Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.5; 1.1.9.1; 1.1.9.2; 1.1.9.7; 1.2.25.5; 2.3.4.3; 2.4.6.1

2025 m. spalio 2 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės-Raizgienės ir Ievos Gavelytės-Kalytienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nuteistajam I. M. paskirta galutinė 40 MGL (2 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, I. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metams 10 mėnesių. Šį terminą nuspręsta skaičiuoti nuo 2025 m. vasario 21 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1-2, 4 dalimis, valstybės naudai konfiskuota nusikalstamos veikos priemonė – automobilis „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), kuris registruotas kaip priklausantis R. M..

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl išlaidų priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. I. M. 2025 m. vasario 18 d. apie 10 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu, pažymėtu Nr. 51, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,13 promilių etilo alkoholio koncentracija. I. M. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde prašoma atleisti I. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnio 1 dalį, laiduotoju paskiriant R. K., bei sumažinti paskirto specialiosios teisės atėmimo terminą vienu trečdaliu.

2.1. Apeliantas nurodo, kad nors procesas vyko pagreitinto proceso tvarka, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273, 290 ir 291 straipsniuose įtvirtinta įrodymų tyrimo tvarka. Tačiau teisiamajame posėdyje iš esmės nebuvo pagarsinti apklausų protokolai, neišvardinta bylos medžiagos, kas iš dalies prieštarauja BPK 304, 305 ir 307 straipsnių nuostatoms. Dėl to apeliantas negalėjo pateikti savo nuomonės apie surinktus įrodymus bei daryti pastabų.

2.2. Pažymi, kad nepagrįsta tai, jog automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas nepažeis I. M. teisių, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ši transporto priemonė yra registruota R. M. vardu bei įgyta santuokos metu ir yra bendroji jungtinė nuosavybė. Šiuo atveju visiškai nesigilinta į R. M. parodymus, ji nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, kaip turto bendrasavininkė, dėl ko buvo konfiskuota jos turto dalis, taip pat nebandyta nustatyti, iš kokių lėšų buvo įgytas konfiskuotinas turtas. Dėl to skundžiamas nuosprendis šioje dalyje yra naikintinas.

2.3. Pabrėžiama, kad teismo išvada dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės yra priimta neturint jokios informacijos apie apelianto teistumus, o jo praeityje gauta administracinė nuobauda negali turėti jokios įtakos skundžiamam teismo sprendimui. Nurodoma, kad šiuo metu apeliantas yra vedęs, turi darbą, nusikalsta pirmą kartą, KET yra pažeidęs vieną kartą 2019 m. Nors apeliantas yra apibūdinamas kaip pavojingas nusikaltėlis, akcentuojama, kad apeliantas 1984-1986 m. tarnavo armijoje, taip pat 1988-1989 m. dalyvavo žemės drebėjimo gelbėjimo darbuose Armėnijoje bei siekia įgyti vairuotojo pažymėjimą. Dėl to manytina, jog yra galimybė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Teismo posėdyje apklausta liudytoja R. M. parodė, kad nuteistasis yra jos sutuoktinis. Žino, kad nuosprendžiu nuspręsta konfiskuoti automobilį, nors automobilį pirko ji pati, ėmė paskolą ir mokėjo už jį penkerius metus. Supranta, kad automobilis yra bendra nuosavybė. Gali būti, kad automobilį įsigijo 2017 m., o jų santuoka sudaryta 2009 m. Automobiliu naudojosi ji, tačiau į darbą juo važinėdavo labai retai, nes prie darbovietės nebuvo stovėjimo aikštelės. Su automobiliu važiuodavo į kaimą arba kitais reikalais laisvomis nuo darbo dienomis. Automobilis dabar yra nenaudojamas dėl daug gedimų. Daugiau automobilių jų šeimoje nėra, todėl dabar negali niekur važiuoti. Jos vyras seniai neturi teisės vairuoti ir nevažinėja, o tuo automobiliu naudojosi ji. Galimai šioje situacijoje jam atrodė, kad jis gali vairuoti.

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, I. M. nesutinka su sprendimu neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), taip pat prašo sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (specialiosios teisės atėmimo) terminą ir nekonfiskuoti automobilio. Teisėjų kolegija, nenustačiusi padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

6. Visų pirma pasisakytina dėl apelianto argumentų, jog nagrinėjamu atveju buvo nesilaikyta BPK 273 ir 290-291 straipsniuose nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos, kadangi teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismas nepagarsino apklausų protokolų bei neišvardino bylos medžiagos, kas iš esmės pažeidė apelianto teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, nesutinka su šiais teiginiais.

