Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. E. (B. E.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 178 009 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–5).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos įstaiga) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. gegužės 9 d.

Atsakovės atstovas prašo teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. Atsakovas nurodo, jog į pataisos įstaigą pareiškėjas atvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. lapkričio 12 d. (b. l. 25). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pataisos įstaigą, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pataisos įstaigos ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2014 m. lapkričio 12 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 15 d. (b. l. 6).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas teigia, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi tai tęstinio pobūdžio pažeidimas. Taip pat nurodė, jog negalėjo susipažinti su teisės aktais reglamentuojančiais senaties terminą, kadangi jam nebuvo pateikti teisės aktai jam suprantama kalba. Be to, senaties terminas neturėtų būti taikomas, kadangi tai nenumato Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad tokio pobūdžio pažeidimas yra tęstinis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, laikosi pozicijos, kad tai nėra tęstinis pažeidimas (2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011). Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Atsižvelgiant į tai, teisiniams viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo santykiams taikytinos nacionalinės teisės nuostatos (tame tarpe reglamentuojančios senaties termino taikymą), o pareiškėjo argumentai dėl senaties termino netaikymo, tuo pagrindu, jog jis nenumatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog bibliotekoje nebuvo teisės aktų jam suprantama kalba bei nebuvo teikta jokia informacija jam suprantama kalba dėl kalinimo sąlygų. Atsakovės atstovės pateikti teismui dokumentai (b. l. 29–31) patvirtina, jog pareiškėjas buvo supažindintas su nuteistųjų taisyklėmis ir pareigomis bei su nuteistųjų darbą reglamentuojančiais teisės aktais bei supažindintas su Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais, tai patvirtina pareiškėjo parašas. Pretenzijų dėl supažindinimo lietuvių kalba pareiškėjas nereiškė. Be to, teismui pateikti pareiškėjo lietuvių kalba rašyti prašymai, sutikimai (b. l. 32– 34) patvirtina, jog pareiškėjas geba rašyti ir supranta lietuviškai. Be to, pareiškėjas nenurodęs kokia tiksliai kalba jam nebuvo pateikti teisės aktai.

Teismo vertinimu, pareiga suimtuosius (nuteistuosius) pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais negali apimti pareigos juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie suimtajam (nuteistajam) gali būti kada nors aktualūs. Konstatuotina, kad Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reguliuojančios laisvės atėmimo vietų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems (nuteistiesiems) jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria, todėl atsakovas neturėjo pareigos savo iniciatyva supažindinti pareiškėjo su šiomis nuostatomis.

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašyme suformuluotą prašymą netaikyti ieškinio senaties termino.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pataisos įstaigos, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. kovo 14 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gegužės 9 d.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 27, 37–38), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 4 brigadą, kurios plotas – 67,41 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,21 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 6 brigadą, kurios plotas – 33,93 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,39 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. buvo paskirtas gyventi į 15 būrį, 5 brigadą, kurios plotas – 35,79 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,25 kv. m.

Atsakovės atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Atsakovas 2018 m. balandžio 3 d. pažymoje Nr. 62-1702 (b. l. 27) nurodė miegamųjų vietų skaičių, tačiau pažymoje ir atsiliepime nepaaiškino ar tiek miegamųjų vietų buvo ir ginčo laikotarpiu. Taigi, atsakovo atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų, į bylą tikslių duomenų nepateikė. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog 11 būrio 4 brigadoje buvo 34 miegamosios vietos, 15 būrio 6 brigadoje 16 miegamųjų vietų, o 15 būrio 5 brigadoje 14 miegamųjų vietų. Dėl patalpų ploto ginčo nėra, todėl teismas vadovaujasi atsakovo oficialiai pateiktais duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 15 d. iki 2015 m. gegužės 27 d., teko 1,98 kv. m (trūko 1,12 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. teko 2,12 kv. m (trūko – 0,98 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose) ir laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 3 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. teko 2,55 kv. m (trūko 0,55 kv. m bendrabučio tipo patalpose). Pareiškėjui 420 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Pataisos įstaigoje neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto maitinimo (pagal religinius įsitikinimus), dėl to, jog pataisos namų bibliotekoje nėra knygų, susijusių su islamo religija bei negalėjo atlikti religinių apeigų ir melstis. Pareiškėjas skunde teigia, jog jis buvo diskriminuojamas religiniu pagrindu.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu, įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, o žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimas). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 str.). Taip pat pabrėžtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). Konstatavus, kad asmens situacija gali būti traktuojama kaip vieno iš galimų nediskriminavimo principo elementų pažeidimas, konstatuotinas atitinkamo viešojo administravimo subjekto (ar kito asmens) veiksmų (neveikimo) neteisėtumas, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga.

