Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Č. ir atsakovės Ž. M. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo ir ieškovo M. Č. apeliaciniu skundu dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1416-925/2017 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams Ž. M., D. K., dėl sutarties sudarymo patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas M. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) patvirtinti 2,2478 ha žemės ūkio naudmenų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), nupirkto 2013 m. rugsėjo 4 d., pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą už 7 000 Lt tarp pirkėjo M. Č. ir pardavėjos Ž. M.; 2) pripažinti negaliojančia nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. žemės sklypo panaudos sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. M. ir D. K..

Nurodė, kad 2010 m. gegužės 7 d. su atsakovės Ž. M. tėvu P. M. sudarė ginčo žemės sklypo panaudos sutartį, kuria ieškovui panaudos teise žemės sklypas perduotas naudotis ir valdyti iki 2015 m. gegužės 6 d. Po panaudos sutarties sudarymo ieškovas su atsakovės tėvu žodžiu susitarė, kad ieškovas galės šį žemės sklypą išsipirkti dalimis, susitarė, kad žemės sklypo pardavimo kaina bus 7 000 Lt (šiuo metu 2 027,34 Eur). Ieškovo teigimu, apie šį susitarimą buvo žinoma ir atsakovei, kuri dalyvavo ieškovui sudarant panaudos sutartį su jos tėvu. Atsakovės tėvo pageidavimu, jis pinigus už žemės sklypą pervedė atsakovei. Pirmas piniginis pervedimas už žemės sklypą atsakovei buvo atliktas 2012 m. gruodžio 5 d. – 4 000 Lt. 2013 m. vasario 20 d. atsakovės tėvas mirė. Po jo mirties žemės sklypą paveldėjo atsakovė. 2013 m. rugsėjo 4 d. ieškovas atsakovei pervedė likusius 3 000 Lt už žemės sklypą. Tokiu būdu ieškovas teigia iš atsakovės nusipirkęs žemės sklypą, belikę šį sandorį įregistruoti notaro kontoroje. Nors atsakovė žadėjo įforminti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį pas notarą, tačiau pradėjo ieškovo vengti. Pasibaigus žemės sklypo panaudos terminui, jis ir toliau naudojosi žemės sklypu kaip savu, ūkininkavo. Jis parengė žemės sklypo geodezinius matavimus, už kuriuos sumokėjo lygiomis dalimis su atsakove. 2016 m. gruodžio 2 d. gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių skyriaus pranešimą apie Ž. M. ketinimą parduoti žemės sklypą už 3 100 Eur kainą, su kuo sutiko, tačiau 2016 m. gruodžio 9 d. pardavėja pranešė atsisakanti parduoti žemės sklypą, su ieškovu bendrauti vengė. 2017 m. birželio 6 d. ieškovas atvykęs deklaruoti žemės sklypo sužinojo, kad šis žemės sklypas jau yra deklaruotas atsakovo D. K., kuriam atsakovė šį žemės sklypą suteikė naudotis panaudos sutartimi. Sutartis pripažintina negaliojančia, kadangi ja pažeidžiamos ieškovo teisės, atsakovė ieškovo apie ketinamą sudaryti panaudos sandorį neinformavo, nepateikė ieškovui pasiūlymo nuomotis šio sklypo ar naudotis panaudos teise.

Atsakovė Ž. M. su ieškinio reikalavimais nesutiko. Nurodė, kad ji žinojo, kad tarp ieškovo ir jos tėvo buvo sudaryta terminuota žemės sklypo panaudos sutartis. Jokios kitos sutarties dėl šio žemės sklypo nei ji, nei jos tėvas su ieškovu sudarę nebuvo. Atsakovė patvirtino, kad ji yra keletą kartų kalbėjusi su ieškovu, kad jei ji nuspręs parduoti žemės sklypą, jis galėtų būti parduotas ieškovui, tačiau ji su ieškovu niekada nebuvo sutarusi dėl konkrečių pardavimo sąlygų (pardavimo datos, turto kainos ir kt.). Atsakovės teigimu, ieškovas savo iniciatyva yra pervedęs atsakovei pinigines lėšas, iš viso 7 000 litų, kurios šalių susitarimu galėtų būti panaudotos tarpusavio atsiskaitymams pagal galimai ateityje sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovė nuo pat žemės sklypo įsigijimo iki šiol moka žemės mokestį už žemės sklypą. Atsakovė paaiškino, kad bendraudama su ieškovu, aiškiai pažymėdavo, kad ji yra žemės sklypo savininkė ir ji spręs, kaip naudoti žemės sklypą pasibaigus panaudos sutarčiai ir kada žemės sklypą parduoti. Atsakovė nurodė siūliusi ieškovui grąžinti ieškovo avansu jai pervestas pinigines lėšas, tačiau ieškovas nurodęs, kad to nereikia daryti ir jis lauks, kol atsakovė nuspręs žemės sklypą parduoti.

