- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-38/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00455-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- A. J., Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- R. L., A. J.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-388-368/2012 pagal ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos įmonei atlyginimo, trečiasis asmuo R. L., ir A. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems asmenims bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Tytus“, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, R. L. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išnagrinėti skundą bei priteisti žalą iš R. L..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl žalos, padarytos bankrutavusios įmonės vadovo veiksmais, atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutavusi A. J. IĮ prašė priteisti iš atsakovo A. J. 808 835,70 Lt žalos ir 5 proc. metines procesines palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismui 2009 m. sausio 14 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą šiai įmonei administratorius nustatė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. įmonei padarė 808 835,70 Lt žalą, kurią sudaro 737 599,00 Lt neapskaitytos ir nedeklaruotos pardavimo pajamos laikotarpiu nuo 2007 m. vasario iki 2007 m. lapkričio mėnesio, 30 000,00 Lt neįskaitytos pajamos pagal 2008 m. rugpjūčio 2 d. pinigų priėmimo kvitą, 40 748,65 Lt nuostoliai dėl įmonės įsigytų ir į apskaitą įtrauktų statybinių medžiagų, 488,05 Lt nuostoliai dėl ilgalaikio materialiojo turto neišsaugojimo. Ieškovo manymu, buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai (t. 1, b. l. 1-6).
Atsakovas A. J. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 69-226 ir įpareigoti centrinį mokesčių administratorių išnagrinėti atsakovo skundą, taip pat priteisti iš R. L. 737 599,00 Lt žalą. Nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, o apie Kauno AVMI patikrinimo aktą jam tapo žinoma tik 2011 m. kovo 3 d., kai jis kreipėsi į bankroto administratorių. Teigė, kad žala ieškovui padaryta R. L. veiksmais (t. 3, b. l. 38-41).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai- priteisė ieškovui bankrutavusiai A. J. IĮ iš atsakovo A. J. 808 835,70 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos, o atsakovo A. J. skundą paliko nenagrinėtu (t. 3, b. l. 72-76). Nurodė, kad atsakovas nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2009 m. sausio 27 d. buvo A. J. IĮ vadovu. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Kauno apskrities skyriaus 2010 m. gegužės 12 d. specialisto išvada Nr. 5-2/79 patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio iki 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovui buvo padaryta 808 835,70 Lt žala, kurią sudarė: 737 599,00 Lt neapskaitytos ir nedeklaruotos pardavimo pajamos laikotarpiu nuo 2007 m. vasario iki 2007 m. lapkričio mėnesio, 30 000,00 Lt neįskaitytos pajamos pagal 2008 m. rugpjūčio 2 d. pinigų priėmimo kvitą, 40 748,65 Lt nuostoliai dėl įmonės įsigytų ir į apskaitą įtrauktų statybinių medžiagų, 488,05 Lt nuostoliai dėl ilgalaikio materialiojo turto neišsaugojimo. Nurodė, kad įmonės komercijos direktorė R. L. negali būti atsakinga už apskaitos ir inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, nes pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 nutarimo Nr. 370 patvirtintas „Inventorizacijos taisyklių“ nuostatas už tai atsakingas yra įmonės vadovas. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad statybinės medžiagos buvo panaudotos pastato – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), remontui. FNTT Kauno skyriaus specialisto išvados duomenimis atsakovas 2008 m. birželio 10 d. paaiškinime nurodė, kad dalis statybinių medžiagų panaudota jo asmeninėms reikmėms, o apskaitos dokumentų, patvirtinančių medžiagų panaudojimą įmonės remontui, pateikta nebuvo. Pažymėjo, kad 2008 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio materialinio turto inventorizacijos aprašas galėjo būti surašytas atgaline data, likvidavimo aktuose nėra komisijos pirmininko ir kitų komisijos narių parašų – privalomojo apskaitos dokumento rekvizito. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio materialinio turto inventorizacijos ir likvidavimo aktų surašymo metu komisijos pirmininkas ir jos nariai įmonėje nebedirbo. Todėl sprendė, kad atsakovo neteisėti veiksmai lėmė įmonei padarytos 808 835,70 Lt žalos atsiradimą.
