolą ir įsipareigojo iki 2016 m. birželio 1 d. grąžinti dalį paskolos, t.y. 173,77 Eur, tačiau šios pinigų sumos ieškovui negrąžino.Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui.Būtent šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).Kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, iš dalies sutiktina su apelianto argumentais, jog esant notarės patvirtintoms Paskolos 1 ir Paskolos 2 sutartims, kuriose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas punktas, kad atsakovai pinigus gavo ir jokių pretenzijų neturi dėl sumokėtų pinigų, būtent atsakovai turėtų įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsakovams prieštaravimuose nurodžius, jog Paskolos sutartis 1 ir Paskolos sutartis 2 bei Žemės sklypų panaudos sutartys turi būti pripažintinos negaliojančiomis ab initio kaip apsimestiniai ir viešajai tvarkai, gerai moralei bei imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai, pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad atsakovai byloje nereiškė priešieškinio dėl minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais, turėjo ex officio patikrinti ar šalių sudarytos sutartys neprieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), taip pat tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nustatyti tikrąją šalių valią. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą spręsti, jog šios bylos kontekste ir ieškovas privalo įrodyti pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjams (atsakovams) fakto buvimą kitais leistinais įrodymais. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė ieškovui ir atsakovams įrodinėjimo naštą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, ieškovas iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovo neturėjimo galimybės disponuoti piniginėmis lėšomis. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir klaidingai interpretavo ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus bei duotus paaiškinimus dėl piniginių srautų judėjimo atsiskaitomosiose sąskaitose. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė ir dėl ieškovo galimybės disponuoti piniginėmis lėšomis A. V. (17520 Lt) ir Z. G. (48000 Lt) paskoloms suteikti. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino visus ieškovo pateiktus į bylą paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, kuriais ieškovas grindė aplinkybes, kokiomis sumomis jis apskritai disponavo 2014 metų sausio – 2014 metų gruodžio laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir ieškovo galimybes minėtu laikotarpiu suteikti paskolas ne tik atsakovams, bet ir liudytojams A. V. ir Z. G.. Įvertinus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė teismui patikimų įrodymų, kad tiek ginčo Paskolos 1 ir Paskolos 2 sutarčių, tiek ir Paskolos sutarčių su A. V. ir Z. G. sudarymo metu jis disponavo atitinkamomis lėšomis. Nagrinėjamu atveju, pritartina ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams, jog nėra logiška ir prieštarauja protingumo principams, kad ieškovui, nesančiam darbo teisiniuose santykiuose, bei disponuojant tik į A. D. banko sąskaitą gaunamomis Nacionalinės mokėjimo agentūros periodiškai mokamomis išmokomis, ieškovui buvo naudinga sudaryti beprocentinę Paskolos sutartį 1, pagal kurią numatytos tik kasmetinės paskolos grąžinimo įmokos, ir likti be jokių pajamų, turint omenyje ir tai, kad ieškovas turi išlaikyti 3 nepilnamečius vaikus. Nors ieškovas ir teigė, kad jam užteko pajamų ne tik suteikti minėtas paskolas, bet ir savo ir šeimos poreikiams tenkinti, ūkininkauti, verslui vystyti, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ieškovo argumentai, jog 2014 m. atsakovams trūko apyvartinių lėšų ir jiems buvo pareikšti aštuoni ieškiniai dėl skolos priteisimo, kadangi ieškovas neįrodė, jog 2014 m. vasario 10 d. ir 2014 m. gruodžio 17 d. sudarant ginčo sandorius atsakovams realiai buvo perduotas paskolos dalykas. Kaip matyti, iš apeliacinio skundo turinio, ieškovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys buvo susitarusios dėl atlygintino naudojimosi žemės sklypais, todėl šalių sudarytos panaudos (CK 6.629 straipsnio 1 dalis) ir paskolos (CK 6.870 straipsnis) sutartys pripažįstamos apsimestiniais sandoriais. Nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo išvada, ieškovas grindžia argumentais, jog byloje esančių įrodymų visetas, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, kaip tik įrodo, jog tarp šalių buvo sudaryti atskiri ir savarankiški sandoriai: panauda ir paskola ir kad atsakovai visiškai suprato, kokius sandorius pasirašo ir kokios atsiranda pasekmės iš minėtų sandorių. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad atsakovai neteigė ir neįrodinėjo, jog ieškovas atsakovams darė ekonominį, psichologinį ar kitokį spaudimą, arba ėmėsi kitokių, neteisėtų veiksmų, kad būtų paveikta bei iškreipta sandorių šalių valia, t.y. bylos duomenimis, ginčo sutartys sudarytos nepažeidžiant šalių laisvos valios jas sudaryti ir, siaurai vertinant sutarčių sudarymo laisvės principo aspektu, jos yra teisėtos.Atsakovai nurodė, kad sutartys, nors ir sudarytos laisva valia, turi valios ydą, nes išoriškai neatspindi tikrosios sutarčių šalių valios ir yra apsimestiniai sandoriai (CK 1.87 straipsnis), kuriais pridengtas kitas sandoris. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo apsimestinumas. