Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėja Danutė Kregždienė, sekretoriaujant Agnei Ridikaitei,

trečiajam asmeniui R. D., trečiųjų asmenų UAB „L. LT“ ir R. D. atstovui advokatui Vidmondui Vėgeliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. G., D. G., K. G. patikslintą ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, tretieji asmenys UAB „L. LT“, R. D., dėl turtinės žalos (netekto išlaikymo) priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje civiliniai ieškovai – žuvusiojo žmona J. G. ir sūnūs D. G. ir K. G. pareiškė patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo reikalavo iš atsakovės AB "Lietuvos draudimas" D. G. ir K. G. naudai priteisti po 5 932,23 Eur netekto išlaikymo, J. G. naudai priteisti 17 147,17 Eur netekto išlaikymo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d. bei laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 30 d. J. G. naudai iki gyvos galvos priteisti iš atsakovės 972,85 Eur per mėnesį. R. D. nusikalstamą veiką padarė, vairuodamas sunkiasvorį vilkiką "Mercedes B. A.", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris buvo apdraustas atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (baudžiamoji byla Nr. 1-5-674/2016, 2 tomas, b. l. 104-119). Tokiu būdu, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ kyla pareiga materialiai atsakyti už nuteistojo, šioje byloje trečiojo asmens R. D. nusikalstama veika padarytą žalą.

Dėl žalos dydžio.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.284 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Taigi apskaičiuojant asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, priteistinos žalos dydį – užtenka nustatyti mirusiojo pajamų dalį, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Apskaičiavus mirusiojo gautas pajamas, jos turėtų būti dalinamos iš asmenų, kuriuos mirusysis išlaikė arba kurie turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, skaičiaus, įskaitant ir patį žuvusįjį.

Byloje šalys skirtingai skaičiavo žuvusiojo R. G. vidutines mėnesines pajamas. Ieškovai byloje nurodė žuvusiojo vidutinį darbo užmokestį 6 718,13 Lt (1 945,70 Eur), įtraukiant visas už tris paskutinius mėnesius faktiškai gautas pajamas, tiek apmokestinamas, tiek ir neapmokestinamas, t. y. dienpinigius. Tiek atsakovė, tiek tretieji asmenys nesutikdami su ieškovų skaičiavimu atsiliepimuose nurodė, kad apskaičiuojant žuvusiojo R. G. vidutines pajamas reikėtų imti ne už tris paskutinius mėnesius, bet apskaičiuoti pagal paskutinius dvylika mėnesių iki žūties pagal pateiktą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – Sodros) raštą. Teismo posėdžio metu atsakovės AB „Lietuvos draudimo“ atstovas Giedrius Tunkevičius sutiko, kad žuvusiojo R. G. vidutinės pajamos būtų skaičiuojamos ir už tris paskutinius mėnesius.

Ieškovų teigimu, siekiant apskaičiuoti galimą jų turtinę žalą, turėtų būti nustatomas žuvusiojo faktiškai gautas vidutinis darbo užmokestis, kuris turėtų būti skaičiuojamas už tris paskutinius mėnesius, vadovaujantis 2015 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimu. Teismas su šiuo ieškovų argumentu sutinka, pažymėdamas, jog ginčo Konstitucinio Teismo nutarime aiškiai nurodytas paskutinių trijų mėnesių laikotarpis, kuris ir yra taikytinas apskaičiuojant ieškovų patirtą turtinę žalą nagrinėjamoje byloje (analogiška pozicija Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 23 d. nutartis Nr. 2A-313-560/2017). Be to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apskaičiuojant, kokia žala patirta dėl apdraustojo mirties, turėtų būti imama atitinkama apdraustojo pajamų dalis, atskaičius mokesčius. Priešingu atveju būtų atlyginama daugiau, negu patirti turtiniai praradimai dėl apdraustojo mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-682-248/2015).

Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas, kokio dydžio išlaikymą gavo ar galėjo gauti žuvusiojo išlaikomi ar turintys teisę į išlaikymą asmenys, kurie prarado gautiną išlaikymą nuo realios jiems tenkančios apdraustojo darbo užmokesčio dalies, ir kurie nėra pajamų mokesčio mokėtojai nuo tokiu būdu gautino išlaikymo sumų. Akivaizdu, kad žuvusiajam esant gyvam, jo sutuoktinė ir vaikai galėjo gauti tik tą dalį žuvusiojo darbo užmokesčio, kurią šis gaudavo realiai („į rankas“), todėl sutiktina su atsakovės ir trečiųjų asmenų pozicija, kad ieškovai patikslintame ieškinyje klaidingai skaičiuoja vidutinį darbo užmokestį, kadangi jį nurodo neatskaičius mokesčių, priskaičiuoja deponuotus pinigus ir dienpinigius. Apskaičiuojant, kokią žalą patyrė žuvusiojo sutuoktinė ir vaikai dėl jo mirties, turėtų būti imama atitinkama žuvusiojo pajamų dalis, atskaičius mokesčius, o ne priskaičiuotas darbo užmokestis, kaip nurodoma patikslintame civiliniame ieškinyje.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 11 punktą mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama šių Taisyklių 8–10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu, ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo. Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojams, valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams negautos pajamos apskaičiuojamos pagal vidutinį darbo užmokestį, kuris apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinta Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka (toliau – Tvarka). Jame nurodoma, kokios išmokos darbuotojui mokamos darbdavio įskaitomos į vidutinį darbo užmokestį ir kokios neįskaitomos. Pagal minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtintos Tvarkos 5.5 punktą (galiojanti redakcija 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.), dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomi.

Žuvusysis R. G. 2002 m. lapkričio 18 d. buvo sudaręs darbo sutartį su UAB "K.", jam buvo nustatytas 1 350 Lt pareiginis atlyginimas (b. l. 171-176). Iki žūties R. G. dirbo vadovu (direktoriumi), o taip pat vykdė darbines funkcijas kaip vilkiko vairuotojas, vykdydamas darbines funkcijas kaip vilkiko vairuotojas R. G. ir žuvo. Pagal baudžiamojoje byloje esančius darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius (baudžiamoji byla 6 t. b. l. 87-109) ir byloje apklaustos liudytojos V. K., buvusios UAB „K.“ buhalterės, paaiškinimus, mėnesinį darbo užmokestį žuvusiajam sudarė darbo sutartyje nurodyta 1 350 Eur pareiginė alga (b. l. 171-176) bei išmokos už viršvalandžius ir naktinį darbą (baudžiamoji byla 5 tomas b. l. 169). Dienpinigiai žuvusiajam buvo mokami atskirai ir kitokia tvarka, nei darbo užmokestis, tą patvirtina dienpinigių apskaičiavimo bei darbo apmokėjimo apskaitos dokumentai (baudžiamoji byla 5 t. b. l. 170-174). Dienpinigiai – tai komandiruojamo darbuotojo padidėjusios asmeninio pobūdžio išlaidos toje vietoje, kurioje darbdavio pavedimu tam tikrais periodais yra atliekamos darbo funkcijos, kas leidžia tikėtinai vertinti, kad tokios R. G. gautos tikslinės išmokos nebuvo naudojamos sutuoktinės ir vaikų reikmėms atitinkamai, jos nėra ieškovų prarastų pajamų dalis.

Sodros pateikti ir UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys apie R. G. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį iš dalies nesutampa. Iš darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių (baudžiamoji byla 6 t. b. l. 87-109) ir paaiškinimų nustatyta, kad 2013 lapkričio mėn. R. G. priskaičiuota darbo užmokesčio 9 426,19 Lt (neatskaičius mokesčių), 2013 m. gruodžio mėn. priskaičiuota darbo užmokesčio 8 430,98 Lt (neatskaičius mokesčių), 2014 m. sausio mėn. priskaičiuota 1305 Lt darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) (baudžiamoji byla 5 t. b. l. 159), o jo draudžiamosios pajamos Sodra pažymoje apie asmens valstybinį socialinį draudimą 2013 m. lapkričio, gruodžio ir 2014 m. sausio mėnesiais buvo atitinkamai – 2 012,96 Lt, 2 313,37 Lt ir 1 305 Lt (b. l. 168, 169). Teismo posėdžio metu liudytoja V. K. nurodė, kad R. G. priskaičiuotos ir išmokėtos darbo užmokesčio sumos skiriasi todėl, kad žuvusysis R. G. 2011 m. buvo davęs žodinį nurodymą - jam priskaičiuotą atlyginimo dalį deponuoti iki tol, kol įmonėje atsiras finansinė galimybė išmokėti atlyginimo įsiskolinimą, liudytojos teigimu, tokia galimybė atsirado 2013 metų lapkričio, gruodžio mėnesiais, todėl išmokėjimai R. G. ženkliai padidėjo. Minėtus liudytojos argumentus patvirtina baudžiamojoje byloje esanti pažyma (baudžiamoji byla 5 t. b. l. 169). Atsakovės atstovui Giedriui Tunkevičiui dar paprašius patikslinti, kodėl skiriasi UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys apie R. G. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir Sodros 2015 m. kovo 6 d. pažymoje nurodytos draudžiamosios pajamos, liudytoja V. K. paaiškino, kad žuvusiajam R. G. visada buvo skaičiuojamas atlyginimas su papildomais viršvalandžiais, nakties darbu, visos suskaičiuotos draudžiamosios pajamos rodomos Sodrai, mokami mokesčiai, tik pačiam R. G. nebuvo išmokamas visas darbo užmokestis, jam priskaičiuota atlyginimo dalis buvo deponuojama.