Teismas paliko A. J. skundą nenagrinėtą, motyvuodamas tuo, kad įmonei iškėlus bankroto bylą atsakovas neteko savo kaip įmonės vadovo įgaliojimų, tame tarpe ir teisės atstovauti įmonės interesus, todėl negalėjo paduoti skundo, t.y. inicijuoti teisminio bankrutavusios įmonės ginčo su mokesčių administratoriumi. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 11 d. nutartį, kuria ieškovo bankroto byloje, be kita ko, buvo patvirtintas Kauno AVMI 469 911,65 Lt patikslintas kreditorinis reikalavimas (Šiaulių apygardos teismo civilinė bylą Nr. B2-31-267/2012).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. J. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, grąžinti apelianto skundą ir tik po to spręsti žalos įmonei klausimą iš esmės (t. 3, b. l. 80-86). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai paliko nenagrinėtu apelianto skundą dėl įpareigojimo centrinio mokesčių administratoriui nagrinėti jo skundą bei žalos iš R. L. priteisimo. Teigia, kad ieškinio dalykas ir pagrindas tiek šioje, tiek Šiaulių apygardos teismo Nr. 2-388-267/2012 nagrinėtoje byloje nėra tapatūs, todėl teismas neturėjo pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
2. Teigia, kad apeliantas nepažeidė jokio įstatymo, vykdė veiklą sąžiningai, nepažeisdamas įstatymų. Nuo 2007 metų pradžios nebegyvena su buvusia sutuoktine, todėl R. L. ir vogė pinigus iš individualios įmonės, pasisavindama 737 599 Lt, taip siekdama asmeninių tikslų skyrybų procese bei atimdama galimybę įmonei atsiskaityti su tiekėjais ir gamintojais, šmeižto pagalba privedė įmonę prie nemokumo ir bankroto.
Žemesnės instancijos teismas
3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino civilinę atsakomybę individualioje įmonėje bei rėmėsi šališka specialistės išvada. Individualios įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto, kreditoriams jokia žala nepadaryta, nes kreditorinis reikalavimas išaugo dėl įmonės darbuotojos komercijos direktorės pinigų vagystės sukčiaujant, neįtraukus į įmonės kasą piniginių lėšų, gautų realizavus įmonės produkciją ir paslaugas. Todėl būtent ji yra visiškai materialiai atsakinga už padarytą žalą įmonei (DK 253 str.), o ne savininkas, kuris šiuo metu yra nušalintas nuo individualios įmonės vadovavimo. Dėl įmonės turto vagystės buvo pradėtas Šiaulių apygardos prokuratūros naujas ikiteisminis tyrimas 2011 m. balandžio 6 d.
4. Teigia, kad nėra pagrindo naudotis FNTT specialisto išvada kaip įrodymu, nes ji yra skundžiama kaip neteisėta ir neteisinga. Atsižvelgiant į šioje byloje sujungtas dvi bylas, kurios turėjo būti sprendžiamos eiliškumo tvarka, visų pirma turėjo būti išspręstas FNTT specialisto išvados pagrįstumas, o tik po to, nustačius kaltus asmenis, išieškoma žala. Teigia, kad specialisto išvadoje netinkamai įvertinta įmonės finansinė padėtis ir pateiktos nepagrįstos išvados apie neva tyčinį bankrotą. Baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada galimai buvo parengta specialistei D. M. darant įtaką. Advokatas P. B., kaip buvęs Kauno skyriaus FNTT darbuotojas, galėjo daryti tiesioginę įtaką specialistės išvadai, nes 2009 m. spalio 9 d. teikdamas pareiškimą Raseinių rajono apylinkės prokuratūrai jau žinojo tikslius atsakymus į specialistės išvadą bei pats tiesiogiai teikė informaciją ir duomenis apie A. J. individualios įmonės buhalteriją.
