Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. N. 2015 m. gegužės 8 d. su skundu kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. lapkričio mėn. Pareiškėjo kamerų plotas neatitiko minimalių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, karantino kameros klozetas buvo užkimštas, juo naudotis nebuvo galimybių, kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas minimaliai, neužtikrina privatumo naudotis sanitariniais įrenginiais, nėra atskiros vėdinimo sistemos. Gyvenamosiose kamerose nebuvo įrengtas pakankamas sėdimų vietų skaičius, yra tik vienas stalas, skirtas sėdėti dviem asmenims, nėra spintelių susidėti asmeniniams daiktams. Kamerose oro temperatūra netinkama, trūkdavo oro, kaupėsi drėgmė, pelėsis, grybelis, neveikė ventiliacija, oro judėjimo greitis neatitiko reikalavimų, buvo tamsu, veisėsi buitiniai parazitai ir kenkėjai, langai dėl įstatytų grotų negalėjo būti išvalomi. Be to, kameros langas yra per mažas geram patalpos išvėdinimui ir neužtikrina pakankamo natūralaus apšvietimo. Nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K kamerose yra priversti kvėpuoti dūmais, kadangi yra laikomi kartu su rūkančiaisiais, tiekiamas maistas neskanus ir nepakankamo kiekio. Pareiškėjas taip pat mano, kad 1 valandos teisė pasivaikščioti gryname ore ir tik kartą per savaitę suteikiama galimybė nusiprausti duše prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui.

Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kamerose nuolat kildavo konfliktai tarp jose gyvenančių asmenų, pareiškėjas teigė patyręs gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, sutrikusiu miegu ir kitais nepatogumais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (toliau – ir atsakovas), pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė, jog su juo nesutinka ir prašė skundą atmesti. Taip pat reikalavo taikyti 3 metų ieškinio senatį.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. Per šį laikotarpį pareiškėjui tekęs plotas kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Teigė, kad įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, asmenis skirstant į kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimą būti apgyvendintiems atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas pažymi, kad iš pareiškėjo nebuvo gauta skundų, prašymų ar pasiūlymų laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams Lukiškių TI-K atlikti yra sudarytos paslaugų sutartys, remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė. Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2015 m. gegužės 7 d. laikotarpiu buvo taikyta ieškinio senatis ir ši skundo dalis buvo atmesta (CK 1.131 str. 1 d.), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje buvo vertintos nuo 2012 m. gegužės 8 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. lapkričio 15 d. buvo laikomas kamerose Nr. 129, 333, 299A, 112, 111, 185, 148, 177, 155, 142, 130. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012 m. gegužės 8 d. – 2012 m. liepos 18 d., 2012 m. liepos 20 d. – 2012 m. rugpjūčio 15 d. ir 2012 m. rugpjūčio 21 d. – 2012 m. lapkričio 14 d. laikotarpiais.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kamerose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 185 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtino pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jam tekdavo 1,86 – 3,17 kv. m kameros ploto. Pagal EŽTT praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, buvo pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Skunde buvo nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose kamerose buvo tamsu, nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis ir grybelis, buvo netinkama oro temperatūra ir oro judėjimo greitis.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad kamerose Nr. 142, 112A ir 111 yra vėdinimui pritaikyti langai, apšvietimo, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta kamerose Nr. 112 A, 142 ir 111. 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo metu konstatuota, kad kamerų 112A ir 111 sienos yra nudažytos, pelėsio ant sienų nerasta. Atlikus atskirą karantino kameros Nr. 112A patikrinimą, HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas, nustatytus pažeidimus, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, oro temperatūros, pelėsio ir oro judėjimo greičio pažeidimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad dėl ant kameros lango įtaisytų grotų, nebuvo galimybės išvalyti kameros lango. Teismas pažymėjo, kad grotų ant kameros lango įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktas. Pareiškėjo skunde nurodytas kameros lango įrengimas atitinka minėto teisės akto reikalavimus, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K yra laikomi kartu su rūkančiais ir yra priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją su prašymais, pasiūlymais dėl laikymo kartu su nerūkančiaisiais ir jokių duomenų apie pareiškėjo pasirinkimą gyventi nerūkančių asmenų kamerose nepateikė, t. y. nepaneigė, kad Lukiškių TI-K nerūkantys asmenys gali būti laikomi kartu su rūkančiais. Kita vertus, pareiškėjas skunde nurodė bendro pobūdžio pastebėjimą, kad Lukiškių TI-K rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau nenurodė, kad jis pageidavo gyventi nerūkančiųjų kameroje ir būtent šiuo pagrindu buvo pažeistos jo teisės į sveiką gyvenamąją aplinką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K laikomi kartu su rūkančiais, buvo atmestas kaip pernelyg bendro pobūdžio.

