Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Renatos Adomaitytės IĮ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui Renatos Adomaitytės IĮ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo iš atsakovo Renatos Adomaitytės individualios įmonės ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteisė 16 338,18 Lt skolos, 4 428,82 Lt palūkanų, 5 663,93 Lt delspinigių, 8 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 925 Lt bylinėjimosi išlaidų bei įpareigojo grąžinti ieškovui pagal lizingo sutartis naudotą turtą. Atsakovas R. Adomaitytės IĮ 2011-05-06 pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, kad atsakovas apie sprendimą sužinojo tik 2011 m. balandžio 22 d., gavęs iš Vilniaus apygardos teismo atsiliepimą į jo ieškinį dėl vienašalio lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Teismo procesiniai dokumentai buvo įteikti įmonės savininkei. Toks įteikimas nelaikytinas tinkamu. Įmonės savininkė nedalyvauja įmonės veikloje, tam yra pasamdytas direktorius, kuris tvarko visus įmonės reikalus, atstovauja įmonei santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įmonės savininkė neprisimena, ar buvo gavusi teismo dokumentus, o ieškinys direktoriaus nepasiekė. Ieškovui iš atsakovo priteistas ir lizinguojamas turtas, ir galutinis atsiskaitymas už šį turtą, t. y. ieškovas praturtėjo atsakovo sąskaita be pagrindo. Kaip matyti iš priteisto įsiskolinimo likučio, atsakovui buvo likę sumokėti tik 16 338,18 Lt skolos nuo bendros lizinguojamo turto 399 663,27 Lt vertės. Šių sumų skirtumą atsakovas ieškovui iki sprendimo už akių priėmimo jau buvo sumokėjęs. Be to, priteisti aiškiai per dideli, neatitinkantys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos delspinigiai. Todėl ieškovo veiksmai paduodant ieškinį nesąžiningi, buvo siekiama iš atsakovo pasipelnyti. Teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal LR Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą yra savarankiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių. Atsakovas taip pat pateikė prašymą sustabdyti sprendimo už akių vykdymą.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Sprendimo už akių priėmimas – tai toks ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Šio instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tokiu būdu siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso (CPK 7 str.). Sprendimo už akių priėmimo sąlygos įtvirtintos civilinio proceso kodekso 285 straipsnyje.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių priėmė dėl to, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad sprendimas už akių nagrinėjamu atveju priimtas 2010 m. rugsėjo 6 d. Šio procesinio dokumento nuorašas buvo išsiųstas 2010 m. rugsėjo 8 d. atsakovo Renatos Adomaitytės individualios įmonės adresu Šėtos g. 112-201, Kėdainiai (b. l. 108). CPK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šį pareiškimą atsakovas pirmosios instancijos teismui padavė 2011 m. gegužės 5 d. (b. l. 139), t. y. praėjus daugiau nei 7 mėnesiams nuo sprendimo už akių įsiteisėjimo. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atskirajame skunde atsakovas nurodo, kad apie priimtą sprendimą sužinojo 2011 m. balandžio 22 d., gavęs su Vilniaus apygardos teismo siųstais procesiniais dokumentais pateiktą sprendimo už akių kopiją, todėl esą termino pareiškimui paduoti nepraleido. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais nesutinka, kadangi pagal CPK 287 straipsnio 1 dalies nuostatas nagrinėjamu atveju paskutinė diena paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo buvo 2010 m. rugsėjo 26 d. Atsakovas atnaujinti praleisto procesinio termino pirmosios instancijos teismo neprašė, sprendimo už akių nuorašas išsiųstas atsakovo įmonės buveinės adresu, byloje nėra duomenų apie tai, kad sprendimas atsakovui būtų neįteiktas, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, remdamasis CPK 287 straipsnio 1 dalimi, apskritai turėjo atsisakyti priimti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žemesnės instancijos teismui išnagrinėjus šį pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir pareiškimo netenkinus vadovaujantis kitomis įstatymo normomis, nėra pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos teismo nutarties.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako dėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų bei atskirojo skundo argumentų. Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad teismo procesinių dokumentų įteikimas įmonės savininkei nelaikytinas tinkamu dokumentų įteikimu atsakovui, kadangi įmonės vardu veikia ne įmonės savininkė, o direktorius. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka bei pažymi, kad pagal CPK 123 straipsnio 2, 4 dalį juridiniams asmenims adresuoti procesiniai dokumentai įteikiami juridinio asmens buveinės vietoje. Juridinio asmens verslo vieta laikoma jo buveinė (CK 2.49 straipsnis), kuri apibūdinama nurodant patalpų, kuriose ji yra, adresą ir registruojama Juridinių asmenų registre, taip pat nurodoma juridinio asmens įstatuose bei visuose kituose juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja turėdamas santykių su kitais subjektais (raštuose, sąskaitose, prekybos dokumentuose ir t. t.) (CK 2.44 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2.47 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2.66 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismų praktikoje susiformavusi nuostata, kad juridinio asmens verslo vieta laikoma buveinė, kurios adresas registruojamas Juridinių asmenų registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Virsmas“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-558/2008; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. UAB „Fatwax“, bylos Nr. 3K-3-249/2010). Nagrinėjamu atveju tiek pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tiek atskirajame skunde nurodytas Juridinių asmenų registre įregistruotas Renatos Adomaitytės individualios įmonės adresas – Šėtos g. 