5. Pažymėjo, kad įmonės turtas yra neatskirtas nuo savininkų turimo turto, o šiuo metu apeliantui ir buvusiai sutuoktinei priklausantis turtas ženkliai viršija įmonės kreditoriams būtiną išmokėti pinigų sumą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatas-parduotuvė adresu (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 3 071 000 Lt bei iš šio pastato gaunamos pajamos per mėnesį iš nuomos sudaro 40 000 Lt pajamų, visos jos turėtų būti nukreipiamos kreditoriniams reikalavimams dengti, tačiau atitenka ieškovui V. G., A. Č. ir R. L..
Atsiliepimas
Ieškovas bankrutuojanti A. J. individuali įmonė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 94-96). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė ieškinį tenkinti visiškai, nes apeliantas savo, kaip įmonės vadovo, pareigas vykdė netinkamai, dėl ko elgėsi neteisėtai, nesąžiningai ir priešingai įmonės interesams, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog jo neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei atsiradimą.
2. Teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, tinkamai pritaikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą reikalavimą ir atsakovo skundą paliko nenagrinėtą, nes byloje nėra duomenų, jog apeliantui, netekus savo įgaliojimų dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo suteikti įgaliojimai ginti įmonės interesus santykiuose su kitais subjektais.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo R. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą ir iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 89-91). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:
1. Skundžiamas sprendimas teisėtas dalyje dėl atsakovo skundo palikimo nenagrinėtu. A. J. prarado teisę veikti A. J. individualios įmonės vardu nuo to momento, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla. Bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas nuo bankroto bylos iškėlimo dienos atlieka bankroto administratorius.
2. Apeliacinio skundo argumentai dėl R. L. atsakomybės už atsakovo veiksmais padarytą žalą ieškovui yra nepagrįsti ir vertintini kaip siekis išvengti atsakomybės už neteisėtais veiksmais padarytą žalą. R. L. dirbo A. J. įmonėje komercijos direktore darbo sutarties pagrindu. Kai kilo tarp sutuoktinių asmeninio pobūdžio konfliktas, nuo 2007 m. pradžios R. L. buvo nušalinta nuo pareigų atlikimo individualioje įmonėje, t.y. atsakovas neleido jai atlikti darbo funkcijų.
3. FNTT specialisto išvada yra tinkamas įrodymas ieškinio reikalavimams pagrįsti, kadangi išvada pateikta asmens, turinčio specialių žinių. Apelianto nurodytos aplinkybės ir jų interpretacija dėl R. L. atstovo yra nesusiję su šia civiline byla bei apeliantas nepateikia įrodymų, kad jo nurodytos aplinkybės iš tikrųjų egzistuoja.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad apeliantas, teikdamas skundą VMI, nepateikė įgaliojimo atstovauti A. J. IĮ centrinio mokesčių administravimo įstaigoje. Minėtas įgaliojimas nebuvo pateiktas ir teismui. Pažymėjo, kad iškėlus įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, o visų kreditorių interesus gina administratorius (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d. 14 p.)
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės už įmonei padarytą žalą, neapskaičius įmonės pardavimų pajamų 2007 m. vasario-lapkričio mėnesiais, įmonės vardu perkant ir į apskaitą įtraukiant statybines medžiagas, tačiau įmonės reikmėms jų nenaudojant, taip neišsaugant ilgalaikio materialiojo turto.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje remiantis FNTT Kauno skyriaus 2010 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. 5-2/79 duomenimis nustatyta, kad 2007-2008 m. A. J. IĮ buvo padaryta mažiausiai 808 835,70 Lt nuostolių (b. l. 7-27, t. 1). Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (19)-K3-320 patvirtino 2010 m. lapkričio 18 d. patikrinimo aktą Nr. AU16-56, kuriuo buvo patikrintas ieškovas kaip mokesčio mokėtojas (b. l. 105-114, t. 2). Šiuo aktu buvo įvertinti FNTT Kauno skyriaus 2010 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. 5-2/79 duomenys ir įmonei apskaičiuota 393 010 Lt mokėtinų mokesčių, delspinigių, baudų valstybei. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo, vykdančio įstaigos vadovo funkcijas, neteisėti veiksmai lėmė įmonei padarytos žalos 808 835,70 Lt atsiradimą. Tuo tarpu apelianto skundą panaikinti VMI 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr.69-226, kuriuo nuspręsta jo skundą dėl Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (19)-K3-320 palikti nenagrinėtu, pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtu, nes apeliantas negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutavusios įmonės ginčo su mokesčių administratoriumi neturint dokumentų, įgaliojančių atstovauti ieškovą. Apeliantas nesutinka su priimtu sprendimu.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apelianto teigimu, jis nėra už žalą atsakingas asmuo, nes nuo 2007 m. pradžios iki 2008 m. pradžios už A. J. IĮ ūkinės veiklos organizavimą, finansinę atskaitomybę, bendrovės dokumentų bei duomenų teikimą juridinių asmenų registrui ir kitų teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą buvo atsakinga komercijos direktorė R. L., kuri pasisavino įmonės pinigines lėšas ir padarė įmonei 737 599 Lt dydžio žalą. Be to, mano, kad FNTT specialisto išvada negali būti įrodymu byloje, nes ji yra skundžiama kaip neteisėta ir nepagrįsta. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais iš dalies.
Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.
CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organo nario pareigos. Šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta, kad valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Įmonės vadovo sąžiningumas vertinamas pagal tai, ar nėra jo ir įmonės interesų konflikto, ar nėra painiojamas vadovo asmeninis ir bendrovei priklausantis turtas, ar jo veikla nepadaroma aiški žala įmonei. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta valdymo organo nario lojalumo įmonei pareiga, kuri kartu reiškia ir tai, kad narys neturėtų veikti priešingai įmonės, kaip pelno siekiančio asmens, veiklos tikslams. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
Vadovaujantis IĮ įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad individualios įmonės statusas yra specifinis, nes ji yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (IĮ įstatymo 2 str.). Įmonės turtas neatskiriamas nuo asmens turto, t. y., už įmonės skolas savininkas atsako ne tik savo pradinėmis investicijomis į verslą, bet ir visu asmeniniu turtu. Visgi šis specifinis statusas nesuteikia teisės juridinio asmens valdymo organui juridinio asmens turtą painioti su savo turtu ir naudoti jį asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai (CK 2.87 str. 4 d.). CK 2.4 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta asmens, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, pareiga tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.
Nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio iki 2008 m. gruodžio 31 d. ieškovui buvo padaryta 808 835 Lt žala, kurią sudarė 737 599 Lt neapskaitytos ir nedeklaruotos pardavimo pajamos laikotarpiu nuo 2007 m. vasario iki 2007 m. lapkričio mėnesio, 30 000 Lt neįskaitytos pajamos pagal 2008 m. rugpjūčio 2 d. priėmimo kvitą, 40 748,65 Lt nuostoliai dėl įmonės įsigytų ir į apskaitą įtrauktų statybinių medžiagų, 488,05 Lt nuostoliai dėl ilgalaikio materialiojo turto neišsaugojimo. Kaip matyti iš apelianto skundo argumentų, apeliantas iš esmės neginčija aplinkybių dėl neapskaitytų pardavimo pajamų, tvirtindamas, kad šiuos pinigus neteisėtai pasisavino buvusi jo sutuoktinė, dirbusi įmonėje komercijos direktore. Be to, apeliantas tvirtina, kad būtent ji ir buvo atsakinga už A. J. IĮ ūkinės veiklos organizavimą, finansinę atskaitomybę, bendrovės dokumentų bei duomenų teikimą juridinių asmenų registrui ir kitų teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą ginčo laikotarpiu.
