Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Gaudutienės ir Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. B. advokato Irmanto Motužio bei nuteistojo L. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

O. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Plungės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė O. B. paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo O. B. nukentėjusiajai E. Š. priteista 1 442,50 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

L. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams ir 12 (dvylikai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų O. B. ir L. B. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteista po 200 Lt valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų: 2011 m. sausio 24 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, R. Š. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje tarpusavio konflikto dėl pinigų metu kumščiu sudavė vieną kartą R. Š. į veidą, po to R. Š. ranka sudavus vieną smūgį atgal į veidą, ir po L. B. smūgių nugriuvus ant žemės, jis rankomis ir kojomis sudavė jam ne mažiau kaip 10–20 smūgių į veidą, krūtinę, šonus. Po to automobiliu nuvažiavus prie Girėnų k., Rietavo sav., esančios fermos jam ir R. Š. išlipus iš automobilio jis sudavė vieną smūgį kumščiu R. Š. į petį, dėl to jis nugriuvo ant žemės, po to su koja spyrė jam ne mažiau kaip 10 kartų į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydamas masyvią poodinę kraujosruvą veide, išsidėsčiusią kairio antakio, kairės akies abiejų vokų, visos nosies, kairio žando, abiejų lūpų kairės pusės, smakro kairės pusės, kairio kramtomojo raumens projekcijos ir kairiojo apatinio žandikaulio kampo projekcijos srityse su netaisyklingos formos odos nubrozdinimais kairio antakio išorinėje srityje, kairiame skruoste ir viršutinės lūpos kairėje pusėje, lūžusiais nosies kaulais su nosies ašies pakrypimu į dešinę pusę, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairiame kaklo šoniniame paviršiuje, vieną smulkią apvalios formos poodinę kraujosruvą dešinės plaštakos užpakaliniame paviršiuje III delnakaulio projekcijoje, vieną smulkią apvalios formos poodinę kraujosruvą kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje III delnakaulio projekcijoje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairės plaštakos užpakaliniame paviršiuje II delninio sąnario projekcijoje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą kairės plaštakos IV piršto pamatinės falangos užpakalinio paviršiaus vidinėje pusėje, netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą aplinkui kairės blauzdos vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveiktos sutrikdymą, stiprų krūtinės ląstos sumušimą – kraujosruvą tarpuplaučio minkštuose audiniuose ir širdiplėvės užpakalinėje sienoje ir apatinės tuščiosios venos sienelės plyšimą, širdies sumušimą ir kraujosruvą kairio širdies skilvelio užpakalinėje sienoje, kurie sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką, tai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to nukentėjusysis R. Š., pristatytas į Plungės rajono savivaldybės ligoninę, septynių valandų laikotarpiu mirė.

L. B. nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: 2011 m. sausio 24 d., apie 19 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, R. Š. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tarpusavio konflikto metu rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip du smūgius R. Š. į veidą, tokiu būdu padarydamas kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušyje ir taip sukėlė nukentėjusiajam R. Š. nežymų sveiktos sutrikdymą.

Nuteistojo O. B. gynėjas advokatas I. M. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti: O. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.

Advokato vertinimu, skundžiamas nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, kas nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ir neteisingos bausmės paskyrimą. Tvirtina, jog pripažindamas O. B. kaltu dėl R. Š. mirties, teismas padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas, kad R. Š. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo. Teismas neišanalizavo visų duomenų, kuriais buvo nustatinėjama esminė bylos aplinkybė – R. Š. mirties priežastis, tarpusavio ryšio, nepasisakė, kodėl vienus duomenis atmetė kaip nepatikimus, o kitais vadovavosi priimdamas nuosprendį, tuo pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Advokato vertinimu, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, pripažindamas O. B. kaltu dėl R. Š. nužudymo, nemotyvuotai atmetė jį teisinančius duomenis ir neatlikęs tarpusavyje prieštaraujančių duomenų vertinimo, pasirėmė nemotyvuotu ir nepagrįstu ekspertizės aktu Nr. EDM 63/12 (01). Nenustatęs priežastinio ryšio tarp O. B. veiksmų ir R. Š. mirties, teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog O. B. padarė R. Š. mirtį sukėlusį sužalojimą, nors bylos duomenimis nustatyta, kad O. B. nukentėjusiajam padarė sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Perkvalifikavus veiką pagal įstatymą, numatantį švelnesnę atsakomybę, atitinkamai turi būti sumažinta ir bausmė, o nenustačius, jog R. Š. mirė dėl O. B. veiksmų, iš jo negali būti priteista nukentėjusiajai E. Š. padaryta turtinė ir neturtinė žala dėl sūnaus R. Š. žūties, todėl nukentėjusiosios civilinis ieškinys turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis O. B. ir jo gynėjas bei nuteistojo L. B. gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais. Prokuroras ir nukentėjusioji E. Š. teismo prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. B. gynėjo advokato I. M. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo L. B. apeliacinis skundas tenkinamas pilnai.

