Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

pagal LR BK 181 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams;

pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal LR BK 180 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu, paskiriant subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį, paskiriant subendrintą 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu, kuris pakeitė Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 21 d. nuosprendį, paskirta galutine subendrinta 2 (dvejų) metų 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme, iš dalies šias bausmes sudedant, ir G. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. L. priteista nukentėjusiojo įstatyminiam atstovui J. F. 429 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 18 val. 30 min., prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametis, iš savo striukės vidinės kišenės išsitraukęs šaunamąjį ginklą - 8 mm kalibro dujinį - garsinį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto modelio, pistoletą ir, nukreipęs jį į žemę, reikalavo iš mažamečio nukentėjusio E. F. atiduoti jam mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusiajam atsakius, kad mobiliojo ryšio telefono šis neturįs, jis, laikydamas rankoje į žemę nukreiptą šaunamąjį ginklą 8 mm kalibro dujinį - garsinį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto modelio, pistoletą, kita ranka apieškojęs mažamečio striukės kišenes ir, vidinėje kišenėje apčiuopęs ten laikytą mobiliojo ryšio telefoną, grasindamas smurtu bei vieną kartą juo iššovęs, privertęs nukentėjusį atiduoti jam 429 Lt vertės su „Labas“ Sim kortele mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5228“, taip plėšimo būdu užvaldė svetimą, nukentėjusiajam J. F. priklausantį, 429 Lt vertės turtą, t. y. šiais veiksmais padarė LR BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

G. L. taip pat nuteistas už tai, kad jis, tuo pačiu metu, t. y. 2010 m. rugsėjo 24 d., toje pačioje vietoje, t. y. prie namo (duomenys neskelbtini), po to, kai plėšimo būdu užvaldė mobiliojo ryšio telefoną, grasindamas nukentėjusiam E. F. panaudoti fizinį smurtą, pareikalavo nukentėjusiojo atnešti ir perduoti jam 200 Lt, norint atgauti mobiliojo ryšio telefoną, t. y. šiais veiksmais padarė LR BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

G. L. taip pat nuteistas už tai, kad 2010-11-23, apie 14 val. 30 min., prie namo (duomenys neskelbtini), jis, nukentėjusiam E. F. neįvykdžius reikalavimo atnešti 200 Lt, sugriebęs šiam už striukės atvarto, užlaužęs ranką ir du kartus į ją spyręs bei vieną kartą sudavęs kumščiu į veidą, mažamečiui nukentėjusiam E. F. dėl padarytos poodinės kraujosruvos veide bei dešinio dilbio sumušimo, tyčia nežymiai sutrikdė sveikatą, t. y. šiais veiksmais padarė LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Prašymas išteisinti grindžiamas tuo, kad G. L. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai parodė nurodytose įvykio vietose nebuvęs, daikto, panašaus į pistoletą, neturėjęs, nukentėjusiojo nepažįsta. Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas J. F. pripažino bylai reikšmingas aplinkybes žinantis tik iš savo sūnaus, analogišku būdu aplinkybes sužinojo ir nukentėjusiojo motina Ž. F., liudytojas D. J. Liudytojas S. Z. parodė tik tai, jog nuteistasis pareigūnams žinomas kaip nuo mažens nusikalstamas veikas darantis asmuo.

Pažymi, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusysis ir jo ginamasis iki šios bylos proceso buvo tarpusavyje nepažįstami, todėl gynybai pagrįstai abejones kelia tai, jog G. L. atpažinimas buvo atliktas tik pagal nuotraukas. Detaliai aptaręs LR Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatas, akcentuoja tai, jog nurodytos įstatymo nuostatos numato, jog tik tuo atveju, jeigu negalima asmens parodyti, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Tuo tarpu šioje byloje nenustatytas nė vienas pagrindas, leidęs vietoje atpažinimo pagal LR BPK 192 straipsnio 1 – 4 dalyse nustatytą tvarką, pateikti nukentėjusiajam atpažinti įtariamąjį pagal pastarojo nuotrauką. Pabrėžia, jog jo ginamasis buvo suimtas, todėl negalėjo kelti jokio pavojaus nukentėjusiojo asmens saugumui. Tokiu būdu gynyba negalėjo pasinaudoti rungtyniškumo taisyklėmis, dėl ko ikiteisminio tyrimo institucijos veiksmai vertintini kaip neteisingi ir šališki. Gynėjo teigimu, ta aplinkybė, jog G. L. buvo teistas už mobiliojo ryšio telefonų atiminėjimą iš nepilnamečių, nereiškia, kad jis tą padarė ir nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo tarpu pareigūnams ši aplinkybė galėjo būti lemiama, siekiant ištirti nukentėjusiojo pareiškimą (būtent taip pareikštus įtarimus vertina jo ginamasis).