Visiškas žalos atlyginimas reiškia, jog mirusio asmens sutuoktinis ar vaikai turi būti grąžinami į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei jiems nebūtų padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos. Nuostoliai (negautos pajamos) turi būti realiai tikėtini (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), vadinasi, žuvusiojo R. G. gautos pajamos nurodytos UAB „K.“ buhalterinėje apskaitoje nuostolių atsiradimo realumo kriterijaus neatitinka, nes 2013 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo išmokėti deponuoti pinigai nuo 2011 m (baudžiamoji byla 5 tomas b. l. 159, 169). Atsižvelgus į tai, kad ieškovų prašomo priteisti netekto išlaikymo dydis reikšmingai neatitinka žuvusiajam išmokėto darbo užmokesčio dydžio, o byloje pateiktas oficialusis rašytis įrodymas – Sodros pažyma, teismas apskaičiuodamas žuvusiojo vidutinį darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, turi pagrindo remtis minėta Sodros pažyma. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai. Iš Sodros pažymos (b. l. 168, 169) nustatyta, kad žuvusiojo R. G. draudžiamosios pajamos 2013 m. lapkričio mėnesį buvo 2012,96 Lt, 2013 m. gruodžio mėnesį – 2 313,37 Lt ir 2014 m. sausio mėnesį buvo 1305 Lt, neatskaičius mokesčių, o „į rankas“ sudarė atitinkamai 1 586,46 Lt, 1 805,76 Lt ir 1095,40 Lt, žuvusiajam išmokėta suma „į rankas“ sudarė 4 487,62 Lt. Socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytas metinis darbo dienų koeficientas 2013 m. lapkričio mėnesį buvo 20 d. d., gruodžio – 19 d. d., o 2014 m. sausio mėnesį buvo 22 d. d. (baudžiamoji byla 5 tomas b. l. 186, 187), vadinasi, jo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis „į rankas“ buvo 73,57 Lt (21,30 Eur). Žuvusiojo mėnesinis vidutinis darbo užmokestis į rankas būtų 1 495,87 Lt (4 487,62 Lt :3), ieškovų netektas išlaikymas sudaro 373,96 Lt (108,30 Eur) per mėnesį (1 495,87 Lt /4).

Dėl netekto išlaikymo vaikams priteisimo.

CK 192¹ straipsnio 1 dalis numato, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

Ieškovai D. G. ir K. G. prašė priteisti iš atsakovės AB "Lietuvos draudimas" jų naudai po 5 932,23 Eur netekto išlaikymo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d.

Iš byloje esančių 2018 m. spalio 9 d. Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklos pažymų Nr. 341 ir Nr. 342 (b. l. 121, 122) nustatyta, kad ieškovai D. G. ir K. G. mokosi dieniniame skyriuje pagal bendrojo ugdymo programą ir profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, kurią baigs 2018 m. birželio 30 d., todėl netektas išlaikymas ieškovams priklauso už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d., t. y. 64 mėnesius ir 22 dienas. Kadangi ieškovų netektas išlaikymas per mėnesį yra 373,96 Lt (108,30 Eur), o per dieną 73,57 Lt (21,30 Eur), tai D. G. ir K. G. už minėtą laikotarpį priklauso po 7 259,73 Eur (25 066,41 Lt) (64 x 373,96 + 22 k. d. x 0,7 x 73,57 ) netekto išlaikymo.

