Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės, Almanto Padvelskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“, atstovaujamos bankroto administratorės Sandros Gedminienės, ieškinį atsakovei UAB „Instreita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2016-09-06 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 250 EUR bylinėjimosi išlaidas atsakovei. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia CK 1.78 straipsniu, 1.80 straipsniu ir 1.81 straipsniu, teigia, kad ginčo mokėjimas yra niekinis, nes jis buvo atliktas po Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų įregistravimo VĮ Centrinės hipotekos įstaigoje, ir CK 6.930¹ straipsniu, kadangi ieškovė neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, t. y. AB SEB banku ir Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atliko mokėjimą atsakovei ir taip pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eilę. Teismas padarė išvadą, kad, pagal suformuotą teismų praktiką, vien tai, jog atsakovė nepatikrino viešų duomenų, ar ieškovė gali disponuoti savo turtu ar turtinėmis teisėmis, nėra pakankamas įrodymas atsakovės nesąžiningumui konstatuoti. Be to, 2013-03-26 taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovės lėšos, esančios bankuose ar kitose kredito įstaigose, areštuotos nebuvo. Šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymu buvo užtikrintas AB „SEB lizingas“ ieškinio dėl iškeldinimo iš patalpų reikalavimas, kuris yra neturtinio pobūdžio. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu ieškovei nebuvo uždrausta disponuoti savo piniginėmis lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, teismas padarė išvadą, jog atliktas ginčo mokėjimo pavedimas atsakovei nepažeidė imperatyviųjų įstatymo normų ir neprieštaravo viešajai tvarkai. Pažymėtina, jog iš finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 metus ir 2013 metus, AB „Swedbank“ sąskaitų išrašų nustatyta, kad ieškovė gavo pelno, vykdė mokėjimus ir kitiems kreditoriams dar didesniu mastu, Valstybinė mokesčių inspekcija priverstinai lėšų neišieškojo, bankroto byla ieškovei iškelta tik 2015-03-31, todėl vykdydama atsiskaitymus ieškovė neprivalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo. Ieškovės atstovė nurodė, jog atsakovė nebuvo ieškovės kreditorė, o UAB „Danės baldai“ jau nuo 2012 metų buvo nemoki. Be to, pažymėtina, jog tokie prašymai, kurių pagrindu mokama ne savo kreditoriams, nėra įstatymo draudžiami. Teismas daro išvadą, kad pagal UAB „Danės baldai“ prašymą atliktas mokėjimo pavedimas atsakovei neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai bei nepažeidžia kitų kreditorių interesų, todėl ieškovės reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra nepagrįstas ir nėra pagrindo taikyti restituciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, kadangi spręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo, neteisingai aiškino Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutarties reikšmę kilusio ginčo kontekste. Turto arešto aktų registro duomenys buvo pakankami ir iš jų buvo galima spręsti, kad ieškovė pati turi savų kreditorių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ turtą naudoti komercinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, reiškė ne ką kitą, o kad pati UAB „Pagrindinis ėjimas“ turi finansinių problemų, neįvykdytų piniginių reikalavimų AB „SEB lizingas“.Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vykdydama atsiskaitymus su atsakove bei kitais kreditoriais ieškovė neprivalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų eiliškumo. Atsakovė, nebūdama ieškovės kreditore, gavo iš ieškovės reikalavimo patenkinimą skolos, kurios vykdymo terminas nebuvo suėjęs, kai tuo metu ieškovė turėjo savų kreditorių, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję dar iki ginčo sandorių sudarymo (nuo 2012-12-22, kuomet buvo nutrauktos finansinio lizingo sutartys, ir iškėlus ieškovei bankroto bylą AB „SEB lizingas“ turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę – 1 820 217,52 EUR, Valstybinė mokesčių inspekcija laikotarpiu nuo 2013-04-02 iki 2013-12-27 turėjo 3446,48 EUR sumos reikalavimo teisę). Be to, įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-07 sprendime (prejudicinis faktas) civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015 konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nors ir minimaliai argumentuodamas, tačiau teisingai sprendė, kad 2012 m. UAB „Pagrindinis ėjimas“ veikla buvo nuostolinga. Iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad metų pabaigoje atsakovė turėjo tik 53 277,00 Lt piniginių lėšų (kurių nebūtų užtekę net vienam mėnesiniam mokėjimui pagal visas sutartis atlikti). Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai: Ginčijamas 2013-10-07 1916,64 Lt (555,10 EUR) sumos pavedimas nebuvo priešingas įmonės veiklos tikslams, atitiko įprastą verslo praktiką ir atsižvelgiant į jo dydį bei tuo laikotarpiu apeliantės disponuojamas pinigines lėšas neturėjo įtakos jos negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais.Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu apeliantei buvo pervedamos didelės piniginės sumos ir ji skirstė piniginius mokėjimus įvairių kreditinių įsipareigojimų, tarp jų ir AB SEB banko apmokėjimui. Apeliantės išvada, kad atsakovė gaudama 2013-10-07 mokėjimo pavedimą buvo nesąžininga, kadangi pažeidė Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi nustatytus apribojimus, yra nepagrįsta, kadangi minėtoje byloje buvo sprendžiamas neturtinis reikalavimas, o taikytomis laikinosiomis priemonėmis nebuvo areštuotos ieškovės piniginės lėšos, uždrausta jomis disponuoti ir pan. Atsakovė nebuvo įtraukta į bankrutuojančios UAB „Danės baldai“ kreditorių sąrašą, kadangi jokių kreditinių reikalavimų UAB „Danės baldai“ neturėjo. Pritaikius restituciją ir atsakovei grąžinus ginčo sumą, kiltų UAB „Instreita“ kreditinis reikalavimas UAB „Danės baldai“, kuris negalėtų būti pareiškiamas ir tenkinamas dėl įmonės bankroto. Tokiu atveju, pritaikius restituciją, atsakovės padėtis nepagrįstai pablogėtų, o apeliantės padėtis atitinkamai pagerėtų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovė, gavusi dukterinės įmonės UAB „Danės baldai“ prašymą, įvykdė prievolę už UAB „Danės baldai“ ir 2013-10-07 pervedė į atsakovės sąskaitą 1916,64 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydama: „Mokama pagal UAB „Danės baldai“ prašymą, pagal sąsk. Nr. INS0053617“. Klaipėdos apygardos teismas 2015-03-31 nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratorė ieškinį grindžia tuo, kad atliktas mokėjimas sudarytas pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas bei prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.80 straipsnis, 1.81 straipsnis, 6.930¹ straipsnis), kadangi ginčijamas mokėjimas atliktas po Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų įregistravimo VĮ Centrinės hipotekos įstaigoje, o ieškovė neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, t. y. AB SEB banku ir Valstybine mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, atliko mokėjimą atsakovei ir taip pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eilę.