Taip pat teigia, kad ir kiti nuosprendyje išvardinti įrodymai (daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, specialisto išvada Nr. 3409/10 (02), specialisto išvados aktas Nr. 20-4-ISI-2259) neįrodo nuteistojo G. L. kaltės. Atkreipia dėmesį į tai, kad nenustatytas joks konkretus ginklas, iš kurio buvo iššauta šovinio tūtelė, juo labiau joks ginklas nėra susietas su G. L. asmeniu. Mano, jog teismas turėjo įvertinti liudytojų Vl. D. ir V. D., bendravusių su jo ginamuoju tuo laikotarpiu, parodymus. Šios liudytojos patvirtino nepastebėjusios nieko įtartino G. L. elgesyje, apibūdino pastarąjį tik teigiamai. Nuteistajam pateiktus kaltinimus paneigia ir teismo posėdyje pagarsinti mirusios liudytojos V. L. parodymai (jai G. L. pasakojo, jog jam pateikti nepagrįsti kaltinimai, jis jokių nusikaltimų nepadarė). Tad, gynėjo manymu, neįrodyta, jog būtent G. L. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Tolesnėje skundo dalyje pasisakoma, jog nuteistajam paskirta neteisinga bausmė, kurią būtina sušvelninti tuo atveju, jei apkaltinamasis nuosprendis nebus panaikintas. Nurodo, jog teismas neįvertino, jog G. L. augo nepilnoje šeimoje (tik su motina, kuri nesugebėjo užtikrinti pilnavertiško auklėjimo), jam inkriminuotus nusikaltimus padarė būdamas labai jauno amžiaus, nepilnametis (didesnė kaltinimų dalis tenka tam laikotarpiui, kai jis buvo nepilnametis). Pagrindą švelnesnės bausmės skyrimui rodo teigiami pokyčiai jo ginamojo gyvenime. Čia gynėjas pateikia detalią charakteristiką iš nuteistojo G. L. mokyklos (geras lankomumas, nekonfliktiškas, mandagus, drausmingas, iniciatyvus, turi organizacinių gabumą, mokinių tarybos prezidentas ir tt.). Gynėjo įsitikinimu, teismo neįvertinimas aplinkybių dėl itin jauno amžiaus ir tai, kad nuteistasis augo nepilnoje šeimoje, nulėmė nepagrįstas išvadas dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo. Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas, išskirdamas nepilnamečių atsakomybės institutą, būtent ir nurodo, jog nepilnamečių bylose būtina įvertinti šių asmenų jauną amžių, sąlygojantį, viena vertus, mažesnį jų pavojingumą visuomenei, kita vertus, ir mažesnį visuomenės reiklumą tiems asmenims. Gynėjas pažymi, jog tokie asmenys nėra pilnai susiformavę, kiekviena diena šiuo atveju yra svarbi. Be to, tokių asmenų elgesį sąlygoja eilė faktorių, kurie nepriklauso nuo jų pačių. Nepilnamečiai vienaip ar kitaip yra priklausomi nuo kitų – šeimos narių, pedagogų ir kt. – prievolės tinkamai auginti ir auklėti vaikus pastangų sėkmingumo. Tad dėl šių išvardintų priežasčių negalima tokių asmenų elgesio vertinti ir juos bausti taip, kaip tai daroma subrendusių asmenų atžvilgiu.

Paskyrus tokias griežtas bausmes, anot apelianto, nebus įgyvendinamas teisingumo principas. Mano, jog nepilnamečio nuteistojo atveju svarbiausi bausmės tikslai yra sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, paveikti, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Dar kartą akcentuoja, jog įgyvendinant teisingumo principą nepilnai atsižvelgta į tą aplinkybę, kad nuteistasis augo nepilnoje šeimoje. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino LR BK 91 straipsnio normų, taip pat skundžiamas nuosprendis abejotinas ir vertinant įstatymu įtvirtintą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirtį (LR BK 80 straipsnis).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą nuteistojo G. L. gynėjas prašė patenkinti jo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

G. L. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. G. L. kaltė teisingai kvalifikuota pagal LR BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo G. L. išteisinti. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad jo ginamasis viso proceso metu kategoriškai neigė įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (nurodytose įvykio vietose nebuvo, pistoleto neturėjo, nukentėjusiojo nepažįsta). Pabrėžia, jog teismas nuteistojo kaltę iš esmės grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais, kiti - nukentėjusiojo įstatyminis atstovas J. F., liudytojai Ž. F., D. J. - bylai reikšmingas aplinkybes sužinojo taip pat iš to paties nukentėjusiojo.