Nedarbingais mirusiojo išlaikomais asmenimis laikomi ir periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus mokama mirusiojo vaikams – iki jiems sukaks 18 metų, o jeigu jie mokosi arba po apdraustojo mirties pradeda mokytis nustatyta tvarka įregistruotose švietimo įstaigose pagal bendrojo ugdymo programą ar formaliojo profesinio mokymo programą arba studijuoti pagal nuolatinių ar dieninių studijų programą, – iki švietimo įstaigų baigimo, bet ne ilgiau, iki jiems sukaks 24 metai. Iš bylos esančių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažymų apie asmeniui išmokėtas išmokas matyti, kad K. G. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2018 m. spalio 31 d. apskaičiuota ir išmokėta 24 049,17 Eur socialinio draudimo išmokų (b. l. 125 -140). Kadangi K. G. mokysis iki 2019 m. birželio 30 d., tai jam dar priklauso socialinių draudimo išmokų už laikotarpį nuo 2018 metų lapkričio iki 2019 metų birželio, t. y. už aštuonis mėnesius po 117,59 Eur valstybinė socialinio draudimo našlaičių pensijos bei 74,90 Eur dydžio periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus (bendra suma per mėnesį 192,49 Eur) 1 539,92 Eur (192,49 Eur x 8 mėn.) suma. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog žuvusiojo sūnui K. G. iš viso išmokėtinų socialinio draudimo išmokų bendra suma sudaro 25 589,09 Eur (24 049,17 Eur + 1 539,92 Eur). Žuvusiojo sūnui D. G. faktiškai išmokėtų ir priklausančių išmokėti išmokų suma už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d. taip pat yra 25 589,09 Eur.

Teismas daro išvadą, kad ieškovams D. G. ir K. G. išmokėtų socialinio draudimo išmokų suma (25 589,09 Eur) viršija netekto išlaikymo sumą (7 259,73 Eur Eur). Teismui nustačius, kad ieškovams D. G. ir K. G. išmokėtos socialinio draudimo išmokos yra didesnės už jų patirtą žalą (negautas pajamas), ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl netektos sutuoktinio pajamų dalies priteisimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį žuvusiojo sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą. Sutuoktinio mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis netenka tos pajamų dalies, kurią jis turėjo gauti kaip materialinę paramą. Žalos atlyginimas tokiais atvejais jam mokamas iki gyvos galvos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-111-421/2015).

Ieškovė J. G. prašė jos naudai iš atsakovės priteisti 17 147,17 Eur netekto išlaikymo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d. bei po 972,85 Eur per mėnesį nuo 2019 m. birželio 30 d. iki gyvos galvos.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažymos nustatyta, kad J. G. ryšium su vyro žūtimi yra gavusi vienkartinę draudimo išmoką apdraustajam mirus 14 365,15 Eur (b. l. 123, 124), kuri tūri būti įskaičiuota į netektą išlaikymą. Byloje jau nustatyta, kad ieškovų netektas išlaikymas per mėnesį sudaro 108,30 Eur. Ieškovė J. G. patikslintame ieškinyje nurodė, kad žuvusysis R. G. savo vaikus būtų turėjęs materialiai išlaikyti iki 2019 m. birželio 30 d., todėl jai tenkančio netekto išlaikymo dalis iki 2019 m. birželio 30 d. ir po 2019 m. birželio 30 d., skirtųsi. Atsakovė šiam ieškovės prašymui neprieštaravo, todėl po 2019 m. birželio 30 d. netekto išlaikymo dydis perskaičiuotinas tokiu būdu, kad žuvusiojo darbo užmokestis dalintinas ne keturiems asmenims, o dviem asmenims, t.y. per mėnesį po 216,61 Eur (1 495,87 Lt/2 asm.). Tiek žuvusiojo R. G. sūnums D. G. ir K. G., tiek jo sutuoktinei J. G. faktiškai išmokėtų ir priklausančių išmokėti išmokų suma už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d. taip pat yra 7 259,73 Eur suma. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Kadangi ieškovei jau yra išmokėta 14 365,15 Eur suma, o jai už minėtą laikotarpį nuo 2014 m. vasario 7 d. iki 2019 m. birželio 30 d. priklausytų 7 259,73 Eur, teismas daro išvadą, kad ieškovei negautos pajamos už minėtą laikotarpį jau yra kompensuotos, ir dar lieka 7 105,42 Eur (14 365,15 Eur – 7 259,73 Eur) išmokėta suma. Ieškovės nuo 2019 m. birželio 30 d. kas mėnesį turėjo teisę į 216,61 Eur sutuoktinio pajamų (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tai iš viso ieškovei jau yra kompensuotos negautos pajamos dar už 32 mėnesius (7 105,42 Eur : 216,61 Eur), t. y. iki 2022 metų vasario mėnesio. Atsakovės AB „Lietuvos draudimo“ atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė galėtų ieškovei J. G. sumokėti likusią netektų pajamų dalies vienkartinę išmoką, atsižvelgus į tikėtiną žuvusiojo gyvenimo trukmę. CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su gyvybės atėmimu susijusi žala atlyginama periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Taigi, įstatymų leidėjas suinteresuotam asmeniui suteikia diskrecijos teisę pasirinkti savo teisių gynimo, netekus maitintojo, būdą, t.y. ar reikalauti patirtą žalą atlyginti periodinėmis išmokomis, ar vienkartine išmoka (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje šiuo klausimu nurodoma, kad žuvusiojo sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jo gyvos galvos (žr. Mikelėnas V., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius: 2003. p. 395). Iki gyvos galvos turėtų būti suprantama kaip iki tikėtinos gyvenimo trukmės pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1161/2013).