Dėl 2013-10-07 mokėjimo prieštaravimo CK 1.80 straipsniui, CK 6.930¹ straipsniui

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviajai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009).Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vykdydama atsiskaitymus su atsakove bei kitais kreditoriais ieškovė neprivalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytų atsiskaitymų eiliškumo. Atsakovė, nebūdama ieškovės kreditore, gavo iš ieškovės reikalavimo patenkinimą skolos, kurios vykdymo terminas nebuvo suėjęs, kai tuo metu ieškovė turėjo savų kreditorių, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję dar iki ginčo sandorių sudarymo. Be to, įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-07 sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015 konstatuota, kad ieškovė neturėjo pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti: „Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nors ir minimaliai argumentuodamas, tačiau teisingai sprendė, kad 2012 m. UAB „Pagrindinis ėjimas“ veikla buvo nuostolinga. Iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad metų pabaigoje atsakovas turėjo tik 53277,00 Lt piniginių lėšų (kurių nebūtų užtekę net vienam mėnesiniam mokėjimui pagal visas sutartis atlikti).“ Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ginčijamas 2013-10-07 1916,64 Lt sumos mokėjimas atsakovei atliktas po CK 6.930¹ straipsnio įsigaliojimo, kuris reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Jame nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti įstatyme nustatyta tvarka.Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl ieškovės finansinės būsenos ginčijamo mokėjimo atlikimo metu, įvertinęs ieškovės banko sąskaitos išraše esančius duomenis bei ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, padarė išvadą, kad ieškovė ginčijamo mokėjimo atlikimo metu gavo pelno, vykdė mokėjimus, todėl turėjo pakankamai lėšų reikalavimams patenkinti ir neprivalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos mokėjimų eilės. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutikti nėra pagrindo dėl toliau nurodomų motyvų.Iš byloje pateikto 2013 metų ieškovės balanso duomenų nustatyta, kad ieškovės turtas 2013 metais sudarė 4 627 153 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 3 115 332 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 763 479 Lt, po vienerių metų mokėtinos sumos sudarė 351 853 Lt, nuostoliai – 818 233 Lt. Esant šioms aplinkybėms, jog pagal byloje esančius įrodymus ieškovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 763 479 Lt, o ieškovės į balansą įrašyto turto vertė sudarė 4 627 153 Lt, kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovės įsipareigojimai 2013 metais viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tokia ieškovės finansinė padėtis rodo, jog ieškovė 2013 metais atitiko Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje nurodytus kriterijus įmonės nemokumui konstatuoti. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-260-157/2015, apeliacine tvarka peržiūrėdamas Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-06 nutartį dėl atsisakymo UAB „Pagrindinis ėjimas“ kelti restruktūrizavimo bylą, pažymėjo: „Vadovaujantis atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 4 625 956 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 756 585 Lt. Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą įrašyto turto vertės. <...>, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Pagrindinis įėjimas“ yra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).“ Be to, tai, kad ieškovė neturėjo pakankamai lėšų kitiems reikalavimams padengti, patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, kad AB SEB bankas (AB „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) 2013-03-25 kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą su ieškiniu, juo prašė iškelti atsakoves UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir BUAB „Danės baldai“ su joms priklausančiais daiktais iš ieškovei priklausančio turto: gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir mechaninio cecho, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės, kad ieškovė 2012-12-14 pranešimu Nr. 02-03-02-9662 nutraukė su atsakove UAB „Pagrindinis ėjimas“ sudarytas lizingo sutartis, nurodydama, kad atsakovė nevykdo lizingo sutarčių ir yra skolinga ieškovei 44 776,38 Lt pagal pateiktas ir neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras, atsakovei už netinkamą įsipareigojimų nevykdymą suskaičiavo 160 850,24 Lt delspinigių. Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015-02-25 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015, spręsdamas dėl UAB „Pagrindinis ėjimas“ finansinės padėties, konstatavo, jog UAB „Pagrindinis ėjimas“ savo elgesiu 2012 m. gruodžio 20 d. ir 2013 m. sausio 11 d., tai yra ieškovei pateikusi raštus, kuriuose ji iš pradžių prašė bendrą, pagal visas sutartis mokėtiną sumą sumažinti iki 30 000 Lt, o vėliau ir iki 20 000 Lt, pati pripažino, kad iš veiklos gaunamų pajamų nepakako visiems įsipareigojimams pagal lizingo sutartis padengti. Kad ieškovė neturėjo pakankamai lėšų kitiems reikalavimas padengti, taip pat patvirtina byloje esantys įrodymai, patvirtinantys, kad iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovė turėjo 2584,86 EUR prievolę Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kurios įvykimo terminas buvo suėjęs. Esant šių aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė atlikdama ginčijamą mokėjimą privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymų eilės. Ieškovė 2013-10-07 mokėjimo pavedimu pervesdama 1916,64 Lt sumą atsakovei, kuri neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę, taip padengdama savo dukterinės įmonės UAB „Danės baldai“ prievolę atsakovei, neturėdama pakankamai lėšų savo pačios kreditorių reikalavimams įvykdyti, pažeidė imperatyviąją CK 6.930¹ straipsnio normą, todėl 2013-10-07 mokėjimas pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Dėl 2013-10-07 mokėjimo prieštaravimo CK 1.81 straipsniui

Apeliacinis skundas taip pat motyvuojamas tuo, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas spręsdamas dėl atsakovės nesąžiningumo, neteisingai aiškino Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutarties reikšmę kilusio ginčo kontekste. Turto arešto aktų registro duomenys buvo pakankami, kad iš jų atsakovė būtų galėjusi spręsti, kad ieškovė pati turi savų kreditorių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, reiškė ne ką kitą, o kad UAB „Pagrindinis ėjimas“ turi finansinių problemų, neįvykdytų piniginių reikalavimų AB „SEB lizingas“.

