Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3744-781/2015 pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl delspinigių sumažinimo, 30 540, 37 Eur sumokėtos sumos pripažinimo paskolos grąžinimu ir 27 369,09 Eur sumos pripažinimo indėliu, bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2013-08-29 susitarimu Nr. 11-00030 LTL P1 paskolos grąžinimo terminas pratęstas metams – iki 2014-08-25, o Paskolos sutartyje numatytų 9% metinių palūkanų norma sumažinta iki 8%.

Nuo tada, kai atsakovui 2014-02-07 iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2014-04-07) jis nebebendradarbiauja su ieškove.

Ieškovė 2014-09-22 pervedė atsakovui 605 000 Lt kaip dalinį paskolos grąžinimą, tačiau atsakovas iš šios sumos 105 449,46 Lt užskaitė kaip delspinigių sumokėjimą. Ieškovė su tuo nesutiko ir siekė inicijuoti derybas dėl delspinigių dydžio bei paskolos grąžinimo, prašė panaikinti pirminę hipoteką ir siūlė papildomai įkeisti kitą nekilnojamąjį turtą, refinansuoti paskolą paskola iš UAB „Medicinos bankas“ gautomis lėšomis, tačiau atsakovas su pasiūlymais nesutiko arba juos iš viso ignoravo, neteikė informacijos apie skolos likutį (tik 2015-01-16 nurodė, jog likusi paskolos dalis - 1 506 528,42 Lt (436 320,79 Eur), nors anksčiau buvo nurodęs kitą likusios paskolos dydį – 1 402 460,58 Lt). Atsakovas pasiūlė taikyti 0,1% delspinigių normą, nors 2014-10-02 laiške buvo sutikęs taikyti 0,02% dydžio delspinigius.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė negalėjo grąžinti neginčijamos paskolos dalies dėl atsakovo kaltės ir toliau jai dėl atsakovo veiksmų skaičiuojami delspinigiai bei palūkanos. Kadangi paskola nebuvo grąžinta dėl atsakovo kaltės, vadovaujantis CK 6.259 straipsnio 1 dalimi, ieškovė atleistina nuo atsakomybės bei jai neskaičiuotini delspinigiai už laikotarpį po 2014-08-25.

Atsakovas savavališkai dalį paskolos grąžinimo sumos (105 449,46 Lt) užskaitė kaip delspinigių padengimą, todėl ši suma pripažintina daliniu paskolos grąžinimu.

Bankroto atsakovui iškėlimo dieną ieškovės sąskaitose buvo 285 434,87 Lt, iš kurių 1 834,87Lt atsakovas įskaitė kaip paskolos palūkanų mokėjimą, o likusią sumą atsisakė įskaityti, informavęs, jog 100 Lt sudaro ieškovės pagrindinį pajinį įnašą, o 283 500 Lt – papildomą pajinį įnašą. Ieškovė teigia, kad pajinių įnašų mokėjimą imitavo atsakovo darbuotojai tam, kad dalis išmokamos paskolos būtų panaudota pajaus suformavimui. Be to, pagal Paskolos sutarties 6.3 punktą pajinis įnašas turėjo sudaryti 10% paskolos sumos, t. y. 189 000 Lt, todėl atsakovas nepagrįstai apskaitė 94 500 Lt sumą (283 500 Lt – 189 000 Lt) kaip papildomą pajinį įnašą, pažeisdamas Kredito unijų įstatymo 48 straipsnį.

2011-02-07 atsakovo valdybos posėdžio protokolas Nr. 25 patvirtina, kad ieškovė įsipareigojo iki paskolos išmokėjimo įnešti 15% išmokamos paskolos pajų ir sumokėti administracinį mokestį. Kredito unijų įstatymo 47 straipsnio 1 dalis numato tik tai, kad paskolos suma negali būti daugiau kaip 10 kartų didesnė nei pajinis įnašas, o ne tai, kad pajinio įnašo dydis negali viršyti 1/10 skolos sumos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Dėl delspinigių dydžio

Dėl 105 449,46 Lt įskaitymo delspinigių dengimui

Dėl reikalavimo perskaičiuoti delspinigius

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Per laikotarpį nuo 2014-10-02 iki 2015-01-16, kol atsakovas imitavo derybas dėl delspinigių sumažinimo, kad UAB „Medicinos bankas“ galėtų refinansuoti paskolą, susidarė papildoma 340 570,55 Lt delspinigių suma, o negrąžinta paskolos suma padidėjo 104 067,84 Lt dėl atsakovo neteisėtai atlikto įmokų perskirstymo.

