Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, Ž. P. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dviem) mėnesiams 20 (dvidešimt) dienų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie 2025 m. sausio 13 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nuosprendžiu Ž. P. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, 243 straipsnį paskirtos ir neatliktos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pilnai pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir Ž. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams 20 (dvidešimt) dienų.

Ž. P. pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ž. P. nuteistas už tai, kad 2025 m. rugpjūčio 13 d., apie 11.10 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje dešinės rankos delnu vieną kartą sudavė S. V. į kairės pusės skruostą, po ko S. V. atsitrenkė į buto duris ir susižalojo kaktą, taip nukentėjusiajai S. V. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

2.1. Akcentuoja, jog priėmus 2025 m. spalio 16 d. teismo baudžiamąjį įsakymą byloje (duomenys neskelbtini) dėl tos pačios veikos jam buvo paskirta švelnesnė bausmės rūšis ir dydis, o išnagrinėjus baudžiamąją bylą po jo pareikštų prieštaravimų, jokių papildomų duomenų, lemiančių blogesnę Ž. P. padėtį bausmės skyrimo klausimu gauta nebuvo. Priešingai, nurodo teismui teikęs papildomus dokumentus, kurių pagrindu tikėjosi švelnesnės bausmės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo Ž. P. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normų, išsprendė tiek Ž. P. baudžiamosios atsakomybės, tiek bausmės skyrimo klausimus bei nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą, tiek padarytų veikų, tiek jo asmenybės pavojingumą atitinkančią bausmę bei galutinę subendrintą bausmę.

7. Pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Pagal baudžiamąjį įstatymą, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.). Taip pat, be pirmiau minėtų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teismas turi atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Esminės prielaidos paskirti teisingą bausmę yra įstatymų reikalavimų laikymasis ir tinkamas jos individualizavimas. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

8. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje sankcija numato alternatyvias bausmės rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu parinkdamas Ž. P. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, o būtent, Ž. P. padarė smurtinio pobūdžio tyčinį nesunkų nusikaltimą, prieš tai jau buvo teistas dešimt kartų už tyčinių nusikaltimų, taip pat ir analogiškų smurtinių veikų, padarymą, taip pat ir naują veiką Ž. P. padarė neišnykus ankstesniam teistumui bei neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šios veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), bei į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai Ž. P. gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę, kadangi anksčiau jam skirtos švelnesnio pobūdžio bausmės, taip pat ir bausmė, susijusi su trumpalaikiu laisvės atėmimu (areštas) įtakos jo nusikalstamam elgesiui pakeisti neturėjo, bei jos trukmę nustatant mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

9. Papildomai pažymėtina, jog nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirta 4 mėnesių (iš esmės artima minimaliai galimai skirti laisvės atėmimo bausmei) bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant Ž. P. 2 mėnesių 20 dienų laisvės atėmimo bausmę, kurios laikyti aiškiai per griežta ar neproporcinga įvykdytai veikai ar nuteistojo asmenybei nėra jokio pagrindo.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog 2025 m. spalio 16 d. teismo baudžiamuoju įsakymu byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Ž. P. buvo paskirta švelnesnė bausmės rūšis (arešto bausmė), tačiau kaip atsiliepime visiškai pagrįstai pažymi ir prokurorė, ši aplinkybė nėra reikšminga ir nuosprendį priėmusio teismo nesaisto (BK 425 straipsnio 4 dalis). Be to, kaip jau ir buvo minėta, ankstesni Ž. P. teistumai leidžia daryti išvadą, jog švelnesnės bausmės rūšys, taip pat ir arešto bausmė, Ž. P. elgesiui teigiamos įtakos neturėjo. Tuo tarpu jokių kitų reikšmingų aplinkybių, kurios dar nebūtų buvę įvertintos pirmosios instancijos teismo bei, kurios sudarytų pagrindą švelninti nuteistajam skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, byloje nėra nustatyta bei jų nenurodė ir apeliantas.

11. Ž. P. pirmosios instancijos teismui teikti papildomi dokumentai – pažymos apie gyvenamąją vietą, pajamas, registraciją Užimtumo tarnyboje, socialinio būsto nuomos sutartis bei ją lydinčios sutartys, siuntimas atlikti visuomenei naudingą veiklą, iš esmės neturi jokios įtakos sprendžiant dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies bei dydžio parinkimo. Be to, matyti, jog ir šiuos nuteistojo pateiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas įvertino bei konstatavo, kad jie iš esmės nesudaro pagrindo manyti, jog Ž. P. elgesį galima pakeisti be realaus bausmės atlikimo ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiomis išvadomis nesutikti.

12. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai jam skirtą bausmę su Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2025 m. sausio 13 d. nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausme subendrino visiško bausmių sudėjimo būdu. Pažymėtina, jog BK 64 straipsnio 1 dalis numato alternatyvius bausmių bendrinimo būdus – visišką arba dalinį sudėjimą, ir būtent bylą nagrinėjantis teismas yra laisvas spręsti dėl konkrečiu atveju parinktino bausmių bendrinimo būdo. Kaip matyti, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų ir nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visumą bei atsižvelgęs, jog Ž. P. paskirtos bausmės yra artimos minimaliems laisvės atėmimo bausmės dydžiams, skirtas bausmes subendrino taikant visiško bausmių sudėjimo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju bendrindamas nuteistajam skirtas bausmes, savo sprendimą pagrindė konkrečiais motyvais ir teisės taikymo klaidos nepadarė.

13. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, teisingai taikė bausmių paskyrimo, subendrinimo pagrindus reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų nuostatas, todėl nuteistajam Ž. P. paskirta tiek bausmė už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, tiek galutinė subendrinta bausmė atitinka nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus bei ją laikyti aiškiai per griežta ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo Ž. P. apeliacinį skundą.