- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- 1A-56-885/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09361-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- M., M. D.
- Nukentėjusysis
- S. Ž.
- Advokatai
- Gediminas Skaistys, Edvinas Sergaitis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. gynėjo advokato G. Skaisčio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti prie 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš dalies tenkintas nukentėjusiojo S. Ž. atstovo pagal pavedimą civilinis ieškinys ir iš M. D. S. Ž. naudai priteista 550 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Tenkintas nukentėjusiojo S. Ž. atstovo pagal pavedimą prašymas ir priteista iš M. D. S. Ž. 200 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. M. D. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. vasario 13 d., apie 16.20 val., Vilniuje, Ozo gatvėje esančioje autobusų stotelėje „(duomenys neskelbtini)“, prie degalinės VIADA, adresu (duomenys neskelbtini), priėjęs prie automobilio „Citroen C3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atidaręs automobilio dureles, kumščiu sudavė tris smūgius automobilyje sėdėjusiam nukentėjusiajam S. Ž. į galvą, jam bandant išlipti iš automobilio ir pastačius kairę koją, M. D. du kartus automobilio durelėmis trenkė nukentėjusiajam S. Ž. per kairės kojos blauzdą, padarydamas kairės blauzdos poodinę kraujosruvą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais M. D. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistojo M. D. gynėjas G. Skaistys apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir M. D. išteisinti; atlikti dalinį įrodymų tyrimą – paskirti tyrimo eksperimentą tikslu nustatyti, ar tyrimo metu nustatytomis ir pirmosios instancijos teismo patvirtintomis įvykio aplinkybėmis M. D. galėjo atlikti veiksmus, už kuriuos yra nuteistas.
Šalies argumentai
2.1. Apeliantas tvirtina, kad jis neatliko tokių veiksmų, kaip nurodyta kaltinime ir priimtame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė nepatikimais, skirtingais nukentėjusiojo S. Ž. ir jo mamos, liudytojos S. Ž., parodymais. Teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė bylos medžiagą.
2.2. S. Ž. pareiškime dėl įvykio nurodė, jog M. D. atidarė automobilio Citroen kairės pusės dureles ir griebė jį daužyti kumščiais į galvą; nuo pirmo smūgio į galvą, apsvaigęs parkrito į dešinę vairuotojo pusę, kojos išlindo iš mašinos, bandė atsistoti, tuo metu M. D. automobilio durelėmis pradėjo daužyti kojas. Ikiteisminio tyrimo metu S. Ž. nurodė, kad priėjęs vyras prie automobilio Citroen, atidarė dureles ir nieko nesakęs trenkė jam į galvą virš kairės ausies, po ko jam aptemo sąmonė ir jis atsitrenkė į mamą; po kelių sekundžių atgavo sąmonę ir pamatė, kad vyras vėl bando trenkti į galvą; bandė išlipti iš automobilio ir tik jam iškišus kairę koją, vyras su durelėmis ėmė trankyti per koją, vyras apie 5 kartus su durelėmis sudavė per koją. Akistatos su M. D. metu, nukentėjusysis, į klausimą, kiek smūgių buvo suduota, atsakė du smūgiai dešine ranka į viršugalvį delnu; į klausimą, kiek kartų ir kada buvo trenkta durimis nukentėjusiajam per koją – po smūgių į galvą bandė išlipti, pastatė kairę koją iš mašinos ir tuo metu durimis jam buvo trenkta tris kartus per koją, per blauzdą. Specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodyta: „Apžiūra: galvoje, kairėje blauzdoje išorinių sužalojimų nėra. Kitur sužalojimų nenurodo.“; specialistė jokių sužalojimų nenustatė. Apelianto manymu, tokia specialisto išvada negali būti jo kaltės įrodymu ir nukentėjusiojo parodymų patvirtinimu, nes specialistė jokių sužalojimų nenustatė, o specialisto sąlyginė išvada paremta medicininiais dokumentais tik patvirtina faktą, kad nukentėjusysis turėjo kažkokį sužalojimą ant kojos, kurio atsiradimo priežastys nenustatytos, bet preziumuotos iš nukentėjusiojo ir jo mamos parodymų dėl suduotų smūgių skaičiaus. Teisminio nagrinėjimo metu S. Ž. nurodė, kad į galvą buvo suduoti tikrai trys smūgiai ir į koją durelėmis du – trys smūgiai. Visi nukentėjusiojo parodymai skirtingi, prieštaravimai parodymuose nepašalinti.