Nuteistojo O. B. gynėjo nuomone, teismas nemotyvuotai atmetė O. B. teisinančius faktinius duomenis ir neatlikdamas vienų kitiems prieštaraujančių įrodymų išsamios analizės, nepagrįstai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinį nužudymą, nors turėjo kvalifikuoti kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi nenustatyta ar nukentėjusysis R. Š. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su apatinės tuščiosios venos plyšimu, kas sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką ar dėl gydymo įstaigoje atliktos medicininės intervencijos klaidos, kuri pasireiškė dešinės pleuros ertmės punkcijomis, kurių metu buvo sužalotos kepenys, kas sukėlė masyvų kraujavimą ir išsivystė sunkus hemoraginis šokas. Prieštaraudamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad O. B. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo R. Š. mirtimi, savo argumentams pagrįsti apeliantas iš esmės remiasi teismo medicinos specialisto 2011-09-16 konsultacine išvada Nr. 0016/11, kurioje betarpiška R. Š. mirties priežastimi nurodyta grubi gydymo klaida dėl klaidingos diagnozės ir iš dalies eksperto V. A. apklausos teisiamajame posėdyje metu duotais parodymais dėl teismo medicinos specialisto 2011-01-26 d. išvados.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo O. B. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismo išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Byloje esantys įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kaltininko veika kvalifikuotina kaip tyčinis gyvybės atėmimas ( nužudymas ) tuomet, kai kaltininkas, suduodamas smūgį ( smūgius ) nukentėjusiajam, suvokia tokio savo veiksmo pavojingumą žmogaus sveikatai ar gyvybei, numato, kad dėl to nukentėjusiajam gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata arba jis gali mirti, tačiau yra abejingas tokios veikos galimiems padariniams, o nukentėjusysis dėl šios veikos miršta. Analogiška situacija yra ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nes byloje surinktų ir teismo patikrintų įrodymų visuma leido teismui daryti neabejotiną išvadą, kad O. B., suduodamas nukentėjusiajam ne mažiau kaip 10-20 smūgių į veidą, krūtinę ir šonus, tyčia nužudė R. Š. tarpusavyje kilusio konflikto metu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teismo argumentai vertinant įrodymus yra aiškūs ir įtikinantys. Nors apeliantas neginčija teismo nustatytų aplinkybių dėl nukentėjusiojo atžvilgiu pavartoto smurto pobūdžio, o iš esmės nesutinka su teismo nustatyta R. Š. mirties priežastimi, kolegijos nuomone, siekiant išsiaiškinti apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą, būtina aptarti pagrindinius įrodymus, kuriais teismas nuosprendyje pagrindė O. B. kaltę nužudžius R. Š..