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).Kaip matyti atsakovai byloje įrodinėjo, kad tikruoju sandoriu laikytina žemės nuomos sutartis, nes būtent iš šios sutarties kylančių padarinių ir siekė šalys, o panaudos ir paskolos sutartys laikytinos apsimestiniais sandoriais, pridengiančiais nuomos sutartis, kurioms būdingas atlygintinumo požymis, šiuo atveju mokestis už žemės nuomą.Tais atvejais, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar panašiai, teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien vertinti rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir panašiai. Tokiu būdu teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-243/2008, 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; kt.). Pažymėtina, kad apsimestinės sutarties atveju, kai šalys sudaro sutartį, sąmoningai sutardamos, kad išoriškai sudaryta sutartis sukurs kitokias teisines pasekmes, nei šalys iš tiesų siekė, pirmenybė teikiama tikriesiems šalių ketinimams ir taikytinos paslėptą sandorį reglamentuojančios taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Taigi, dėl tikrųjų šalių ketinimų teismas kiekvienu atveju sprendžia pagal sutarties tekstą bei šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu išdėstytas faktines aplinkybes, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į atsakovų poziciją, ginčo sutarčių aiškinimui ir tikriesiems šalių ketinimams atskleisti svarbūs ne tik pačių šalių tarpusavio santykiai sudarant ginčo sutartis, iki jų sudarymo ir po sudarymo, bet ir kitų tuo pačiu metu pasirašytų sandorių, sudarymo aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko, aiškindamasis tiek Paskolos 1 ir Paskolos 2 sutarčių turinį, tiek ir tuo pačiu metu sudarytų Žemės panaudos 1 ir Žemės panaudos 2 sutarčių sudarymo aplinkybes, tiek ir kitas aplinkybes, atskleidžiančias sandorių sudarymo tikslus ir motyvus, vertindamas kitus šalių pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visetą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš esmės, išskyrus aplinkybę apie suteiktą paskolą, ieškovo duoti paaiškinimai dėl to, kokių tikslų vedinas ieškovas sudarė su atsakovais panaudos ir paskolos sutartis, atitinka žemės nuomos sandoriui keliamus reikalavimus: ieškovas perdavė atsakovams nurodytus žemės sklypus laikinai valdyti ir naudotis, o atsakovai įsipareigojo mokėti jam Paskolos sutartyse 1 ir 2 nustatytas beprocentinės paskolos sumas. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Paskolos sutartyse 1 ir 2 nustatytas kasmet grąžintinas paskolos sumas pripažino nuomos mokesčiu už tai, kad atsakovai naudojosi ieškovui priklausančiais žemės sklypais. Pažymėtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės sutartiniai teisiniai santykiai atsirado būtent po to, kai ieškovas laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) paskelbė apie 21 ha žemės nuomą (duomenys neskelbtini), bei nurodė 1 ha nuomos kainą (370 Lt). Be to, byloje nustačius, kad Paskolos sutarties sudarymo metu, ieškovas tokia pinigų suma beprocentiniam skolinimui, juolab tokiam ilgam laikui (penkeri metai), neturėjo galimybės disponuoti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti ne panaudos (CK 6.629 straipsnio 1 dalis) ir paskolos (CK 6.870 straipsnis) sutartis, o žemės nuomos sandorius, kurių pagrindu būtų atsiskaitoma už nuomojamą žemę, todėl jų sudaryti sandoriai turi būti aiškinami kartu. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai kitų įrodymų kontekste vertino byloje apklaustų liudytojų D. B., notarės V. M., Z. G., A. V. bei J. M. parodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas prioritetą būtų teikęs liudytojos D. B. parodymams, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė liudytojos D. B. parodymais, kurie yra prieštaringi, neteisingi ir neatitinka faktinių aplinkybių, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar atsakovai yra visiškai atsiskaitę pagal nuomos sutartį, priešingai nei teigia apeliantas, kaip tik konstatavo, jog atsakovė neįrodė, kad Paskolos sutarties 1 pasirašymo metu perdavė ieškovui nuomos mokestį už pirmuosius metus, kaip ir atsakovas neįrodė, jog Paskolos sutarties 2 pasirašymo metu sumokėjęs ieškovui 1 000 Lt (nuomos mokestį už pirmuosius metus ir mokestį už panaudos sutarties pakeitimą), t.y. pirmosios instancijos teismas tokius atsakovų argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančią medžiagą pagal CPK nustatytas įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisykles, tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimo priteisti skolą pagrindu nurodytas aplinkybes, bei dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais nurodytas aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Iš apeliacinio skundo argumentų galima spręsti, kad apelianto netenkina įrodymų vertinimo pagrindu padaryta išvada dėl ieškovo reikalavimų nepagrįstumo.CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad ieškovas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Kaip matyti, apeliantas nesutinka su jam paskirta 1 000 Eur bauda už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pateikimą teismui, pusę jos (500 Eur) skiriant atsakovams, kiekvienam po 250 Eur, teigdamas, jog teismui pareiškė pagrįstą ieškinį ir sąmoningai veikė, kad būtų teisingai ir greitai išnagrinėta byla, apgintos jo pažeistos teisės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinęs ir faktą, kad atsakovės pareiškimo pagrindu ieškovui yra inicijuotas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, taip pat įvertinus faktą, jog ieškovo iniciatyva šalys penkeriems metams sudarė apsimestinius panaudos ir paskolos sandorius, kuriais buvo pridengti žemės nuomos teisiniai santykiai, bei tai, kad ieškovui panaudos sutartį nutraukus prieš terminą (praėjus pusantrų metų nuo jos sudarymo), jis kreipėsi į teismą, reikalaudamas, kad atsakovai sumokėtų jam nuomos mokestį už visus penkerius metus kaip negrąžintas paskolas, kurios nebuvo atsakovams suteiktos, ir dar sumokėtų netesybas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė ieškovui baudą ir pusė sumos jos (500 Eur) skirdamas atsakovams, kiekvienam po 250 Eur.Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovo atsakovų naudai priteisiama po 115 Eur išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

nutaria:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo T. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 115 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui P. S., a.k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo T. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 115 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Ona GasiulytėHenrichas JaglinskisAldonaTilindienė