Aukštesnės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturi pagrindo konstatuoti, jog nuteistojo kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai ar tai, jog apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas netinkamais įrodymais.

LR BPK numato, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato LR BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuteistojo G. L. kaltę grindė nukentėjusiojo E. F., jo įstatyminio atstovo J. F., liudytojų Ž. F., D. J. parodymais, taip pat daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, specialisto išvadomis Nr. G 3409/10(02) ir Nr. 20-4-ISI-2559. Nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus apie įvykių aplinkybes. Tai, kad pastarasis prieš jį įvykdytų nusikalstamų veikų neišsigalvojo, patvirtina jam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 28), taip pat E. F. iš įvykio vietos paimta šovinio tūtelė. Atliekant asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką, nukentėjusysis E. F. atpažino nuteistąjį kaip asmenį, kuris, grasindamas pistoletu ir vieną kartą juo iššovęs, pagrobė iš jo mobiliojo ryšio telefoną, reikalavo atnešti pinigus, o to nepadarius, sumušė jį. Nukentėjusysis iki nusikalstamų veikų nuteistojo G. L. nepažinojo, jokių reikalų su juo neturėjo, nekonfliktavo, todėl pastarajam nebuvo jokio tikslo jį apkalbėti ar kitaip pakenkti. Teismas neturėjo jokio pagrindo suabejoti nukentėjusiojo E. F. parodymais. Nors nuteistojo gynėjas akcentuoja, kad nukentėjusiojo įstatyminis atstovas J. F., taip pat liudytojai Ž. F., D. J. bylai reikšmingas aplinkybes sužinojo iš vieno ir to paties šaltinio – nukentėjusiojo E. F., ši aplinkybė niekaip nepaneigia to, kad nurodytų asmenų parodymais negalima remtis ar tai, kad tie parodymai yra abejotini. Logiška ir suprantama, jog mažametis nukentėjusysis apie tai, jog buvo sumuštas, prieš tai apiplėštas, jam grasinta panaudoti fizinį smurtą, reikalaujant pinigų už atgauti norimą telefoną, pasipasakojo ne kam kitam, o savo tėvams, taip pat užsiminė apie tai klasės draugui D. J.. Neabejojama, kad nukentėjusysis buvo įbaugintas, dėl ko iš karto apie nusikalstamas veikas niekam nepranešė, tačiau po to, kai, neįvykdęs G. L. reikalavimo, patyrė iš jo fizinį smurtą, suprato, kad nepaklusus šio reikalavimams, tokie smurtiniai veiksmai gali pasikartoti ateityje, todėl viską papasakojo tėvams. Nustatyta, jog įvykių metu jokių pašalinių asmenų nebuvo, todėl suprantama, jog šiuo atveju teismas turėjo analizuoti ir vertinti tik tiesiogiai įvykiuose dalyvavusių – nukentėjusiojo ir kaltininko – parodymus, jais remtis arba juos atmesti. G. L. kategorišką poziciją, jog jis nusikalstamų veikų nepadarė ir nieko apie tai nežino, paneigia nuoseklūs ir detalūs nukentėjusiojo parodymai, jo įstatyminio atstovo, taip pat liudytojų parodymai, specialisto išvados, atpažinimo pagal nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys. Šių įrodymų visetas pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog G. L. įvykdė LR BK 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Pažymėtina tai, kad nors tyrimo metu nebuvo surastas šaunamasis ginklas, tačiau bylos duomenys patvirtina, jog plėšimas buvo įvykdytas, panaudojus – 8 mm kalibro dujinį – garsinį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto modelio, pistoletą. Tokią išvadą pagrindžia nukentėjusiojo E. F. parodymai, iššauta šovinio tūtelė „WADIE 8 mm kalibro P V“, specialisto išvada Nr. 20-4-ISI-2559.