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis bei finansavimas nustatytas Lietuvos Respublikos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“.

Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 ir 6 punktuose numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

Valgiaraščiai, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu buvo maitinami suimtieji bei nuteistieji, buvo patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjui buvo paskirtas maitinimas pagal nedirbančiojo nuteistojo valgiaraštį (vegetarams) pagal pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas skunde šios aplinkybės neneigia, nurodo, kad kitų rūšių mėsą perka už asmenines lėšas.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nesant jas paneigiančių duomenų, darytina išvada, kad Pataisos įstaiga užtikrina nuteistiesiems pasirinkimo galimybę patiems nuspręsti, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams. Nenustačius, kad Pataisos įstaiga pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą mitybą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Tokia teismo išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. 2018 m. sausio 17 d. LVAT nutartį administracinėje byloje A-306-442/2018).

Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Jokiame teisės akte nėra numatyta pareiga laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Todėl pareiškėjo argumentai dėl knygų apie islamą nebuvimo bibliotekoje atmestini kaip nepagrįsti.

Nuteistųjų teisė atlikti religines apeigas įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso 106 straipsnyje. Pataisos įtaiga nurodžiusi, jog įstaigoje buvo ir yra sudarytos vienodos sąlygos atlikinėti religines apeigas koplyčioje, bei susitikinėti su savo konfesijos dvasininkais, atvykstančiais į pataisos įstaigą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad nuteistieji asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Konstitucijoje, tiek BVK, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ir kituose teisės aktuose numatytos pareigos bei draudimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-424-14).

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas vėdinimas, nebuvo evakuacinių išėjimų, sporto aikštelės nebuvo atitvertos nuo pasivaikščiojimo takų bei patalpose veisėsi parazitai, graužikai. Taip pat nurodė, jog nebuvo laisvalaikio kambario.

Atsakovas nurodo, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus ar ventiliacines angas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip dalinai išvengiant drėgmės patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Kaip minėta, pagal Higienos normos HN 76:2010 ir HN 136:2015 reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Pareiškėjas įvardintas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl netinkamos patalpų vėdinimo sistemos atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5]. Panašiai numatyta ir Higienos normos HN 76:2010 60 punkte.

Byloje esantys įrodymai (b. l. 39–57) patvirtina, kad Pataisos įstaiga buvo sudariusi su UAB „Dezinfa“ 2014 m. lapkričio 14 d. ir yra sudariusi su UAB „Utenos deratizacija“ sutartis, pagal kurią įstaigoje teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kenkėjų naikinimo darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo žurnale).

Pareiškėjo teiginius, jog gyvenamosiose patalpose yra buitinių parazitų (tarakonų), iš dalies patvirtina Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale esantys įrašai. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (aptikta buitinių parazitų). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.

Todėl iš dalies galima sutikti su pareiškėjo argumentais, kad gal per retai vykdoma kenkėjų kontrolė, tačiau teismas pripažįsta, jog iš dalies ir pareiškėjas už tai yra atsakingas, kadangi kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiai vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, todėl higienos ir prieš epideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik Pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios.

Pareiškėjas nurodo, kad įstaigoje neįrengtas laisvalaikio kambarys. Atsakovės atstovė nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl laisvalaikio kambario neįrengimo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių PN-AK 11, 15 būriuose buvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Taip pat akcentuotina, kad, bylos duomenimis, Pataisos įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, kurios pakabintos visuose būriuose. Gesintuvų būriuose nėra, nes nuteistieji juos gadina. Gesintuvai yra laikomi kontrolės ir paleidimo punktuose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinių planų nebuvimo nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d.. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė. Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 26) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Tačiau teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, 420 parų jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 3000 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo B. E. (B. E.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti B. E. (B. E.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.