112-201, Kėdainiai, šis adresas nurodytas ir su ieškovu sudarytose lizingo sutartyse. Kadangi atsakovas nepatekė jokio kito įmonės buveinės adreso, laikytina, kad teismo siųsti procesiniai dokumentai, įteikti įmonės savininkei R. M. įmonės buveinės adresu (b. l. 104), buvo įteikti nepažeidžiant CPK 123 straipsnio nuostatų. Pažymetina ir tai, kad nors apeliantas nurodo, kad procesiniai dokumentai turėjo būti įteikti įmonės vadovui, tačiau pažymoje apie procesinių dokumentų įteikimą įmonės savininkė R. M. pasirašė skiltyje „gavau asmeniškai“, o ne skiltyje, kurioje pasirašoma, jeigu nurodyti procesiniai dokumentai įteikiami ne pačiam adresatui. Vadinasi, įmonės savininkė tokiu būdu pati pripažino, kad yra įgaliota priimti įmonei adresuotus procesinius dokumentus. Be to, kaip matyti iš pateikto VĮ Registro centras Juridinių asmenų registro išrašo, įmonės vadovo S. M. gyvenamosios vietos adresas taip pat nurodytas Šėtos g. 112-201, Kėdainiai, todėl laikytina, kad šiuo adresu įteikus procesinius dokumentus R. M., ji turėjo perduoti šiuos dokumetus įmonės direktoriui (CPK 123 str. 3 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinys su priedais Renatos Adomaitytės individuliai įmonei buvo įteikti tinkamai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik nustatęs abi CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytas aplinkybes. Taigi sprendžiant dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo nepakanka konstatuoti svarbias šalies pasyvumą pateisinančias priežastis, yra vertinami ir šalies argumentai bei įrodymai, susiję su sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, apeliantas nurodo, kad teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais argumentais nesutinka, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatant absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, siekiama užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. ši teisės norma skirta užtikrinti asmens teisę būti išklausytam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-343/2010). Taigi konstatavus, kad pati įmonės savininkė gavo teismo siųstą ieškinį bei jo priedus, darytina išvada, jog ji žinojo apie vykstantį teisminį procesą, tačiau savo reikalavimų nepareiškė, neprašė įtraukti jos byloje dalyvaujančiu asmeniu, todėl civiliniame procese vyraujant dispozityvumo principui, įmonės savininkei nesiėmus jokių veiksmų siekiant dalyvauti procese, nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų.

Apeliantas teigia, kad Vilniaus apygardos teisme civilinė byla pagal Renatos Adomaitytės IĮ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl neteisėto vienašalio sutarčių nutraukimo buvo užvesta anksčiau nei civilinė byla, kurioje priimtas sprendimas už akių, todėl mano, jog yra akivaizdu, kad tuo atveju, jei sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje R. Adomaitytės IĮ būtų palankus, sprendimas už akių pasidarytų neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka, kadangi kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, civilinė byla Nr. 2-2999-599/2011 pagal Renatos Adomaitytės IĮ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl neteisėto vienašalio sutarčių nutraukimo buvo iškelta ir persiųsta pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui ieškovui pašalinus ieškinio trūkumus tik 2011-01-07, o sprendimas už akių nagrinėjamoje byloje įsiteisėjo 2010-09-27. Teismas atkreipia atsakovo dėmesį, kad 2011-08-24 Vilniaus apygardos sprendimu civilinėje byloje 2-4348-520/2011 ieškovo Renatos Adomaitytės ieškinys atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ dėl vienašalio sutarčių nutraukimo atmestas, sprendimas šioje byloje yra įsiteisėjęs, todėl akivaizdu, kad jokios įtakos priimtam sprendimui už akių apelianto nurodyta civilinė byla neturėjo.

Atsakovas taip pat nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.574 straipsnį, atsakovo skaičiavimai dėl lizingo įmokų sumokėjimo skiriasi nuo ieškovo. Teismas atmeta šiuos apelianto argumentus kaip visiškai nepagrįstus, kadangi nei kartu su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nei su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė savo lizingo įmokų paskaičiavimo bei nenurodė, kuo konkrečiai skiriasi ieškovo ir atsakovo paskaičiavimai (CPK 178 str.). Atsakovas taip pat kvestionuoja priteistą delspinigių dydį, kuris, anot apelianto, prieštarauja teisingumo principui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai yra teismo sprendimo vertinimas apeliacine tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, skųsti šio sprendimo nei apeliacine, nei kasacine tvarka neturi teisės (CPK 285 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino, kad ginčijant netesybų dydį nepakanka tik nurodyti, jog tam tikras netesybų dydis laikytinas neprotingai dideliu, o būtina pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovui nepateikus jokių aplinkybių, kodėl turėtų būti keistinas šalių sutartimis sulygtas netesybų dydis, teismui nėra teisinio pagrindo kištis į privačių juridinių asmenų teisinius santykius ir keisti jų sudarytas sutartis. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo argumentai, jog 0,2 procento dydžio priteisti delspinigiai yra neprotingai dideli, atmestini kaip nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas, pateikdamas pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nenurodė aplinkybių bei jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos teismo sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymų, kurie patvirtintų, kad teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas (CPK 287 str. 2 d. 4 p., 288 str. 4 d.). Tokių duomenų apeliantas nepateikė ir su atskiruoju skundu (CPK 314 str., 338 str., 185 str., 178 str.). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti ar pakeisti, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė civilinio proceso teisės normas, savo procesinį sprendimą tinkamai motyvavo, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.