Atsakovas D. K. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad sudaryti žemės sklypo panaudos sutartį jam pasiūlė atsakovė, kuri jam paskambino ir pasakė, kad ji turi problemų su ieškovu, kuris nesumoka visų pinigų už žemę. Jie pasirašė sutartį, užregistravo registre. Po sutarties pasirašymo informavo ieškovą. Atsakovas žemės sklypu, dėl kurio pasirašė panaudos sutartį su atsakove, nepradėjo naudotis, nes M. Č. jam neleido. Jis nėra šio žemės sklypo dirbęs ir juo naudojęsis, tačiau šį žemės sklypą užsideklaravo kaip pievą pateikęs su atsakove pasirašytą panaudos sutartį. Atsakovas nurodė, kad jis raštu pretenzijų ieškovui dėl negalėjimo naudotis žemės sklypu nereiškė.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančia 2016 m. rugsėjo 1 d. 2,2478 ha žemės ūkio naudmenų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. M. ir D. K., nuo jos pasirašymo dienos. Likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:

Žemės sklypo perėmimas savo žinion ir jo valdymas bei pinigų už žemės sklypą sumokėjimo faktai patys savaime nepatvirtina pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Byloje nustatyta, kad žemės sklypas ieškovui buvo perduotas sutarties pagrindu neatlygintinai naudotis panaudos teise, o ne nuosavybės teise. Tai, kad atsakovė būtų išreiškusi savo valią perduoti atsakovui žemės sklypą nuosavybės teise nepatvirtina šalių veiksmai. Nors ieškovas pervedė atsakovei 7 000 Lt, tačiau ieškovas byloje neįrodė ir teismas nenustatė, kad atsakovė, po to kai tapo žemės sklypo savininke, būtų sutikusi parduoti žemės sklypą ieškovui būtent už tokią kainą ir ieškovo sumokėti atsakovei 7 000 Lt yra galutinė žemės sklypo pirkimo – pardavimo kaina. Šalių paaiškinimai tik patvirtina, kad šalių bendravimo metu buvo išreikšti ketinimai sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį ir atsiskaitymui pagal būsimą sutartį panaudoti ieškovo atsakovei pervestus pinigus. Tokiu būdu iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad šalys tik siekė susitarti dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ateityje, todėl nėra jokio pagrindo šalių veiksmų kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties, nes sandorio sudarymui yra būtina abiejų šalių suderinta valia. Kaina yra esminė nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga. Jei nėra suderintos visos esminės sutarties sąlygos, sutartis laikoma nesudaryta.

Atsakovė byloje neįrodė ir teismas nenustatė, kad pasibaigus panaudos sutarčiai su ieškovu ir ieškovui toliau naudojantis žemės sklypu, ji per 10 dienų nuo panaudos sutarties termino pasibaigimo būtų išreiškusi prieštaravimus dėl tokių atsakovo veiksmų, todėl laikytina, kad 2010 m. gegužės 7 panaudos sutartis tapo neterminuota. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė būtų informavusi ieškovą raštu apie panaudos sutarties nutraukimą įstatyme nustatytu terminu. Atsakovė, tebegaliojant žemės sklypo panaudos sutarčiai su ieškovu, dėl to paties žemės sklypo pasirašė panaudos sutartį su kitu asmeniu. Įstatymo nustatyta tvarka atsakovei nenutraukus tapusia neterminuota panaudos sutarties su ieškovu, atsakovė neturėjo teisėto pagrindo ir net negalėjo užtikrinti žemės sklypo perdavimo kitam asmeniui. Be to, sutartis su atsakovu nelaikytina sudaryta, kadangi žemės sklypas jam perduotas nebuvo.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 9 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo M. Č. 283,67 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės Ž. M. naudai, kadangi teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu neišsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Ieškovas M. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas jo reikalavimas pripažinti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį sudaryta ir šioje dalyje priimti naują teismo sprendimą ieškinį patenkinti visiškai; atitinkamai panaikinti ir papildomą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus:

Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovas, pasibaigus žemės panaudos sutarčiai, žeme ir toliau naudojosi be jokios sutarties daugiau nei dvejus metus, kas patvirtina aplinkybes, kad ieškovui žemės sklypas buvo perduotas kaip savininkui.

