Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. N. skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012-02-21 iki 2012 m. lapkričio mėn. Pareiškėjo kamerų plotas neatitiko minimalių vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, karantino kameros klozetas buvo užkimštas, juo naudotis nebuvo galimybių, kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas minimaliai, neužtikrina privatumo naudotis sanitariniais įrenginiais, nėra atskiros vėdinimo sistemos. Gyvenamosiose kamerose nebuvo įrengtas pakankamas sėdimų vietų skaičius, yra tik viena stalas, skirtas sėdėti dviem asmenims, nėra spintelių susidėti asmeniniams daiktams. Kamerose oro temperatūra netinkama, trūkdavo oro, kaupėsi drėgmė, pelėsis, grybelis, neveikė ventiliacija, oro judėjimo greitis neatitiko reikalavimų, buvo tamsu, veisėsi buitiniai parazitai ir kenkėjai, langai dėl įstatytų grotų negalėjo būti išvalomi. Be to, kameros langas yra per mažas geram patalpos išvėdinimui ir neužtikrina pakankamo natūralaus apšvietimo. Nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K kamerose yra priversti kvėpuoti dūmais, kadangi yra laikomi kartu su rūkančiaisiais, tiekiamas maistas neskanus ir nepakankamo kiekio. Pareiškėjas taip pat mano, kad 1 valandos teisė pasivaikščioti gryname ore ir tik kartą per savaitę suteikiama galimybė nusiprausti duše prieštarauja Konvencijos 3 straipsniui.

Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kamerose nuolat kildavo konfliktai tarp jose gyvenančių asmenų, pareiškėjas teigė patyręs gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, sutrikusiu miegu ir kitais nepatogumais.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su juo nesutiko prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti (b. l. 13-20). Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012-02-22 iki 2012-11-14. Per šį laikotarpį pareiškėjui tekęs plotas kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, be to dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Atsiliepime teigiama, kad įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančiųjų suimtųjų ir nuteistųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, asmenis skirstant į kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimą būti apgyvendintiems atskirai nuo rūkančių asmenų. Atsakovo atstovas pažymi, kad iš pareiškėjo nebuvo gauta skundų, prašymų ar pasiūlymų laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams Lukiškių TI-K atlikti yra sudarytos paslaugų sutartys, remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 m sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Langai Lukiškių TI-K kamerose vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pripažįsta, kad dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų, tačiau pabrėžia, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, todėl jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K per laikotarpį nuo 2012-02-21 iki 2012 m. lapkričio mėn.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismų praktiką, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A444-343/2013). Toks teisės aiškinimas taikytinais ir šioje byloje. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2012-02-21 būdamas Lukiškių TI-K patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodyta teismų praktika, spręstina, kad pareiškėjas jau tada suvokė, jog atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Kadangi pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi tik 2015-05-08 (b. l. 10), laikytina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui, apimančiam 2012-02-21–2015-05-07 laikotarpį, pareikšti.

Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 13-20). Pareiškėjas įrodymų, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių, nepateikė, teismas tokių aplinkybių ex officio taip pat nenustatė, todėl pareiškėjo reikalavimui už 2012-02-21–2015-05-07 laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), o skunde nurodytos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos byloje vertintinos nuo 2012-05-08.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), taigi atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 21-22) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2012-05-08 iki 2012-11-15 buvo laikomas kamerose Nr. 129, 333, 299A, 112, 111, 185, 148, 177, 155, 142, 130. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2012-05-08–2012-07-18, 2012-07-20–2012-08-15 ir 2012-08-21–2012-11-14 laikotarpiais (b. l. 14-15).

Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei kamerose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 185 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008-03-27 sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas suėmime ilgą laiką buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitiko minimalaus ploto reikalavimų, jam tekdavo 1, 86–3,17 kv. m kameros ploto. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką toks elgesys pažeidžia pareiškėjo orumą ir laikytinas nežmonišku. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinus pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies pažeidimo faktą bei neteisėtus atsakovo veiksmus, pažeidusius pareiškėjo teises.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Atsiliepime į skundą nurodoma, kad visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusio kameros ploto yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau duomenų, apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.), byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo visiškai užtikrinta teisė į privatumą ir tai turėjo įtakos jo kalinimo sąlygų bloginimui.

Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosiose kamerose buvo tamsu, nebuvo tinkamo vėdinimo, kaupėsi drėgmė, pelėsis ir grybelis, buvo netinkama oro temperatūra ir oro judėjimo greitis.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma). Pagal HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju – 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc., oro judėjimo greitis – šiltuoju laikotarpiu – 0,15–0,25, šaltuoju – 0,05–0,15 (HN 76:2010 26 punktas). Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (HN 76:2010 22 punktas). HN 76:2010 28 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Kita vertus HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (HN 76:2010 2 punktas). Šiuo atveju vėdinimo sistemos, didesnių ir skaidraus stiklo langų įrengimas gyvenamosiose kamerose pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, todėl šie reikalavimai Lukiškių TI-K nėra taikytini ir teismas neturi pagrindo konstatuoti pažeidimo fakto.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių, kai buvo pažeisti HN 76:2010 24, 26 ir 28 punktų reikalavimai, todėl reikalavimas atsakovui paneigti bendro pobūdžio pareiškėjo nusiskundimus neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų. Atsakovo atstovas atsiliepime neigė pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, kartu su atsiliepimu į skundą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose atliktų patikrinimų aktus. Pareiškėjui nepateikus konkrečių duomenų apie jo nurodomus pažeidimus, teismas vadovaujasi Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenimis, apytiksliai sutampančiais su pareiškėjo laikymu tikrintose kamerose laikotarpiais. Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad kamerose Nr. 142, 112A ir 111 yra vėdinimui pritaikyti langai (b. l. 44-52, 52-63), apšvietimo, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės pažeidimų nenustatyta kamerose Nr. 112 A, 142 ir 111 (b. l. 35-37, 44-52, 62-63). 2012-05-30 patikrinimo metu konstatuota, kad kamerų 112A ir 111 sienos yra nudažytos, pelėsio ant sienų nerasta, (b. l. 62-63). Atlikus atskirą karantino kameros Nr. 112A patikrinimą, HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo laikomas pareiškėjas, nustatytus pažeidimus, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, oro temperatūros, pelėsio ir oro judėjimo greičio pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad dėl ant kameros lango įtaisytų grotų, nebuvo galimybės išvalyti kameros lango. Pažymėtina, kad grotų ant kameros lango įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.1 punktas. Pareiškėjo skunde nurodytas kameros lango įrengimas atitinka minėto teisės akto reikalavimus, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K yra laikomi kartu su rūkančiais ir yra priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (HN 76:2010 14 punktas). Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją su prašymais, pasiūlymais dėl laikymo kartu su nerūkančiaisiais ir jokių duomenų apie pareiškėjo pasirinkimą gyventi nerūkančių asmenų kamerose nepateikė, t. y. nepaneigė, kad Lukiškių TI-K nerūkantys asmenys gali būti laikomi kartu su rūkančiais. Kita vertus, pareiškėjas skunde nurodė bendro pobūdžio pastebėjimą, kad Lukiškių TI-K rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, tačiau nenurodė, kad jis pageidavo gyventi nerūkančiųjų kameroje ir būtent šiuo pagrindu buvo pažeistos jo teisės į sveiką gyvenamąją aplinką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad nerūkantys asmenys Lukiškių TI-K laikomi kartu su rūkančiais, atmestinas kaip pernelyg bendro pobūdžio.