2.3. Dėl nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų neatitikimo vienas kitiems. S. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog mama iš automobilio išlipo prieš nukentėjusiajam bandant išlipti iš automobilio. Kai ji išlipo iš automobilio ir šaukėsi pagalbos, tuo metu vyras durelėmis daužė jam koją. Stotelėje buvę žmonės nenorėjo padėti. Jam pavyko nufotografuoti automobilį Audi, kuriuo vyras pasišalino iš įvykio vietos. Norėjo patraukti savo automobilį, todėl nuvažiavo į PC „Akropolis“, nuėjo į tualetą, kai grįžo mama, ji jau buvo iškvietusi policijos pareigūnus. Teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad po įvykio išlipo iš automobilio, šaukėsi pagalbos, niekas nepadėjo, įsėdo su mama atgal į automobilį, mamai iškrito telefonas, tada jis griebė ir nufotografavo nuvažiuojantį M. D. ir paskambino į policiją bei nuvažiavo link Akropolio.
2.4. Ikiteisminio tyrimo metu S. Ž. nurodė, kad po įvykio jos sūnui pavyko nufotografuoti automobilį Audi, kuriuo vyras pasišalino iš autoįvykio vietos. Jie nuvažiavo prie PC „Akropolis“, sūnus nuėjo į tualetą, o ji paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Teisminio nagrinėjimo metu ji nurodė, kad M. D. priėjęs prie automobilio „Citroen“ nesakė nei vieno žodžio, ji išlipo iš automobilio, norėjo pasiaiškinti su juo, ėjo gatve ir pamatė, kad M. D. įlindęs kumščiais užpuolė jos sūnų, šokinė situacija, pradėjo filmuoti, M. D. labai greit nubėgo link automobilio, ji spėjo nufotografuoti. Nukentėjusysis ir liudytoja apie įvykius ir jų seką kiekvieną kartą kalba skirtingai, tiek dėl sumušimo aplinkybių – kur buvo S. Ž. mušimo momentu, tiek dėl fotografavimo – kas fotografavo, tiek dėl policijos kvietimo – kas kvietė policiją. Priešingai nei nukentėjusysis S. Ž. ir liudytoja S. Ž., M. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė išsamius parodymus dėl savo nekaltumo, kurie nepaneigti jokiais bylos įrodymais.
2.5. Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio tyrimo metu buvo prašoma atlikti tyrimo eksperimentą tikslu nustatyti, ar nukentėjusiojo ir liudytojos nurodomomis aplinkybėmis M. D. galėjo atlikti tokius veiksmus, dėl kurių buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tačiau prašymai nemotyvuotai buvo atmesti, taip užkertant kelią į teisingą teismą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė savo apeliacinį skundą ir prašė jį išteisinti, o nukentėjusiojo S. Ž. atstovas advokatas E. Sergaitis ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Advokatas E. Sergaitis prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. D. gynėjas advokatas G. Skaistys prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį, panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, toks prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. netinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus, neteisingai nustatė bylos aplinkybes, o tai sutrukdė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą.
5. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagoje užfiksuotus duomenis, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarytos veikos aplinkybės nustatytos tinkamai, išvados suformuluotos pasiremiant visų įrodymų objektyvia analize. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde pateikti motyvai nepaneigia nuosprendžio argumentų ir neveda prie kitokio sprendimo. Teisėjų kolegija pasisako dėl apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių patikimumo ir jų reikšmės nustatant padarytos veikos faktines aplinkybes.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017 ir kt.). Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstas išvadas.
8. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas pateikia savo išvadas, kurios remiasi M. D. pateikta įvykio versija. Tačiau priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas negali remtis vien tik kaltinamojo pateikiama versija, net jei ji viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekli. Teismas daro išvadas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visas bylos aplinkybes, visus byloje esančius įrodymus, juos lygindamas ir analizuodamas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas motyvuotai atskleidė, kodėl darydamas išvadas vadovaujasi vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta.
9. Esminiu ginčo elementu išlieka aplinkybė, ar M. D. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo S. Ž. atžvilgiu. Nuteistasis laikosi pozicijos, kad jis smurto nenaudojo, tik, kaip buvęs pareigūnas, jautė pareigą sudrausminti S. Ž. dėl jo jam per galinį automobilio langą parodyto nepadoraus gesto (vidurinio piršto), todėl, pervažiavęs sankryžą, sustojo „(duomenys neskelbtini)“ stotelėje, nes už jo stotelėje sustojo ir nukentėjusiojo mamos (liudytojos S. Ž.) vairuojamas automobilis. Jis išlipęs nuėjo pasikalbėti su jaunuoliu, atsidarė dureles ir S. Ž. pasakė „Ar žinai, kad už tokius gestus baudžiama“, savo ranka atrėmė nukentėjusįjį už peties, kad šis neišliptų, nes jaunuolis pradėjo rėkti „ko nori, eik iš čia“, kadangi nukentėjusysis nesureagavo, tęsti dialogo su juo nebuvo tikslo, todėl uždaręs automobilio dureles nuėjo į savo automobilį ir nuvažiavo. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai yra subjektyvūs teiginiai, ką iš esmės apylinkės teismas išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Tiek pats nukentėjusysis S. Ž., tiek jo mama liudytoja S. Ž. paneigė, jog S. Ž. rodė kokį nors nepadorų gestą M. D. apskritai. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad M. D. stotelėje užblokavo nukentėjusiojo mamos (liudytojos S. Ž.) vairuojamą automobilį, dėl to jie nebegalėjo niekur pajudėti, o, priėjęs prie jų ir atsidaręs jų automobilio dureles, nepasakęs nei vieno žodžio, pradėjo smūgiuoti S. Ž. į galvą. Nagrinėjama situacija įvyko darbo dienos, ketvirtadienio popietę, apie 16.20 val., Ozo gatvėje tokiu metu esant intensyviam eismui ir formuojantis vakarinei transporto spūsčiai (tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja patvirtino, kad formavosi transporto spūstys, o viešojo transporto stotelėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemažai žmonių), todėl nelogiška, kad Ž., važiavę pas draugus stebėti pelėdų, savo noru sustojo viešojo transporto stotelėje, ką iš esmės daryti draudžia Kelių eismo taisyklės. Todėl šie nukentėjusiojo ir liudytojos teiginiai paneigia M. D. teiginius, kad apeliantas sustojo tik dėl to, kad norėjo sudrausminti S. Ž., jog negalima rodyti nepadorių gestų ir, kad vyko pokalbis tarp jo ir nukentėjusiojo. Apeliaciniame skunde pateikta įvykių interpretacija paremta tik subjektyviu situacijos vertinimu ir prielaidomis, kurios negali būti patikrintos byloje surinktais įrodymais.
10. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad S. Ž., tą pačią dieną, nedelsiant po įvykio 2019 m. vasario 13 d., pagal jos iškvietimą atvykusiai patrulei I. K. įvardijo esmines konflikto aplinkybes, kad automobilio Audi, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas agresyviais būdais jai rodė, kad ji greičiau persirikiuotų, aplenkė ją sankryžoje ir užstojo kelią jos automobiliui, dėl ko ji irgi buvo priversta sustoti. Audi automobilio vairuotojas (M. D.) išlipo iš savo automobilio, priėjo prie jos transporto priemonės ir, atsidaręs kairės pusės – keleivio, kadangi ji vairavo anglišką automobilį su vairu dešinėje, dureles, sūnui S. Ž. daužė į galvą, o sūnui bandant išlipti iš automobilio, durelėmis daužė jo koją. Vėliau liudytoja S. Ž. taip pat tas pačias esmines aplinkybes parodė apklausiama tyrėjo ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme. Nukentėjusysis S. Ž. tas pačias aplinkybes nurodė tiek rašytiniame 2019 m. kovo 1 d. pareiškime Vilniaus miesto 1 policijos komisariato viršininkui, tiek 2019 m. kovo 6 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad su motina S. Ž., vairavusia minėtą automobilį, išvažiavo iš šalutinio keliuko į Ozo gatvę, kuri rodė kairį posūkį ir laukė galimybės persirikiuoti į eismo juostą iš autobusams skirtos juostos, už jų sustojo ir jiems garsiniu signalu bei šviesomis agresyviai signalizavo automobilio Audi vairuotojas (M. D.), kuris sankryžoje jo motinos vairuojamą automobilį aplenkė iš kairės pusės ir du kartus staigiai stabdė blokuodamas jiems kelią ir išlipęs iš savo automobilio Audi vairuotojas priėjo prie jo, atsidarė dureles ir nieko nesakydamas kelis kartus smūgiavo nukentėjusiajam į viršugalvį, tada kelis kartus trenkė durelėmis per jo kairę koją. S. Ž. kairės kojos sužalojimus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. kovo 14 d. specialisto išvada Nr. G 844/2019 (01), kurioje nurodoma, kad S. Ž. nustatyta kairės kojos blauzdos poodinė kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu, prieš kreipiantis medicinos pagalbos, sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, sužalojimas padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu.
11. Nuteistasis viso proceso metu aiškino, kad tai buvo tik žodinis sudrausminimas. Toks nuteistojo elgesys, kai siekdamas sudrausminti asmenį blokavo automobilį, neleido jam išvažiuoti, jau viršijo leistinas ribas ir negali būti pateisinamas. Nuteistasis nėra policijos pareigūnas ir negali riboti kito žmogaus judėjimo laisvės, kas, kaip ir fizinio smurto naudojimas, negali būti vertinama kaip pilietiškumas. M. D. veiksmai atidarant svetimo automobilio dureles ir smūgių sudavimas nukentėjusiajam negali būti laikomi teisėtais ar pilietiškais veiksmais. M. D. veiksmai buvo priešingi viešajai tvarkai, kadangi jo pasirinktas nagrinėjamos situacijos sprendimo būdas viešoje vietoje akivaizdžiai rodo nepagarbą aplinkiniams. Apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad M. D. teiginiai, neva S. Ž. parodytas nepadorus gestas buvo toks esmingai svarbus, dėl kurio reikėjo keisti tos dienos planus ir važiavimo maršrutą, sustoti viešojo transporto stotelėje ir vakarinės transporto spūsties metu auklėti pirmą kartą gyvenimą sutiktą asmenį ir tai negali pateisinti pakankamai intensyvių nuteistojo smurtinių veiksmų atlikimo viešoje vietoje. Apeliaciniame skunde pateiktas situacijos vertinimas, kad jei M. D. sudavė smūgius, tai turėjo būti nukentėjusiojo natūrali gynybinė reakcija užsidengti į suduodamus smūgius, o ne bandyti išlipti iš automobilio, nes tokio veiksmo, esant intensyviam puolimui, net neturėjo jokios galimybės atlikti, yra tik subjektyvi nuteistojo nuomonė ir jokiais įrodymais neparemtas teorinis pasvarstymas. Tokių ir panašių veiksmų atlikimas viešoje vietoje teismų praktikoje laikomas nusikalstamu ir baudžiamas pagal BK 284 straipsnį. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad dėl šių aplinkybių jis nuteistas nepagrįstai.