Kaip nepagrįstas atmetamas gynėjo prašymas vadovautis liudytojų Vl. D. ir V. D., kurios bendravo su G. L. nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu, parodymais. Nurodytos liudytojos jokių aplinkybių, susijusių su padarytais nusikaltimais nurodyti negalėjo, pastarasis joms apie tai nieko nepasakojo. Tai, kad jos nepastebėjo nieko įtartino nuteistojo elgesyje, nepaneigia nuteistojo kaltės. Atkreiptinas dėmesys, kad V. D. apie kriminalinę G. L. praeitį sužinojo tik tą vakarą, kai pastarasis buvo sulaikytas jų namuose, nors jos dukra su nuteistuoju draugavo nuo 2010 m. pavasario. Apklausiama liudytoja pripažino, jog dukra jai melavo ir nieko nesakė apie ankstesnius teistumus, bijodama, kad tėvai paprieštaraus judviejų draugystei (t. 3, b. l. 28-29). Tuo tarpu iš liudytojos Vl. D. parodymų matyti, kad pastaroji, būdama įsimylėjusi G. L., nesuteikė didesnės reikšmės jo teistumams, nors ir žinojo, kad šio ieško policijos pareigūnai, tačiau nesidomėjo, kokiu pagrindu, kokį nusikaltimą jis galimai vėl padarė (t. 3, b. l. 27-28). Nuteistojo motinos G. Lt. parodymuose užfiksuota, kad G. L. daugmaž nuo 2010 m. rugsėjo mėn. pradžios išėjo iš namų ir kartu su ja negyveno (vadinasi, negyveno ir nusikaltimų padarymo metu), kur pastarasis buvo apsistojęs, ji nežino, kartais susiskambindavo telefonu. Nors liudytoja minėjo, kad sūnus jai sakė nuo 2010 m. rugsėjo mėn. jokių nusikaltimų nepadaręs, tačiau tuo pačiu pripažino ir tai, kad apie jo įvykdytas nusikalstamas veikas visąlaik sužinodavo ne iš jo paties, o tik tuomet, kai paskambindavo policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 99).

Nuteistojo gynėjui abejones kelia tai, jog G. L. atpažinimas buvo atliktas pagal nuotraukas, nors baudžiamojo proceso įstatymas numato, jog atpažinimas pagal nuotraukas gali būti atliekamas tik tuo atveju, jeigu negalima asmens parodyti. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvo visos galimybės atlikti asmens parodymą gyvai, t. y. parodyti atpažintiną asmenį atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis. Atkreipia dėmesį į tai, kad jo ginamasis buvo suimtas ir negalėjo kelti jokio pavojaus nukentėjusiojo saugumui.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas duomenis, užfiksuotus atpažinimo, kurio metu E. F. atpažino nuteistąjį G. L. pagal jo nuotrauką, protokole, pripažino įrodymu, atitinkančiu LR BPK 20 straipsnio reikalavimus ir baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. LR BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Taigi iš šios normos turinio matyti, kad ji nėra imperatyvi ir suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (tokios nuostatos išdėstytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje 2K-446/2008). Nagrinėjamoje byloje aptariamą baudžiamojo proceso veiksmą atlikusi ikiteisminio tyrimo pareigūnė nusprendė asmens parodymą atpažinti atlikti pagal nuotraukas ir toks pasirinktas būdas jokiu būdu nereiškia, kad šis veiksmas buvo neteisėtas, atliktas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas ar tai, kad juo negalima remtis kaip įrodymu. Tokį atpažinimo būdo pasirinkimą galimai sąlygojo nukentėjusiojo amžius – E. F. buvo mažametis, iš pastarojo parodymų matyti, kad G. L. jį buvo stipriai įbauginęs, net teisme, duodamas parodymus, jis bijojo kalbėti salėje esant nuteistajam, dėl ko G. L., vykstant nukentėjusiojo apklausai, buvo pašalintas iš teismo posėdžio salės (t. 3, b. l. 16). Tad, atsižvelgiant į nukentėjusiojo amžių ir emocinę būklę, asmens parodymo atpažinti atlikimas pagal nuotraukas yra pilnai suprantamas. Beje, minėtame teismo posėdyje, kuriame dalyvavo ir G. L., nukentėjusysis E. F. dar kartą patvirtino, jog nuteistasis yra tas pats asmuo, kuris prieš jį įvykdė nusikalstamas veikas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog prieš atliekant asmens parodymą atpažinti nukentėjusysis E. F. buvo apklaustas (iš viso atliktos trys jo apklausos) (t. 1, b. l. 15-20). Parodymų metu nukentėjusysis nurodė aplinkybes, kuriomis jis matė bei įsidėmėjo atpažintiną asmenį, pagal galimybes išdėstė atpažintiną asmenį apibūdinančius požymius. Asmens parodymas atpažinti atliktas nepažeidžiant šio parodymų patikrinimo veiksmo atlikimo tvarkos, t. y. nukentėjusiajam buvo pateiktos 6 asmenų nuotraukos (įstatymas numato atpažintino asmens nuotrauką pateikti ne mažiau kaip su trimis kitų asmenų nuotraukomis), iš kurių jam pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį jis davė parodymus. E. F. nuteistąjį atpažino pagal įsidėmėtas aplinkybes – veidą, plačią nosį, žvilgsnį (t. 1, b. l. 31-32). Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis iki nusikaltimų G. L. nepažinojo, tą pripažįsta ir gynėjas, todėl tai, kad E. F. atpažinimo metu atpažino G. L. kaip asmenį, įvykdžiusį prieš jį nusikalstamus veiksmus, tik įrodo procesinio veiksmo metu gautų duomenų patikimumą.