Pareiškėjas skunde teigia, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo buitinių parazitų. Vadovaujantis HN 76:2010 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Atsakovo atstovo į bylą pateiktos su atitinkamomis kenkėjų profilaktikos ir naikinimo darbais paslaugas teikiančiomis bendrovėmis (UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) sudarytos paslaugų teikimo sutartys, galiojusios pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu (b. l. 96-108), patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu tinkamai užtikrino kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų organizavimą, pareiškėjas jokių, priešingas aplinkybes patvirtinančių, įrodymų nepateikė, nenurodė, kamerų, kuriose būdavo kenkėjų, kad teikė skundus ar prašymus dėl jų naikinimo darbų vykdymo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo fakto.

Skunde teigiama, kad Lukiškių TI-K buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte ir Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Pareiškėjas neneigė, kad tokia teisė jam buvo užtikrinta. Teismo vertinimu, 15 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl nesant reglamentuotai kitokiai dušų lankymo tvarkai, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad suteikiant pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu, buvo pažeistos jo teisės.

Pareiškėjas reiškia nusiskundimą dėl per trumpo 1 val. pasivaikščiojimų lauke laiko. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš skundo turinio ir atsiliepimo į skundą matyti, kad pareiškėjui tokia teisė buvo užtikrinta, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K maitinimas buvo netinkamas. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. HN 76:2010 9 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtinta Fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vienam asmeniui per parą turi tekti 2298 kcal. Atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad Lukiškių TI-K yra laikomasi maitinimui nustatytų reikalavimų, deklaratyviai teigė, kad nurodytų nuostatų yra laikomasi. Dėl šių priežasčių laikytina, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl netinkamo maitinimo ir tai yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo faktą.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai kėdžių ir spintelių daiktams susidėti, stalai per maži. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra reglamentuotas gyvenamosiose kamerose įrengiamų stalų dydis, tačiau pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6-14.8 punktus kamerose, be kita ko, kiekvienam suimtajam turi būti įrengtos taburetės (suoliukai) ir stalas, viena spintelė arba sieninė lentyna knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad dėl mažo kamerų ploto, jose ne visada yra galimybė įrengti tinkamą kiekį baldų, t. y. nepaneigė pareiškėjo nusiskundimų dėl baldų kamerose trūkumo, ir tai leidžia konstatuoti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkto pažeidimo faktą.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgia į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimai buvo gana ilgalaikiai dėl to pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, o tuo pačiu ir neturtinę žalą, kurią yra pagrindas įvertinti pinigais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad po to, kai neturtinė žala buvo teisingai atlyginta, pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gana ilgą laiką (185 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo priverstas gyventi 23 valandas per parą, išskyrus 1 valandos pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje. Suėmimo vykdymo sąlygas papildomai blogino privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, pakankamo baldų kiekio neįrengimas, maitinimo reikalavimų pažeidimas. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y., pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad netinkamos Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygos žemino jo orumą, jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, sutriko pareiškėjo miegas. Kita vertus, pareiškėjas nepakankamai konkrečiai įvardijo Lukiškių TI-K pažeidimus, savo patirtą žalą nurodė abstrakčiai. Į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik 2015-05-08 (b. l. 10), t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K, tai rodo, kad pareiškėjas byloje konstatuotų pažeidimų nevertino kaip darančių jam itin didelę žalą. Iš Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2015-05-26 pažymos Nr. 24-3302 (b. l. 23) matyti, kad pareiškėjas su prašymais ir skundais į įstaigos administraciją nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėjo negrįžtamą pobūdį ar jų mastas būtų itin didelis.

Teismas taip pat neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningų Lukiškių TI-K veiksmų ar siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms, buvo stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., at­siradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė naudotis pasivaikščiojimų ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis (b. l. 16). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Lukiškių TI-K yra nuolat atliekama gyvenimo sąlygų kontrolė, o nustatyti pažeidimai šalinami per įmanomai trumpiausią laiką (b. l. 28-29, 35-37, 57-58, 82-83, 86-89).

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atsižvelgia į pareiškėjo atžvilgiu byloje konstatuotų pažeidimų mastą, pobūdį ir intensyvumą, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei daro išvadą, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 500 EUR sumos priteisimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti M. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 EUR (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.