2. Ieškovė ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kreipėsi į atsakovą, prašydama leisti gražinti paskola bei palūkanas, tačiau atsakovas atsakė, kad gautos įmokos bus naudojamos pirmiausia delspinigiams dengti. Pažymėtina, kad jeigu ieškovė sumokėtų delspinigius geruoju, jie nebegalėtų būti mažinami (CK 6.73 str. 2 d.).

3. Egzistuoja pagrindas sumažinti 0,2 procento delspinigių normą. Tokia delspinigių norma aiškiai per didelė, ką patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgos Nr. AC-37-1 (7.1 papunktyje yra expressis verbis nurodyta, kad aiškiai per didelėmis netesybomis kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstami 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, sudarantys 73 proc. per metus, todėl dažnu atveju toks delspinigių dydis teismo mažinamas iki 7,3 proc. per metus, t. y. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną).

Be to, delspinigiai turėjo būti mažinami, kadangi prievolė iš dalies buvo įvykdyta (grąžinta 605 000 Lt iš 1 890 000 Lt) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga).

Paskolos sutartyje nustatyto dydžio netesybos neatitinka netesybų, kaip minimalių nuostolių atlyginimo, funkcijos. Šiuo metu delspinigių suma sudaro 683 776,80 Lt ir tokia suma negali būti pripažinta minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Atsakovas nepagrindė savo patiriamų nuostolių dydžio.

4. Prievolė atsakovui nėra įvykdyta dėl atsakovo kaltės. Ieškovė kol nebuvo susitarimo dėl delspinigių sumažinimo delsė dengti paskolą, kad įmokos nebūtų įskaitytos kaip delspinigiai ir neparastų teisės į delspinigių perskaičiavimą. Ieškovė ir 2015 m. liepą siūlė grąžinti paskolą, mokamų sumų neapskaitant kaip delspinigių, tačiau atsakovas su tokiu pasiūlymu 2015-07-16 nesutiko.

Ieškovė dėl delspinigių sumažinimo į atsakovą kreipėsi 2014-09-23. Atsakovas 2014-10-02 informavo, kad sutinka nuo 2014-08-25 delspinigių normą mažinti iki 0,02 %, tačiau vėliau vilkino susitarimo sudarymą, nors ieškovė atsakovo reikalavimus vykdė (teikė turto vertinimą ir t.t.), o jau po 2014-12-18 susitikimo su UAB „Medicinos bankas” atsakovas pakeitė nuomonę dėl delspinigių dydžio normos ir sutiko delspinigius mažinti tik iki 0,1 procento.

5. Tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika įmokas pirmiausia skirti paskolos ir palūkanų dengimui. Tai reiškia, kad šalys pakeitė sutartyje aptartą įmokų paskirstymo tvarką ir ieškovė turėjo pagrindą tikėtis, kad 30 540,27 EUR suma bus įskaityta kaip paskolos dengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003).

6. Ieškovė buvo įsipareigojusi įnešti į uniją 1/10 paskolos dydžio papildomą pajų, t.y. 10 %, kas atitinkamai sudarytų 189 000 Lt, tačiau atsakovas kaip pajinį įnašą apskaitė 283 500 Lt sumą. Papildomo pajaus įgijimas irgi yra sandoris, kurį sudaryti ieškovė valios nėra išreiškusi. Tokios valios nepatvirtina ieškovės 2011-02-14 čekis dėl pinigų įnešimo (jame nurodyta, kad mokamas depozitas). Apie atsakovo valdybos 2011-02-07 nutarimą, kur nustatytas 15 procentų dydžio pajaus reikalavimas, ieškovė sužinojo tik 2014-09-29, kai gavo valdybos posėdžio protokolą. Taigi papildomas pajus buvo suformuotas iš paskolos lėšų, nors tą draudžia Kredito unijų įstatymo 48 straipsnis.

Motyvuojamoji dalis

4. Nėra būtina tiksliai įrodyti sutarties nevykdymu atsakovui padarytų nuostolių dydžio, kai sprendžiamas tik netesybų dydžio pagrįstumo, bet ne žalos atlyginimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2013).