Nuteistojo O. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta įvertinus kito nuteistojo L. B., liudytojų R. Š., R. K. ir N. K. parodymus, teismo medicinos specialistų bei teismo medicinos ekspertų komisijos išvadas. Nuteistasis L. B. teisme parodė, kad kilus konfliktui tarp R. Š. ir O. B., kurio pradžioje jis pats taip pat sudavė nukentėjusiajam keletą smūgių į veidą ir kitas kūno vietas, išeidamas iš patalpos matė kaip O. B. spardė gulinčiam ant grindų R. Š. į krūtinę. Po trumpos pertraukos, R. Š. prausiantis, O. B. tęsė smurtinius veiksmus jo atžvilgiu – sudavė ranka į galvą bei kojomis sudavė smūgius į šonus. Liudytojo R. Š. parodymai dėl smurto vartojimo R. Š. atžvilgiu yra išsamūs, nes jis buvo tiesioginis įvykio liudytojas. R. Š. parodė, kad po to, kai R. K. nebeleido L. B. mušti R. Š. ir išvedė jį į lauką, O. B. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas – į šonus, krūtinę, veidą, be to, užlipęs ant R. Š., kojomis mindė jo krūtinę, dėl ko pastarajam iš nosies ir burnos ėmė bėgti kraujas. Apie O. B. pavartoto fizinio smurto pobūdį bei intensyvumą netiesiogiai patvirtino ir liudytojas S. Š., kuriam R. Š. pasakojo, kad O. B. trypė ir šokinėjo ant R. Š. krūtinės. Liudytoja R. K. davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir R. Š. ir juos papildė, nes ji matė, kaip R. Š. atsigavus ir bandžius praustis, O. B. sudavė jam į veidą smūgį kumščiu. Liudytojas N. K. per langą matė, kad O. B. mušė patalpoje ant grindų gulintį R. Š., suduodamas jam daug smūgių į galvą, šonus ir krūtinę. Po to lydint O. B., jis vežė R. Š. į namus ir automobilyje kilus žodiniam konfliktui, O. B. pratęsė smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu – pargriuvusį ant žemės R. Š. spardė kojomis ir tokiu būdu sudavė jam ne mažiau kaip dešimt smūgių į šonus. Apklaustas teisme O. B. patvirtino, kad 2011-01-24 d. tris kartus vartojo fizinį smurtą R. Š. atžvilgiu, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Palyginus O. B. parodymus su kitų byloje apklaustų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymais, matyti, jog pastarasis vengia pripažinti sudavęs stiprius smūgius nukentėjusiajam į krūtinę. Pagal O. B. parodymus, jis į kairįjį krūtinės šoną R. Š. nesmūgiavo ir nežino kas tai galėjo padaryti. Tokia nuteistojo O. B. gynybinė pozicija paaiškinama tuo, kad žinodamas apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, kurie buvo jo mirties priežastimi, siekia išvengti atsakomybės už padarytą labai sunkų nusikaltimą. Tai, kad O. B. suprato padaręs R. Š. sunkius kūno sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė, parodo ir aplinkybė, kad sužinojęs apie nukentėjusiojo mirtį, jis prašė N. K. sakyti, jog R. Š. buvo sumuštas Rietave.

Įvertinant įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė O. B. kaltę tyčia nužudžius R. Š., darytinos šios išvados. Byloje nustatyta, kad O. B. fizinį smurtą R. Š. atžvilgiu vartojo tris kartus: pirmą kartą, patalpoje, R. Š. buvo sumuštas suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat, remiantis liudytojo R. Š. parodymais, O. B. trypė ir šokinėjo ant R. Š. krūtinės; antrą kartą – R. Š. prausiantis, O. B. jam sudavė ne mažiau 1-2 smūgių kumščiu į veidą; trečią kartą – vežant R. Š. į namus, išlipus pastarajam iš automobilio ir parkritus ant žemės, O. B. sudavė smūgius gulinčiam R. Š. į krūtinės sritį. Nuosprendyje nustatytas apytikris nukentėjusiajam R. Š. suduotų smūgių skaičius ( 10-20 ) atitinka kitus byloje ištirtus įrodymus, dėl kurių kolegija taip pat pasisakys.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo išsivystantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Byloje nustatyta, kad R. Š. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo pasekoje padarytos kraujosruvos tarpuplautyje ir širdiplėvės užpakalinėje sienoje su apatinės tuščiosios venos sienelės plyšimu ir širdies sumušimu su kraujosruva kairio širdies skilvelio užpakalinėje sienoje, kas sukėlė dešinės pusės hemotoraksą ir sunkų trauminį hemoraginį šoką. Teismo medicinos specialistas, atlikęs R. Š. lavono tyrimą ( 1 t., 19-21 b.l. ), nustatė ir medicininės intervencijos klaidą – būklę po dešinės pleuros ertmės punkcijų su kiauryminiais dešinio diafragmos kupolo sužalojimais ir kepenų sužalojimais, sukėlusiais hemoperitoneumą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtoje išvadoje teismo medicinos specialistas nepasisakė dėl hemoperitoneuro įtakos nukentėjusiojo mirčiai, nes iš specialisto konsultacinės išvados Nr. M67/11 (03), eksperto V. A. ir nukentėjusiojo R. Š. ligos istorijos įrašų matyti, kad iki 2011 m. sausio 25 d. 04 val., kai buvo padaryta rentgenograma, šonkaulių lūžių ir hemotorakso nestebima ir tai patvirtina, jog R. Š. kraujavimo į pleuros ertmę nebuvo, o apatinė tuščioji vena buvo sužalota ne iki nukentėjusiojo patekimo į gydymo įstaigą, bet išorinio širdies masažo metu. Apelianto nuomone, hemotorakso nebuvimas reanimacijos pradžioje paaiškina ir medicininės intervencijos klaidos priežastį, t.y., kad punktuojant buvo pažeistos kepenys, dėl ko kilęs kraujavimas ir buvo tikrąja R. Š. mirties priežastimi.

