Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Jurosa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Jurosa“, R. S. (R. S.) dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo, sutartinių delspinigių priteisimo, aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Jurosa“, R. S. dėl sutarties nutraukimo, nuostolių atlyginimo, sutartinių delspinigių priteisimo, aktų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, prašydamas nutraukti tarp J. K. ir UAB „Jurosa“ 2015 m. lapkričio 17 d. sudarytą buto apdailos darbų rangos sutartį; pripažinti negaliojančiais UAB „Jurosa“ 2016 m. sausio 14 d. ir 2016 m. sausio 29 d. vienašališkus atliktų darbų aktus; ieškovui iš atsakovų subsidiariai priteisti 15 719,60 Eur nuostolių, 6 000 Eur skolos, 2 195,32 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovui iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Jurosa“ ir R. S. priklausančias pinigines lėšas bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose arba esančias pas trečiuosius asmenis 23 914,92 Eur sumai, leidžiant atsiskaityti su ieškovu pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus, o nesant arba trūkstant piniginių lėšų, reikalaujamai sumai garantuoti areštuoti UAB „Jurosa“ priklausančius automobilius bei taikyti įrašą viešame registre – uždrausti parduoti, realizuoti ir/ar kitaip perleisti R. S. priklausantį registruojamą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį arba kitą likvidų turtą ieškinio sumai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 2 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino iš dalies. Ieškovo J. K. reikalavimo užtikrinimui areštavo atsakovės UAB „Jurosa“ (j. a. k. 302552826) nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, – pinigines lėšas bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis neviršijant 23 914,92 Eur sumos, uždraudžiant atsakovei areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Areštavus atsakovei UAB „Jurosa“ priklausančias pinigines lėšas, leido atsakovei iš jų atsiskaityti su ieškovu pareikšto reikalavimo ribose (23 914,92 Eur). Atsakovei taip pat suteikė teisę iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Kitoje dalyje prašymą atmetė.Teismas preliminariai įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, konstatavo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas dalyje dėl reikalavimų atsakovės UAB „Jurosa“ atžvilgiu ir ieškovui palankus sprendimas šioje dalyje galėtų būti priimtas. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu ar laidavimu, padarė išvadą, jog šioje byloje reikalaujama suma atsakovei UAB „Jurosa“ yra didelė, egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovė gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba tapti negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Įvertinęs, kad rangos santykiai, kuriais grindžiamas ieškinys yra susiklostę tarp ieškovo ir atsakovės UAB „Jurosa“, atsakovas R. S. minėtuose santykiuose veikė kaip įmonės atstovas, reiškiamas reikalavimas, teismo preliminariu vertinimu, atsakovui R. S. nėra pagrįstas faktiniu ir teisiniu pagrindu, neatitinka CK 2.50 straipsnio sąlygų, nes nėra nurodyta aplinkybių, jog atsakovė UAB „Jurosa“ būtų nemoki (bankrutuojanti) ir negalinti vykdyti ieškovui galiojančių turtinių prievolių dėl atsakovo R. S. neteisėtų (tyčinių) veiksmų, atsakovės UAB „Jurosa“ turtinė prievolė atsakovui atsiras tik patenkinus reikalavimus dėl sutarties nutraukimo ir priteisus prašomas sumas, todėl prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo R. S. atžvilgiu netenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė (apeliantė) UAB „Jurosa“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį, ir klausimą išspręsti iš esmės – J. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Atskirojo skundo argumentai:Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio reikalavimai UAB „Jurosa“ atžvilgiu yra tikėtinai pagrįsti ir ieškovui palankus sprendimas šioje dalyje galėtų būti priimtas. Nurodo, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, reiškiami reikalavimai negalės būti tenkinami dėl jų nepagrįstumo, nes ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, kas sudaro teisinį ir faktinį pagrindą atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Byloje nėra jokių faktinių duomenų, kad atsakovė ėmėsi veiksmų perleisti savo turtą ar jį apsunkinti, kas apsunkintų ar padarytų neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai – tarp šalių ginčas dėl darbų kokybės kilo jau 2015 m. gruodžio – 2016 m. sausio mėnesį, t. y. daugiau nei prieš metus iki ieškinio pareiškimo, per šį laikotarpį UAB „Jurosa“ vykdė įprastinę ūkinę veiklą, įsigijo turto. Nėra jokio faktinio pagrindo vertinimui, kad ginčo suma atsakovei yra tiek didelė, kad pati savaime lemtų būsimo teismo sprendimo neįvykdymą. Atsakovės finansinės atskaitomybės rodikliai iš esmės gerėja, įmonė veikia pelningai, neturi pradelstų skolų nei tretiesiems asmenims, nei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Atsakovė su draudimo bendrove ADB „Gjensidige“ yra sudariusi bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią ieškovo patirta žala galimai bus atlyginta draudiko. Ieškovas J. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai preliminariai įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog ieškinys atsakovės UAB „Jurosa“ atžvilgiu yra tikėtinai pagrįstas ir ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas. Nesutinka su atsakovės teiginiu, kad UAB „Jurosa“ finansinės atskaitomybės rodikliai iš esmės gerėja, o įmonė veikia pelningai, nes UAB „Jurosa“ yra nemoki ir negali užtikrinti ieškovo didelės 23 914,92 Eur sumos reikalavimų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad naikinti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu, preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, o teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tokio atsakovo atžvilgiu negalimas. Kaip matyti iš ieškinio ir pateiktos bylos medžiagos, didesnė dalis rangos sutartyje numatytų darbų už kuriuos apmokėta, jau atlikta, ginčas kilo tik dėl atliktų darbų kokybės. Ieškovas reikalauja nutraukti rangos sutartį ir priteisti 6000 Eur avansu apeliantei sumokėtą sumą už atliktus darbus ir sunaudotas statybines medžiagas. Kiti jo reikalavimai yra labiau išvestiniai, t. y. ieškovas prašo atlyginti 15 719,60 Eur nuostolių, kuriuos sudaro 2 985 Eur, būtiniems darbams atstatyti į buvusią padėtį patalpas, 10 473 Eur suma, reikalinga iš naujo kokybiškai atlikti rangos darbų sutartyje numatytus apdailos darbus, 150 Eur suma sumokėta antstolei už faktinių aplinkybių konstatavimą, 1 151,60 Eur suma sumokėta už techninę priežiūrą, kitas paslaugas ir defektinių aktų surašymą, 950 Eur suma sumokėta už vertinimo aktą, taip pat reikalaujama priteisti 2195,32 Eur delspinigių. Taigi, ieškovas nutraukdamas rangos sutartį, siekia atgauti viską kas pagal ją buvo sumokėta už darbus ir medžiagas, taip pat gauti atlyginimą, patalpas atstatant į iki remonto buvusią padėtį, ir gauti išlaidų, reikalingų naujiems remonto darbams atlikti, atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš ieškinio turinio negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nes byloje yra tiek ieškovo, tiek atsakovo pateikti specialistų ir ekspertų vertinimai, kurie atliktų darbų kokybę vertina prieštaringai ir nebūtinai taip, kaip juos vertina ieškovas.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalaujama suma atsakovei UAB „Jurosa“ yra didelė, egzistuoja reali grėsmė, kad atsakovas gali perleisti turtą tretiesiems asmenims ar jį apsunkinti, ir taikė laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad vien didelės ieškinio sumos kriterijus negali būti pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovas kreipėsi į teismą pareikšdamas turtinio pobūdžio reikalavimą, t. y. būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo rezultatas gali būti piniginės sumos priteisimas iš atsakovės. Tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant atsakovei sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia ieškinio reikalavimams patenkinti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Tačiau pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą sumą, kiekio ar vertės. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101/2014, Nr. 2-1102/2014).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant aiškumo dėl preliminaraus ieškinio pagrįstumo, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja atsakovės veiklą, nes ji negali laisvai disponuoti turtu ir apyvartinėmis lėšomis, o tai gali pakenkti jos veiklai. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principus, nes nepagrįstai suvaržo atsakovės teises. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog apeliantė ketintų savo turimą turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims (CPK 178 straipsnis), tai reiškia, kad aplinkybės, patvirtinančios galimą apeliantės nesąžiningumą, nenustatytos.Be to atsakovė su draudimo bendrove ADB „Gjensidige“ yra sudariusi bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią ieškovo patirta žala, jei ji bus įrodyta, galimai bus atlyginta draudiko. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetant (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). CPK 93 straipsnis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi atsakovės atskirasis skundas tenkintas, J. K. prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurosa“ atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties dalį, kuria nutarta: Ieškovo J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimo užtikrinimui areštuoti atsakovo UAB „Jurosa“ (į. k. 302552826) nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, – pinigines lėšas bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis neviršijant 23 914,92 Eur sumos, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis.

Klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo J. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.