Pareiškėjas skunde teigė, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo buitinių parazitų. Atsakovo pateiktos su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbais paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis ir uždaroji akcinė bendrovė „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) sudarytos paslaugų teikimo sutartys, galiojusios pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, patvirtino, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tinkamai užtikrino kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų organizavimą, pareiškėjas jokių, priešingas aplinkybes patvirtinančių, įrodymų nepateikė, nenurodė, kamerų, kuriose būdavo kenkėjų, kad teikė skundus ar prašymus dėl jų naikinimo darbų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Skunde buvo teigiama, kad Lukiškių TI-K buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pareiškėjas neneigė, kad tokia teisė jam buvo užtikrinta. Teismo vertinimu, 15 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl nesant reglamentuotai kitokiai dušų lankymo tvarkai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad suteikiant pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu, buvo pažeistos jo teisės.

Pareiškėjas taip pat reiškė nusiskundimą dėl per trumpo 1 val. pasivaikščiojimų lauke laiko. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš skundo turinio ir atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjui tokia teisė buvo užtikrinta, todėl šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K maitinimas buvo netinkamas. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi maitinimui nustatytų reikalavimų, deklaratyviai teigė, kad nurodytų nuostatų yra laikomasi. Dėl šių priežasčių teismas laikė, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl netinkamo maitinimo ir tai buvo pagrindas pripažinti pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo faktą.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai kėdžių ir spintelių daiktams susidėti, stalai per maži. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra reglamentuotas gyvenamosiose kamerose įrengiamų stalų dydis, tačiau pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 – 14.8 punktus kamerose, be kita ko, kiekvienam suimtajam turi būti įrengtos taburetės (suoliukai) ir stalas, viena spintelė arba sieninė lentyna knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl mažo kamerų ploto, jose ne visada yra galimybė įrengti tinkamą kiekį baldų, t. y. nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl baldų kamerose trūkumo, ir tai leido konstatuoti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto pažeidimo faktą.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgė į pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas M. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigia, kad ieškinio senatis buvo taikyta nepagrįstai. Pareiškėjas ieškinio senatį siejo su bausmės vykdymo termino pabaiga. Taip pat teigia, jog turėjo būti taikomas 5 kv. m minimalaus kameros ploto reikalavimas, nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“. Akcentuoja, jog iš kameros ploto nebuvo išskaičiuoti baldai ir sanitarinis mazgas. Pabrėžia, jog netinkamos įkalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, žalojo pareiškėjo sveikatą, žemino jo orumą ir prilygo kankinimams, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia (be kita ko) turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog senaties terminas turi būti siejamas su bausmės vykdymo termino pabaiga, tačiau toks pareiškėjo teiginys dėl prieš tai išdėstytų argumentų yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog nustatant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ standartais, kurie nustato minimalią 5 kv. m kameros ploto normą vienam asmeniui.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Taigi šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo sąlygų neužtikrino 185 paras, t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Aptarti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą), kurios patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo neteisėtais veiksmais. Tačiau atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ standartais, nes ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.), aktualus teisės aktas, nustatantis minimalią kameros ploto normą, tenkančią vienam asmeniui, buvo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT suformuotą praktiką, kurioje EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją pasisakė dėl minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologijos, nurodydama, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. EŽTT taip pat pažymėjo, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinio ir konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas kameros plotą, neatsižvelgė į kameroje esantį sanitarinį mazgą bei esančius baldus, kurie ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę ir taip nukrypo nuo EŽTT formuojamos vieningos praktikos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę (185 paros) ir intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo aptartų aplinkybių visumą (pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą, tinkamą maitinimą, buvo nustatytas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto pažeidimo faktas) bei tai, kad pirmosios instancijos teismas skaičiuodamas kameros plotą neatsižvelgė į kameroje esančius baldus bei sanitarinį mazgą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 500 Eur suma. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 700 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.