Kilus neaiškumams dėl R. Š. mirties priežasties, kas turi lemiamos įtakos O. B. veikos kvalifikavimui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė teismo medicininę komisiją, pavedęs ją atlikti ekspertų komisijai, kurios išvados, kolegijos nuomone, yra išsamios, atitinkančios byloje ištirtus įrodymus ir paneigiančios apelianto išsakytus argumentus, kad R. Š. mirė dėl medicininės pagalbos metu padarytos klaidos. Komisijos išvadomis nustatyta, kad R. Š. mirties priežastimi buvo ūminis nukraujavimas į dešinės pusės krūtinės bei pilvo ertmę, o kraujavimo priežastimi buvo apatinės tuščiosios venos plyšimas, kuris buvo išsidėstęs už širdiplėvės ribų, ties diafragma. Visi sužalojimai R. Š. padaryti kontaktuojant su kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, tikėtina, suduodant smūgius rankomis ar kojomis, o tam, kad plyštų tuščiosios venos sienelė, būtinas stiprus trauminis poveikis į krūtinės ląstos priekinį paviršių ( 3 t., 134-147 ).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tikslu pašalinti prieštaravimus dėl nustatytos medicininės intervencijos klaidos įtakos nukentėjusiojo mirčiai, buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti teismo medicinos ekspertas J. Rybalko bei specialistas P. Petreikis. Įrodymų tyrimo metu nustatyta, kad abi teismo medicinos specialistų ir komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados dėl mirties priežasties sutampa, skyrėsi konsultacinė specialisto išvada dėl nukraujavimo šaltinio. Specialisto P. Petreikio nuomone, nukraujavimas įvyko dėl netinkamos medicininės intervencijos į organizmą – per klaidą įdūrus troakaru į kepenis ir įvedus dreną, buvo pažeistos jų stambiosios kraujagyslės, dėl ko prasidėjo kraujoplūdis, vystėsi trauminis hemoraginis šokas ir nukentėjusysis mirė. Taip pat specialistas P. Petreikis, remdamasis R. Š. ligos istorijos įrašais, konstatavo, kad jei smūgių sudavimo metu būtų plyšusi apatinė tuščioji vena, nebūtų rasta kraujo krūtinplėvės srityje, nukentėjusysis būtų nukraujavęs į širdies tamponadą dar iki atvykimo į gydymo įstaigą.

Teismo medicinos specialisto P. Petreikio konsultacinės išvados yra paneigtos byloje ištirtais įrodymais, kuriuos teismas vertino ir pagrįstai konstatavo, kad R. Š. mirė nuo trauminio poveikio į krūtinės ląstą, dėl ko plyšo apatinė tuščioji vena ir įvyko nukraujavimas į dešinės pusės krūtinės bei pilvo ertmę. Nukentėjusioji E. Š. parodė, kad jos sūnus grįžo į namus apie 19 val. 30 min. smarkiai sužalotas, skundėsi skausmais, dėl ko buvo iškviesta greitoji medicininė pagalba ir jis išvežtas į Plungės ligoninę. Kaip matyti iš 2011-01-26 d. specialisto išvados Nr. M 67/11 (03) aprašomosios dalies, apie 03 val. 50 min., kritus kraujospūdžiui, R. Š. buvo perkeltas į reanimacijos skyrių, kur buvo punktuota dešinė pleuros ertmė ir ištraukta apie 1,5 litro kraujo. Teismo medicinos ekspertas J. Rybalko, patvirtindamas komisijinės ekspertizės išvadas ir tuo pačiu paneigdamas specialisto P. Petreikio išvadą dėl nukraujavimo šaltinio, paaiškino, kad R. Š. būklė pradėjo smarkiai blogėti dar iki medicininė intervencijos priemonių taikymo, nes priešingu atveju, sveikatos būklei esant pakankamai stabiliai, tokios priemonės nebuvo reikalingos. Ekspertas J. Rybalko rėmėsi ir komisijos darbe dalyvavusio specialisto gydytojo P. G. nuomone, kad esant žemam kraujospūdžiui, iš punkcinių kepenų sužalojimų didelės apimties nukraujavimas į pilvo ertmę yra neįmanomas ir negalėjo būti mirties priežastimi. Teismo posėdyje ekspertas, remdamasis širdies schema, paaiškino, kad plyšimas buvo labai mažas, kraujas iš tarpuplaučio į dešinę plaučio ertmę pateko plyšus apatinės tuščiosios venos atkarpai, kuri yra tarp diafragmos ir širdiplėvės, o pagal medicininius dokumentus užfiksuotas laikas kai krito kraujospūdis, tai buvo laikas, kai nukentėjusysis jau buvo pakankamai nukraujavęs ir sukėlė staigų kraujospūdžio kritimą. Patvirtindamas komisijinės ekspertizės išvadas ir tuo pačiu paneigdamas galimą sužalojimo atsiradimą išorinio širdies masažo metu, ekspertas J. Rybalko parodė, jog tokio pobūdžio sužalojimą galėjo sukelti tik stiprus trauminis poveikis, kaip smūgis į krūtinės ląstą, maždaug į krūtinkaulio apatinės dalies lygį, tarpuplaučio organams, tame tarpe širdžiai atsitrenkus į stuburo krūtininės dalies priekinį paviršių.