Teismo argumentai dėl šalių nesutarimo dėl kainos nepagrįsti, kadangi atsakovė teisme negalėjo nurodyti, kokia jos vertinimu turėjo būti galutinė kaina. Atsakovė taip pat nepatvirtino bei nepateikė įrodymų, kad reikalavo ieškovą atlaisvinti žemės sklypą.

Ieškovas už žemę nemokėjo žemės mokesčio, kadangi žemės savininke VĮ Registrų centre vis dar buvo nurodyta atsakovė.

Atsakovė teisme patvirtino, kad pyksta ant ieškovo, todėl atsisako jam parduoti žemės sklypą.

Atsakovė Ž. M. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą nesutinka su jame išdėstytais motyvais, prašo jo netenkinti. Nurodo, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta i? pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tinkamai įvertinant surinktus įrodymus. Pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimta? sprendimą neturėtu? būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti i? kiekviena? argumentą.

Atsakovė Ž. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo dali?, kuria iš dalies patenkintas patikslintas ieškinys ir pripažinta negaliojančia 2016 m. rugsėjo 1 d. žemės sklypo panaudos sutartis, sudaryta tarp atsakovu? Ž. M. ir D. K., nuo jos pasirašymo dienos, ir priimti nauja? sprendimą – ieškinį šioje dalyje taip pat atmesti. Nurodo šiuos esminius argumentus:

Teismas nepagrįstai sprendė, kad panaudos sutartis, pasibaigus jos terminui, tapo neterminuota. Ginčo atveju pačioje sutartyje buvo numatyti jos atnaujinimo ir pratęsimo pagrindai, tačiau atsakovė neišreiškė valios tęsti panaudos santykius toliau ir ta valia ieškovui buvo išreikšta žodžiu.

Pripažinus, kad panaudos sutartis su ieškovu pasibaigė suėjus jos terminui 2015 m. gegužės 6 d., atsakove? turėjo teise? nevaržomai įgyvendinti savo nuosavybės teise? i? žemės sklypą, t. y. savo nuožiūra valdyti, naudoti ir juo disponuoti, įskaitant ir teise? laisvai pasirinkti su kuo sudaryti nauja? panaudos sutarti?.

Teismas, spręsdamas dėl panaudos sutarties su atsakovu tariamo nesudarymo, peržengė ieškinio ribas bei neteisingai aiškino ir taikė panaudos santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėjo klaidingos išvados, jog atsakove? neperdavė žemės sklypo atsakovui D. K. panaudos sutarties pagrindu. Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia panaudos sutartį, todėl teismo pasisakymas dėl sutarties laikymo nesudaryta laikytinas ieškinio ribų peržengimu.

Ieškovas M. Č. su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino panaudos sutartį negaliojančia ir nesudaryta ir savo išvadas motyvavo tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje kyla ginčas dėl 2,2478 ha žemės ūkio naudmenų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) teisinės padėties. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ginčo žemės sklypas nuosavybės teise paveldėjimo pagal įstatymą teisės pagrindu yra įregistruotas atsakovės Ž. M. vardu. Atsakovė šį žemės sklypą įgijo (paveldėjo) 2013 m. gegužės 27 d. iš savo tėvo P. M., mirusio 2013 m. vasario 20 d. P. M. ir ieškovas 2010 m. gegužės 7 d. buvo sudarę žemės sklypo panaudos sutartį, pagal kurią ieškovas buvo įgijęs teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypu penkerius metus, t. y. iki 2015 m. gegužės 6 d. Byloje dėl šios sutarties sudarymo ginčo nekilo. Ieškovas į atsakovės Ž. M. banko sąskaitą 2012 m. gruodžio 5 d. pervedė 4 000 Lt, 2013 m. rugsėjo 4 d. – 3 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „apmokėjimas už žemę, esančią (duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugsėjo 1 d. atsakovė Ž. M. ir atsakovas D. K. pasirašė ginčo žemės sklypo panaudos sutartį, kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Ieškovas, nurodydamas, kad su atsakovės tėvu buvo sutaręs įsigyti panaudos pagrindu naudojamą žemės sklypą už 7 000 Lt, tuo pagrindu įmokėjęs nurodytus pinigus atsakovei, nors ir pasibaigus panaudos sutarties terminui, žemę naudojo toliau, ieškiniu prašo pripažinti žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį sudaryta, atitinkamai panaikinti atsakovų sudarytą ginčo žemės sklypo panaudos sutartį negaliojančia.

Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį dalyje dėl pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta ir tenkinus ieškinį dalyje dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, šį teismo sprendimą skundžia tiek ieškovas, tiek atsakovė. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visetą ir padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad nepakanka duomenų nustatyti, kad buvo susitarta dėl visų žemės pirkimo – pardavimo sąlygų. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas be pagrindo sprendė, kad panaudos sutartis su ieškovu, pasibaigus jos terminui, tapo neterminuota, todėl patenkino ieškovo reikalavimą pripažinti tarp atsakovų sudarytą panaudos sutartį negaliojančia visai kitais pagrindais, nei prašė ieškovas, todėl išėjo už ieškinio reikalavimų ribų. Taigi, apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami procesinės teisės normų pažeidimu (CPK 183 straipsnis, 185 straipsnis, 265 straipsnis), ir materialinės teisės pažeidimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalis, CK 6.481 straipsnis). Teisėjų kolegija toliau nutartyje pasisako dėl nurodytų argumentų pagrįstumo.

Dėl nekilnojamojo turto prikimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

Ieškovas teigia, kad su atsakove sudarė žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, tačiau ji vengia ją įforminti. Pažymėtina, kad žemės pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.393 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo, kuris turi būti įformintas daikto pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje aptartu dokumentu (CK 6.393 straipsnio 4 dalis, 6.398 straipsnio 1 dalis). Būtinos sąlygos nekilnojamojo turto sutarčiai sudaryti yra: sutarties dalykas (turtas, CK 6.396 straipsnis) ir sutarties kaina (CK 6.397 straipsnis). Be šių elementų sutartis negali būti sudaryta, o jei buvo sudaryta – negalioja.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas su atsakovės tėvu buvo sudarę ginčo sklypo panaudos sutartį, kurios terminas baigėsi jau po atsakovės tėvo mirties. Atsakovė perėmė panaudos davėjo teises vadovaujantis CK 6.643 straipsnio 2 dalį. Ieškovas teigia, jog su atsakovės tėvu buvo sutarę dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties esminių sąlygų, t. y. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) kaip sutarties dalyko ir 7 000 Lt kainos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas M. Č. į atsakovės Ž. M. sąskaitą atliko du pavedimus (4 000 Lt sumai ir 3 000 Lt sumai), nurodydamas konkrečią paskirtį – „apmokėjimas už žemę, esančią (duomenys neskelbtini)“ Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad tarp ieškovo ir atsakovės tėvo buvo susiklostę ikisutartiniai santykiai. Šalių santykius šioje stadijoje reglamentuoja tiek bendrosios teisės normos (pvz., CK 6.163 ir 6.164 straipsniai), tiek atskiroms sutarčių rūšims taikomos specialiosios normos (CK XXXII skyrius – panauda, XXVIII skyrius – nuoma, XXIX – žemės nuoma). Ikisutartinėje stadijoje šalys gali sudaryti preliminarią sutartį, – sutartį dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje. Asmens valia dėl teisinių šalių santykių ateityje gali būti išreikšta ne tik raštu, bet ir žodžiu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnio 1 dalis).

Ginčo atveju patvirtinama, kad šalys buvo susitarę dėl konkretaus turto pirkimo, tačiau byloje be ieškovo paaiškinimų nėra daugiau duomenų apie tai, kokia buvo sutarta galutinė turto įsigijimo kaina. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kada buvo numatytas pagrindinės sutarties sudarymas, to nenurodė ir pats ieškovas. Nesant nurodytų duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų išvadai, jog ikisutartiniai santykiai peraugo į pagrindinius pirkimo –pardavimo santykius, iš ko galima būtų pripažinti ieškovą įgijus teises iš pirkimo – pardavimo.

CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. CK 6.309 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigojimas parduoti daiktą kartu perduodant daiktą būsimajam pirkėjui valdyti yra to daikto pirkimas – pardavimas, o pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Kai pirkti ar parduoti daiktą įpareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą. Pabrėžtina, kad tiek bendroji CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, tiek ir specialioji – pirkimui pardavimui taikoma CK 6.309 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius. Kaip jau nurodyta, daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo–pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis). Nustačius, kad šalys atlieka pirkimo –pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, konstatuotina, kad jos būtent ją ir vykdo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas žemės sklypu naudojosi panaudos pagrindais: buvo sudaryta panaudos sutartis, žemės mokesčius mokėjo žemės sklypo savininkė – atsakovė, todėl akivaizdu, kad sutartas parduoti turtas ieškovui turto savininko nebuvo perduotas kaip pirkimo pardavimo sutarties dalykas. Nurodytos aplinkybės sudaro prielaidas konstatuoti, kad nėra pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja nutarties 18 punkte aptartos sąlygos.

Apibendrinant išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti pirkimo pardavimo sutartį sudaryta, todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, o Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia

Ieškovas prašė pripažinti panaudos sutartį, sudarytą tarp atsakovų Ž. M. ir D. K., negaliojančia, kadangi ji pažeidžia ieškovo interesus. Šį reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad atsakovė, žinodama, jog ieškovas naudojasi žemės sklypu ir yra sumokėjęs sutartą kainą už ketinamą įsigyti turtą, o panaudos sutartis yra seniai pasibaigusi, sudarė panaudos sutartį su kitu asmeniu, nepasiūlydama ieškovui pirmumo teise įforminti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (nuomos, panaudos). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pasibaigus panaudos sutarties terminui ir ieškovui toliau naudojantis turtu, panaudos sutartis tapo neterminuota, todėl atsakovei, nenutraukus neterminuotos panaudos sutarties su ieškovu įstatyme nustatyta tvarka, kitą panaudos sutartį, sudarytą su kitu asmeniu, pripažino negaliojančia remiantis CK 6.181 straipsnio 5 dalimi (kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo) bei 6.629 straipsnio 1 dalimi (panaudos sutartimi viena šalis perduoda kitai daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis). Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad panaudos sutartis su ieškovu pasibaigė pasibaigus jos terminui, atsakovė ne kartą ieškovą įspėjo žodžiu, kad panaudos sutartis nebus pratęsiama, tačiau teismas peržengė ieškinio ribas pasisakydamas dėl panaudos sutarties laikymo nesudaryta pagrindų, kai ieškovas prašė pripažinti panaudos sutartį negaliojančia, nes atsakovė ieškovo apie ketinamą sudaryti panaudos sandorį neinformavo, nepateikė ieškovui jokio pasiūlymo nuomotis šio sklypo ar naudotis juo panaudos teise.

Ginčo byloje nustatytos šios reikšmingos tarp šalių susiklosčiusios faktinės aplinkybės: ieškovas 2010 m. gegužės 7 d. panaudos sutarties, sudarytos iki 2015 m. gegužės 6 d., pagrindu naudojosi šiuo metu atsakovei Ž. M. nuosavybės teise priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu. Ieškovas, pasibaigus sutarčiai, žemės sklypu naudojasi iki šiol. Tai, kad atsakovė reikalavo atlaisvinti žemės sklypą pasibaigus panaudos sutarčiai, patvirtina tik atsakovės paaiškinimai, kurie bylos eigoje keitėsi: atsakovė atsiliepime į ieškinį teigė, kad žadėjo parduoti turtą ir galimu pirkėju nurodė ieškovą, tačiau patvirtino, jog ieškovas ir po sutarties pabaigos naudojosi žeme, konfliktiškais santykiai tarp ieškovo ir atsakovės tapo tik paskutiniais metais. Įvertinęs byloje sutrinktus duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad panaudos sutartis su ieškovu tapo neterminuota, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovė, vadovaujantis CK 6.481 straipsniu, kuris taikytinas ir panaudos teisiniams santykiams, pasibaigus sutarties terminui per 10 dienų kreipėsi į ieškovą dėl žemės sklypo atlaisvinimo, todėl laikė, kad sutartis tapo neterminuota ir gali būti nutraukta tik CK 6.642 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka (kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenustato kitokio termino). Galiojant panaudos sutarčiai su ieškovu, t. y. jam neatlygintinai valdant ir naudojantis žemės sklypu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atitinkamai negalėjo būti sudaryta kita to paties žemės sklypo panaudos sutartis, kurios sudarymui patvirtinti būtina sąlyga – daikto perdavimas.