Dėl nuteistajam G. L. paskirtos bausmės

Toliau kolegija pasisakys dėl nuteistajam G. L. paskirtos bausmės. Aukštesnės instancijos teismas neturi juridinio pagrindo tenkinti gynėjo prašymo ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę (tiek už atskiras veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę).

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis LR BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. LR BK 91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, teismas papildomai atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam G. L., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Spręsdamas bausmės klausimus, teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią (tokio pobūdžio atsakomybė nekonstatuota LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atveju) aplinkybę, įvertino kaltininko asmenybę, į jo amžių nusikaltimų padarymo metu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas už LR BK 180 straipsnio 3 dalyje ir 181 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas paskyrė G. L. bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės už straipsnių sankcijose numatytą bausmės vidurkį, o už LR BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – bausmės vidurkį viršijančią bausmę, tačiau kiek mažesnę nei galimą skirti maksimalią bausmę.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog LR BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos galimybę ne didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę skirti numato tik tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog G. L. savo noru prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimus (atvirkščiai, nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę), o dviejų nusikaltimų atveju konstatuota ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vadinasi, bausmės švelninimui šiuo atveju nėra jokios juridinės galimybės.

Apeliaciniame skunde itin pabrėžiama ta aplinkybė, kad G. L. augo nepilnoje šeimoje, tik su motina, kuri nesugebėjo užtikrinti pilnavertiško auklėjimo. Tokia aplinkybė, be abejonės, nėra nereikšminga, tačiau ji analizuojamu atveju nesudaro išskirtinio pagrindo bausmės švelninimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. L. po tėvų skyrybų liko gyventi su motina, buvo materialiai aprūpintas, jam padėjo ir verslu užsiimantis krikšto tėvas. Nuteistojo asmenybės charakteristika rodo, kad jis akivaizdžiai linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje nustatytai tvarkai. Nagrinėjamoje byloje padaryti nusikaltimai buvo, anaiptol, ne pirmoji jo kriminalinė patirtis. Iki tol jis buvo teistas keturis kartus, jam buvo pritaikytas ir bausmės atidėjimas, ir auklėjamojo poveikio priemonės bei laisvės apribojimas, tačiau jis jokių teigiamų išvadų nepadarė ir sistemingai imdavosi nuteisėtų veiksmų. Šios aplinkybės yra svarbios, atmetant prašymą švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Tuo pačiu kolegija pažymi ir tai, kad šiuo atveju nėra juridinio pagrindo skirti G. L. švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Galimybė skirti tokią bausmę yra numatyta LR BK 62 straipsnyje bei LR BK 54 straipsnio 3 dalyje. Taigi LR BK 62 straipsnio taikymas galimas tokiu atveju, kai be LR BK 62 straipsnio 2 dalies konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra mažiausiai bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Nagrinėjamu atveju minėto straipsnio taikymas negalimas jau vien dėl to, kad nėra nė vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, juo labiau, nėra ir konkretų punktą tenkinančių sąlygų. Kita galimybė skirti švelnesnę už įstatymo numatytą bausmę yra įtvirtinta LR BK 54 straipsnio 3 dalyje, kuri taikoma tais atvejais, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal LR BK 62 straipsnį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytą, bausmę, teismai, remdamiesi LR BK 54 straipsnio 3 dalimi, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo atveju kolegija nemato nė vienos išimtinės aplinkybės, kurios pagrindu būtų galima G. L. dar labiau švelninti bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. L. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.