Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2020-01-16 · Administracinė byla Nr. I2-524-583/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-16
Bylos Nr.
I2-524-583/2020
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-02041-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Remigijus Arminas (pirm.), Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
M. D.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Administracinė byla Nr. I2-524-583/2020Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02041-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 16 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui M. D.,

2020 m. sausio 7 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Klaipėdos AVPK) 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 179-IL-30-01512-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai.

Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. rugpjūčio 27 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai. Klaipėdos AVPK atsižvelgdamas į pateiktą prašymą, atliko pareiškėjo anketinių duomenų patikrinimą ir nustatė, jog 1999 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį (chuliganizmas) ir jam buvo paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams.

Atsakovas susipažinęs su pateikta informacija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendimas priimtas remiantis aplinkybe, kad pareiškėjas neatitiko GŠKĮ įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos asmens apibrėžimo. GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekso numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas neneigia fakto, kad 1999 m. liepos 20 d. Viliaus miesto 1-ojo apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl įvardijamos nusikalstamos veikos, tačiau minėtu atveju buvo įvykdytas nesunkus nusikaltimas, teistumas jau yra išnykęs. Nurodo, jog yra sėkmingai integravęsis į visuomenę, turi tvirtus socialinius santykius, nepadarė naujų teisės pažeidimų ir nekelia jokio pavojaus kitiems asmenims, todėl jis turėtų turėti tokias pat teises kaip ir kiti Lietuvos Respublikos piliečiai. Pabrėžia, kad yra baigęs bazinius šaulio įgūdžių kursus, išlaikęs ginklo valdymo testus, siekia ateityje tapti profesionaliu kariu – karininku.

Pareiškėjas akcentuoja, jog GŠKĮ reglamentuotos teisės normos jam sukeliamos teisinės pasekmės yra neproporcingai didelės, jos visą likusi gyvenimą užkerta galimybę jam įsigyti ginklą, kadangi GŠKĮ nėra numatytas 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto apribojimo pasibaigimo terminas ar galimybė, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, individualiu atveju netaikyti 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto apribojimo. Pareiškėjas teigia, jog kyla pagrįstos abejonės ar pats asmens nuteisimo faktas gali būti pakankamas pagrindas asmens teisių ir laisvių ribojimui, ir ar šio fakto pagrindu nustatytas ribojimas gali būti neterminuotas. Minėtas teisinis reguliavimas iš esmės prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principams, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl naikintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas M. D. nurodė, jog palaiko skundą jame pateiktų motyvų pagrindu, prašė skundą tenkinti. Akcentavo, kad Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pažymoje nurodė, jog jis nėra teistas ir minėta pažyma parengta remiantis GŠKĮ nuostatomis, todėl turėjo teisėtą lūkestį, jog jo prašymas išduoti leidimą bus tenkintas. Nurodė, jog šaunamasis ginklas jam reikalingas lavinti šaudymo įgūdžius, kadangi yra Šaulių sąjungos narys. Dalyvaujant Šaulių sąjungos veikloje aplinkybė, jog jam nėra išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, nėra kliūtis naudotis šaunamuoju ginklu.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Klaipėdos AVPK pareigūnas nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai (pistoletai, revolveriai, lygiavamzdžiai šaunamieji ginklai) pagrįstumą nustatė, jog pareiškėjas nėra laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, kadangi jis 1999 m. liepos 20 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Atsakovo nuomone skundo argumentai yra nepagrįsti, nes GŠKĮ įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymo leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu GŠKĮ prasme.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisiniuose santykių srityse, pvz. vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo teistas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose yra nurodęs, kad asmens teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktai, kurie GŠKĮ prasme yra reikšmingi vertinant asmens atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimams.

Žemesnės instancijos teismas

Atkreipia dėmesį, jog skundžiamu sprendimu nėra apribojama pareiškėjo teisė tapti karininku ar dalyvauti mokymuose, nes specialaus statuso subjektai savo veiklai vykdyti ginklus įsigyja, naudoja, saugo vadovaujantis jų veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir specialaus statuso subjekto vadovo patvirtintais aprašais.

Atsiliepimas

Atsakovo Klaipėdos apskrities policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės nedalyvaujant atsakovo atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos AVPK 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 179-IL-30-01512-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (b. l. 25-26), kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. prašymą ir jam neišdavė leidimo laikyti (nešiotis) ginklus savigynai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 27 d. Klaipėdos AVPK Licencijavimo padaliniui pateikė prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 19-G-30-04451-e (b. l. 42). Minėtame prašyme pareiškėjas nurodė, jog pageidauja gauti leidimą laikyti (nešiotis) pistoletus, revolverius ir lygiavamzdžius šaunamuosius ginklus savigynai ir sutiko, kad Klaipėdos AVPK teisės aktų nustatyta tvarka atliktu patikrinimus, susijusius su ginklų apyvarta. Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnyba 2019 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 19-S-30-01525-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (b. l. 28) informavo pareiškėją, jog jo 2019 m. rugpjūčio 27 d. prašymas išnagrinėtas ir 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 19-IL-30-01512-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ buvo nutarta atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus savigynai.

