Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. Ž. patikslintą ieškinį atsakovui If P&C Insurance AS, veikiančiam per If P&C Insurance AS filialą, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – J. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Trečiasis asmuo teismo nustatytu terminu atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

Bylos nagrinėjimo metu trečiojo asmens atstovė nurodė, kad patikslintas ieškinys turėtų būti atmestas, nes nėra civilinės atsakomybės sąlygų, dėl kurių atsakovui kiltų pareiga atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Paaiškino, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog trečiasis asmuo neturėjo galimybės išvengti susidūrimo, kadangi mergaitė į gatvę išbėgo staiga. Šiuo atveju eismo įvykis įvyko dėl didelio mažametės neatsargumo, be to, patys tėvai elgėsi neatsakingai, nes mergaitė buvo išleista į gatvę viena, be suaugusiųjų priežiūros.

Atsakovo atstovas į 2018-07-11 teismo posėdį neatvyko apie bylos nagrinėjimą jam pranešta tinkamai (b. l. 114, 121), byloje yra atsakovo prašymas bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (b. l. 125), todėl byla nagrinėtina atsakovo atstovui bei trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad 2016-09-16 (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu J. K., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) mirtinai sužalojo nepilnametę ieškovo dukrą A. Ž.. 2016-09-22 ieškovas už dukros laidojimo paslaugas sumokėjo 310 Eur (b. l. 16). 2016-10-04 AB „Lietuvos draudimas“ informavo ieškovą, kad paskaičiavo 5 000 Eur draudimo išmoką už dukrą (b. l. 65). 2016-10-20 Lietuvos teismo ekspertizės centras atliko tyrimą dėl eismo įvykio ir pateikė išvadą (b. l. 11–14). 2017-01-13 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl J. K. atsakomybės pažeidus kelių eismo taisykles ir užmušus mažametį vaiką, nes padaryta veika neturi nusikaltimo požymių (b. l. 8–10). 2017-02-07 J. K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, paskirta bauda, kurią trečiasis asmuo sumokėjo (b. l. 27a–27c). Atsakovas 2017-07-10 informavo ieškovą, jog draudimo išmokos nemokės (b. l. 38). Pravieniškių pataisos namai pateikė patvirtinimą dėl ieškovo apklausos vaizdo konferencijos būdu ir ieškovo priesaiką (b. l. 131–132). Prie bylos apžiūrai yra prijungta ikiteisminio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą atsiranda tada, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas. Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus – žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, žalos sukėlėjas nebus atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010).