Apeliantė nurodo, kad panaudos sutarties pabaigai, pratęsimui ir atitinkamai tapimui neterminuota taikytinos ne bendrosios nuomos sutarčių nuostatos (CK XXXVIII skyrius), o žemės nuomos sutarčių nuostatos (CK XXIX skyrius). Nesutiktina su nurodytu argumentu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, kad sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant CK reglamentuojamas žemės nuomos sutarties pasibaigimo taisykles, darytina išvada, kad Kodekso XVIII skyriuje yra reglamentuojama nuomos sutarčių grupė, kuriai taikytinos ir bendrosios šios grupės nuomos sutarčių nuostatos, taip pat ir CK 6.481 straipsnis, reglamentuojantis terminuotos sutarties tapimo neterminuota sąlygas. Kodekso XXIX skyriaus 6.562 straipsnis nustato žemės nuomos sutarties pasibaigimo pagrindus, tačiau nereglamentuoja to atvejo, kai pasibaigia terminuota žemės nuomos sutartis, o nuomininkas ir toliau šia žeme naudojasi. Tokiu atveju, kai šio klausimo nereglamentuoja specialiosios teisės normos (CK XXIX skyrius), taikytina bendroji teisės norma, reglamentuojanti tolesnį naudojimąsi daiktu pasibaigus sutarties terminui (CK 6.481 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2005). Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje susiklosčiusią konkrečią faktinę situaciją, teisingai aiškino ir taikė CK 6.481 straipsnį ir pagrįstai sprendė, kad pasibaigus terminuotai žemės panaudos sutarčiai, o ieškovui daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojantis žemės sklypu, neatlaisvinus žemės sklypo, taip pat nesant jokio patvirtinimo, kad panaudos davėja (atsakovė, perėmusi mirusiojo panaudos davėjo teises) tam prieštaravo, laikytina, jog sutartis tapo neterminuota. Be to, CK 6.496 straipsnis numato, kad terminuota sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba šio Kodekso 6.481 straipsnio nustatyta tvarka.

Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovui faktiškai valdant žemės sklypą (to iš esmės neneigia ir atsakovė), negalėjo būti sudaryta kita panaudos sutartis su atsakovu D. K.. Pažymėtina, kad panaudos sutartimi viena šalis perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis kitai šaliai, o ši įsipareigoja turtą grąžinti. Daikto perdavimas – vienas iš būtinų sutarties sudarymo elementų, todėl laikomasi nuostatos, jog iki faktiško daikto (turto) perdavimo sutartis nelaikoma sudaryta. Taigi, nors šalys ir pasirašo sutartį, jog turtas bus perduotas panaudos gavėjui, ji laikoma nesudaryta iki turto perdavimo momento.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados nelaikytinos ieškinio ribų peržengimu, kadangi įstatymas ieškovą įpareigoja ieškinyje nurodyti faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau juridinį ieškinio pagrindą, t. y. faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, ex officio atlieka bylą nagrinėjantis teismas, kuris nėra saistomas ieškovo ieškinyje nurodyto juridinio ieškinio pagrindo. Tokia teismo vaidmens teisinių santykių kvalifikavimo procese samprata nuosekliai plėtojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Kadangi teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tai spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis.

Vertinant šioje byloje ieškovo pareikštą ieškinio reikalavimą dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, kartu atsižvelgus į ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (faktinį ieškinio pagrindą), akivaizdu, kad ieškovas, ginčydamas atsakovės Ž. M. ir atsakovo D. K. sudarytą žemės sklypo panaudos sutarties teisėtumą, iš esmės siekia, jog būtų apgintos jo teisės įsigyti jo faktiškai naudojamą žemės sklypą, arba valdyti jį toliau panaudos, ar nuomos pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad teismo nesaisto ieškovo nurodytas teisinis pagrindas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, priešingai – įgyvendino savo teisę ir pareigą teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ir šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurį naikinti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo dalis, kurią skundžia atsakovė, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl papildomo teismo sprendimo pagrįstumo, bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas kartu su teismo sprendimo dalimi skundžia ir papildomą teismo sprendimą nenurodydamas konkrečių jo neteisėtumo argumentų, todėl atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus ir palikus teismo sprendimą nepakeistą, nėra pagrindo perskirstyti byloje iš šalių priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, atitinkamai nėra pagrindo ir spręsti dėl papildomo teismo sprendimo teisėtumo.

Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, ieškovo ir atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą ir 2017 m. lapkričio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.