Įvertinusi aptartus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp O. B. veiksmų - suduotų smūgių į krūtinės ląstos sritį ir padarinių – nukentėjusiojo R. Š. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje nustatyta, kad R. Š. konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti tik į krūtinės ląstos sritį suduotų stiprių smūgių, tokių kaip spardymas kojomis, trypimas ar šokinėjimas ant krūtinės, pasekmė, todėl kolegija apelianto teiginius apie lemiamą įtaką nukentėjusiojo mirčiai turėjusią medicininės intervencijos klaidą atmeta kaip nepagrįstus. Nukentėjusiojo R. Š. mirtį padariniai buvo tyčinio, pakankamai stiprių smūgių pasekmė, šie padariniai yra dėsningi, tarp veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos R. Š. mirčiai. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir, kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Kolegijos nuomone, skirdamas O. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir pagrįstai nuteisė jį dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Paskirta bausmė yra vieneriais metais mažesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, todėl įvertinus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kilusias sunkias pasekmes, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, švelninti paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis L. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nurodo, kad teismas nemotyvavo laisvės atėmimo bausmės skyrimo ir nepakankamai įvertino jo nuoširdų prisipažinimą bei gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką, jo asmenybę, nepagrįstai pripažino girtumą, kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo L. B. skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, nes skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir nepagrįstai nuteisė jį 7 mėnesių ir 12 dienų trukmės laisvės atėmimo bausme. Nors apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino girtumą kaip atsakomybę sukinančią aplinkybę, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies, pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė ar nustatytos L. B. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, neįvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo, pasekmių, bei nuteistojo asmenybės. Nagrinėdama bylą apeliacinio skundo ribose, kolegija negali pabloginti nuteistojo padėties, pripažindama jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad L. B. nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui ( BPK 320 straipsnio 5 dalis ), tačiau yra pagrindo pripažinti, kad L. B. pilnai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką ( BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas ). Tokia išvada daroma, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė išsamius parodymus apie savo ir O. B. padarytą nusikalstamą veiką, bei nuoširdžiai gailėjosi dėl savo veiksmų. Atsižvelgtina ir į tai, kad L. B. teisiamas pirmą kartą, nusikaltimas yra nesunkus, darbovietėje ir gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, išlaiko du mažamečius vaikus.

BK 55 straipsnyje nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, tačiau skirdamas laisvės atėmimą, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. B. septynių mėnesių ir 12 dienų laisvės atėmimo bausmę, savo sprendimo nemotyvavo, todėl kolegijos nuomone, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę ( BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai ). Byloje taip pat nustatyta, kad teismas neteisingai apskaičiavo L. B. sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, kurį įskaitė į bausmės laiką ir nusprendė, jog L. B. pilnai atliko laisvės atėmimo bausmę. Įtariamasis L. B. sulaikytas 2011 m. sausio 25 d., Plungės rajono apylinkės teismo 2011-01-27 nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė suėmimas 15 dienų ( 1 t., 198 b.l., 2 t., 1-2 b.l. ). Byloje nėra duomenų, kad suėmimo terminas L. B. atžvilgiu buvo pratęstas, nes 2011-09-06 jam buvo paskirta kita kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas ( 2 t., 34-35 b.l. ). Skundas šioje dalyje tenkinamas ir nuosprendyje padaryta klaida ištaisoma, nurodant, kad L. B. laikinojo sulaikymo ir suėmimo terminas yra 17 dienų. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, bausmės tikslus ( BK 41 straipsnis ), L. B. turi būti paskirta BK 140 straipsnio sankcijoje numatyta arešto bausmė, kurios terminas atitiktų laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendė:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistojo L. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistajam L. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę septyneriems mėnesiams ir 12 dienų pakeisti į 17 ( septyniolikos ) dienų areštą.

Į bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo terminą nuo 2011 m. sausio 25 d. iki 2011 m. vasario 11 d. ir laikyti L. B. pilnai atlikusiu paskirtą bausmę.

Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.