Analizuojant skundžiamo sprendimo turinį nustatyta, kad jo priėmimo teisiniais pagrindais yra nurodomi GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Skundžiamo sprendimo faktinis pagrindas – patikrinimo metu nustatyta aplinkybė, jog Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 1999 m. liepos 20 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikaltimą, kuris buvo numatytas tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį ir paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams. Skundžiamame sprendime konstatuojama, kad nurodyta aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjas GŠKĮ prasme nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Vadovaujantis GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalimi šio įstatymo tikslas - reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. GŠKĮ paskirtis - nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis).

Kaip ir anksčiau minėta, nagrinėjamu atveju atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagrindu yra nurodomas GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nustatantis, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos, bei 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuris nustato, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Spręstina, ar pareiškėjas pagrįstai pripažintas asmeniu, nesančiu nepriekaištingos reputacijos pagal GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pagal minėtą teisės normą, nustatant ar asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos, turi būti tenkinamos šios sąlygos: 1) asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu turi būti pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; 2) toks nusikaltimas yra atliktas tyčiniais smurtiniais veiksmais. Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Baudžiamosios teisės doktrinoje fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt.

Iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1999 m. liepos 20 d. nuosprendžio (b. l. 48–51) turinio nustatyta, kad pareiškėjas 1998 m. rugsėjo 24 d., būdamas kavinėje, šiurkščiai pažeisdamas viešąją tvarką ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, iš chuliganiškų paskatų kitam asmeniui sudavė vieną smūgį ranka į veidą, buteliu trenkė jam per galvą. Tęsiant chuliganiškus veiksmus pareiškėjas sudavė asmeniui penkis smūgius kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam lengvą kūno sužalojimą. Bendrosios kompetencijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai atitiko tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius ir pripažino ji kaltu. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalis numatė, kad piktybinis chuliganizmas, tai yra tie patys veiksmai, pasižymintys nepaprastu cinizmu ar ypatingu įžūlumu arba susiję su pasipriešinimu valdžios atstovui ar visuomenės atstovui, einančiam viešosios tvarkos apsaugos pareigas, ar kitiems piliečiams, kurie užkerta kelią chuliganiškiems veiksmams, taip pat padaryti asmens, turinčio teistumą už chuliganizmą. Už minėtą nusikalstamą veiką asmuo buvo baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog remiantis GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu pareiškėjas nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Pareiškėjas skunde neneigia, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje, tačiau akcentavo, kad nusikalstama veika įvykdyta daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Per nurodytą laikotarpį jis sėkmingai integravosi į visuomenę, sukūrė šeimą, turi tvirtus socialinius santykius, nekelia pavojaus tiek sau, tiek kitiems asmenims. Pateikė rašytinius įrodymus, kad yra išlaikęs bazinį šaulio įgūdžių kursą (b. l. 29), ginklo valdymo testą (b. l. 31), baigė apsaugos darbuotojo mokymų programą (b. l. 30). Pareiškėjo nuomone atsakovas nagrinėdamas pateiktą prašymą turėjo atsižvelgti į jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad GŠKĮ įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiajam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytas baigtinis atvejų, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, sąrašas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-505-602/2018; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-556/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką darytina išvada, jog Klaipėdos AVPK neturi diskrecijos spręsti koks asmuo yra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmuo, kadangi baigtinis sąrašas asmenų nepriskirtinų minėtai kategorijai yra pateiktas GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje, todėl atsakovas nustatęs, kad pareiškėjas praeityje buvo pripažintas kaltu įvykdęs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį yra numatyta bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, pagrįstai nevertino kitų pareiškėjo pateiktų aplinkybių.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę įvykdė, teistumas yra išnykęs, todėl aplinkybė, jog jis praeityje buvo pripažintas kaltu, įvykdžius tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neturėtų jam neribotą laiką kelti neigiamas pasekmes, teisės aktuose garantuotos asmens teisės ir laisvės neturėtų būti neproporcingai varžomos. Pabrėžia, jog toks teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinam teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

Nagrinėjamoje byloje ginčo, jog pareiškėjo teistumas yra išnykęs nėra, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę.

Lietuvos vyriausiaisiais administracinis teismas analogiškose bylose yra pažymėjęs, jog teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Taigi pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo reputaciją, keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2300-575/2016; 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-625-525/2018 ir kt.). Įvertinus minėtą teisminę praktiką konstatuotina, jog Klaipėdos AVPK nagrinėdamas pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. prašymą pagrįstai nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas buvo pripažintas kaltu įvykdžius nusikalstamą veiką prieš 20 metų ir jo teistumas yra išnykęs.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009).

Teisėjų kolegija įvertinusi Klaipėdos AVPK 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 179-IL-30-01512-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ turinį, pripažįsta, jog minėtas individualus administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 179-IL-30-01512-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo M. D. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Klaipėdos AVPK įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 27 d. prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 19-G-30-04451-e.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Remigijus ArminasEglė KiaurakytėVida Stonkuvienė