Statistikos departamento duomenimis suskaičiuota vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje 2014 metais 50 metų sulaukusio vyro būtų 74,11 metai, tai žuvusysis R. G. nurodyto amžiaus būtų sulaukęs 2037 metų rugpjūčio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteitinas iš atsakovės AB „Lietuvos draudimo“ ieškovės J. G. naudai netektas išlaikymas kas mėnesį mokamas periodinėmis išmokomis po 216,61 Eur nuo 2022 m. kovo mėnesio iki 2037 metų rugpjūčio mėnesio, netekto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šalys pateikė įrodymus dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atstovavimo išlaidos, t. y. ieškovai 1 500 Eur sumai, tretysis asmuo L. LT UAB - 1 300 Eur sumai.

Byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškovų atstovas advokatas Raimondas Mažulis nurodė, kad visos bylinėjimosi išlaidos turėtų būtų priteistos iš atsakovės, nes civilinis ieškinys kilęs iš baudžiamosios bylos. Atsakovės AB „Lietuvos draudimo“ atstovas Giedrius Tunkevičius nesutikdamas su ieškovų nurodytais argumentais teigė, kad bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteistos, nes dėl pačių ieškovų kaltės, netinkamai skaičiuoto netekto išlaikymo dydžio , užsitęsė bylos nagrinėjimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų (šiuo atveju – CPK) nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai. CPK 93 straipsnio 4 dalyke nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendime byloje Klauz prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 28963/10, konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kitos šalies patirtų atstovavimo išlaidų prisidėjimo prie paties pareiškėjo atstovavimo išlaidų efektas buvo toks, kad jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją: tenkinus ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, ir galutinė jo gauta suma buvo sumažinta dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant fakto, kad teismai vieningai buvo nusprendę, jog jis turi teisę į kompensaciją dėl patirtos neturtinės žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014, atsižvelgdamas į tai, kad buvo visiškai tenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jo dalykinės reputacijos pažeidimą, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkintas iš dalies, į CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, EŽTT praktiką, siekį užtikrinti ieškovo teisę į teisminę gynybą, sprendė, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidų tarp kasatoriaus ir ieškovo neskirstyti pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį ir palikti šalims jų turėtas išlaidas (analogiška pozicija ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-856-910/2018). Teismas, įvertinęs, kad ieškovų reikalavimai tenkinti tik 6 proc., ir šalių prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydžius, atsižvelgdamas į nurodytą praktiką, sprendžia, kad šalims paliktinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

CPK 96 straipsnio 1 dalis numato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovės į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovai CPK 83 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 punktų pagrindu atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Iš atsakovės AB „Lietuvos draudimo“ priteistina 78 Eur žyminio mokesčio suma valstybės naudai. Valstybei iš atsakovės taip pat priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu – 50,02 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 96 straipsnis).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269, 270 straipsniais, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimo“, įmonės kodas 110051834, buveinės adresas Vilnius, J. B. g. 12, netektą išlaikymą ieškovei J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 216,61 Eur (du šimtus šešiolika eurų 61 ct) nuo 2022 metų kovo mėnesio iki 2037 m. rugpjūčio mėnesio, indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimo“ 78 Eur (septyniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, 50,02 Eur (penkiasdešimt eurų 02 ct) teismo turėtų pašto išlaidų, iš viso 128,02 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus 02 ct) į valstybės pajamas, įmokant jas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.