5. Ieškovės sumokėtą 30 540,27 Eur sumą atsakovas įskaitė kaip delspinigius, vadovaudamasis CK 6.54 straipsniu ir Paskolos sutarties bendrosios dalies 20 punktu.

6. Nėra pagrindo ieškovo sąskaitoje buvusią 27 369,09 Eur (94 500 Lt) sumą pripažinti indėliu.

7. Kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gegužės 3 d., 47 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 procentų kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio kredito unijos buhalterinio balanso pagrindu. KUĮ 47 straipsnis reikalauja ne mažesnės kaip 10 procentų pajinio įnašo sumos nuo prašomos paskolos sumos. Ši riba gali būti ir didesnė. Atsakovas taiko 15 procentų ribą, o ieškovė, jau ne pirmą kartą gaudama paskolą iš atsakovo, tokią sumą moka. Be to, ieškovės 2011-02-14 grynųjų pinigų įnešimo kvitu Nr. 04746 mokėjimas atliktas tiesiogiai nurodant, kad lėšos skirtos papildomam pajiniam įnašui formuoti.

8. Atsakovui iškelta bankroto byla, todėl ieškovės 2014-02-14 įnešta suma dėl draudimo bankrutuojančiam atsakovui vykdyti prievoles (KUĮ 74 str. 3 d.) negalėtų būti įskaityta paskolos dengimui.

9. Teiginių, kad papildomas pajinis įnašas buvo suformuotas iš paskolos, iškovė neįrodė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Išnagrinėjusi atskirąjį skundą, teisėjų kolegija pažymi, kad jame išdėstytais argumentais naikinti ar keisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Ji tinkamai ir išsamiai motyvuota, tinkamai pagrįsta tiek teismų praktika, tiek ginčo išnagrinėjimui aktualiomis teisės normomis.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byla Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo byla Van de Hurk v. Netherlands Nr. 288). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Todėl atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms ir motyvams, jų bei skundžiamoje nutartyje nurodytos teismų praktikos nekartoja ir toliau pasisakys tik dėl atskirojo skundo esminių argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados, pagrįstumo.

Dėl delspinigių normos sumažinimo ir delspinigių perskaičiavimo

Apeliantė siekia delspinigių sumažinimo bei to pasėkoje perskaičiavimo ir teigia, kad tam pagrindą sudaro kreditoriaus BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ nebendradarbiavimas apeliantei siekiant refinansuoti paskolą iš UAB „Medicinos bankas“ gautos paskolos lėšomis, tai, kad dalis prievolės yra įvykdyta, tai, kad teismų praktikoje 0,2 procento delspinigiai pripažįstami mažintinais ir neatitinkančiais jų paskirties – padengti kreditoriaus minimalius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo iš skolininko pusės.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams, kad Paskolos sutartį ieškovė sudarė būdama verslininkė (profesionalė), turėdama verslo ir analogiškų sutarčių su atsakovu vykdymo patirties, taigi sąmoningai išreiškė valią sudaryti Paskolos sutartį aptartomis sąlygomis, įskaitant ir numatytą 0,2 procento delspinigių normą. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, įstatymas ir teismų praktika nenustato baigtinio vertintinų aplinkybių, kurios svarbios sprendžiant dėl delspinigių normos pagrįstumo, sąrašo. Taigi gali būti vertinamas sutartinių santykių pobūdis, prievolės vertė ir jos vykdymo pažeidimo aplinkybės, kreditoriaus patirtų nuostolių dydis ir kitos galinčios būti svarbiomis aplinkybės. Byloje nagrinėjamu atveju apeliantė remiasi prievolės vykdymo pažeidimo (vėlavimo padengti paskolą) aplinkybėmis, o būtent tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 25 d., t.y. suėjus paskolos padengimo terminui, apeliantė siekė derybų su atsakovu keliu sumažinti netesybas (delspinigių normą) ir refinansuoti paskolą. Derybos vyko iki 2015 m. sausio, kada kreditorius sutiko sumažinti delspinigius iki ieškovės netenkinančios normos - 0,1 procento, t.y. dvigubai, ir nesibaigė sutartinių santykių modifikavimu, pakeičiant Paskolos sutarties nuostatas, numatančias netesybų normą – 0,2 procento už uždelstą dieną. Iš dalies sutiktina su ieškovės argumentais, kad kreditorius BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ savo veiksmais prisidėjo prie derybų ilgos trukmės (neoperatyviai prašė papildyti reikiamus dokumentus, pavyzdžiui, išsamios vertinimo ataskaitos, nebuvo aktyvus derybose, keitė preliminariai išsakytą nuomonę dėl priimtinos palūkanų normos, delsė oficialiai atsakyti, iki kokios palūkanų normos sutinka mažinti sutartines netesybas - 2015 m. sausį išreiškė oficialų sutikimą delspinigių normą sumažinti iki 0,1 procento, nors 2014 m. spalį vykęs susirašinėjimas elektroniniu paštu patvirtina, kad kreditorius buvo siūlęs perskaičiuoti už laikotarpį nuo 2014-08-25 priskaičiuotus delspinigius taikant 0,02 procento už uždelstą dieną palūkanų norma), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kreditoriaus elgesio visumos negalima vertinti kaip nebendradarbiavimo su ieškove ar apskritai nebendradarbiavimo (atsakovas neatsisakė derėtis dėl delspinigių normos mažinimo, vyko derybos, be to, nėra ginčo, kad atsakovas sutiko sumažinti netesybų normą dvigubai nuo suderėtos sutartyje delspinigių normos, t.y. nuo 0,2 iki 0,1 procento už uždelstą dieną).