Teisėjų kolegija atmeta neigiančius kaltę apelianto argumentus, jog už įmonės veiklos organizavimą buvo atsakinga komercijos direktorė R. L.. VĮ Juridinių asmenų registro duomenimis (b .l. 29, t. 1) laikotarpiu nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2009 m. sausio 27 d. A. J. IĮ vadovavo apeliantas A. J., kuris neneigė vykdęs juridinio asmens vadovo funkcijas. Kaip jau minėta aukščiau, būtent apeliantui kaip juridinio asmens vadovui tenka pareiga organizuoti individualios įmonės veiklą, laikantis jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie individualios įmonės turtą bei veiklą (IĮ įstatymo 7 str. 5 d., CK 2.87 str.). Būtent įmonės vadovas, o ne kiti jos darbuotojai (finansininkas ar komercijos direktorius ir kt.) įstatymų nustatyta tvarka atsako už tinkamą apskaitos ir inventorizacijos organizavimą, atlikimą laiku bei šių duomenų išsaugojimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d., ginčo teisiniams santykiams aktualios Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ redakcijos 9 p.). Nagrinėjamu atveju apelianto kaltinimai įmonės darbuotojams (šiuo atveju buvusiai sutuoktinei R. L.) yra deklaratyvaus pobūdžio, nes nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis, be to, apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad apeliantas, kaip atsakingas už įmonės veiklos organizavimą asmuo, manydamas, kad įmonėje netinkamai atliekama finansinė apskaita, galėjo įmonėje atlikti finansinį auditą, o įžvelgdamas įmonės darbuotojos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų savo įtarimams patvirtinti. Priešingai, iš teismų informacinės LITEKO duomenų matyti, kad apelianto atžvilgiu yra pradėtas ne vienas baudžiamasis procesas dėl jo kaip specialaus subjekto (įmonės vadovo) veiksmų (dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo bei nusikalstamo bankroto), apelianto ginčijamoje FNTT Kauno skyriaus specialisto išvadoje matyti, kad 2008 m. birželio 10 d. paaiškinime apeliantas pats nurodė, kad dalis įmonės įsigytų ir į apskaitą įtrauktų statybinių medžiagų panaudota jo asmeninėms reikmėms, o apskaitos dokumentų, patvirtinančių medžiagų panaudojimą įmonės interesais, pateikta nebuvo. Taip pat nustatyta ir 2008 m. gruodžio 31 d. ilgalaikio materialinio turto inventorizacijos atlikimo pažeidimai. Iš FNTT Kauno specialisto išvados turinio, apelianto procesinių dokumentų turinio bei kitų bylos duomenų matyti, kad apeliantas žinojo, jog yra privaloma į apskaitą įtraukti visus įmonės vykdomus pardavimus, bei suvokė, kad įmonės tvarkoma buhalterinė apskaita neatitiko Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonei nebūtų padaryta žala, o jos veikla atitiktų teisės aktų nustatytą teisinį reguliavimą.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė savo kaltės dėl jo vadovaujamai įmonei padarytos žalos fakto (CPK 178 str.). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas, vykdydamas įstaigos vadovo funkcijas, privalėjo veikti apdairiai, atsakingai, sąžiningai, kvalifikuotai ir protingai, o tinkamai neorganizuodamas įmonės apskaitos, dėl ko dalis įmonės pajamų buvo neapskaityta, taip pat nepateikdamas įmonės apskaitos dokumentų, patvirtinančių statybinių medžiagų panaudojimą įmonės reikmėms ir dalį jų panaudodamas asmeninėms reikmėms, netinkamai organizuodamas įmonės turto inventorizavimą, tinkamai nevykdė įstatymo jam deleguotų įmonės vadovo pareigų, todėl privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 str.).