A. Ž. įvykio metu buvo septyni metai. Įvykio dieną su draugėmis ji išėjo į kiemą prie namų pasisupti, tačiau vėliau jos perėjo judrią (duomenys neskelbtini) gatvę ir nuėjo pažaisti į ten esančią žaidimų aikštelę. Kaip pasakojo viena iš draugių, A. pradėjo mėtyti akmenukus į benamį G., šis jas užvijo, mergaitės bėgo nuo jo per gatvę. Viena mergaitė prieš bėgant sustojo, o A. – ne. Nė nestabtelėjusi metėsi bėgti per gatvę, išbėgo ne pėsčiųjų perėjoje, prieš pat artėjančias transporto priemones, iš už kliūties (nes pirmoje eismo juostoje buvusios kitos transporto priemonės), kuri trukdė apžvelgti matomumą, neįsitikinusi ar nėra artėjančių transporto priemonių ir sudarė joms staigią kliūtį. Taigi, pagrindinė sąlyga kilti avarijai buvo pačios nukentėjusiosios veiksmai – didelis neatsargumas ir saugaus eismo reikalavimų nevykdymas. Teismas sprendžia, jog šiuo atveju dėl įvykio yra atsakingi ir patys mažametės tėvai, kurie neužtikrino tinkamos mažamečio vaiko priežiūros ir saugumo. CK 3.155 ir 3.159 straipsnių nuostatos numato, kad tėvai turi bendrą pareigą prižiūrėti vaikus. Mažametė A. Ž. su panašaus amžiaus draugėmis, be suaugusiųjų priežiūros, ėjo žaisti į aikštelę per judrią, plačią gatvę su skiriamąja juosta. Ieškovas teismo posėdyje paaiškino, kad jo dukra su draugėmis dažnai ten eidavo pažaisti, tik, kaip nurodė ieškovas, ji visada eidavo per toliau esančią pėsčiųjų perėją. Taigi, tai, kad mergaitė viena vaikščiojo per tokią gatvę buvo jau ne pirmas kartas, tėvai toleravo tokį jos elgesį ir tam neprieštaravo. Teismas tokį tėvų elgesį vertina kaip itin neatsakingą, nes tokio amžiaus vaiko be objektyvios būtinybės negalima palikti be suaugusiųjų priežiūros, todėl konstatuotina, jog šį įvykį lėmė ir aplaidus tėvų požiūris į vaiko priežiūrą. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, jog įvykio dieną jis buvo darbe, dirbo UAB (duomenys neskelbtini), todėl mergaitės priežiūra turėjo pasirūpinti jos motina D. Ž.. Remiantis VSDFV duomenimis, ieškovas šioje bendrovėje dirbo tik iki 2016-09-12, todėl, tikėtina, siekdamas visą atsakomybę už dukters priežiūrą perkelti D. Ž., teismo posėdyje sakė netiesą. Taigi, įvykio dieną ieškovas nedirbo, todėl turėjo lygiai tokią pačią pareigą pasirūpinti savo mažametės dukters saugumu, kaip ir jos motina.

Ieškovas byloje nurodė, jog vairuotojas automobilį vairavo 66-69 km/h greičiu, t. y. viršydamas leistiną 50 km/h greitį, todėl būtent greičio viršijimas galėjo lemti, kad mergaitė mirė. Jei vairuotojas būtų važiavęs leistinu greičiu, mergaitė galbūt būtų tik sužalota. Ieškovas argumentavo, kad J. K. važiavo antra eismo juosta, todėl jam sustabdyti automobilį buvo daugiau laiko, nei transporto priemonei, važiavusiai pirmąja eismo juosta, kuri vis tik spėjo automobilį sustabdyti.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad per pirmą juostą mergaitė tiesiog spėjo prabėgti, o J. K. minėtas autobusiukas, važiavęs pirma juosta, užstojo matomumą ir jis negalėjo iš toliau pamatyti mergaitės. Taigi, mergaitė išbėgo iš už didelės transporto priemonės, ne pėsčiųjų perėjoje, visiškai prieš pat automobilį, kas buvo nenuspėjama ir netikėta, todėl pėsčiosios partrenkimo nebuvo galima išvengti. Tai patvirtina specialisto išvada ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Joje nurodyta, kad automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas tiek važiuodamas apie 66-69 km/h greičiu, tiek maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu, tikėtina, neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Pėsčiosios A. Ž. veiksmai – išbėgo į kelio su skiriamąja juosta važiuojamąją dalį prieš artėjančias transporto priemones ir sudarė joms staigią kliūtį – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui. Automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojo J. K. veiksmai – važiavo automobiliu (duomenys neskelbtini) viršydamas maksimalų leistiną 50 km/h greitį – techniniu požiūriu buvo nepriimtini, bet nėra pagrindo teigti, kad turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Išvada: automobilio (duomenys neskelbtini) vairuotojas, važiuodamas 50 km/h greičiu, tikėtina, nebūtų turėjęs techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo (ikiteisminio tyrimo medžiagos lapas 64). Tačiau teismas vis tik sprendžia, jog jei vairuotojas nebūtų viršijęs maksimalaus greičio, už ką jis buvo nubaustas administracine tvarka, smūgis būtų buvęs silpnesnis ir galėjęs lemti lengvesnes įvykio pasekmes.

Transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgiant į eismo intensyvumą, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, tačiau ir kiti eismo dalyviai turi pareigą laikytis eismo saugumo reikalavimų ir nekelti pavojaus sau ir kitiems. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodytą pačios nukentėjusios didelį neatsargumą ir jos įstatyminių atstovų aplaidų požiūrį į vaiko priežiūrą, teismas sprendžia, jog dėl eismo įvykio konstatuotina mišri kaltė: vairuotojo 20 proc., nukentėjusiosios – 80 proc.

Ieškovas byloje prašo iš atsakovės priteisti 320 Eur dukters laidojimo išlaidų, tačiau byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas 310 Eur sumai už laidojimo paslaugas (b. l. 16). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas patvirtino, jog prašo priteisti pinigų priėmimo kvite nurodytą 310 Eur sumą. CK 6.291 str. numato, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. 310 Eur suma yra priežastiniu ryšiu susijusi su trečiojo asmens J. K., kuris vairavo padidinto pavojaus šaltinį, atliktais veiksmais, išlaidos yra protingo dydžio, atsakovė jų dydžio neginčijo, todėl atsižvelgiant į teismo nustatytą vairuotojo kaltės laipsnį, iš atsakovės, trečiojo asmens draudikės, ieškovui priteistina 62 Eur turtinės žalos.

Ieškovas taip pat prašo jam priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą.

Neturtinės žalos samprata pateikta Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pagal ją neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tam, kad šiuo atveju būtų pagrindas tenkinti šį ieškinio reikalavimą, taip pat būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas - neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę.

Gyvybė yra esminė vertybė, esanti egzistencijos bei visų kitų vertybių pagrindu. Pagrindinį neturtinės žalos atlyginimo gyvybės atėmimo atvejais ypatumą lemia tai, kad nelieka nukentėjusiojo, kuris galėtų reikalauti neturtinės žalos atlyginimo už tai, kas jam buvo padaryta. Gyvybės atėmimo atvejais teisė į neturtinės žalos atlyginimą suteikiama nukentėjusiojo artimiesiems.

Gyvybės atėmimo atveju atliktų neteisėtų veiksmų pasekmė – asmens mirtis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vertinama ne žuvusiojo, o jo artimųjų patirta neturtinė žala, svarbiausiu kriterijumi laikytini atsiradę padariniai, t. y. kaip juos paveikė artimojo mirtis (LAT nutartis 3K-3-529/2008). Pabrėžtina, kad neturtinė žala turėtų būti atlyginama tik tada, kai patiriami ypač stiprūs išgyvenimai, todėl tokiais atvejais kyla būtinumas vertinti nekentėjusįjį bei neturtinės žalos reikalaujančius asmenis siejusius santykius, nes kuo draugiškesni, artimesni santykiai siejo asmenis, tuo didesnius pergyvenimus reiškia jo mirtis.

Ieškovas byloje paaiškino, kad jo ryšys su dukra buvo labai artimas ir stiprus, todėl jis labai jautriai išgyveno šią nelaimę, susirgo depresija, tačiau į gydytojus nesikreipė, pagalbos neprašė, nes yra labai uždaro būdo. Patenkinus ieškinį, gautus pinigus skirtų šeimai, padėtų žmonai su dukromis.

Šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, išskyrus tas, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182, 187 straipsniai), turi būti pagrindžiamos įrodymais (CPK 177, 178 straipsniai). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas po šios nelaimės būtų sirgęs depresija. Nors kaip sakė, įkalinimo įstaigoje yra galimybė kreiptis į medikus ir gydytis šią ligą, tačiau ieškovas jokių įrodymų, kad sirgo ir gydėsi šią ligą, teismui nepateikė.