Sutartys, jų sąlygos, įskaitant ir sutartyje numatyta delspinigių dydžio normą, gali būti keičiamos tokia pačia tvarka kaip ir sudaroma pati sutartis (CK 6.162 str. 1 d.). Šalys Sutarties 24 punkte buvo numatę, kad sutarties pakeitimai bus įforminami papildomu rašytinių sutarties šalių susitarimu, todėl kitaip nei rašytiniu susitarimu sutartis negalėjo būti pakeista (CK 6.183 str. 1 d.). Atitinkamai nesant rašytinio susitarimo dėl Paskolos sutarties pakeitimo, ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis kitokių nei numatyta pačioje Paskolos sutartyje jos vykdymo sąlygų, įskaitant sutartyje numatytos delspinigių, mokamų uždelsus vykdyti sutartinius įsipareigojimus, normą. Kol kreditoriaus preliminarus sutikimas už laikotarpį nuo 2014-08-25 sumažinti delspinigių normą iki 0,02 procento už uždelstą dieną nebuvo tinkamai įformintas, ieškovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti ir tikėtis būtent tokios sumažintos delspinigių normos. Sutarties šalių pareiga bendradarbiauti ir vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 str. 1-2 d.) neturi būti suprantama, kaip vienos šalies pareiga sutikti su kitos šalies pageidaujamais sutarties pakeitimais, siūlomomis sąlygomis. Juo labiau, kad, kaip jau minėta, atsakovas sutiko sumažinti sutartinę delspinigių normą iki 0,1 procento, t.y. dvigubai, kas rodo neabejotiną atsakovo bendradarbiavimą. Paskolos sutartis nebuvo pakeista dvigubai sumažinant netesybas dėl ieškovės apsisprendimo nesutikti su tokio dydžio nuolaidomis iš kreditoriaus ir siekti teismo keliu ieškovei palankesnio sutarties modifikavimo nei derybų būdu yra pasiektas, tik liko neįformintas, susitarimas su kreditoriumi. Dėl išdėstytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo mažinti sutartinę netesybų normą kreditoriaus nebendradarbiavimo, šalių tarpusavio santykių ir elgesio vykdant sutartį pagrindu (CK 6.259 str. 1 d.).

Dėl 105 449,46 Lt, įskaitymo delspinigių dengimui

Apeliacinės instancijos teismas pilnai pritaria pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytiems išsamiems motyvams dėl 105 449,46 Lt sumos įskaitymo delspinigių dengimui teisėtumo. Toks kreditoriaus gautos sumos panaudojimas delspinigiams dengti atitinka tiek įstatyme (CK 6.54 str.) nustatytą, tiek šalių sutartinius santykius, iš kurių kilęs ginčas nagrinėjamas byloje, apibrėžiančioje sutartyje (Sutarties 20 p.) nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, kai kreditoriaus gautomis įmokomis mokėtina delspinigių suma dengiama pirmiau nei pagrindinei prievolei (paskolos grąžinimui) mokėtinos sumos. Ieškovė neturėjo pagrįsto pagrindo tikėtis, kad įmoka, mokama suėjus paskolos grąžinimo terminui ir esant nepadengtiems priskaičiuotiems delspinigiams, bus apskaityta kaip įmoka pagrindinei prievolei vykdyti (paskolai dengti).