Pirmosios instancijos teismas, visiškai tenkindamas ieškinio reikalavimus, priteisė iš apelianto 808 835,70 Lt dydžio žalos atlyginimą. Minėta, byloje buvo vadovaujamasi FNTT Kauno skyriaus 2010 m. gegužės 12 d. specialisto išvados Nr. 5-2/79 duomenimis. Apeliantas nurodo, kad ši išvada negali būti įrodymu byloje, nes ji yra skundžiama kaip neteisėta ir nepagrįsta, neatitinka faktinių bylos duomenų. Iš dalies su tuo sutiktina. Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-496/2013, priimtu jau po skundžiamo sprendimo priėmimo, apeliantas yra pripažintas kaltu pagal BK 209 straipsnį (dėl nusikalstamo bankroto). Iš šio nuosprendžio matyti, kad baudžiamojoje byloje buvo analizuojama ir minėta specialisto išvada, tačiau ji buvo ne vienintelė, toje byloje buvo analizuojami ir kiti įrodymai inter alia vėliau pateikta kita specialisto išvada. Baudžiamojoje byloje, ištyrus visus įrodymus, neapskaityta A. J. individualiai įmonei pirkėjų sumokėta 767 599 Lt piniginių lėšų suma nuosprendžiu sumažinta iki 296 724 Lt dydžio (nuosprendžio 16 lapas). Pagal BPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti nusikalstamų veiksmų pasekmių nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Taigi, minėtu nuosprendžiu nustatyti faktai nagrinėjamos bylos šalims yra įgiję prejudicinę galią, todėl jie ne tik negali būti šalių ginčo objektu, tačiau kartu yra privalomi ir šį ginčą nagrinėjančiam teismui. Todėl atitinkamai turėtų būti sumažintas ir šioje byloje iš apelianto priteistinas žalos dydis, dėl ko skundžiamas sprendimas keistinas, sumažinant iš apelianto priteistiną ieškovui žalos atlyginimą iki 337 960,70 Lt dydžio (296 724 Lt+40 748,65 Lt+ 488,05 Lt).
Apeliacinio skundo argumentai dėl įmonės turimo nemažos vertės turto, iš kurio galės būti tenkinami įmonės kreditoriniai reikalavimai, nešalina ir nemažina jo atsakomybės apimties, nes nagrinėjamu atveju spręsta dėl įmonei padarytos žalos, pasireiškusios įmonei priklausančio turto neišsaugojimu ir panaudojimu ne įmonės, o savo ar trečiųjų asmenų interesams tenkinti. Todėl tokio pobūdžio argumentai atmestini.
Apeliantas byloje yra pateikęs skundą, kuriuo prašo panaikinti VMI 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr.69-226, kuriuo nuspręsta jo skundą dėl Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (19)-K3-320 palikti nenagrinėtu, taip pat prašo įpareigoti centrinį mokesčių administratorių išnagrinėti jo skundą ir priteisti iš R. L. 737 599 Lt žalą. Pirmosios instancijos teismas paliko šį apelianto skundą nenagrinėtu, motyvuodamas tuo, jog apeliantas negali savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutavusios įmonės ginčo su mokesčių administratoriumi, neturint dokumentų, įgaliojančių atstovauti ieškovą.
Apeliantas neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paliko apelianto skundą nenagrinėtu dėl ginčo tapatumo. CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtu, jeigu pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Apelianto skundas teismui dėl mokestinių nepriemokų pateiktas įmonės bankroto proceso metu. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra aiškiai nurodęs, kad „pagal Įmonių bankroto įstatymą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p., 11 str. 3 d.). Bankrutuojančios individualios įmonės savininkas gali dalyvauti bankroto byloje ir naudodamasis atitinkamomis procesinėmis teisėmis ginti savo interesus, tačiau jis neturi įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais ar jos vardu kelti bylas teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2010). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutuojančios įmonės ginčo su mokesčių administratoriumi. Todėl teismas pagrįstai, vadovaudamasis teismine praktika, atsisakė priimti apelianto skundą kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens (CPK 137 str. 2 d. 8 p.).
Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas sprendimas keistinas, sumažinant priteistinos iš apelianto ieškovui žalos dydį iki 337 960,70 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 p.).
Pakeitus skundžiamą sprendimą, pakeistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 5 d.). Iš apelianto valstybei priteistina 27,39 Lt išlaidų (42 proc. nuo tenkintos ieškinio dalies), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir 4 138,82 Lt žyminio mokesčio, mokėtino už pareikštą ieškinį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str.).
Šalys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutarė:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Priteisti ieškovui bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. J. (duomenys neskelbtini) 337 960,70 (tris šimtus trisdešimt septynis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt litų 70 ct) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 337 960,70 Lt nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo A. J. 4 138,82 Lt (keturis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt aštuonis litus 82 ct) žyminio mokesčio ir 27,39 Lt (dvidešimt septynis litus 39 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.“
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. J. valstybei 16,22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teisme.