7. Kaip matyti iš 2025 m. kovo 19 d. teisiamojo posėdžio protokolo (b. l. 103–108), proceso dalyviai nepareiškė prieštaravimų dėl bylos nagrinėjimo sutrumpinto proceso tvarka. Po to, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teisėjui paklausus, ar teismas turėtų skelbti bylos medžiagą, ar gali išvardinti byloje esančius dokumentus, proceso dalyviai neišreiškė pageidavimų dėl bylos medžiagos paskelbimo. Taigi šioje dalyje nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 273 ar 290-291 straipsnio nuostatas. Dėl to apelianto argumentai dėl tariamai pažeistos jo teisės pateikti savo nuomonę dėl surinktų įrodymų yra atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl I. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį

8. Apeliantas nurodo, jog aptariamu atveju jis atitinka visas BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose numatytas sąlygas, o pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi jo administracinio baustumo faktu. Be to, nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės įrodo, kad jis nėra pavojingas asmuo, turi stiprų atsakomybės jausmą, taip pat šiuo metu siekia susigrąžinti teisę vairuoti kelių transporto priemones. Spręstina, kad šie motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio.

9. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose įtvirtinta, jog asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir; 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir; 3) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

10. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino BK 40 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimą šiuo atveju, padaryta išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog I. M. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teismo teisė, o ne pareiga. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti dėl jo taikymo. Be to, kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines šio apsisprendimo sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252-628/2024, 2K-18-976/2025). Įvertinus I. M. padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog I. M. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos.

11. Teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat yra vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką bei elgesį praeityje ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-1073/2024, 2K-212-594/2024 ir kt.). Vienai ar kitai išvadai, be kita ko, gali turėti įtakos asmens ankstesni (išnykę) teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis, taip pat turima informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus. Pažymėtina, kad nei teismų praktika, nei baudžiamieji įstatymai nenustato taisyklių teismui, kiek ir kokių duomenų turėtų būti įvertinta darant išvadą, kad yra arba nėra pagrindo manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esminis teismų praktikoje pabrėžiamas aspektas yra tai, kad atitinkamų teismo vertinamų duomenų turi pakakti, kad būtų nustatytos aplinkybės, dėl kurių teismui nekiltų abejonių, kad asmuo ateityje nebenusikals.

12. Iš I. M. charakterizuojančių duomenų yra matyti, kad jis anksčiau neteistas (b. l. 48–49), šiuo metu dirba (b. l. 50), yra vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Vis dėlto iš 2025 m. vasario 18 d. Informacijos apie pretendentą paieškos rezultatų (b. l. 42–44) matyti, jog I. M. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos veiklos skyriaus 2019 m. birželio 27 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 422 straipsnio 5 ir 6 dalį (past. – už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, kai jam buvo nustatytas 1,45 promilės girtumas), bei jam paskirta 800 Eur bauda su specialiosios teisės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimu 12 mėnesių. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimis I. M. skundai dėl minėto 2019 m. birželio 27 d. nutarimo buvo atmesti (past. – šią informaciją patvirtina Lietuvos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys). Nors sutiktina, kad šis įvykis įvyko prieš kiek daugiau nei šešerius metus, tai, jog apeliantas ir vėl yra baudžiamas už vairavimą esant neblaiviam, leidžia daryti išvadą, kad jis iš savo praeities klaidų nepasimokė. Be to, I. M. už vairavimą esant neblaiviam anksčiau baustas administracine tvarka, tuo tarpu šioje byloje jam nustatytas net 2,13 promilių neblaivumas, už kurį jau yra taikoma baudžiamoji atsakomybė, kas suponuoja išvadą, jog apelianto daromi teisės pažeidimai sunkėja. Taip pat atsižvelgtina į tai, jog aptariamo įvykio metu I. M. neturėjo teisės vairuoti kelių transporto priemones, taigi net negalėjo vairuoti transporto priemonės net ir tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs blaivus. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis I. M. neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tačiau nusprendė vairuoti transporto priemonę būdamas neblaivus, taip rizikuodamas ne tik savo, tačiau ir kitų eismo dalyvių sveikata, gyvybe bei turtu. Nors apeliantas teigė, kad neketino toli važiuoti ir norėjo tik parvaryti automobilį iki savo namų, pabrėžtina jog net ir trumpas transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam kelia realų pavojų tiek vairuotojui, tiek ir kitiems eismo dalyviams. Atsižvelgiant į tai, jog apeliantas antrą kartą baudžiamas dėl vairavimo esant neblaiviam, spręstina, jog praeityje jam taikytos poveikio priemonės nesulaikė jo nuo pakartotinio neteisėto elgesio modelio, dėl ko negalima sutikti su I. M. teiginiais, jog jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės yra iš esmės patvirtinančios tai, jog jis ateityje pakartotinai nenusikals.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės termino

13. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti I. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (specialiosios teisės atėmimo) terminą. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs nagrinėjamam klausimui reikšmės turinčias aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą ir švelninti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

14. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, apribojanti pilnamečio asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės, teises ir laisves bei jam nustatanti specialias pareigas ir padedanti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo arba atėmimo.

15. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 1 metų 10 mėnesių terminui, šį terminą skaičiuojant nuo 2025 m. vasario 21 d.

16. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 1 metų 10 mėnesių baudžiamojo poveikio priemonės terminą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, jog nuteistasis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimą – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas – jo kraujyje rasta 2,13 promilės etilo alkoholio. Pažymėtina, kad šis kiekis daugiau nei penkis kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją, be to, žymiai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kaip minėta anksčiau, I. M. nėra laikomas pavyzdingu vairuotoju, taip pat automobilį vairavo neturėdamas teisės tai daryti, kas rodo jo abejingumą KET nustatytiems reikalavimams bei draudimams. Spręstina, kad trumpesnio draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones nustatymas ne tik pažeistų proporcingumo bei teisingumo principus, bet taip pat paneigtų baudžiamojo poveikio priemonių esmę ir paskirtį, dėl to nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą.

Dėl turto konfiskavimo

17. Apeliaciniame skunde taip pat yra prašoma nekonfiskuoti automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ši transporto priemonė yra bendroji jungtinė nuosavybė, o taip pat yra registruota ne jo, o jo sutuoktinės R. M. vardu, todėl turto konfiskavimas šiuo atveju pažeistų trečiojo asmens nuosavybės teises. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais argumentais.

18. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria yra siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitokių priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko arba kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

19. Iš VĮ „Regitra“ pateiktų duomenų matyti, jog automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirmą kartą Lietuvos Respublikoje įregistruotas 2017 m. liepos 25 d., jo valdytoju-savininku nurodant būtent R. M. (b. l. 27). Įvertinus tai, jog baudžiamojoje byloje nėra ginčo, kad ši transporto priemonė įgyta apeliantui ir R. M. esant santuokoje, ji yra laikytina bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vis dėlto, vien tik ši aplinkybė, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomas automobilio konfiskavimas, ar turėjo būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę ar jos dalį atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-302-957/2025). Šiame kontekste akcentuotina, kad, kaip teigė pati R. M., automobiliu daugiausia naudojosi ji, o I. M., kadangi neturėjo teisės vairuoti, juo nesinaudojo, tačiau nagrinėjamas įvykis paneigia šiuos liudytojos parodymus. Tai, jog apeliantas neva nesinaudoja šiuo automobiliu paneigia ir tai, jog įvykis, už kurį nuteistasis buvo nubaustas administracine tvarka 2019 m., įvyko I. M. vairuojant būtent šį automobilį. Be to, kaip detaliai į keliamą klausimą yra atsakyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, aptariamu atveju nenustatyta, kad šis automobilis yra padalintas ar priklausytų R. M. asmeninės nuosavybės teise – ši aplinkybė iš esmės paneigta tiek apeliaciniame skunde, tiek ir R. M. apklausos metu. Nors sutiktina su tuo, jog transporto priemonės konfiskavimas gali sukelti tam tikrus nepatogumus ne tik apeliantui, bet ir jo sutuoktinei, kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to yra sumažėjusi bendroji jungtinė nuosavybė, gali kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-13-458/2021, 2K-112-942/2021 ir kt.).

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

20. Vilniaus apygardos teisme 2025 m. gegužės 26 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2025-06540, kurioje yra nurodoma, kad valstybės naudai priteistina suma sudaro 75,00 Eur dydžio sumą.

21. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

22. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. M. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas jo apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę nuteistajam paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Dėl šių priežasčių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 1 d. nuosprendžio.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 75,00 Eur dydžio sumai už I. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.