Dėl reikalavimo pripažinti sąskaitoje buvusių 94 500 Lt (27 369,09 Eur) sumą indėliu ir įskaityti šią sumą, kaip dalinį paskolos sumos grąžinimą

Ieškovė teigia, kad pajinis įnašas buvo suformuotas iš suteiktos paskolos. Be to, pagal Paskolos sutarties 6.3 punktą ir KUĮ 47 straipsnį, pajinis įnašas turėjo sudaryti 10% paskolos sumos, t. y. 189 000 Lt. Atitinkamai, ieškovės vertinimu, atsakovas neteisėtai ir be ieškovės valios kaip papildomą pajų apskaitė dar 94 500 Lt sumą (viso 283 500 Lt).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusi KUĮ 47 straipsnio 1 dalies redakcija, taip pat Paskolos sutarties 6.3 ir 9.2 punktai nustatė, jog paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų kredito unijoje suma turi būti ne mažesnė kaip 1/10 (viena dešimtoji) paskolos sumos, tačiau nenustatė draudimo susitarti dėl didesnės sumos (taikyti didesnę pajinių įnašų normą, lyginant su paskolos suma). Byloje nagrinėjamu atveju atsakovo valdyba buvo nutarusi G. M. suteikti paskolą, taikant 15 procentų pajinį įnašą nuo paskolos sumos. Kaip teisingai byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ir buvo įnešusi 15 procentų paskolos vertės pajinį įnašą, sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusi 94 500 Lt suma nėra indėlis. Pagal bylos duomenis ieškovė 2011-02-14 ryte (09:51:10 val.) į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įnešė 283 500 Lt sumą. Tą pačią dieną (operacija Nr. 04746) į ieškovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 1 500 000 Lt paskolos suma (operacijos Nr. 04751), kurios dalį (288 991,68 Lt) ieškovė tuoj pat (tą pačią dieną 09:54:53 val.) išsigrynino (operacijos Nr. 04752). Ši ieškovės mokėtų įmokų ir paskolos gavimo seka patvirtina, kad 2011-02-14 ieškovės įnešta 283 500 Lt suma, labiau tikėtina, yra pajų apmokėjimas, nepriklausomai nuo nurodytos mokėjimo paskirties (depozitas). Iš į bylą pateiktų pavedimų kopijų matyti, kad ieškovė depozitu vadino ir ankstesnes sumas, pervedamas atsakovui kaip pajus. Ieškovė neginčija dalies pervestos sumos paskirties pajui įsigyti ir ginčija tik didesnės nei 10 procentų paskolos vertės (Kredito unijų įstatymo 47 str..) paskirtį, teigdama, kad tai ne įmoka pajui įsigyti, o indelis. Byloje ieškovė nepagrindė ir nepaaiškino, kodėl vienu pervedimu, kaip aiškina ieškovė, ir apmokamas pajus, ir padedamas indėlis. Tokie pavedimai būtų neįprasti ir neabejotinai keltų painiavą dėl jų paskirties, jos ir nebūtų įmanoma nurodyti, nes tas pats pavedimas turėtų kelias, nesusijusias paskirtis. Todėl aptartų bylos faktinių aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo, kad ieškovei buvo žinoma apie pareigą apmokėti 15 procentų imamos paskolos vertės pajų (tokio dydžio pajus neprieštarauja KUĮ 47 str.) ir ji šią pareigą įvykdė 2011-02-14 atliktu 283 500 Lt pavedimu, po ko iš karto gavo paskolą. Byloje nepakanka įrodymų ir faktinių aplinkybių, kurios leistų teismui ieškovės sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvusią 94 500 Lt sumą pripažinti indėliu ar ją įskaityti paskolai dengti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi atskirasis skundas netenkinamas, ieškovei nepriteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios nepateikė bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidų jam atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.