12. Galvodamas, kad nukentėjusysis pasielgė neteisėtai, nuteistasis turėjo ne pats spręsti tokią situaciją pasitelkęs fizinius veiksmus ir prisiėmęs policijos pareigūno funkcijas, o parašyti pareiškimą policijai, tuo labiau, kad nukentėjusiojo automobilio duomenys jam buvo žinomi. Pasirinkęs netinkamą savo elgesio variantą, nuteistasis padarė nusikaltimą ir už tai yra nubaustas.
13. Skunde teigiama, kad teismas klaidingai vertino įrodymus ir nepašalino kilusių prieštaravimų tarp parodymų. Skunde ginčijamas teismo ištirtų įrodymų vertinimas dėl nukentėjusiojo S. Ž. ir liudytojos S. Ž. parodymų neatitikimo vienas kitiems, kad specialisto išvada paremta medicininiais dokumentais tik patvirtina faktą, kad nukentėjusysis turėjo kažkokį sužalojimą ant kojos, kurio atsiradimo priežastys nenustatytos, bet preziumuotos iš nukentėjusiojo ir jo mamos parodymų dėl suduotų smūgių ir skaičiaus negali būti laikomos vertinimo klaidomis ar esminiais įrodymų neatitikimais bei nepaneigia fakto, kad M. D. viešoje vietoje naudojo fizinį smurtą prieš S. Ž.. Skunde aptariami smulkūs nukentėjusiojo, liudytojos parodymų ar ginčijamų aplinkybių neatitikimai (bandymų suduoti smūgius skaičius ar suduotų smūgių skaičius į viršugalvį ar galvos šoną prie ausies, sustojimo stotelėje priežastys) nepanaikina M. D. kaltės ir nepateisina jo veiksmų.
Dėl tyrimo eksperimento
14. Nuteistieji ir jų gynėjai turi teisę pateikti prašymus nagrinėjant bylą tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme. Prašymo netenkinimas automatiškai nereiškia teisės į teisingą teismą paneigimą, asmens teisių baudžiamajame procese varžymą esminio BPK pažeidimo BPK 324 straipsnio prasme. Įvertinęs, kad prašymas atlikti tyrimo eksperimentą jau buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (b. l. 153-154), kurioje nuspręsta, kad eksperimento atlikimas nebūtų procesiškai pagrįstas ir tikslingas, apeliacinės instancijos teismas prašymo atlikti eksperimentą netenkino, nes atkurti tą pačią situaciją yra mažai tikėtina. Todėl nepagrįstai apeliantas teigia, kad jų prašymai dėl eksperimento skyrimo pirmos instancijos teisme buvo nemotyvuotai atmesti.
Dėl proceso išlaidų
15. Nukentėjusiojo S. Ž. atstovas advokatas E. Sergaitis prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš 2019 m. lapkričio 14 d. pinigų priėmimo kvito Nr. 1047660 matyti, kad S. Ž. advokatui E. Sergaičiui už atstovavimą apeliaciniame procese sumokėjo 100 Eur. Kaip galima suprasti, šias S. Ž. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir prašoma išieškoti iš nuteistojo.
16. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-52-942/2016, 2K-373-976/2018 ir kt.).
17. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. D. gynėjo advokato G. Skaisčio apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi yra atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, o taip pat bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą, teisinių paslaugų įkainius, teisinei pagalbai teikti skirtą darbo laiką, sprendžia, kad nukentėjusiojo turėtų proceso išlaidų suma teisinėms paslaugoms apeliaciniame procese nėra aiškiai per didelė, todėl priteistina iš nuteistojo M. D..
18. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį pagrindo nėra, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o nuteistojo M. D. gynėjo advokato G. Skaisčio apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo M. D. gynėjo advokato Gedimino Skaisčio apeliacinį skundą atmesti.
N. S. Ž. išlaidas – 100 Eur (šimtą eurų) advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teismo posėdyje apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas nukentėjusiajam S. Ž. iš nuteistojo M. D..