CK 1.81 straipsnio 1 dalis numato, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Apeliantė įrodinėjo, kad atsakovė buvo nesąžininga, kadangi žinojo arba galėjo žinoti, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu ieškovė turi kitų kreditorių, nes Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ieškovei.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-501-474/2013 Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštas gamybiniam pastatui ir mechaniniam cechui, esantiems (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovėms UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Tą pačią dieną laikinosios apsaugos priemonės buvo įregistruotos VĮ Centrinės hipotekos įstaigoje.Sutiktina, kad apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto elgesio standartas reikalauja domėtis kitos sandorio šalies patikimumu: apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas, dėl kurio buvo taikytos minėtos priemonės, yra neturtinis (dėl iškeldinimo), laikinosiomis apsaugos priemonėmis neareštuotas ieškovės turtas, piniginės lėšos, nesuvaržyta teisė atsiskaityti su kreditoriais, todėl atsakovei negalėjo būti žinoma, kad ieškovė turi kreditorių, ir apie ieškovei pareikštus turtinius reikalavimus. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog tarp atsakovės ir ieškovės bei UAB „Danės baldai“ buvo susitarimas ar atsakovė buvo informuota apie tai, jog prievolę už UAB „Danės baldai“ išvykdys ieškovė. Byloje esantys įrodymai patvirtina tik tai, kad UAB „Danės baldai“ pateikė 2013-10-07 prašymą ieškovei sumokėti už UAB „Danės baldai“ atsakovei 1916,64 Lt. Ieškovė šį prašymą įvykdė tą pačią dieną, pervesdama atsakovei nurodytą pinigų sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama: „Mokama pagal UAB „Danės baldai“ prašymą, pagal sąsk. Nr. INS0053617“. Jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų atsakovės nesąžiningumą, nėra pateikta, todėl darytina išvada, jog teisinio pagrindo šiuo atveju pripažinti atsakovės nesąžiningumą bei pripažinti mokėjimą niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, nėra. Kadangi anksčiau konstatuota, jog 2013-10-07 mokėjimo nurodymas yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, taikytina restitucija. Šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis) ir iš atsakovės UAB „Instreita“ priteistina ieškovei 2013-10-07 jai pervesta 1916,64 Lt (555,10 EUR) suma. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, jog kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ieškinys patenkintas, iš atsakovės priteistinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą 555,10 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-04-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias imperatyviosioms įstatymo normos prieštaraujančio sandorio negaliojimą (CK 1.80 straipsnis, 6.930¹ straipsnis), nevisiškai tinkamai įvertino ir nepakankamai išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis), todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl patenkinus ieškovės ieškinį iš atsakovės priteistinas 15 EUR žyminis mokestis į valstybės biudžetą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovė kitų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Patenkinus apeliantės apeliacinį skundą, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, ieškovė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Iš atsakovės priteistinas 15 EUR žyminis mokestis į valstybės biudžetą už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n usprendžia:

panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės BUAB „Pagrindinis ėjimas“ 2013-10-07 įvykdytą 1916,64 Lt sumos mokėjimo nurodymą (Nr. 21233) į atsakovės UAB „Instreita“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovei BUAB „Pagrindinis ėjimas“ iš atsakovės UAB „Instreita“ 555,10 EUR sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 555,10 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016-04-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovės UAB „Instreita“ 30 EUR žyminį mokestį į valstybės biudžetą.