Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens O. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria tenkinant ieškovų prašymą iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo laikinai sustabdytas statybos leidimo galiojimas civilinėje byloje Nr. e2-31547-962/2017 pagal ieškovų G. S. ir A. S. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo esant pradėtai statybai, tretieji asmenys Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, O. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai G. S. ir A. S. 2017 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)).

Ieškovai G. S. ir A. S. ieškinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti laikinąją apsaugos priemonę - laikinai sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)) galiojimą.

Ieškovai nurodė, kad kartu su ieškiniu teismui pateikti duomenys patvirtina, jog statybos darbai vykdomi pažeidžiant ieškovų teises ir teisėtus interesus – planuojamas statinys blokuojamas prie ieškovams priklausančio gyvenamojo namo, užstatant atviras nišas ir esamą langą, neturint ieškovų sutikimo dėl pastatų sublokavimo, suklastotas ieškovų sutikimas dėl privalomo atstumo iki sklypo ribos. Ieškovai laikė, jog tęsiant statybos darbus pagal išduotą statybos leidimą ir suklastotą ieškovų sutikimą gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ieškovams, o įvykdytų statybos pasekmių pašalinimas, teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą, būtų neįmanomas arba taptų labai sudėtingas.

Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškovų G. S. ir A. S. prašymą tenkino - iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo laikinai sustabdė Kauno miesto savivaldybės administracijos išduoto 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)) galiojimą.

Teismas nurodė, kad iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimą tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl konstatavo, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovai tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų. Teismas vertino, jog ieškovų nurodytos aplinkybės pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nes, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, šioje proceso stadijoje nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, ieškovams galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo O. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalį, numatančią galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tada, kai procese dalyvaujantys asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą. Ieškovai pateikė teismui ieškinį, kurį iš esmės grindžia aplinkybe, jog prašomas panaikinti statybos leidimas išduotas remiantis suklastotu ieškovų sutikimu, ieškinyje pateikiami motyvai, kodėl ieškovai mano, jog sutikimas yra suklastotas. Ir nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šių aplinkybių patikrinti negali, tačiau, kaip matyti iš ieškinio, ieškovai sutikimo, kurį jie mano esant suklastotu, pripažinti negaliojančiu neprašo, jo neginčija ir tokio reikalavimo nereiškia. Akivaizdu, jog nesant pareikšto reikalavimo dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu, teismas ieškinio reikalavimo dėl statybos leidimo panaikinimo tuo pagrindu, jog jis išduotas esant suklastotam sutikimui, tenkinti negalėtų.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepasiekia tų tikslų, kuriems jos buvo taikyto. Statybos leidimas galioja, žalos nesukelia, o leidimo galiojimo sustabdymas kelio žalai atsirasti neužkerta. Be to, žala, jeigu ji galėtų atsirasti panaikinus statybos leidimą, atsirastų ne ieškovams, kurie prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismui priėmus palankų sprendimą ieškovų atžvilgiu, padarinių šalinimas būtų ne ieškovo atsakomybėje ir vykdomas ne pačių ieškovų ir ne jų sąskaita.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nesant byloje nė vienam įrodymui, patvirtinančiam trečiojo asmens nesąžiningumą. Taip pat nėra byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog byloje atsakovu dalyvaujanti Kauno miesto savivaldybės administracija taip pat yra nesąžininga.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingai pažeidžiančios šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principus. Kaip matyti iš taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinio, faktiškai jau šioje proceso stadijoje yra išsprendžiamas klausimas iš esmės – ieškovų ieškinys tenkinamas, kadangi teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės galios iki galutinio teismo sprendimo priėmimo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė teismo procesą reglamentuojančius teisės aktus, kadangi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis.

Ieškovai G. S. ir A. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.

Apelianto atskirojo skundo motyvai dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo nepagrįsti, kadangi sandorio suklastojimo faktas yra tik vienas iš ieškinio pagrindų. Tuo tarpu ieškinys grindžiamas ir kitais motyvais, sudarančiais visiškai savarankiškus pagrindus ieškinio reikalavimų patenkinimui. Be to, suklastoto sandorio ginčyti nereikia. Teismui nustačius suklastojimo faktą paaiškės aplinkybė, kad toks sandoris, kuriuo rėmėsi statybos leidimą išdavusi institucija, tiesiog nebuvo sudarytas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neturi pagrindo vertinti nei būsimų reikalavimų, nei jų turinio pakankamumo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi sprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kadangi jeigu statybos leidimo galiojimas nebūtų sustabdytas ir juo remiantis statybos darbai būti tęsiami, tai pastatytas objektas galėtų būti priduotas, o pastatyti butai išparduoti. Tuomet teismo sprendimas taptų sunkiai įgyvendinamas, o padaryta reali žala ieškovams būtų faktiškai neištaisoma. Be to, neteisėtai pastatyto priblokuoto pastato konstrukcijų vėlesnis ardymas ar perstatymas objektyviai sukeltų grėsmę ieškovų gyvenamojo namo konstrukcijoms.

Apeliantas remdamasis deklaruojama naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nenurodo jokios konkrečios praktikos, kurią tikėtina laisvai bei nepagrįstai pats interpretuoja. Tokia Apelianto minima teismų praktika, kuri būtų nustatyta tvarka aprobuota, iki šiol nėra žinoma.

Teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė, sustabdant ginčijamą statybos leidimo galiojimą, esamoje situacijoje yra ir pagrįsta, ir proporcinga priemonė įgyvendinant laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus, ir jokiu būdu nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros bei ekonomiškumo principų.

Apelianto motyvas dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai taikytos administracinės teisenos visiškai nepagrįstas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas nustato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatytą teisės normą ir jos pagrindu vadovavosi ABTĮ įtvirtintomis aktualiomis nuostatomis.

Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su trečiojo asmens O. S. atskiruoju skundu. Ji pritaria apelianto teiginiui, jog nesant ieškovų pareikšto reikalavimo dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu, teismas ieškinio reikalavimo panaikinti Statybos leidimą tuo pagrindu, jog jis išduotas esant suklastotam sutikimui, tenkinti negalėtų. Priešingai, nei nurodyta Nutartyje, šią aplinkybę galima nustatyti ne tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o vertinant pateikto ieškinio ir pateiktų įrodymų turinį dar tada, kai sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovai tikėtinai nepagrindę pareikšto ieškinio reikalavimų, padaryta neįvertinus nei ieškinyje pareikšto reikalavimo, nei įrodymų, kuriais ieškovai savo reikalavimą grindžia. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo, kokios galimos pasekmės būtų tuo atveju, jei būtų priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas, o laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos. Nutartyje remiamasi abstrakčia prielaida, kad galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, šioje proceso stadijoje nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, ieškovams galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis nemotyvuota ir teismo išvada nepagrįsta. Statybos leidimo galiojimas ieškovams žalos nesukelia, atitinkamai tikslai, kuriems pasiekti teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, yra nepasiekti, skundžiamoje nutartyje grėsmė būsimo galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui nepagrįsta ir neįrodyta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Laikinosios apsaugos priemonės – tai asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių bei interesų suvaržymas. Toks suvaržymas suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, taip pat parenkamų priemonių ekonomiškumą ir proporcingumą.

Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai G. S. ir A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto savivaldybei, kuriame prašė teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)). Jie nurodo, kad ginčo statinys blokuojamas prie ieškovams priklausančio gyvenamojo namo, užstatant atviras nišas ir esamą langą, statyba vykdoma neturint ieškovų sutikimo dėl pastatų sublokavimo, o statybos leidimas išduotas remiantis suklastotu ieškovų sutikimu dėl privalomų atstumų iki sklypo ribos. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovai prašė teismo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinai sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)) galiojimą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė ieškovų teisių pažeidimu ir tuo, kad teismui priėmus ieškovams palankų sprendimą kiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui dėl atsakovės neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento ir trečiojo asmens įvykdytų statybos pasekmių pašalinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovų prašymą – iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo laikinai sustabdė Kauno miesto savivaldybės administracijos išduoto 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)) galiojimą. Trečiasis asmuo, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netinkamai įvertino jų taikymo ar netaikymo galimus padarinius, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškinio pateikimas pats savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat į tai, jog prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis nepagrįstai suvaržomi kitų proceso dalyvių teisėti, atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte reglamentuota, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Pateikiamas laikinų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis. Todėl nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurių nenumato įstatymas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų (lot. prima facie) vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas nustatinėja, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad teismas netinkamai aiškino ieškinio preliminaraus pagrįstumo (lot. prima facie ) doktriną ir be pagrindo sprendė esant grėsmę teismo sprendimo įvykdymo galimam pasunkėjimui arba pasidarymui neįmanomu. Pastarąjį faktą apeliantas grindžia tuo, kad ieškovų pateikti įrodymai nepatvirtina jų prašomos įgyvendinti reikalavimo teisės egzistavimo. Taigi, apeliantas ieškinio preliminarų (lot. prima facie) nepagrįstumą sieja su tokiu ieškinio faktinį pagrindą sudarančių aplinkybių ir jas turinčių pagrįsti įrodymų tyrimo mastu, kuris būdingas bylos nagrinėjimui iš esmės. Lietuvos apeliacinio teismo praktika suformuota tai, jog spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Byloje pareikštame ieškinyje ieškovai prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos išduotą 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)), kadangi jis išduotas nepagrįstai, t. y. neturint privalomo ieškovų sutikimo dėl statinio atstumų iki žemės sklypo ribos. Ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas tinkamai, pateikti jį, ieškovų vertinimu, turintys pagrįsti įrodymai. Todėl ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentus šioje dalyje atmeta kaip nepagrįstus.

Apskųstos teismo nutarties neteisėtumą, o kartu ir nepagrįstumą, apeliantas grindžia ir ta aplinkybe, kad nėra kito būtinojo elemento laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. teismo sprendimo įvykdymo galimo pasunkėjimo arba pasidarymo nebeįmanomu grėsmės. Šie skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti, iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad netaikius ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje, t. y. laikinai nesustabdžius Kauno miesto savivaldybės administracijos išduoto 2017 m. spalio 3 d. statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) (statinių adresas: (duomenys neskelbtini)) galiojimo, trečiajam asmeniui pastačius pastatą ieškovams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus ir nustatytas aplinkybes, jie neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, todėl naikinti pagrįstą ir teisėtą Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.