Priešingai, teismas, susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, taip pat su LITEKO sistemos duomenimis, sprendžia, jog ieškovas neįrodė, kad jo ryšys su dukra buvo itin artimas ir jam labai svarbus. Kaip pripažino pats ieškovas, jis ne kartą buvo teistas, todėl su A. jam teko laisvėje praleisti tik apie ketverius metus su pertraukomis. Kol jis atlikinėjo bausmę, dukras prižiūrėjo žmona su savo motina, taigi, stipriam ryšiui atsirasti tiesiog nebuvo laiko dėl paties ieškovo vedamo netinkamo gyvenimo būdo. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad tą pačią dieną, kai įvyko nelaimingas eismo įvykis, ieškovas, grįžęs pas uošvius iš Klinikų, kur komoje gulėjo jo dukra, jau būdamas septynis kartus teistas, vėl apsvaigęs nuo alkoholio, padarė nusikaltimą –pagrobė svetimą automobilį ir pinigus, už ką 2017-01-06 Kauno apylinkės teismo buvo nuteistas 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme (bylos nr. 1-237-720/2017). Teismas atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, kad įvykio dieną žuvusioji buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ ir, kaip paaiškino ieškovas, jis po įvykio gavo 5 000 Eur draudimo išmoką, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra jo sutuoktinės D. Ž. pareiškimas, kuriame ji prašė neteikti jos vyrui T. Ž. jokios informacijos apie ikiteisminį tyrimą, nes jis, gavęs draudimo išmoką, pinigus išmėtė kur papuolė, lakstė su draugais ir pragėrė, net nesugebėjo mirusiai dukrai pastatyti paminklo (ikiteisminio tyrimo medžiagos l. 76). Toks ieškovo elgesys patvirtina ne didelius išgyvenimus, o būtent tų tragiškų aplinkybių nesureikšminimą, nes jos nesutrukdė ieškovui ir toliau elgtis asocialiai. Konstatuotina, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį, siekia tik pasinaudoti galimybe gauti papildomų pinigų savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Žmogaus mirtis visada kelia liūdesį, tačiau neturtinės žalos atlyginimo galima reikalauti tik tada, kai artimojo mirtis tampa ypatingai didelių pergyvenimų priežastimi. Šiuo atveju ieškovas nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog ši nelaimė ieškovui būtų sukėlusi ypatingų išgyvenimų, dvasinių skausmų ar emocinę depresiją (CPK 12, 178 straipsniai). Bendro pobūdžio išgyvenimai ir jausmai savaime nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti. Ieškovui neįrodžius ir teismui nenustačius, kad ieškovas patyrė neturtinę žalą, reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.

Ieškovo reikalavimų suma yra 5 310 Eur, nuo kurios mokėtinas 159 Eur žyminis mokestis, be to, ieškovui buvo suteikta teisinė pagalba už 450,70 Eur. Kadangi ieškovui byloje buvo teikiama 100 procentų valstybės garantuojama teisinė pagalba, o jo ieškinys yra patenkintas vienu procentu, tai iš atsakovo valstybei priteistinas 20 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei 4,51 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos (450,70 Eur x 1 proc. / 100 proc. = 4,51 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

J. K. atstovė pateikė teismui prašymą dėl 800 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kurį teismas jau išsprendė 2018-04-12 nutartimi.

Valstybė šioje byloje patyrė 28,41 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, patenkinus ieškinį iš dalies, jos iš ieškovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnis). Nors bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinį patenkinus tik vienu procentu, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos yra mažesnės už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 (CPK 96 straipsnio 6 dalis), todėl iš atsakovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 307 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui T. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atliekančiam bausmę (duomenys neskelbtini), iš atsakovo „If P&C Insurance AS”, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, kodas 302279548, 62 Eur (šešiasdešimt dviejų eurų) turtinę žalą.

Priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS”, veikiančio per If P&C Insurance AS filialą, kodas 302279548, valstybei 20 Eur (dvidešimt eurų) žyminį mokestį (įmokos kodas 5660) ir 4,51 Eur (keturis eurus 51 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630), kurie turi būti sumokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.